Igeliuko beigeliukai

Senas gojus Igelis kviečia visus prie šeštadieninio brančo (tfu, dar vienas hipsterių keiksmažodis) vėlyvų pusryčių stalo. Šalom, pocikai.

Galima beigelius krimsti su sūdyta lašiša ir burokėlių lapeliais. Arba su avokadu ir pomidoru.

Galima su švelniu ožkų sūriu. Arba virta vištienos krūtinėle su trupučiu krienų. Arba tiesiog su šlakeliu šviežutėlio kvapnaus graikiško alyvuogių aliejaus, žalio kaip mylimosios akys.

Iki pagaminant sumuštinį iš beigelio, jį reikia ištraukti iš orkaitės, kuri buvo įkaitinta iki 190ºC.

Beigeliai joje kepė vos 15 minučių, nes prieš tai jie buvo pabarstyti sezamo ir aguonų sėklomis.

Bet kad sėklos priliptų prie tešlos, o beigeliai būtų gražiai apskrudę, juos reikėjo aptepti kiaušinio baltymo plakiniu. O prieš tai juos reikėjo nusausinti ant rankšluostėlio.

“O kam sausinti?“ paklaus manęs neišmintingas pocas. O tam, kad beigeliai ką tik buvo po 2 minutes verdami dideliame kiekyje vandens, kas pusę minutės apverčiant. Ne daugiau kaip po 3-4 vienu metu.

Beigelių tešla – ypatinga. Ji šiek tiek tąsesnė už paprastų riestainių. Todėl ir reikia ją apvirti prieš kepant orkaitėje. Bet prieš tai – beigelių ruošiniai turėjo apie valandą pusantros pakilti šitoje vietoje, uždengti rankšluostėliu.

Juos reikėjo rankytėmis susukti. Maždaug 15-18 cm ilgio dešrytes. Iš tokių juostelių.

Kurias pagaminome iš maždaug 2 cm storio iškočiotos tešlos lakšto.

Tokia tešla gavosi kilusi šiltai apie dvi valandas, prieš tai ją minkant iki elastingos, švelnios konsistencijos geras 15 minučių, prieš tai, be abejo, sumaišius reikalingus ingredientus.

O tešlai paruošti, nepatikėsite, reikėjo labai paprastų produktų:

• 0.5 kg kvietinių miltų;
• pakelio (7 g) sausų mielių;
• žiupsnio druskos;
• šaukšto cukraus;
• vieno kiaušinio (ir dar vieno kiaušinio baltymo aptepti beigelius);
• apie pusės stiklinės šilto vandens (pripilt daugiau vandens ar įberti miltų, priklausomai nuo tešlos būklės).

Kaip matote, viskas labai paprasta. Ir labai skanu.

O dabar – muzika ne į temą:

Bulvių plokštainio metamorfozė

Tuoj mane imsite badyti pirštais, esą, dar vienas atsirado, mokys kitus kaip kepti bulvių plokštainį. Bet leiskite pateikti Jums stebuklingo bulvių plokštainio receptą, plokštainio, virsiančio tikru kugeliu. Ko gero, nedaug kas žino esminį skirtumą tarp lietuviško bulvių plokštainio, patiekiamo su spirgais ir grietine, bei košerinio litvakų kugelio.

Mažam stebuklui mums reikės:

• apie 1 kg bulvių;
• 2 svogūnų;
• 2 kiaušinių;
• 0.5 l pieno;
• 50 g sviesto;
• prieskonių: lauro lapų, kalendros, kadagio uogų, druskos.

Kad stebuklas įvyktų, viską darome rankomis, t.y. be jokių tarkavimo mašinų tarkuojame bulves.

Sakysite, mazochistinė masturbacija? Be abejo, tik nepamirštam iškart sutarkuoti ir svogūnų, antraip tarkiai pajuoduos. Tuomet įmušame kiaušinius, beriame prieskonius, druską, įpjaustome sviestą.

Sviestas reikalingas, kad iškeptas plokštainis nebūtų sausas, nes jokių kitų riebalų ar, juo labiau, kiaulienos nenaudosime. Išplaktus tarkius užpilame puslitriu verdančio pieno, o mišinį perpilame į formą.

Pašauname į iki 200ᵒC įkaitintą orkaitę ir kepame apie 40 minučių. Patikrinti ar plokštainis jau iškepęs galime įsmeigę medinį pagaliuką: jei ištraukus, ant jo neprikibo tarkių – viskas, traukiame iš orkaitės. Oi, mano plokštainis virto kugeliu!

Va ir išaiškėjo, kad plokštainis plokščias, o kugelis – apvalus. Valgomas jis su grietine, pasibarsčius pipirais. Ir, aišku, alus netrukdo. Arba su obuoliene.

Skanaus, ir atsiribokime nuo teorijos, kad Žemė plokščia. Jau seniai įrodyta, kad ji netaisyklingos formos geoidas (skamba žydiškai, ar ne?)

Aviena su moliūgu: neimkit, vaikai, pagaliuko…

Spėjau į nuvažiuojantį Chanukos traukinį. Laimingos Chanukos, mano (ne)apipjaustyti broliai!

Nesitikėkite provokacijų. Nesu tikras, ar patiekalas, kurio receptą pateiksiu žemiau, tikrai yra žydiškas. Kaip bebūtų, žydas, kuris apie jį papasakojo, patikino, kad tai klasikinis rytinės Viduržemio jūros pakrantės virtuvės pavyzdys. Na, lietuviškieji žydofobai gali nusiraminti – aškenazių virtuve čia net nedvelkia. Pažiūrėkime, ką gi pasiūlys mums peisuotieji mūsų bičiuliai nuo Jeršalaimo apylinkių.

O jie siūlo paimti truputį čili miltelių, grūstų juodųjų pipirų ir grūsto עברית- kamon (kumino).

 

Sumaišyti prieskonius su alyvuogių aliejumi ir ištepti šiuo mišiniu ėriuko eskalopiukus.

 

Pamarinuoti mėselę keletą valandų, o tada apkepinti šaukšte alyvuogių aliejaus. Neilgai, vos keletą minučių iš vienos ir keletą – iš kitos pusės, kad mėselė apskrustų.

 

Dar mūsų peisuotieji draugai siūlo paimti truputį daržovių ir kitų ingredientų:

• aštuntadalį vidutinio moliūgo;
• svogūną;
• truputį cukinijos;
• saują džiovintų slyvų;
• šaukštą medaus;
• taurę balto vyno;
• gerą žiupsnį mėtų (geriau šviežių, bet kur jų dabar gauti?);
• druskos, žalumynų.

Toliau jie siūlo stambiai supjaustyti svogūną ir lengvai pakepti po ėriuko kepimo likusiuose riebaluose. Be to, supjaustyti daržoves stambesniais gabalėliais. Sako, sudėkite ėriuko mėsytę, keptus svogūnus beigi daržoves ir slyvas į kaitrai atsparų indą, padrabstykite tolygiai medaus, gausiai – mėtos, užpilkite kuo? neteisingai! ne avies pienu, o taure balto vyno, pabarstykite druska, uždenkite folija ir pašaukite į orkaitę. Gal kokiai valandai, gal mažiau.

 

Po valandos išjungiame orkaitę. Nė neabejoju, kad kvepia gardžiai. Va čia tai košer!

 

Na ir jūs, mano mielieji silpnaregiai, nenusiminkite.

 

Šalom. Tikiuosi, kad po šio recepto, Lietuvoje bent kiek sumažėjo ksenofobų.

Keletas vasaros receptų

Nežinau kaip Jums, bet man vasara baigiasi, kai nurausta šermukšnių uogos. O šiemet jos nuraudo kaip niekada anksti – maždaug prieš dvi savaites. Labai greitai prabėgo ši vasara, kad net nespėjau papostinti jokių receptų. Tai nereiškia, kad negaminau nieko įdomaus. Tiesiog ne visada fotografavau, ne visada turėjau noro ar jėgų rašyti. Bet trumpą vasarinių receptų kompiliaciją pateiksiu Jūsų dėmesiui.

Štai – savo daržo gėrybės: cukinijos, baklažanai, paprikos, pabarstytos pipirais bei šviežiais laukiniais raudonėliais, pašlakstyti alyvuogių aliejumi.

Visa tai kepama orkaitėje 200ºC temperatūroje apie pusvalandį.

Daromas padažas iš medaus, citrinos sulčių, druskos ir grūsto česnako.

Ir patiekiama su blanširuotom (nuplikytom verdančiu vandeniu ir palaikytom lediniame vandenyje) šparaginėm pupelėm.

Arba kitas receptas: stir and fry variacija gamtoje su cukinijom, paprika, morkom, saldžiais svogūnais, sojos padaže marinuota kiauliena. Daržovės pjaustomos juostelėm, mėsa taip pat ir pusvalandžiui užpilama sojos padažo ir piprų mišiniu. Svogūnai ketvirčiuojami. Maksimaliai virš laužo įkaitinamas vokas, pilamas šaukštas aliejaus. Daržovės kepamos po keliolika sekundžių iš eilės: morkos, cukinijos su paprika.

Tada svogūnų ketvirčiai, galiausiai – mėsa, ji kepinama ne ilgiau kaip 10 sekundžių, tada į voką grąžinmos daržovės.

Viskas maišoma, dedamas kapotas imbieras, kapotas čili pipiras, pilamas sojos padažas, actas, beriamas cukrus. Prieš nuimant voką nuo ugnies dar beriamas kapotas česnakas.

Dar vienas kelioninis receptas – višta, kepta tešloje (arba molyje). Iš vakaro višta marinuojama aliejaus, čipotlių, kmynų ir čiobrelių marinate – tiesiog aptepama. Beje, prieš tai, subadyta siauru peiliu ir “prikimšta“ į skylutes česnako skiltelių.

Kitą dieną užkuriamas laužas (mano atveju – krosnis). Iš miltų ir vandens daromas didžiulis blynas,

į kurį kruopščiai, nepaliekant nė menkiausio plyšio, vyniojama višta.

Tas didelis miltuotas (sakau, galima sukti it į molinį blyną) kamuolys metamas į laužo žarijas arba į gerai įkaitintą krosnį maždaug valandai.

Rezultatas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nekoks.

Tačiau mes tos sudegusios ir anglimis aplipusios tešlos galime ir nevalgyti. Mus domina tik sultinga kvapni vištiena, tūnanti viduje. (Pupki, nenumanai, kodėl neradau tos esminės vištos nuotraukos?).

Kol kas tiek, ilgainiui Jūsų dėmesio dar laukia keleto upių aprašymai. Tad, so long yo!

Labane pusryčiams, paprika vakarienei

Dar kartą apie pusryčius. Man nepriimtina taisyklė, pagal kurią turėčiau savo pusryčius suvalgyti pats, pietus pasidalinti su draugu, o vakarienę atiduoti priešui. Man regis, tikras vyras turi pusryčiauti su moterim, su kuria praleido naktį, pietauti su visa gausia šeima, geriausiai nuosavo namo kieme po paties sodintu medžiu, o vakarieniauti išdidžioje vienatvėje, užgeriant geru vynu. Suprantu, kad šiuolaikiniam vyrui ne visada tai pavyksta įgyvendinti, tačiau tai turi tapti siekiamybe.

Taigi, kad vyras išliktų vyru, jis privalo sveikai maitintis (ir taip pat maitinti savo moterį beigi šeimą). Šiandien ruošiame sveikus pusryčius ir sveiką vakarienę.

Pusryčius pradedame ruošti iš vakaro. Tam prireiks:

• 400-500 ml paprasto jogurto;
• žiupsnio druskos;
• skiautės medžiagos;
• ryte dar reikės alyvuogių aliejaus, džiovintų mėtų, šviežio baziliko, pomidorų ir šviežios šiltos duonos.

Į jogurtą dedame žiupsnį druskos, gerai išmaišome ir sudedame į keturlinką marlę. Tipo taip:

Kruopščiai užlankstom kampus, užrišame virvele ir pakabiname ant kokio pagaliuko virš indo, į kurį lašės pasukos.

Mūsų improvizuoto maišelio apačia neturi liesti indo dugno. Statome šią konstrukciją į šaldytuvą ir užmirštame iki ryto. Ryte atsidarome šaldytuvą, ieškodami ko čia greitai užkąsti ir, o stebukle!, mes juk turime labane, Artimųjų Rytų užkandos.

Šaukštu išimame marlės turinį, drąsesni net gali pabandyti suformuoti rutuliukus iš jogurto, dedame nedidelėmis porcijomis į plačią lėkštę, aplaistome alyvuogių aliejumi, pabasrtome džiovintomis mėtomis, baziliku.

Patiekiame su pomidorais ir orkaitėje pašildyta pita. Bliamba, kaip skanu…

Trumparegiams:

Na ir visai akliems:

Na, dabar galima ir kalnus nuversti, ypač jei išgėrėme geros stiprios kavos.

Artėja vakarienė. Laimei, jau prasidėjo kvapniųjų geltonų paprikų sezonas (rusai kažkodėl jas vadina bulgariškais pipirais). Nusiperkam kokį kilogramą. Išskobiam sėklas ir pertvarėles. Vidun prikemšame ko tik širdis geidžia.

Aš prikimšau smulkintos veršienos, svogūnų, ryžių, raugerškio uogų, tarkuotų morkų, chmelisuneli, kalendros, mairūno ir, pabarstęs aitriąja paprika (čia tokia light čili versija), troškinau sultinyje su česnako galvute.

Pakanka pusvalandžio mėgautis nerealiu kvapu iš puodo ir galima valgyti su grietine, pasibarsčius žalumynais. Taurus sausas atšaldytas cheresas tikrai tinka užgerti. Skanaus.

Ką tik suvalgiau keletą. Ir vis vien seilė varva. Ateikite ir Jūs, silpnaregiai, arčiau monitorių.

Tchina, humusas, baklažanai… Artimieji Rytai

Yra daugybė dalykų, vienijančių Artimųjų Rytų arabus, žydus ir krikščionis. Bet vienas dalykas toks zašibenas, kad tai pastebėjo net Brüno – tai humusas. Ne, tai ne tas humusas, kurį mėgsta kimšt už žando Stanislava Monstvilienė. Aš papasakosiu kaip pasigaminti humusą iš avinžirnių aka nuto, kuriuo kasdien mėgausasi tūkstančiai peisuotųjų, rankšluosčiuotųjų ir kryžiuotųjų Levanto gyventojų. Jei norite bent trumpam persikelti į Libano kedrų giraitę ar Izraelio alyvų sodelį, susikaupkite, perskaitykite ir eikite pirkti:

• 0,5 kg avinžirnių;
• 100 g sezamo sėklų;
• baklažano;
• česnako;
• citrinos;
• alyvuogių bei sezamo aliejų (labai įsitempti nebūtina, pakaks ir kurio nors vieno);
• mėtų (šviežių arba džiovintų), kalendros (tik šviežios);
• saldžios paprikos arba aštraus čili miltelių.

Na bent kalendros, tai galima užsiauginti ant palangės.

Ką gi,užkaičiame dar nuo vakar užmerktus avinžirnius ir, nugriebdami putas, verdame 20-30 minučių. Kol jie verda, nuplauname baklažaną, subadome jį iš visų pusių šakute,

aptepame aliejumi ir dedame ant grotelių į įkaitintą orkaitę dvidešimčiaiminučių.Be jokios abejonės, geriausia baklažaną kepti ant žarijų, bet tiek to, lauže kepsime kai ateis laikas. Aha, štai ką mes gavome:

Baklažano oda lengvai lupasi, tad išimame minkštimą, supjaustome nedideliais gabalėliais, dedame pora skiltelių česnako, mėtų, druskos, alyvuogių aliejaus, išmaišome ir paliekame atvėsti.

Tuo tarpu avinžirniai jau turėtų būti išvirę, tad išjungiame viryklę, nupimame nuovirą į atskirą indą ir, kol nuoviras aušta, sutriname nutą grūstuve arba elektriniu smulkintuvu.

O štai dabar, laikas imtis humuso pagrindo – tchinos. Nieko čia blatno nėra: elektriniu smulkintuvu sumalame sezamo sėklas, tada įpilame keletą šaukštų sezamo aliejaus, malame toliau, kol gausis varškės konsistencija. Dabar po truputį pilame avinžirnių nuovirą ir vis darbuojamės smulkintuvu. Tchina gatava, jei panaši į grietinę. Dedame ją į trintą avinžirnių masę, pridedame keletą skiltelių česnako, druskos, išspaudžiame pusę citrinos.

Žinoma,visa tai išmaišome, nuolat pildami likusį nuovirą. Vertėtų įsidėmėti, kad humusas turi būti skystos grietinės ar gero riebaus jogurto konsistencijos – aušdamas jis tirštėja, tad nebijokite, nuoviro nepadauginsite.

Vualia, humusą galima valgyti tiek šiltą, tiek šaltą. Dedame baklažaną į lėkštę, šalia – humusą, jį apibarstome paprika arba čili, palaistome alyvuogių aliejumi, pasibarstome kapota kalendra. Ai, pamiršau į pirkinių sąrašą įtraukti pitas arba lavašą. Na, jūs patys susipraskite, kas jums labiau patinka.

Užgerti geriausia vynu. Beje, šiuo atveju, tai – šimtaprocentinis vegetariškas patiekalas (gal net ir veganiškas?). Mėsėdžiai arba turingesnieji baklažaną gali pakeisti kepintu avienos arba jautienos faršu su svogūnais, čiobreliais, kuminu… Silpnaregiai, dėmesio!

Tebūnie taika Levanto žemėje ir jūsų širdyse.