Netradicinė grikių košė

Vis dar per mažai dėmesio skiriu pusryčių meniu. O šitą receptą puoselėjau taip ilgai, kad jau ėmė rodytis, kad jį esu išpostinęs prieš n metų. Būtent prieš n metų aš su juo susidūriau Švedijoj, nors nesu tikras, jog tai švediškas patiekalas, tačiau, bala nematė, priskirkime jį prie švediškų patiekalų. Juoba, švedai, turiu omeny kaimo švedus, ypač Skonės ar Siodermanlando kraštų, valgo daug grikių.

Norėčiau dar pabrėžti, kad šis patiekalas yra saldus, kitoks nei daugelis įpratęs valgyti grikius. Pradedam. Vienai porcijai mums reikės:

• stiklinaitės grikių;
• banano;
• 50 g sezamo sėklų;
• saujos razinų (na, aš panaudojau džiovintus mangus, bet razinos tikrai geriau).

Iš karto nuplauname ir užpilame razinas verdančiu vandeniu.

 

Tegul mirksta. O tada imamės labai svarbios procedūros – grikių plovimo. Šiaip, rekomenduočiau plauti visas kruopas prieš virimą. Ypač grikius, ryčius ir žirnius. Keletą kartų tekančiu šaltu vandeniu.

Perplautus grikius užkaičiame ant stiprios ugnies su nemažu kiekiu vandens. Vos tik užvirs vanduo, jį nupilame ir dar kartą perplauname šaltu vandeniu. Žinote kodėl taip reikia? Todėl:

 

Po pirmo virimo susidaro daug nemalonių drumzlių. Kaip ir po pirmo virimo mėsos ar kaulų – tą pirminį sultinį būtina išpilti.

Antrą virimą pradedame su nedideliu kiekiu vandens ant silpnos ugnies po dangčiu. Kad kruopos lėtai brinktų ir šustų. O tuo tarpu smulkintuvu sutriname, kiek įmanoma, sausas sezamo sėklas,

po truputį įpilant razinų nuoviro. Daug nereikia, kad padažas būtų grietinės konsistencijos. Pabaigoje įpjaustome bananą ir dar truputį paplakame.

Grikiai turėtų išvirti per 15-20 minučių, kai tik susigers visas vanduo į juos. Patiekiame su sezamo padažu bei mirkytomis razinomis. Kai kas mėgsta paskaninti iš vakaro užmerktomis linų sėmenimis.

 

Tai mano viena mėgstamiausių košių, nes sezamo padažas saldus, su kartumo nata, o grikiai, po praplovimo neutralūs ir birūs. Skanaus.

Ir tradicinis filmų TOP50. 20-16 vietos:

20. Geras, blogas ir bjaurus – stulbinantis vesternas, nors derėtų pabrėžti, kad tai nėra tikrasis vesternas, o taip vadinamas “spaghetti western“, kurių daug prikepė italai, o ypač – Serdžio Leonė. Ir šie vesternai tikrai įdomesni už amerikietiškus. Nu ir Enio Marikonė, aha.

19. 12 kėdžių – man asmeniškai ši versija daug mielesnė už Leonido Gaidajaus režisuotąją. Gal ana versija linksmesnė, paprastesnė, o ši – šedevras: Marko Zacharovo scenarijus, muzika, Papanovo ir Mironovo vaidyba – nesu matęs geresnės vaidybos (Замрите ангелы, смотрите – я играю).

18. Bulvarinis skaitalas – turbūt nėra nei vieno, nemačiusio šio filmo, būtų tai apsitorčinęs hipsteris, girtas banditas, spuoguotas paauglys ar supermama riebaluotais plaukais. Kas daro šį filmą šedevru? Dialogai ir nenuspėjamas siužetas, kuris nenuspėjamas, net jei žiūrite šį filmą šimtąjį kartą.

17. Legenda apie Narajaną – stiprus, graudus ir pamokantis filmas apie pasiaukojimą. Įdomus tuo, kad be pagražinimų parodytas valstiečių gyvenimas. Toks jis buvo ir Japonijoje, ir XIX a. Lietuvoje: su kanibalistiniu (ne, anaiptol žmogienos niekas nevalgo) požiūriu į išgyvenimą, taip būdingu žemdirbių kultūroms.

16. Apsigimę žudikai – Tarantino scenarijus – anaiptol ne stipriausia filmo pusė. Daug daugiau padarė režsierius Oliveris Stounas, išnagrinėjęs neapykantos ir smurto anatomiją. Ir nors žmogžudystės ir žiaurumas romantizuojami, Stounas pateikia istoriją hiperbolizuotai, todėl visiškai nesinori būti tokiu (anti)herojumi kaip Mikis Ir Melori Noksai.

Epifanija, salotos ir dėkingumas už tai, ką turime

Lietuviškai sakant, kartais aplanko apreiškimas. Gal dėl nesibaigiančio karščio imi suvokti, kad be reikalo zyziame, nuolat kažkuo nepatenkinti, trokštame neįmanomų arba nereikšmingų dalykų. Tereikia apsidairyti, kad suprastume kiek daug gauname: besileidžiančią į jūrą saulę, mažą šiltą vaiko delną rankoje, išsiilgtos moters apkabinimą, pagaliau išsikrovusį mobilųjį telefoną. Ir už šias mažas epifanijas turėtume būti dėkingi.

Konkrečiai šįvakar esu dėkingas už:

• salotų lapus;
• pomidorus;
• raudoną svogūną, nors ir ne Krymo;
• gabalėlį mocarelos, bala nematė, kad ne feta ar brinza;
• puikias dideles alyvuoges;
• citriną, gerą šlaką alyvuogių aliejaus, druską ir čipotlio pipirus.

Nuplautus salotos lapus suplėšau, supjaustau postambiai pomidorus, nedideliais kubeliais sūrį, pusžiedžiais svogūną. Pridedu alyvuogių, pabarstau čipotliu, druska, išspaudžiu truputį citrinos, užpilu aliejumi.

Mėgaujuosiu su šviežia čiabata.

Užgeriu šeivamedžio arbatėle, praskiesta vandeniu 1:4 su ledukais. Tikras Švedijos skonis. Oi, kaip ilgiuosi Stokholmo Šergordo, plaukiojimo kanoja baltosiomis vasaros naktimis tarp tūkstančių salelių.

Vos nepamiršau silpnaregių:

Skanaus.

Štai ir lengvu erotizmu dvelkianti daina į temą (spaudžiam nuorodą, nes myspace klipų kažkodėl wordpressas nepalaiko, beje N-18).

PS. Naudoju Epiphany interneto naršyklę.

Imbieriniai sausainiai – darom Kalėdas per Velykas

Man patinka Kalėdos (cė). Dabar kaip tik klausau per magnitafoną dainų.

Imu:

• 0,5 kg kvietinių miltų – juos sijoju būtinai;
• 100 g sviesto – kambario temperatūros;
• kiaušinį (in case, jei sausainiai sulauks Velykų);
• 200 ml pašildyto medaus;
• 100 ml sirupo (norėčiau klevų, bet tai būtų movetonas);
• daug daug imbiero šaknų;
• žiupsnį druskos;
• prieskoniai privalomi: juodieji pipirai, muskato riešutas, cinamonas, kardamonas, gvazdikėliai, žvaigždėtasis anyžius. Kaip, kiek, kokiom proporcijom – kiekvieno asmeninis reikalas.

Imbierą sutarkuoju, sumaišau su medum, sirupu, kiaušiniu ir smulkiai supjaustytu sviestu. Šią tirštą masę sumaišau su miltais ir prieskoniais. Minkau tešlą labai greitai ir intensyviai, kad sviestas nepradėtų tirpti. Tešlą suvynioju į maistinę plėvelę ir paslepiu šaldytuve valandai.

Na o tada užkaičiu orkaitę 150-170 laipsių , pakloju kepimo popieriaus ant visų, kiek turiu skardų, atgnybu gabalą tešlos, ant miltais pabarstyto paviršiaus kočioju blynus, kelių mm storio ir su formelėmis darau zagatofkes.

Jas dedu ant skardų, kurias po vieną dešimčiai minučių pašaunu orkaitėn. “Dešimt minučių” – sąlyginai. Kiekvienas kepa sausainius kiek nori: vieniems patinka tešla, kitiems – degėsiai. Man – viduriukas.

Kai jau sausainiai iškepė, atvėso ir jei jų nesuėdė prašalaičiai, galim pabandyti juos papuošti. Tam reikia tik cukraus pudros ir citrinos (arba, kaip mano atveju – laimo).

Į pudrą įlašinu kelis lašus laimo sulčių, išmaišau iki pastos konsistencijos, imu dantų krapštuką ir piešiu ant sausainių (galima ir pimpalus). Vualia, skanaus. Tokie sausainiai, jei jų neaptinka smaližiai, gali būti laikomi ir iki kitų Kalėdų.

Beje, šie sausainiai – grynai skandinaviškas išradimas, vadinamas PEPPARKAKOR. Vienas šių sausainių privalumų – po kepimo namai ilgai kvepia prieskoniais.