Bulguro salotos

Sveiki, kaip jau suprantate, esu retas svečias šiame tinklaraštyje. Tikiuosi tai pakeisti netrukus. O kad nepamirštumėte kas čia šeimininkas, siūlau pačių skaniausių salotų receptą. Labai trumpai, nešvaistant laiko. Nežinantiems kas yra bulguras: tiesiog kvietinės kruopos, išvaizda panašios į ryžius, o sudėtimi ir skoniu – į kuskusą. Populiarios pas arabus ir turkus. Pirkti šias kruopas geriau iš turkų, ačiū Dievui, jų parduotuvėlių jau yra Vilniuje. Nepirkit tik pas gandonus iš “ekologiškų“ parduotuvių, ibo būsit durniai. Bet aš jums ne teisėjas.

Pradedame, tarp kitko, nuo daržovių: keleto burokėlių, paprikos, trupučio moliūgo, galime bet ką, kas tinka grilinti. Ir griliname. Kad ir orkaitėje. Aptepę aliejumi.

Iki gražiai apskrus.

O, štai ir bulguras + geras gabalas mocarelkino.

Kruopas perplaunam, beriame į puodą, užpilame verdančiu vandeniu, kad būtų per pirštą apsemtos ir lengvai verdame minutę dvi. Paliekame uždengtas, kad šustų ir sugertų vandenį. Mocarelą pjaustome kubais.

O, štai ir daržovės.

Irgi švelniai pjaustome ir rikiuojame su mocarela.

Maišome su karštom bulguro kruopom, kapota mėta arba petražolėm, geru šlaku alyvuogių aliejaus, citrinos sultimis.

Na, ir išmaišome.

 

Naminė duona ir naminis alus suteiks daugiau malonumo.

Ir silpnaregiams:

Kažkur mėtėsi chačapurio receptas, jei netingėsiu, netrukus įmesiu, jei kam rūpi.

Ir aš jus myliu.

Atostoginis vištienos šašlykas

Kaip žadėjau ankstesniame įraše, trumpai papasakosiu apie atostogas. Turėjau malonumo praleisti keletą savaičių Aukštaitijos nacionaliniame parke. Na, parkas – kaip parkas, ar ne?

Galima užsilipti ant Bitės ryšių bokšto. Arba ant Ginučių piliakalnio.

Nors dauguma, kažkodėl, dročina ant Ladakalnio, Ginučių piliakalnis man labiau patiko.

Galima prasieiti miško takeliu ir prisirinkti pilną skrybėlę lazdyno riešutų.

Arba pasigauti keletą lynų ir išsivirti prašmatnios šaltienos su paprika ir morkomis (deja, nefotkinau). Antros dienos tokia šaltiena – pati geriausia užkanda prie bet ko. Arba nukirsdinti gaidį ir iš jo krūtinėlės išsikepti šašlyką.

 

Tereikia tiek nedaug: sumaišyti supjaustytą mėsą, pašlakstytą citrinos sultimis su smulkiai supjaustytu svogūnu ir miške surinktais čiobreliais ir marinuoti gerą pusdienį. Tada suverti ant iešmų ir pabarstyti druska.

Sudeginti glėbį beržinių malkų ir kepti ant žarijų.

 

Kartu su paprikomis.

Patiekti su stebuklingai pigiu ir labai lietuvišku Astravo dvaro alumi.

Skanaus, toks patiekalas ir ankstyvą rudenį labai gerai: tarkim išsiruošiame grybauti ankstų ūkanotą rytą, po pietų užsikuriame laužą miško laukymėje, o vėsų vakarą mėgaujamės.

Tarp kitko, Labanoro džiunglėse, pasirodo, gyvena kažkokia laukinė gentis. Vieną laukinį žmogų pavyko nufotkinti ties kažkokia protaka tarp ežerų.

Būkite su laukiniais atsargūs.

Kulinarija, kinas, šmėklos ir Harvardo universitetas

Taip jau išėjo, kad gyvenime duonai ir sviestui uždirbu, kaip jau atspėjote, ne maisto gaminimu. Ir net ne jo valgymu. Ir manau, kad jau per vėlu ką nors keisti ir, tarkim, pradėti lankyti virėjų kursus. Tačiau akiratį stengiuosi plėsti, stebėti kaip gamina protingesni ar labiau patyrę už mane. Visa tai praktika. Deja, teorinio pagrindo lig šiol neturėjau. Ir kaip tyčia, Harvardo (aha, to paties, kur Amerikoj) universitetas pasiūlo nemokamas interaktyvias studijas apie matematikos, chemijos ir fizikos siausmą virtuvėje. O išklausiusiems kursą ir atlikusiems tam tikras praktines kulinarines bei mokslines užduotis įteikia tikrą sertifikatą, kuris, beje, nuo šių metų Prancūzijoje ir Kinijoje pripažįstamas kaip oficialus dokumentas (naiviai tikiuosi, kad ir kitos šalys paseks šiuo pavyzdžiu). Kursą veda ne tik rimti mokslininkai, bet ir pasaulinio garso šefai, pavyzdžiui Ferran Adria.

Man laikas pradėti mokytis. Ir, darydamas kiekvienos savaitės namų užduotį ar įdomesnį laboratorinį, įmesiu receptus į čia.

Pirmam kartui – anaiptol ne receptas, o tik būdas nustatyti savo orkaitės tikrąją temperatūrą. Daugelis pažįstamų skundžiasi, kad turi įtarimą, esą jų orkaitėse aukštesnė temperatūra, nei rodo skalė. Ką gi, įvertinti nesunku.

Cukraus lydymosi temperatūra yra visuotinai žinoma – 186°C (kas netikite, pedowikia jums padės). Pagal ją ir kalibruosime savo orkaitę. Reikės: aliuminio folijos ir keleto šaukštų cukraus. Pradžioje įkaitiname orkaitę iki, tarkim, 177°C (jei skalė netiksli, galim imti 180°C). Kai įkaito, imam folijos lapelį su puse arbatinio šaukštelio cukraus ir uždarome orkaitėje. Po 15 minučių žiūrim. Tyc

 

Oi, atsiprašau, čia fėjos iš mano miško…

 

Aha, neišsilydė. Keliam temperatūrą 5°C, imam kitą cukraus partiją ir vėl 15 minučių. Tyc

 

Oi, ir vėl ne ta foto, čia tik miško šmėkla.

 

Irgi, apsilydė tik truputį. Keliam dar 5°C. Tyc

 

Ir vėl… kažkoks švytėjimas…

 

Dar ne? Nu keliam dar 5°C ir dar 15 minučių į orkaitę. Tyc

 

O, dabar tikrai ištirpo. Vadinasi, cukrus mano orkaitėje ištirpo tarp 187°C ir 192°C. Jei netingim, darom kalibravimo kreivę, jei tingim, skaičiuojame orkaitės temperatūros paklaidą pagal negudrią formulę:

Tpaklaida. = Tskalės + 186 – Ttirpimo (mano atveju Ttirpimo =187°C, nes imama apatinė intervalo riba). Man pasisekė, nes mano orkaitės paklaida vos +1°C.

O kad nebūtų taip nuobodu, pristatau savo mėgiamiausių filmų TOP50. Šia savaitę nuo 50 iki 45 vietos:

50. Prieš bangas – vienas iš nedaugelio (gal net vienintelis), kai verkiau.

49. Meilės formulė – jei nori tikros ir tyros meilės – ateik naktį ant šieno.

48. Būti Džonu Malkovičiumi – Džono Malkovičiaus kameo, šiza ir seksualioji Katerina Kyner.

47. Džėjus ir Tylenis Bobas kontratakuoja – gera muzika, mano vienas mylimiausių režisierių Kevinas Smitas (daro ne tik komedijas) ir labai juokinga. Žiūrimas geriau anglų kalba.

46. Bumeris – vienas geriausių paskutinio dešimtmečio rusų filmų. Ne, ne kriminalas veža, o epinis stilius. Labai panašu į Iliadą arba Odisėją.

45. Šuns širdis – geriausia Bulgakovo ekranizacija. Dar “Turbinų dienos“ nieko, bet tik ne miniTV “Meistras ir Margarita“.

Nesėkmingas vojažas Dūkšta per potvynio piką

Potvynio Dūkštoje laukiu visus metus. O kartais ir daugiau. Ir šiais metais širdis virpėjo iš jaudulio, kai važiavau prie patvinusio upelio. Iš anksto mėgavausi smagiu nusileidimu, sušlapusiu užpakaliu ir daugybe malonių įspūdžių. Bet pavasarinė Dūkšta puikybės neatleidžia. Ji iki šiol mena, kad dar nei karto nebuvau išsimaudęs iš baidarės ir nuolat dėl to postringavau. Šiais metais mano didybė baigėsi po 3 minučių plaukimo, šlapiais drabužiais, užklimpusiu automobiliu, temperatūra ir šiuo paskubomis renderintu vaizdų karpiniu. Beje, kai kam vojažas baigėsi dar liūdniau: 2 prapisti irklai (vienas, blyn, mano!), mano baidarės maišas, žygis pėsčiomis 5 km šlapiais drabužiais, vos išgelbėta baidare, šalto polaidžio vandens gurkšniais, šviesa tunelio gale ir karčiomis ašaromis.

Čia nuo didvyrių:

 

Siesartyje vyksta griovimo darbai ©

Trumpas ir paviršutiniškas reportažas iš plaukimo Siesarčio upe. Plaukimas vyko lietinguoju vasaros laikotarpiu, atkarpoje nuo Virbalų kaimo iki Šventosios ties Vidiškiais, netoli Ukmergės ir užtruko dvi dienas.

Kompanija, kaip matote, teko, недайбоже. Bet tai dar nieko, kai pradėjome plaukti, girtus ofiso planktono personažus arba bobas, pieštuku tapytais antakiais, sutikdavome  kas keletą minučių. Pats faktas, kad upė pilna girtų pseudoturistų, parodo, kad Siesartyje užvartų, seklumų ir kitokių malonumų nėra. Srovė irgi ne itin – tokia, kad galima ramiai snausti, nešamam srovės.

Kas įdomesnio? Tilto likučiai ties Krapų kaimu.

Šioje vietoje pirmą kartą įsitikinome, kad Siesartis remontuojamas ir greitai bus pritaikytas pakrančių gyventojų poreikiams.

Radome nemenką riedulį, ant kurio auga medis, šaknimis jį apkabinęs.

Karts nuo karto pasitaiko bebrų urvai.

Pirmoji plaukimo diena, nors ir praskaidrinta stipraus lietaus ir girtų turistų, baigėsi ties Šešuolos upelio žiotimis.

Ten graži aikštelė prie santakos. Deja, labai apdergta, nepaisant to, kad ten draustinis. Be kita ko, jaunieji VU ichtiologai ten vykdo kažkokį eksperimentą su lašišomis.

O štai Siesarčio žemupis – tikras urbanistikos rezervatas. Rasime ten Valtūnų užtvanką su džiūstančia lašišų perkėla.

Ir veikiančia turbina.

Kiek žemiau upe gyvena labai baisus žmogus, Albinas toks Albinas, suniokojęs Siesarčio vagą, prisdengdamas gražiu piaru.

O vos šimtu metrų žemiau Albino namų – upe važinėja ekskavatoriai.

Ir baidarininkus pasitinka STOP juosta, skersai upės vagos, ir svetingas užrašas… neatspėjote, ne privati valda.

Gaila, bet Siesarčio žemupis jau sugriautas. Vargu ar kokia ekonomikos recesija beatstatys jį.

Šia liūdna gaida ir baigiam šios vasaros vandens žygius. Nors plaukioti dar nebaigiame, Lietuvoje dar liko nesugriautų upių.

Anonsas, skelbimas, patarimas

Sveiki gyvi, mano mielieji. Pagaliau gyvenimas grįžta į normalias vėžes: užlietas butas džiūsta, vaikai auga, kompiuteris atnaujintas. Aš vis dar viliuosi, kad kas nors pasigedo manęs blogosferoje, bet nesupykčiau, jei ir niekas nepastebėjo, kad nebuvau čia bene 2 mėnesius.

Pradžiai noriu pranešti, kad nors ir apleidęs rašymą, tikrai kartais gaminau maistą bei plaukiojau baidarėmis. Tad netrukus pasistengsiu pateikti keleto patiekalų apžvalgą beigi kelionių Lietuvos upėmis įspūdžius.

Pagrindinė priežastis, kodėl nerašiau taip ilgai – neturėjau kompiuterio (ačiū быдлоkaimynams). Maža to, kai tik atsirado namuose kompiuteris su windows 7 operacine sistema, man iš karto kilo nenugalimas noras įsidiegti kitą padorią sistemą, pvz. Fedora 15.

Deja, mano rankos labai kreivos, bežaisdamas ištryniau windowsus, o kadangi už juos buvo sumokėti pinigai, reikėjo skubiai atstayti. Nežliumbkite, jei Jums kada taip nutiks: yra puikus įrankis net tik atstatantis ištrintus failus, bet net atgaivinantis visą operacinę sistemą. Tai – TestDisk, kurį galite rasti nemokamame diske GParted.

Kaip bebūtų gaila, bet namų ir virtuvės vis dar neturiu. Nuoširdžiai dėkoju tiems, kas atsiliepė į pagalbos šauksmą. Tačiau buto nuomotis ar pirkti vis dar ieškau. Pasikartosiu, kad išsinuomočiau 2-3 kambarių butą iki 800 lt/mėn. arba pirkčiau iki 180 000 lt. Norėčiau pažymėti, kad 800 ir 180 000 skaičiai yra tokia maksimali riba, kai butas toooks geras, kad net skolinčiausi, kad tik jį išsinuomočiau ar įsigyčiau.

Na ir pabaigai: naujausias išradimas mylimoms moterims – NE spanielio ausims:

Kadangi wordpress kažkodėl nepalaiko animacinių gifų, dedu nuorodą į url

Reikalinga pagalba

Sveiki, išmušė ta valanda, kai esu vėl benamis. Su dviem mažais kūdikėliais ant rankų. Savaitę atostogaujant, butas, kurį nuomojausi, o tuo pačiu ir virtuvė, kuri neseniai iš apšnerkštos virto padoria, buvo užpiltas piktavalių kaimynų ir sėkmingai pelkėjo lygiai savaitę. Neskaitant sugadintų baldų, supuvusių drabužių ir paskandinto kompo (ai, tiekto, daiktai užgyvenami), neturime su vaikiukais kur prisiglausti. Man tai kas – galiu miegot ir ant akmens, bet širdį skauda, kai matau savo vaikelius dedant galvytes ant supelijusių pagalvių, valgančius tik sausą davinį (nes vietoj elektrins viryklės radau akvariumą).

Tai va, gerieji žmonės, gal kas gali pasiūlyti išsinuomoti 2-3 kambarių butą Vilniuje ilgesniam laikui (minimum 3 metam, nes Dievas mato, kraustymasis užpisa juodai).

Taip pat būčiau dėkingas už bet kokią teisinę pagalbą kovojant su kaimynu iš viršaus, nes jis atsisako kompensuoti nuostolius.

Iš anksto dėkingas Igelis ir jo vaikučiai. Pasiūlymus ir paramą palikite komentaruose.

Neatrasta Virinta

Savaitgalis buvo prašmatnus. Prisipažinsiu, žinojau tokią upę Virintą, bet neįsivaizdavau, kad ja galima smagiai plaukti. Už rekomendacijas – ačiū Kristino.

Upė tėka iš Virintų ežero Molėtų rajone, kerta Alantos miestelį, teka Anykščių regioninio parko teritorija ir įteka į Šventąją tarp Anykščių ir Kavarsko. Mūsų paros ilgumo kelionė prasidėjo Klabinių kaime, kiek žemiau Alantos.

Ten yra apleistas prašmatnus dvaras, daugybė žydinčių alyvų ir arklys su erekcija ant baidares pučiančių merginų.

Užkandę grilintų paprikų ir baklažanų salotų, leidomės į kelionę.

Nepaisant to, kad atkarpoje nuo Klabinių iki plento Ukmergė-Utena užvartos sistemingai kartojasi kas 30 metrų, tai nesutrukdė mėgautis plaukimu ir kritimu į vandenį su drabužiais ir fotoaparatais.

Be priverstinių maudynių, buvo atidarytas ir maudymosi savo malonumui sezonas. Ir nors vanduo Virintoje labai šaltas ir sutraukė pipyskas iki mikroskopinių dydžių, plieskiant 25ﹾC karščiui, tai buvo maloni pramoga. Vakarėjant pasiekėme Kolonijos kaimą su užtvankos liekanomis. Leidome sau pramogą nusileisti baidare per slenkstuką.

Nakvynės apsistojome kiek žemiau minėto plento tilto po mirusiu medžiu

ant mielo paplūdimio smėlio.

Rytinė kava a la Turque – atgaiva kūnui ir sielai.

Atkarpoje nuo plento iki vieškelio Kurkliai – Anykščiai, kur baigėme savo kruizą, – be jokių užvartų. Užtat su keletu įdomių tiltelių. Uno:

Dos:

Apibendrinimui, galiu pasakyti, kad upė ne nuobodi, vietomis srauni, daug užvartų, tačiau jos neįkyrios, ne itin patogiais krantais nakvynei, beveik be sodybų pakrantėse. Vanduo šaltas, gal kokių 10-12ﹾC.

Kelionė pavyko.

Žeimena pavasarį arba tualetiniai lietuvių bruožai

Kaip ir žadėjau, pateiksiu Jūsų teismui keletą nuotraukų iš savaitgalio ekskursijos baidare Žeimenos upe. Bet prieš tai…

Keletą paskutinių savaičių turėjau šiknos skausmo skaityti paskaitas mūsų provincijos elitui vieno elitinio Vilniaus viešbučio elitinėse konferencijų salėse. Aš seniai įtariau, kad mes, lietuviai, kaip buvome mužikai, taip liksime jais per amžių amžius. Ir niekas to nepakeis: nei kembridžai ar mit, nei gučiai, nei Vienos pokyliai, aipadai, kandinskiai, nei tai, kad mes tapsime gėjais. Nors tai madinga ir kosmopolitiška. Ir štai sėdžiu aš per kavos pertraukėlę ant elitinės viešbučio taburetės ir stebiu gyvus to įrodymus. Matau prakutusius, šiek tiek išsilavinusius, jei ne miestelėnais, tai bent miesčionimis save vadinančius žmones. Matau kaip tie žmonės geria kavą iš arbatai skirtų puodelių ir niekaip nesuprantu kodėl? Gal kad daugiau telpa? Bet juk jei maža vieno puodelio, galima įsipilti dar…

Einu į elitinį tualetą ir žinau ką ten rasiu: vanduo pisuare nenuleistas. Regis, paspausti mygtuką – misija neįmanoma. Įdomu tai, kad nuleisti vandenį pisuaruose lietuviams nepavyksta niekur, pradedant viešbučiais, baigiant LRT tualetais. Mąsčiau kodėl, ir suvokiau, kad, greičiausiai todėl, kad ilgus amžius lietuviai lengvinosi už namo arba kluono kampo, ilgainiui išsikasė lauko išvietes, kuriose nieko nuleidinėt nereikia (beje, tie Vakarų kaimiečiai, kurie nuo baudžiavos atleisti dar XIV-XV a., net XXI a. lauko išvietėse pridirbę į duobę įmeta gerą kastuvą durpių arba pjuvenų, mūsuose dar to nemačiau). Atsiradus WC tipo tualetams lietuvių būstuose XX a. vidury, dabar didžioji dalis jau moka nuleisti vandenį. Tam išmokti prireikė vos 50 metų. O štai pisuarai – vis dar  mįslė. Ir aš dėl to drąsiai galiu apkaltinti Akropolius, kurių tulikų pisuaruose vanduo nuleidžiamas automatiškai.

Ai, įsijaučiau, grįžkime prie Žeimenos.

Buvo labai saulėta, šalta ir vėjuota. Veidas įdegė kaip kalnuose, be to dar ir nušalo. Saulė iš viršaus, saulė iš apačios.

Labai patiko toks reiškinys: pakrantės krūmų ar medžių šakos, merkiamos srovės, dėl minusinės temperatūros apauga ledokšniais, kurie saulėje spindėjo kaip milžiniški deimantai. Nerealu. Bet nufotkinti nepavyko.

Be to, aptikome geležinį šaltinį.

Keistus pakrantės krūmus

Pusmetrio storumo ledo lytis

Be kita ko, valgėme ant laužo ruoštus makaronus su pomidorų, čili ir rūkyto kumpio padažu.

Galima ir lauže išsikepti bulvių beigi svogūnų, folijoje, žinoma.

Grįžtant prie tualetų temos, ar galite įsivaizduoti kokiais tikslais naudojami bidė Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus vidurinės mokyklos mergaičių tualete? Aš nedrįstu.

Geriausia Lietuvos upė – Visinčia

Baisiuosiu karščius leidžiame ant vandens. Ir ne tik ant vandens, bet ir jame bei po juo. Savaitgalį plaukėme nepažinta Visinčios atkarpa nuo Šalčininkėlių iki Gudelių, kurią įveikėme per parą, nors realiai galėjome ir per keletą valandų, tik nenorėjome, nes taip tegul plaukioja Sondra Jonceva ir Maikonas (ne brazilų futbolininkas). Važiuodami bijojome, kad vidurvasario karščiai bus išsekinę upę. Laimei, upė labai šaltiniuota, maitinama požeminiais vandenimis, tad vandens pakako. Manau, galima drąsiai plaukti šia upe visus metus su bet kokiu laivu, siauresniu nei 2 m.

Upė tikrai labai smagi ir įdomi tiek patyrusiems vandenininkams, tiek linkusiems tiesiog atsipalaiduoti. Maždaug kilometrą nuo Šalčininkėlių upė gana sekli, tačiau kuo toliau, tuo ji siauresnė ir gilesnė. Buvo sietuvų, kur besimaudydami negalėjome pasiekti dugno, nors upės plotis nesiekė ir 2 metrų. Beje, negliose vietose matėme itin retą upių gyvūną, pimpalu ariantį dugną. Nežinia kodėl jis taip elgiasi, jei mūsų mieli skaitytojai parašytų, būtume labai dėkingi.

Maždaug ties geležinkelio Vilnius – Stasylos tiltu, Visinčia ima labai smarkiai vingiuoti per plačią užliejamą pievą. Čia, ko gero, buvo smagiausia plaukimo dalis, nes pasijutome kaip kokie Okovango deltos tyrinėtojai, ieškantys krokodilų papirusų sąžalynuose. Iš pradžių upės vaga buvo tokia:

Po staiga tapo vos praplaukiama:

Džiūgavome su kolega Pupkiu, kai vorai ir vikšrai ėmė byrėti mums į kelnes, burnas ir už apykalių. Neskubriai brovėmės tarp nendrių maždaug valandą, kol pasiekėme gelžkelio tiltą. Va kaip visa pieva atrodo nuo jo:

Aha, o žolėse slepiasi keliasdešimt Visinčios meandrų. Vaizdas po tiltu:

Ir ant jo:

Stovyklavietę pasiderėme praktiškai pačiame Gudelių kaime, kur mūsų laukė vasariška vakarienė. Gamybos procesas aprašytas čia, tik šiuo atveju skonį gerokai pagerino tikras laužo dūmas.

Ankstyvo ryto kava, virta ant laužo ir maudynės su trečiais gaidžiais Visinčios sietuvoje paliko neišdildomą įspūdį. Vienbalsiai nusprendėme, kad Visinčia – geriausia Lietuvos upė. Tiek country cousin Pupkis

Tiek Jūsų nuolankus tarnas

Pasiūlysite ką geriau? Abejoju, nes kitur nepamatysite įmetėjusių topless lenkių.