Išprievartauta tom jam kai sriuba

Atsižvelgdamas į komentatorių pageidavimus, nusprendžiau pagaminti sriubą, padedančią organizmui kovoti su speigu. Kaip bebūtų keista, ši sriuba kilusi iš Pietryčių Azijos ir skirta kovai su alinančiu tvankiu karščiu. Tačiau esu tikras, kad ji ir šildo gerai.

Kaip bebūtų liūdna, bet mūsuose šią sriubą išvirti, tiksliau surasti reikiamus produktus, yra tikras iššūkis. Yra daugybė tom jam (tom yam) sriubų variacijų: su krevetėm, vištiena, kiauliena, ryžiais, bet pagrindą sudaro laimo lapai kafir, citrinžolė, žalias čili ir galangalas. Ir būtent šiuos produktus sunkiausia rasti Lietuvoje. Įmanoma, tačiau laimo lapus praduoda tik Akropolyje, citrinžolę – Hyper Rimi, o galangalą – kinų krautuvėlė. Nejaugi manote, kad, norėdamas išsivirti sriubą, trankysiuosi po Vilnių, šalsiu ir galiausiai, permokėjęs, gausiu prekes su pasibaigusiu galiojimu. Ne, einu į vietinį сельпо ir perku pakaitalus. Kadangi mano planuose – tom jam su vištiena, Tailando liaudyje vadinama tom jam kai, susirenku štai tokius produktus:

• vištienos krūtinėlę;
• pusę paprikos (vietoje šviežio čili);
• porą (vietoje askaloninio svogūno);
• džiovintų raudonikių ir lepšių (vietoje šiitakių);
• 400 ml kokoso pieno;
• imbiero gumbą (vietoje galangalo);
• laimo žievelę (vietoje citrinžolės);
• žuvies padažo nam pla;
• palmių cukraus;
• labai piktą čili ir krevečių pastą tiesiai iš Tailando (ačiū, Cukriūk).

Štai kaip pastaroji pasta atrodo iš arčiau:

Ten čili dribsniai ir mažytės krevetės, tokiomis šeriamos akvariumų žuvelės. Fantastiškai kvepia pirminiu moteriškos lyties požymiu.

Vištieną supjaustome nedidelėmis juostelėmis ir verdame su grybais nedideliame kiekyje vandens ant silpnos ugnies, be jokios abejonės, be druskos ir nugriebdami hormonų kupinas putas, maždaug 15 minučių. Kol ten ramiai verda, pjaustome porą, imbierą ir nutarkuojame nuo laimo žievelę.

Vištienai išvirus, visa tai beriame į puodą, pilame kokoso pieną, keletą didelių šaukštų žuvies padažo, jei naudojame šviežius čiliakus – kapojame ir dedame į puodą kuo daugiau, jei ne – beriame didelį žiupsnį čili miltelių arba mano minėtos pastos. Nepamirštam ir cukraus.

Leidžiame sriubai vėl lėtai užvirti, tada dedame plonomis juostelėmis pjaustytą papriką (jei naudojame čili – papriką geriau palikime kūdikių maisteliui). Išjungiame viryklę, išspaudžiame pusę laimo, ragaujame ar gerai išlaikytas sūraus-saldaus-rūgštaus-aštraus balansas, pataisome, jei ko trūksta, uždengiame puodą dešimčiai minučių. Jei bijome aštrumos, patiekiame su ryžiais.

Skanaus, nepamirštame ir vienkartinių nosinių pakelio pasidėti po ranka. Po dubenėlio tokios sriubos šaltis nebaisus. Bet eidami į lauką visvien apsirenkite šilčiau ir gerkite daug skysčių.

Duoklė svetimoms moterims – vištienos sriuba su žolelėmis

Eskaluosime 9-ojo Dievo įsakymo svarstymą. Kas nežino, jis byloja, kad neturėtume geisti svetimos žmonos ar svetimo vyro. Daugumos svetimų moterų niekas negeidžia, nes jos neįdomios vien tuo, kad yra svetimos. Yra dar svetimų moterų tipas, kurių tyliai pageidi, nueini išpažinties, ir toliau, tylomis jų geisdamas, pamažu pamiršti, geisdamas jų vis mažiau. Yra dar vienas tipas svetimų moterų, kurių geisti ne tik, kad negalima, bet ir nesinori. Todėl, kad kaip bežiūrės – jos puikios moterys. Ir tai vienintelė priežastis, kodėl jų geisti neišeina. Net tai, kad jos geriausių draugų moterys, tarsi ir netrukdytų jų geisti, nes juk galima su geriausias draugais susipykti, kad nebųtum geriausiu draugu, paimti jų moteris – ir problemos kaip nebūta (kas pakišo šią mintį? Egziuperi? Kamiu?).

Gana tuščiažodžiavimų. Noriu padėkoti bobai Ievai už žoles, iš kurių išviriau dar vieną blaivinančią sriubą. Iš to, ką davė boba Ieva reikės:

• rūgštynių;
• juozažolių;
• laiškinio česnako;
• svogūnų laiškų;
• taip pat: paprikos, morkos, agurko, sojos padažo, sezamo aliejaus, vištienos papų.

Sumetam kubeliais pjaustytus vištos papus į versnatį vandenį. Kol užvirs, supjaustom daržoves elipsėmis. Pas išvirusią vištieną pirmos keliauja morkos, po poros minučių paprika. Vėliau – rūgštynės.

Po poros minučių išjungiam viryklę, ir pridedam agurkų. Paskaninam sojos padažu.

Viskas, ką dar reikia padaryti – pilti sriubą į dubenėlius, pabarstyti kapotais laiškais ir juozažolėm, palaistyt sezamo aliejum.

Skanaus.

 

 

 

 

Mitai apie Lietuvą ir kaip aš viriau žiemos sriubą

Здаровенкi былы! Žiema eina į pabaigą, nors dar nedrįstu šių dienų vadinti pavasariu. Ir netgi ne dėl meteorologinių sąlygų. Štai daugelis Europos tautų jau mėgaujasi pirmaisiai pavasario daigais: kas kiaulpienių lapeliais, kas pirmąja dilgėle, kiti – žibuoklių žiedais ar net grybais. Mūsuose, deja, valgoma tik tai, kas liko nuo rudens derliaus. O liko, patikėkite, ne kažin kas. Prieš keletą dienų patyriau, kad kai kurie lietuviai vis dar tiki prekeivų ir nesąžiningų ūkinykų skleidžiamais pramanais. Norėdamas ir daugiau žmonių apsaugoti nuo akivaizdaus melo, norėčiau atkreipti dėmesį į keletą mitų apie lietuviškas daržoves beigi vaisius. Mat, paplitusi nuomonė, esą Lietuvoje užaugintos sodo ir daržo gėrybės, būna geresnės, sveikesnės, ekologiškesnės, nuostabesnės. Skubu Jus nuliūdinti, deja, ne visada. Ir netgi šventvagiškai pareiškiu, kad iš esmės, jos niekuo nesiskiria nuo kitur užaugintų. Be abejo, nuosavam, uošvių, švogerių daržuose užaugintos gėrybės tikrai geresnės už ispaniškas ar olandiškas. Bet kalbant apie turguose ir prekybos centruose parduodamas “lietuviškas bulbikes ir pomidoryčius“ (cė), nepuoselėkime naivių iliuzijų. Visų pirma, Lenkijoje ar Lietuvoje naudojami pesticidai, herbicidai, trąšos yra absoliučiai identiškos, jų cheminė sudėtis vargu bau ar skiriasi. Nesitikėkime, kad lietuviškose daržovėse bus mažiau nitratų/ nitritų. Net jei ir smulkesnis ūkininkas, parduodantis savo derlių turguje, nenaudoja mineralinių trąšų (kuo aš, meskite į mane akmenį, netikiu), tai stopudovai ant laukų krato mėšlą, kuris, dalyvaudamas azoto cikle, virsta tais pačiais nitratais.

Nepaslaptis, kad didieji Biržų, Pasvalio ir Anykščių pramoniai sodai, kuriuose užauginama didžioji dalis mūsų mėgiamų trugaus obuolių, gausiai purškiami pesticidais ir herbicidais. Tad gerai pamąstykite, kai renkatės ką pirkti: lekiškus “Šampion“ obuolius po 2,5 lt/kg ar lietuviškus po 4 lt/kg. Kaip bebūtų gaila, jie vienodai nupurkšti.

Tarp kitko, apie braškes. Dažnai tenka važinėti po Lietuvos provinciją. Kaip manote, kokias mintis gali sukelti braškių laukai, kur po krūmeliais šen bei ten boluoja popierių skiautelės? Dar nesupykino? Aš asmeniškai pažįstu žmones, tręšiančius braškes lauko išviečių turiniu. Juk ekologiška, ar ne?

Apie sertifikuotą ekologinę produkciją irgi susidariau savo nuomonę ne iš trečių lūpų. Beje, tikrai ekologinius ūkius esu matęs tik Skandinavijoje, kur nei daržovės, nei vaisiai tikrai nėra tręšiami. Net jei tai neapsimoka.

Ta liūdna gaida ir pradedame virti sriubą iš žieminių nusususių daržovių. Imam:

• morką;
• porą bulvių;
• gabalą saliero šaknies;
• porą saujų Briukselio kopūstų;
• keletą askaloninių svogūnėlių (kažkada dievagojausi, kad šalotai yra česnakai, prisipažįstu klydęs, pasitaisau – tai svogūnai);
• 50 g sviesto;
• litrą gero krevečių sultinio (na ir vištienos puiku);
• prieskonių: pankolio, baziliko, čili miltelių, druskos.

Šaknines daržoves supjaustome nedideliais kubeliais.

O kol ten jos kubinasi, puodan šliūkštelnam šlakelį alyvuogių aliejaus, dedame sviesto gabalėlį ir statome ant vidutiniškai įkaitintos viryklės. Kai sviestas aptirps, beriame pankolio sėklas ir metame žiedais pjaustytus svogūnus.

Truputį pakepiname, beriame daržvių kubelius: pradžioje morkas, po kelių minučių salierą, kiek vėliau – bulves.

Truputį pakepiname, užpilame sultiniu, palaukiame, kol užvirs, dedame per pusę perpjautus kopūstėlius. Paverdame dar 10-15 minučių, kol kopūstai bus aldente, t.y. smagiai traškūs, nepervirę, bet jau nesunkiai kramtomi. Išjungiame viryklę, pagardiname sriubą baziliku. Džiovintu, aha, šviežias dar neišlindo iš lovelio. Pilame lėkštėn, išgręžiame truputį citrinos sulčių ir pasibarstome trupučiu čili.

Žiema, žiema, lauk iš kiemo, bliadj.

Skanaus. Dariau su krevečių ir džiovintų čiliakų (guachijų) nuoviru. Gavosi tikras italo-tailandietiškas fjūženas.

Mačo maistas

Atsikeli ryte, nuotaika puiki, taip ir išdulkintum ką nors, jautiesi žvėrimi (netikėtas ekspromtas, che che). Išlendi iš miegamojo į virtuvę, užsimaišai kokteilį.

Chule, 50/50 sauso vermuto ir gero džino, gera alyvuogė, o dar geriau – dvi kalamatos. Pusryčiaujame tik taip, nes esame tikri vyrai. Oooo, kur žmona? Gamina salotas?

(Versti, manau, nereikia)

Šiknon salotas, vyrai valgo tikrą maistą.

• 1 kg šaldytų krevečių;
• šaukštas kokosų aliejaus (tiks ir kitas, bet tada geriau bekvapis);
• imbiero pirštas;
• pusė česnako;
• šviežias čiliakas, bet neturiu, naudoju rūkyto čipotlio miltelius;
• šaukštas žuvų arba sojos padažo.

Ok, krevetes išlukštenam, normalūs bičai kiautų neišmeta, o verda pizdatą sultinį, bet tai – kita istorija. O dabar: apystambiai kapojam imbierą, česnaką. Įkaitiname šaukštą kokoso aliejaus keptuvėje ar voke.

Kokosų aliejus turi unikalių savybių: jo degimo temperatūra yra labai aukšta (kiek žinau, aukštesnę turi tik lydytas sviestas), kas leidžia vikriam kulinarui maksimaliai jį įkaitinti, nebijant, kad suirs žmogaus organizmui reikalingos riebiosios rūgštys. Šį kartą nedemonstruojame fanatizmo ir aliejų kaitiname nesmarkiai – mums svarbu išsaugoti kokosų aromatą. Dedame kapotą imbierą.

Pakepiname kol pajusime imbiero aromatą ir iškart metame išlukštentų krevečių kūnelius bei pilame truputį žuvų arba sojos padažo.

Iškart išjungiame viryklę, nes krevetės ir taip virtos, jas reikia tik pašildyti ir prisotinti padažo aromatu, tad intensyviai maišome keptuvės turinį, dedame kapotą česnaką ir čiliaką arba čipotlį, kaip mano atveju.

Viskas, pilame krevetes su visu padažu ant jau išvirtų ryžių arba “stiklinių“ ryžių makaronų. Patiekiame su bananais, o jei turime – ir su šviežia kalendra beigi laimo sultimis. Užgeriame rūkyto salyklo alumi. Arba šiaip alumi.

Žinokite, čipotlio, t.y. rūkyto čiliako ir Märzeno, t.y. rūkyto salyklo alaus, dermė nereali, kažkas fantastiško. Ir kas sakė, kad tikti mačo turi valgyti steiką su krauju? Silpnaregiai?

Skanaus. Vyrai, vienykimės!

Visaverčiai pietūs – žuvis, troškinta kokoso piene

Sveiki, sveiki, jau seniai besimatėme. Tik dėl to, kad visą tą laiką gaminau maistą, dažniausiai – visiškas nesąmones. Kad ir kaip būtų nesmagu, įdėsiu keletą tokių nesąmonių į šį blogą. Nu vieną – tai tikrai. Bet ne šiandien. O štai šiandien įdėsiu visai ne nesąmonę, o zašibienną pietryčių Azijos virtuvės perlą. Taip, kas gi daugiau, jei ne žuvis? Ir dar kokoso piene. Ir su čiliakais. Bet iš pradžių – užkanda. Prego, Italijos trikolioras:

Pomidorai, mocarela, rukola gražgarstė, vytintos alyvuogės, jūros druska, šlakelis alyvuogių aliejaus. Valgom tai iš ryto, kai neturim laiko virtis košės ar teptis sumuštinio su Xujokiškio sūriu ir margarinu Xujelma.

Štai ir pietų metas. Nusiperkam jūrinės žuvies (gal jau sakiau, kad tas, kas nevalgo jūrinės žuvies bent kartą per savaitę, greitu metu susirgs Alzhaimeriu?). Mano atveju tai buvo “Jūriniai grenadieriai be galvų“. Kai rinkausi, ilgai svarsčiau ar tik nebus tai kokie Somalio piratai, ginkluoti granatsvaidžiais, sučiupti rusų specnazafcų ir nukirsdinti.

Grenadierius išdarinėjam, nupjautom filė nuo kaulų ir užmarinuojam sojos padažo, citrinos sulčių ir baltųjų pipirų marinade. Beje, tai nebūtina, čia tik mano išsipisinėjimas.

Tuo tarpu, kol marinuojasi Somalio grenadieriai, imame:

• 10 šampinjonų (geriau kreivabudžių arba šiitake);
• svogūno laiškų;
• kalendros lapų;
• raudoną svogūną (geriau keletą šalotų);
• imbiero straponą (geriau galangalą);
• čiliakų džiovintų (geriau žalių ir raudonų šviežių po lygiai);
• kvortą kokoso pieno (nepirkite skardinėse, jis ten būna sudžiūvęs);
• žuvies padažo nam-pla;
• keletą laimo lapų, bet tiks ir tarkuota laimo ar citrinos žievelė.

Smulkiai pjaustytą svogūną ir imbierą apkepiname keletą minučių ir dedame žuvį su visu marinadu. Truputį patroškiname, nuolat maišydami, tada dedame stambiai pjaustytus grybus, čiliakus, laimo lapus, ar ką ten turim, ir troškiname dar keletą minučių, nuolat maišydami. Smagumo dėlei, dar pasibarstome maltu čiliaku.

Dabar galim supilti kokoso pieną, keletą šaukštų žuvies padažo, sumažinti ugnį iki minimumo, uždengti dangčiu ir palikti kokioms 20 minučių. MMmmmm, užuodžiate tą pikantišką šilto žuvies padažo aromatą? Seksi, ar ne?

Na štai, po 20 minučių grenadieriai jau pasirengę būti suvalgyti. Pilame troškinį į dubenėlį, būtinai pasiskaniname smulkintais svogūno laiškiais, smulkintais kalendros lapais ir maltu čiliaku, valgome su iš anksto išsivirtais ryžiais.

O ja, ja, das ist fantastisch!

Silpnaregiai, achtung!

Ai, nu tai dar deserto norisi, ar ne? Nu tai nieko gudraus: dešriniai ledai su konservuotais kokosais, mangais ir pasifloromis. Skanaus.

Anonsas.

Kitame numeryje pažadame kraują stingdantį reportažą iš Hanibalo Lekterio tėvynės apie… Būkite pasirengę nuo monitorių nuvesti vaikus ir silpnų nervų gurmanus, vos tik pasirodys mano postas.