Spontaniški čeburekai

Šiaip tai aš aptingau tiek, kad nebepostinu nieko ir net nenoriu fotografuoti maisto. Todėl šis postas bus beveik be nuotraukų. Bet su daug šviežios muzikos. Nukrypstant nuo maisto temos, dažnai esu kaltinamas tuo, kad įstrigau savo devyniasdešituosiuose ir nebepriimu nieko naujo. Taip, negaliu pakęsti madingos paauglių muzikos, RnB ar HipHopo. Tačiau ir be to yra šviežių reiškinių, nuo kurių šiurpuliukai eina per odą. Pvz, gabaliukas iš puikaus estetiško serialo The New Pope, štai šitas:

Vvieną naktį, kai mėnulio spindulys pažadino mane pro žaliuzės plyšį, pabudęs aš truputį pagulėjau tamsoje ir netikėtai mane užplūdo įkyri mintis apie čeburekus. Tokius trapius, pūslėtus, šiltus, auksaspalvius, kvepiančius sultinga aviena su daug svogūnų ir daug juodųjų pipirų. Štai tokius:

Kažkas gali paklausti kaip pasigaminti tokių čeburekų? Mums reikės:

• 750 g sijotų miltų;
• 50 ml aliejaus tešlai + 1 l kepimui;
• 425 ml karšto (70°C) vandens;
• 500 g smulkintos avienos arba ėrienos;
• 100 g avies lajaus;
• 500 g svogūnų;
• 1 šaukšto maltų ar grūstų juodųjų pipirų;
• šiek tiek druskos ant žaizdų.

Miltus sijojame, beriame žiupsnį druskos, pilame karštą vandenį ir plikomis rankomis minkome kol nesigaus elastinga tešla. Uždengiame ir paliekame šiltai. Tuo tarpu smulkiname avieną ir lajų, mažais kubeliais pjaustome svogūnus ir viską sumaišome. Pridedame daug maltų pipirų ir žiupsnį druskos. Daugiau, Dievas liudininkas, nieko nereikia. Jokių kalendrų, kuminų ar petražolių. Faršą dedame šaltai ir imamės tešlos. Atgnybame maždaug stalo teniso kamuoliuko dydžio gabalą ir kočiojame pabarstydami miltais tol, kol pro apvalų lakštą matysime savo ranką. Ant pusės tešlos lakšto dedame nei daugiau nei mažiau kaip vieną šaukštą faršo, jį paskleidžiame tolygiai ir užklojame, kad suformuotume pusmėnulio formos čebureką. Kraštus kruopščiai užlankstome. ir taip kokius 20 kartų, kol baigsis tešla arba faršas.

Dideliame puode įkaitiname litrą rapsų, medvilnės arba vynuogių kauliukų aliejaus. Gerai įkaitiname, jei turime termometrą, jis turi rodyti 200°C. Dedame po vieną čebureką ir, kai jis iškyla ant įkaitusio aliejaus, šaukštu ar samteliu nuolat palaistome karštu aliejumi jo viršutinę dalį. Kai matome, kad čeburekas ima įgauti auksinį atspalvį, maždaug po 1 minutės nuo įdėjimo, apverčiame ir dar pakepame apie pusę minutės. Išimame su kiaurasamčiu ant popierine servetėle išklotos lėkštės. Imamės kitų čeburekų.

Valgomi čeburekai paprastai su kakava arba su saldžia kava su pienu. Perlaužus gerą čebureką, iš jo bėgą dieviškas sultinys.

O štai dėl naujos geros muzikos: dabar labai gera rusų grupė: Самое большое простое число – Didžiausias sveikas skaičius.

 

Varguolio plovas su abrikosais

Kaip jau ir užtrukau su naujais receptais. Viskas dėl nesibaigiančių studijų. Ką tik pabaigiau vieną kulinarijos kursą Harvarde, dabar pradėjau maisto chemijos kursą Makgilo universitete. Pertraukose tarp chemijos uždavinių stengiuosi užkąsti. O kai pajamos labai ribotos, taupydamas nusiperku:

• avies karką, kuri neįtikėtinai pigi;
• puskilį morkų;
• tris svogūnus;
• galvą česnako;
• porą saujų džiovintų abrikosų;
• puskilį ar kiek daugiau ryžių;
• druskos, stiklinę aliejaus;
• prieskonių: kalendros sėklų, kumino, šafrano, čili.

Morkas pjaustome šiaudais, svogūnus – žiedais.

 

Karką kepame gerai įkaitintame aliejuje, pabarstydami druska ir kalendros sėklomis.

 

Gražiai apskrudiname iš visų pusių, išimame. Riebaluose kepame morkas, išimame, kepame svogūnus, jiems suminkštėjus grąžiname morkas.

 

Kiek pakepame, grąžiname karką, dedame česnako galvą, čili pipirus, užpilame šaltu vandeniu, kad apsemtų viską.

 

Troškiname ant lėtos ugnies 40 minučių. Arba valandą. Arba kol karkos mėsa ims pati luptis nuo kaulo. Arba kol namiškiai ir įnamiai ims zirzti, kad nuo aromato išalko ir nebegali ilgiau laukti. Tada dedame nuplautus abrikosus ir šafraną.

 

Po 5 minučių – perplautus ryžius ir kuminą.

 

Dabar negalima atsitraukti nuo puodo. Sumažiname ugnį iki minimumo ir švelniai glostome ryžius šaukštu taip, kad formuotume kūgį puodo vidury. Taip darbuojamės tol, kol beveik nebelieka laisvo skysčio puode. Tada išjungiame ugnį ir sandariai uždengę puodą paliekame pusvalandžiui plovui pribręsti. Skanaujame su vienu geriausių lietuvišku alumi. Dar neblogas “Raudonųjų dobilų“.

 

Silpnaregiams

 

Nebrangu, kuklu ir skanu.

Supaprastintas uzbekiškas plovas

Šiuo plovo receptu nepretenduoju į šimtaprocentinį autentiškumą, juoba, kad kiekvienas uzbekas aiškins, kad tik jo tėvas ruošia autentišką plovą, kaip, beje kiekvienas armėnas aiškina, kad “ara, ara, mamaj klenus, tolka moja dolma samaja nastajaščiaja“, o teisingiausiai cepelinus gamina tik Beata N. (kas ta Beata N.?). Šiandien gaminau uzbekiško plovo light version, nes norėjau greitai pavalgyti, o full version reikia daugiau laiko, sąnaudų ir, žinoma, jį reikia gaminti lauke, vilkint Kokando bajaus chalatą, žydint uriukui, čiurlenant arykui ir giedant išakui.

Visų pirma, esminė taisyklė: plovo gaminime draudžiama dalyvauti moterims. Tai nesvarstoma. Net morkas turi skusti vyrai. Jei moteris bent kiek prisideda prie porceso – galite būti tikri, plovas nepavyko.

Produktai:

• ėriuko kumpis (paprastai imu ir kauliukus);
• morkos;
• svogūnai;
• ilgagrūdžiai ryžiai;
• kuminas;
• česnakas;
• čili pipiras;
• druska, kalendros sėklos, pusė stiklinės bekvapio aliejaus

Mėsos, morkų, svogūnų ir ryžių santykis turi būti maždaug 1:1:1:1. Visa kita: druska, pipirai, kuminas – skonio reikalas.

Visų pirma, reikia perplauti keletą kartų šaltu vandeniu ryžius ir užmerkti. Kol jie mirksta, morkas supjaustome šiaudeliais, svogūnus – pusžiedžiais, avieną – nedideliais gabalėliais. Pasirenkam keptuvę arba puodą storu dugnu, statom ant viryklės ir ant maksimalios ugnies įkaitiname aliejų. Apkepame avieną ir išimam į lėkštę.

Toje pačioje keptuvėje kepame svogūnus, kol suminkštės, tada dedame morkas, kepame, kol suminkštės, grąžiname mėsą.

Užpilame šaltu vandeniu, kad viską apsemtų, dedame visą nelukštentą česnaką ir čili pipirą, pasūdome ir troškiname ant vidutiniškos ugnies 40 minučių ar net valandą, jei yra avienos kauliukų. Po to išimame česnaką ir pipirą.

Beriame saują kumino ir nutaisome sultinio, kuris vadinasi zirvak, sūrumą, kad būtų sūriau, nei paprastai mėgstame.

Sumažiname truputį ugnį ir dedame ryžius.

Dabar mentele ar samteliu pradedame švelniai stumti ryžius nuo pakraščių link vidurio. Formuojame kauburėlį, panašų į jaunamartės krūtį ir glostome jį taip, kaip tik vyras tą krūtį gali glostyti.

Glostome tol, kol beveik visą skytą padažą sugers ryžiai. Prieš pabaigą, kai ryžiai jau bus beveik išvirę, užkasame juose česnaką ir pipirą. Dabar galima išjungti viryklę ir sandariai uždengus, palikti plovą bręsti dar bent 20 minučių. Viskas, galima dėti į didelę lėkštę ir valgyti tik rankomis, užgeriant žaliąja arbata.

Skanaus. Taip pat ir silpnaregiai.

Gaila, kad dar nėra saldžių prinokusių pomidorų anei kvapnios žalios kalendros…