Naujienos « Velomaratonas 2010

{{desc}}

via Naujienos « Velomaratonas 2010.

Visinten… Visinkur? Visinčia! (Skiriu Aloyzui Každailiui)

Augau rydamas knygas. O kas beliko homo sovieticus otpryskui? Ir buvo tik trys knygos, kurias aš skaičiau n kartų. Dviejų neminėsiu. Trečia – Aloyzo Každailio “Laivai ir jūrininkai“.

Kiekvieną kartą skaitydamas tą knygą jaučiau lengvą vakarį brizą, jūros druską ant delnų ir veido, sprangų, triume supelijusių džiūvėsių skonį. Svajojau apie Sargaso jūrą, žiaurius korsarus, tolimų uostų juodaplaukių gražuolių lūpas (sic!). Apie greičiausią visų laikų burlaivį. Ar pamenat? Kliperį Cutty Sark. Jis vis dar stovi kažkuriame Anglijos uoste. Taip jau išėjo, kad netapau jūrininku. Tik latentiniu girtuokliu.

Atsiprašau už patosą. Bet aš tapau pasyviu baidarininku. Kokia paguoda, ar ne?! Sausumos vandenų flibustjeras, hehe. Papasakosiu apie savo mylimiausią Lietuvos upę. Teka ji kažkur pietryčių Lietuvos užkampyje. Retas vandenininkas ryžtasi merkti irklą joje, juoba, kad prieš keletą metų itin paslaptingomis aplinkybėmis ten žuvo baidarininkas. Taip, tai Visinčia, per miškus tekantis Šalčios intakas.

Plaukėme kaip visada dviese. Prasidėjo nuo to, kad “du gaideliai du gaideliai taimeniuką lopė…“

Čia mes iš dviejų Taimenių surinkome vieną, užgerdami pošlykščiu austrišku rožiniu:

Važiavome link Visinčios su lengva baime priemiestiniu autobusu, prisigrūdusiu lenkų ūkininkų. Atvykome į Gudelių kaimą Šalčininkų rajone, kur mus netruko užpulti maitvanagiai.

Išgyvenom. Surinkome baidarę, atsižymėjome.

Plaukiam iki sutemų. Jokių užvartų, keletas seklumų. Apsistojame nakvynei kažkokioje keistoje biržėje. Pabundame su Anzelmute pašonėje.

Plaukiame per gūdžią girią. Vietomis upė kilpuoja 180° posūkiais, kitur – susiaurėja iki pusmetrio arba užvečia kelią nugaišusiais bebrais.

Bet svarbiausia – jokių civilizacijos pėdsakų. Per dvi paras matėme tik vieną negyvenamą sodybą. Ir šiaip, užvartų ne itin daug, upė nelabai srauni.

Manote, pamenu, ką mes valgėme? Kažką nipadiecki aštraus ir riebaus.

Kažkas abejojo tuo, kad Dūkštoje būna metro aukščio bangų? Pupki, trauk savo liniuotę.

Taip ir nepaaiškinau kodėl myliu Visinčią? Pats nežinau. Laukinė upė, turputį sibirietiška, labai tyki, klastinga, bet ir dosni. Jei plauksite ir pasiryšite nakvoti gūdžiame eglyne, neišsigąskite rujojančių elnių maurojimo, gervių klykavimo, šernų kriuksėjimo ar alkanų kranklių kosėjimo.

Nežinau, ar nudžiugino mus Visinčios santaka su Šalčia… O gal norėjome grįžti?..

Eurovizinis plaukimas Merkiu + klasikinis tarybinis šašlykas

Netikėtai šį savaitgalį užklupus gražiems orams, nieko kito nebeliko kaip susipakuoti mantą, baidarę, keletą mėsgalių, porą litrų juodojo Malvazo, porą litrų Czeck-in lagerio ir leistis į nesudėtingą plaukimą. Po neilgų svarstymų su kolega Pupkiu nusprendėme užpildyti dar vieną baltą dėmę Dzūkijos žemėlapyje – Merkio vidurupio dalį nuo Paluknio iki santakos su Šalčia Valkininkuose.

Kaip žinia, Merkio vagos dalis nuo Vokės iki Pirčiupių yra sureguliuota, t.y. čia Merkys ne upė, o kanalas, kuo netrukom įsitikinti.

Kaip styga tiesi vaga, žemi ir nuobodūs krantai mūsų neišgąsdino. Pradedam kelionę.

Paplaukiam keletą kilometrų ir įsitikiname, kad nėra taip blogai plaukti kanalu: pakrantėse prižėlę daug krūmų ir jautiesi jei ne kaip Vogos ar Misisipės deltoje, tai bent jau kaip Rusnės salos protakose. Kita vertus, tai visai netrukdo plūduriuoti neirkluojant, maukiant alų ir lyginant “kurio ilgesnis“.

Netrukus kanalas baigiasi ir pamatome pirmą atrakciją:

Pasirodo, kaimiečiai puikiai moka naudotis atsinaujinančiais energijos šaltiniais. Va dar kaip šita Pirčiupių HE atrodo iš kitos pusės:

Beje, ačiū jiems už paliktą pakankamai platų tarpą baidarėm praplaukti.

Netrukus ėmė temti, tad apsistojome nakvynei labai gražioje pievoje. Laužas, milžiniškas mėnulis ir Eurovizijos finalas – ko dar gali prireikti? Ogi šašlyko! Dar prieš išvažiuodamas iš namų užmarinavau puskilį stambokai pjaustytos kiaulienos sprandinės svogūnų-lauro-lapų-pipirų-kalendros-rupios-druskos-vyno-acto marinade, tad prie laužo beliko tik išsidrožti iešmus, suverti mėsą ir pakepti virš žarijų keliolika minučių.

Padažui sukapojau svogūną, sultingą pomidorą, pabarsčiau rupia druska, primečiau kalendros lapų, o Pupkis atliko esminį akcentą: užpylė džiovintą Guajillo čili pipirą verdančiu vandeniu, palaikė keletą minučių, o po to nuskuto minkštimą nuo odelės savo aštriu peiliu ir įmaišė į padažą. Muaaaa! Nerealiai. Garnyrui: agurkai, svogūno laiškai, kalendra, vytintos alyvuogės.

Ir, žinoma, juodas alus.

Pažiūrėjom Eurovizijos finalą, laimei radom per ką:

Kitą dieną, artėjant prie Valkininkų, atradome tikrąjį Dzūkijos krašto grožį: apleistas fermas, novorišų sodybas, kaimo turizmo sodybas su girtais marozais ir… krizės pasekmes:

Na ir kartuves, jei krizė užpiso.

Beje, atkarpoje nuo tilto, kur Merkys kerta A4 kelią (truputį už Pirčiupių) iki Valkininkų, plaukimas nebuvo labai nuobodus: gana daug užvartų, toks jausmas, kad ten praūžė viesulas, kai kuriose vietose, nusekus vandeniui, gali tekti net neštis krantu.

Kelionę maloniai baigėme Santakos parke Valkininkų apylinkėse, Užuperkasio kaime. Beje, ten visai padorus parkas pritaikytas šeimoms su vaikais ir neįgaliesiems, bo nutiesti lentiniai takeliai už EU milijonus, kuriais nuo automobilių stovėjimo aikštelės galima pasiekti gražiausias vieteles ir regyklas. Skubėkite, kol dar neišlaužė visų lentų kaimiečiai.

Šį kartą tiek, susitiksime po kitų plaukimų. Laimės jums.

Nemokamas kompiuteris, jokių papildomų išlaidų: keletas patarimų

Nuolat stengiuosi imti iš gyvenimo tai, kas nemokama. Be abejo, nuskambės banaliai, bet geriausi dalykai pasaulyje – nemokami. Ne, ne, nekalbėsiu apie nemokamą saulę, nemokamą jūrą, nemokamas moteris… Šįsyk – apie itin buitiškus dalykus.

Papasakosiu apie tai, kaip įsigyti, optimizuoti ir naudotis kompiuteriu neišleidus absoliučiai nė cento. Na, man pavyko.

KOMPIUTERIS

Parašiau skelbimą savo bloge, prašydamas, kad kas nors padovanotų laptopą. Nesvajojau apie naujus modelius, būtų pakakę ir Pentium II. Ką gi, gavau tokį vintažinį stilingą Dell Latitude CPi (ačiū Diemantui), su 4 GB kietuoju disku, 192 MB RAM’u ir 233 MHz procesoriumi, su Floppy Draivu, be CD-ROM’o, su viena USB1.1 jungtim. Bet man pasisekė dvigubai, nes be to, dar gavau dovanų gana naują HP Compaq (ačiū Gedui), su 40 GB disku, 512 MB RAM’u ir 2.8 GHz procesoriumi, su Floppy draivu, neveikiančiu CD-ROM’u, dviem USB2 jungtim ir neveikiančiu fenu. Be to, abiejų kompiuterių BIOS’ai bootina tik iš 3,5 colių diskasukių, t.y. Floppy draivų.

OPERACINĖS SISTEMOS PASIRINKIMAS

Kai jau turiu nemokamus kompiuterius, visiškai nedera diegti į juos mokamą OS. Renkuosi šią nemokamą OS. Tereikia išsirinkti vieną iš daugybės distribucijų. Jau bene ketvirtus metus naudoju lietuviškąją Baltix ir esu labai patenkintas ja. Į HP kompą nusprendžiau įsidiegti Linux Mint: paprastą, patogią, gražią distribuciją. O štai senukui Dell’ui reikia kai ko ypatingo. Po ilgų svarstymų ir testų, išbandęs šuniuko Linuxitin stilingą Linux, sudėtingai diegiamą Linux, labai laukiamo Linux beta-versiją ir keletą kitų, pasirinkau lengvą, bet efektyvią distrą – Xubuntu. Svarbu, kad distributyvas nebūtų reiklus kompiuterio resursams, nebūtų sudėtingas, būtų stabilus, bet tuo pačiu, greitas. Xubuntu pasirinkau laikinai, nes vos tik balandžio 29 bus išleista stabili Lubuntu 10.04 versija, iškart įsidiegsiu ją.

OS DIEGIMAS PER FLOPPY DRAIVĄ

Aha, sistemą išsirinkau, o kaip įsidiegti, kai CD-ROM’o nėra, išorinių diskų neskaito, tiesiai iš USB rakto nekrauna? Knisausi internetiniuose forumuose ir bloguose ilgai, kol radau efektyvų būdą: įsirašyti į diskelį nerealų įrankį – Plop bootloaderį, kuris priverstų operacinę sistemai krautis iš USB rakto. Dar vienas svarbus niuansas – teisingai įrašyti *.iso bylą į USB raktą. Tam naudojau Universal USB installer‘į. Taigi, toliau viskas ėjo kaip sviestu patepta: įsijungiu kompą, diskelis paleidžia bootloader’į, šis krauna operacinę sistemą iš USB rakto į RAM’ą live režimu, na o toliau – diegimas. Prieš diegiant, iš 4 GB keitojo disko padariau 500 MB mainų sektorių (swap), 1 GB sisteminį (/) skirsnį ir likusią dalį palikau savo duomenų skirsniui (/home).

MANO XUBUNTU/ LUBUNTU

Veikia nepriekaišitingai. Tiesą sakant, daug darbo neduodu: naršau internete, žiūriu filmus, klausau muzikos, redaguoju nuotraukas, vaizdo medžiagą. Palikau visus defaultinius paketus, ištryniau Mozillą, įsidiegiau itin lengvą, greitą ir saugią nuo šnipinėjimo Google Chromium pagrindu sukurtą naršyklę Iron.

NEMOKAMAS INTERNETAS

Yra bene trys būdai kaip nemokamai naudotis internetu. Pirmas būdas – vogti bevielį iš kaimynų. Deja, tai yra tas pats, kaip naudotis vogta mokama operacine sistema. Antras būdas – klonuoti MAC adresą ir jungtis laidu prie kitam kompiuteriui skirtos linijos. Tai irgi nėra visiškai legalu. Trečią galimybę suteikia kai kurie kabelinių televizijų operatoriai duoda nemokamą interneto liniją. Kuris būdas tinka Jums – spręskite patys.

PABAIGAI

Prisipažinsiu: dviejų kompų įsigijimui ir sutvarkymui išleidau 27 lt: alui ir PCMCIA tinklo kortos laidui Dell’ui.

Potvynis Dūkštoje – baidarininko metų įvykis

Kaip vakar žadėjau, šiandien pateikiu reportažą apie plaukimą pripučiamu kajaku “Saidė“ Dūkštos upeliu. Seni baidarininkai porina, kad šių metų potvynis pranoko visus lūkesčius ir buvo net didesnis nei žymusis 2004-ųjų metų potvynis. Ką gi, šiandien savo kailiu patyriau adrenalino antplūdį.

Prieš pradedant plaukti pabendravome su keletu šiandien jau plaukusių vandenininkų: vienas paliko savo kajaką pamautą ant šakos ir prispaustą srovės po rąstu, kiti grįžo prie mašinų persirenginėti sausais drabužiais paplaukę vos šimtą metrų – apvirto, treti gąsdino baisiais prispaudimais, ketvirti sakė, esą kažkas prasiskėlė galvą į akmenį ir buvo išvežtas į ligininę, dar kažkas gyrėsi, kad apsivertė tris kartus dar iki Bradeliškių malūno ir, esą, plaukti dar toliau – tikra savižudybė. Prisipažinsiu, mane tai įbaugino tiek, kad net nesiryžau lįsti pro vamzdį po Vilniaus-Kernavės keliu ir “Saidę“ nusinešiau už vamzdžio.

Iki tiltelio ties Bradeliškių piliakalniu buvo smagus greitas, bet sąlyginai saugus plaukimas.

Na o toliau prasidėjo tikras malonumas: stovinčios bangos iki metro aukščio, smarki srovė, po vandeniu pasislėpę akmenys. Laimei nuvirtusių rąstų beveik nebuvo. Laimei, apisversti taip ir nepavyko, nors tai nieko ir nelėmė: buvau visiškai šlapias nuo bangų ir purslų.

Plaukimą baigėme praktiškai per nepilną valandą dar iki tiltuko ties santaka su Nerimi, nes vanduo toks aukštas, kad po tiltuku nepralįstum. Be to, Neryje dar yra ledo lyčių.

Nu ir vaizdas į Neries regioninį parką:

Reziumuojant: plaukimas fantastiškas, prisiminsiu ilgam, tik deja trumpas. Po šios nakties lietaus vandens lygis turėtų dar labiau pakilti. Ir šiaip, dar, manau, galima plaukioti bent savaitę drąsiai.

Pabaigai – trumpas video:

Dūkšta video

Atisprašau dėl foto kokybės: vežiausiu fotiką, kurį nebuvo baisu paskandinti.

Reikalingas laptopas

Gal kas turi nereikalingą seną laptopą, kuris jau per silpnas dabartinėmis sąlygomis? Mielai priimčiau, jei padovanotumėte. Pavyzdžiui, toks