Co to za Igelkot su marinuotais kiaušiniais?

Jei jums koktu nuo ateinančių Velykų, nuo vašku arba acetoniniais dažais marginamų kiaušinių, pataisų lėkštėse, žagarėlių ir kitų lietuviškos tradicijos siaubų – atsipalaiduokite.

Visų pirma, atsakykime į klausimą: co to za Igelkot, rašo šitame bloge?

Kodėl kiaušiniai? ir dar marinuoti? Todėl, kad tai – geriausia užkanda prie bet kokio alkoholio. Na, ir galų gale, pataikysime į velykinę natą.

Jei kiaušininiai išvirė, atvėsiname juos ir išlukštename. Be 10-15 kiaušinių, taip pat mums reikės:

• šaukšto druskos;
• dviejų šaukštų cukraus;
• 150 ml acto;
• 900 ml vandens;
• prieskoniai, iš kurių pasirinkau gvazdikėlius, lauro lapus, kvapiuosius pipirus, čili pipirus, kardamonus ir bezdalo, o tiksliau sieros vandenilio kvapo druską; labai tiktų anyžius arba žvaigždinis anyžius, česnakas.
• dažikliai, iš kurių pasirinkau nedidelį tarkuotą burokėlį ir ciberžolę; galima dažyti bet kuo: pomidorų pasta – raudonai, sojos padažu – rudai, špinatais – žaliai, sepijomis – juodai ir t.t.

Prieskoniai

Ir H2S prisotinta druska, che che

Užviriname maždaug 900 ml vandens su 150 ml acto (galima balzamiką naudot, jei negaila babkių, bet puikiai tinka ryžių arba obuolių) ir tarkuotu burokėliu arba ciberžole (ar kitu dažikliu), ištirpinam cukrų ir druską. Kol verda, beriam į nuplikytus stiklainius prieskonius.

O kiaušinius subadome dantų krapštuku. Aš įsivaizduoju kokios fantazijos ir godos kyla. Geras bandymas, feministės, bet ne.

Subadytus kiaušinius dedam į stiklainius, užpilame marinadu

atvėsiname, uždarome ir paslepiame šaldytuve bent keletui dienų, o geriau – iki Velykų. Parašysiu atsiliepimus, kai ištestuosiu.

Kai aruodai tušti – lietuviški burokėliai

Į finansinę bedugnę galima kristi visą gyvenimą, taip ir nepasiekiant dugno. Juk tam ji ir yra – bedugnė. Ekonominio klestėjimo laikais, kai, nesukdamas galvos dėl kainos, pirkdavau šafraną, smidrus, vieno salyklo viskį ar jautienos išpjovas, niekada nesusimąstydavau ką valgo įvaryti į kampą žmonės. Aš ne apie sąmoningai laisvės keliu pasukusius valkatas ar bomžus, o apie statistinį lietuvį, dirbantį smirdančiame ofise, įkinkytą į ipotekos jungą ir atostogas leidžiantį tėvų darže. Paskutiniais metais pradėjau svarstyti ir daryti išvadas.

Makgilo universiteto paskaitose (jau minėjau, kad ką tik pradėjau kursą) buvo užduotis paskaičiuoti kokį procentą pajamų išleidžiame maistui. JAV gyventojai vidutiniškai išleidžia 7%, Vakarų Europos ir Australijos gyventojai – apie 10%, Indijos, Kinijos gyventojai – apie 30%, neturtingų Afrikos šalių gyventojai – virš 50% savo pajamų. Grubiai suskaičiavau kiek išleidžiu aš. Gėda sakyti – 37%. Ir to maisto kokybė toli gražu neprilygsta europietiškam ar net indiškam maistui (asmeninė patirtis).

Pažiūrim ką man pavyko nusipirkti už 37% savo kuklaus atlyginimo:

• keletą nuvytusių burokėlių (nors, kiek pamenu, jie atiteko man nemokamai iš giminių daržo);
• keletą rūgščių lenkiškų obuolių;
• sauja saulėgrąžų (Слава Україні!);
• raudoną svogūną;
• nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus;
• acto (oi kaip seniai aš tą balzamiką turiu!);
• druskos, pipirų.

 

Burokėlius tarkuojame stambia tarka, obuolius pjaustome kubeliais, svogūną – smulkiai.

 

Saulėgrąžas kaitiname keletą minučių ant sausos keptuvės. Viską sumaišome su keletu šaukštų aliejaus, žiupsniu druskos, šlakeliu acto. Valgome su juoda sužiedėjusia duona. Ir jokio alaus ar vyno. Tik grynas medicininis spiritas.

 

Skanaus. Laukiame pavasario ir algos. Tarp kitko, aš abejoju ar veganai gali tai valgyti, juk actą gamina bakterijos, jei ką. O štai žaliavalgiai, jei tik saulėgrąžas kaitins iki 42°C ir nedaugiau – zaprašami prie stalo.

Mató – politizuota katalūniška rikota

Mano studijos Harvarde įsibėgejo. Prasidėjo antrosios savaitės sesija, kurios metu nagrinėjamas terminis maisto apdorojimas, specifinė šiluma ir latentinė slaptoji šiluma, kurios supratimą geriausiai iliustruoti naminės rikotos receptu. Kad būtų įdomiau, vietoj itališkos rikotos pasigaminkime panašų kitos nelaimingos Europos tautos – katalūnų – patiekalą mató. Kodėl Katalonija? Todėl, kad laikas duoti jai laisvę. Aš apskritai už tai, kad būtų kuo daugiau laisvės: laisvę katalūnams, laisvę baskams, laisvę Tibetui, laisvę Kos… Tebūnie būsiu apkaltintas dvigubais standartais, bet esu įsitikinęs, kad Kosovo je Srbija!, o Abchazija ir Pietų Osetija – Sakartvelo.

Lipu nuo statinės ir einu virtuvėn. Mató pasigaminti namų sąlygomis – itin paprasta. Reikia vos 3 ingredienų:

• 1 l pieno (riebumas nesvarbu);
• 30 ml acto arba citrinos sulčių (su citrina, manau būtų natūraliau, bet kaip besuktume, rūgštis galutiniame produkte nedalyvauja, o štai priemaišos, esančios citrinoje, gali pakeisti produkto skonį, todėl rekomenduoju gryną actą, net ne balzaminį);
• 0.5 kg ledukų.
• (1 a.š. druskos, jei nusprendėte daryti rikotą)

Su produktais paprasta, o štai įrankių reikės gerokai daugiau: dviejų dubenų, puodo, koštuvo, marlės, šaukštų ir virtuvinio termometro.

Kaitiname pieną iki 92°C. Užvirti griežtai draudžiama. Kol kaista pienas, išlukštename ledukus į didelį dubenį

 

Ir užpilame šaltu vandeniu. Kai pienas pasiekė reikiama temperatūrą, nuimam nuo viryklės ir šliūkštelnam acto. Nemaišome, o leidžiame rūgščiai ramiai sutraukti pieną ir dedame puodą į dubenį su ledais.

 

Koaguliavęs pienas turi atvėsti labai greitai iki 36°C. Vos tik pasieks šią temperatūrą – dedame koštuvą ant dubens, keturlinką marlę ant koštuvo, sutrauktą pieną į marlę.

 

Atsargiai pamaišome, kad išrūgos lengviau išbėgtų, o mató suvyniojame į marlę ir kartu su visu puodu dedame bent valandai į šaldytuvą.

Skaniausi pusryčiai – mató su medumi, pekanų riešutais ir krekeriais.

 

Keista, mano pekanų riešutai perdėm panašūs į graikinius… Silpnaregiai, kaip manote, kokie ten riešutai?

 

Na ir pabaigai – flimų Top 50 nuo 40 iki 36 vietos:

40. Absoliuti tamsa – neįmantraus siužeto, nedidelio biudžeto, bet kažkuo užkabinantis fantastinis filmas. Gana vykęs Vino Dyzelio debiutas didžiajame ekrane ir nevykusios Rydiko epopėjos pradžia.

39.  Amerikos psichopatas (norite atidaryti nuorodą? Teks įrodyti jūtubei, kad jums 18+) – eilinis pavyzdys, kai filmas geresnis už knygą. Superinis garso takelis (kam patinka XX a. 9-ojo dešimtmečio rimtesnė muzika), daug sekso ir smurto, Kristianas Beilas vaidina gerai, o mane labiausiai sužavėjo šmaikščios citatos. Jei nuspręsite pažiūrėti šį filmą, įdėmiai sekite Beilo (anti)herojaus monologus bei dialogus.

38. Marsas atakuoja! – burtoniškai šmaikšti komedija, geriausi Holivudo aktoriai ir Anglijos dainininkai, netikėti siužeto posūkiai ir Sara Džesika Parker kalės kūnu – daugiau nieko nereikia.

37. Niujorko gaujos – epinė istorija, labai tinkanti prašmatni scenografija ir, žinoma, Danielis Dei-Liuisas. Paprastai filmuose išgyveni už pagrindinį herojų, bet šitame Dei-Liuiso vaidyba verčia nepastebėti pagrindinio herojaus (ginkdie, nesakau, kad DiKaprio vaidina prastai).

36. Varnas – nors nieko bendro su Alanu Po kūryba, ir scenarijus, nežinau, bet įtariu, paimtas iš komiksų, tai mano brandžios vaikystės filmas: niūri antiutopinė aplinka, The Cure, Siouxsie and the Banshees, Jesus and Mary Chain muzika, šaunusis Brendonas Ly, kurio, deja, po šio filmo neliko gyvųjų tarpe… Rekomenduoju Helovyno proga.

Lobio – gruzinų duona kasdieninė

Kamardžioba. Duona čia – perkeltine prasme, kalbėsime apie gruzinišką patiekalą iš pupelių, valgomą kone kasdien, kone su viskuo., vartojamą tiek mėsėdžių, tiek vegetarų. Nežinau ką draudžia tikėjimas valgyti veganams, bet esu beveik tikras, kad ir jie gali sau leisti prabangą valgyti lobio.

Patiekalas šis yra neįtikėtinai paprastas, gaminimas neužima daug laiko, o valgomas, kaip jau minėjau, bet kokia proga: kaip garnyras prie mėsos, kaip užkandis, kaip pagrindinis patiekalas. Gruzijoje yra keli šimtai šio patiekalo variacijų. Pateiksiu paprastesnį variantą, nors man labiau patinka su graikiniais riešutais.

Mums reikės:

• 0,5 kg raudonųjų pupelių (tiks bet kokios, bet raudonos gražiau; beje, labai geras lobio iš didelių baltųjų pupų, tik jos netrinamos, o kepamos);
• poros svogūnų;
• keleto skiltelių česnako;
• žalumynų: petražolių, kalendros, baziliko, krapų – kas ko turi, bet galima ir maišyti;
• 2-3 šaukštų vyno acto;
• pusės puodelio alyvuogių aliejaus;
• druskos

• prieskonių: 2 a.š. čili, 2 a.š. chmeli suneli (kaip kam patinka), 1 a.š. cinamono, 1 a.š. maltų kalendros sėklų.

 

Pupeles užmerkiame iš vakaro, žinoma, aha. Na ir verdame jas dvi valandas pasūdytame vandenyje, kol taps va tokiomis:

 

Svarbu, kad būtų išvirusios. Kol jos verda, pasiruojame (kas nors pasakys, ar yra lietuviškas atitikmuo?), t.y. apkepame ant alyvuogių aliejaus iki stikliško baltumo smulkiai pjaustytus svogūnus.

 

Išvirtas pupeles sugrūdame grūstuve, sumaišome su keptais svogūnais, pridedame smulkiai kapoto česnako, acto, alyvuogių aliejaus, suberiame prieskonius ir kapotus žalumynus, viską kruopščiai išmaišome. Vualia.

 

Skanu su pita, ciabatta (kažkas, girdėjau, jau išsikepė) ar net juoda duona. O dar skaniau su raugintomis daržovėmis: agurkais, česnakais arba abchaziškais raudonaisiais kopūstais. Turėjau tik agurkų.

 

Su vynu, degtine ir net alum. Keliu tostą už moterų, skaitančių šias eilutes, grožį, vyrų narsą ir amžiną draugystę. Vach vach vach

Eksperimentas pavyko: dukart ruošta kiauliena, Sičuanio vizitinė kortelė

Tęsiame kinų virtuvės dienas lietuviškoje blogosferoje. Šiandien pasigaminkime žinomiausią Sičuanio provincijos patiekalą – Hui Guo Rou (niekas čia nesikeikia), dukart gamintą (ruoštą) kiaulieną (angl. double-cooked pork). Kadangi neturėjau kai kurių svarbių prieskonių, laisvai improvizavau, tačiau esminis patiekalo akcentas lieka tas pats.

Imam:

• apie 800 g kiaulienos kumpio su riebalų sluoksniu (svarbu!) ir oda;
• porą;
• svogūno laiškų;
• 2 šaukštus cukraus;
• tamsaus sojų padažo;
• ryžių acto;
• hoisino padažo, aš neturėjau, eksperimento vardan paėmiau žuvies padažo nam-pla (ir to, ir ano būna dideliuose PC;
• prieskonių pirmam kartui: Sičuanio pipirų, cinamono pagaliuką, žvaigždinio anyžiaus (galima keletą imbiero griežinėlių, bet aš nedėjau);

• prieskonių antram kartui: džiovintą čili pipirą, keleto česnako skiltelių, supjaustytų plonais griežinėliais.

Visų pirma, užverdame dideliam puode vandens, sudedame pirmajam kartui skirtus prieskonius ir į 2-3 gabalus padalintą mėsą. Verdame 30 minučių, išimam mėsą, nusausinam ir supjaustom va tokiais gabalėliais:

Maksimaliai įkaitiname keptuvę ar woką, įpilam šaukštą aliejaus, dedame susmulkintą čiliaką, po 5 sekundžių dedame mėsą (geriau kepti per du kartus) ir stir-fry principu kepame kol gražiai apskrus – 15-20 sekundžių. Pažadu, kad šaudys ir taukais aptaškys visą virtuvę. Mėsą išimam, taukus nupilam nafig į kloaką, dedam cukrų, maišom, po 5-7 sekundžių grąžinam mėsą, pilam sojos padažą, actą, hoisiną, maišom, mažinam ugnį iki vidutinės, dedam porą ir svogūnus.

Išjungiame viryklę, dedam į lėkštę. Viskas, skanaus. Nieko daugiau prie patiekalo nereikia – skanu taip, kad pirštus galima nusigraužti. Taip, riebu, bet juk žiema, reikia daug kalorijų, kad nesušaltume, ar ne?

 

Na ir silpnaregių žiūrovų pageidavimu:

Šonkauliukai prie alaus: kinietiška interpretacija

Lenkiu galvą prieš didžiąją kinų tautą ir jų istoriją. Yra ko pasimokyti iš kultūros, kurios šaknys toli toli praeityje, daug toliau, nei helenistinės ar net egiptiečių. Štai paklaus Jūsų koks užsienietis, kada Lietuvoje atsirado mūsų “pasididžiavimas” didžkukuliai, ir ką Jūs atsakysite? Mekensite apie tai, kad, galbūt prieš kokius varganus 100 metų juos iš VokiečiŲ (kirtis ant Ų) atsigabeno aškenaziai? O štai kinų, sakau kinų sąlyginai, nes kinų virtuvė labai diversiška, virtuvės pagrindai susiformavo mažiausiai prieš kokius 3000 metų, taigi. Ir nuolat vystosi. Todėl, kai tik imuosi gaminti ką nors iš kinų virtuvės, niekada neužduodu sau klausimo kodėl taip, o ne kitaip?, nes žinau, kad tai laiko patikrinti receptai ir jų patikimumo aš neturiu teisės vertinti.

Nesigilinkime dabar į politines vingrybes, Tibetą aš taip pat myliu, bet pabandykime pasigaminti paprastą ir greitą, bet tobulą užkandį prie alaus: šonkauliukų Wu Xi.

Imame:

• kiaulienos šonkauliukų – gerą kilogramą;

Užbėgdamas už akių, pasakysiu, kad aš paėmiau 0,5 kg, dėl ko labai gailėjausi – šonkauliukai buvo tiesiog nušluoti nuo stalo per 5 minutes

• pusę poro;
• 5-6 skilteles imbiero;
• 2-3 šaukštus medaus (galima ir dirbtinio ar net cukraus);
• pomidorų pastos (aš paėmiau šaldytą pomidorą);
• 3 šaukštus ryžių acto (tamsaus geriausia, bet Vilniuje dar nemačiau);
• 2 šaukštus tamsaus sojų padažo;
• 1 šaukštą aliejaus;

Taikome jau mano aprašytą stir-fry technologiją, todėl viso proceso aš  nespėjau nufotkinti.

Pradžioje nuplauname šonkaulius, supjaustome po vieną ir sumetam į puodą su verdančiu vandeniu. Šonkaulius tuojau pat išimame, vos tik vanduo užvirs vėl ir nuvarviname vandenį. Keptuvėje ar woke maksimaliai įkaitiname šaukštą aliejaus, metame šonkaulius ir, intensyviai maišydami, kepame 30 sekundžių, tiksliau, kol gražiai apskrus. Išimame, sumažiname ugnį iki vidutiniškos, pilame medų (arba cukrų), maišome, kol ims ruduoti, grąžiname šonkaulius, pilame actą, sojų padažą, maišome, metame supjautytą porą, susmulknitą pomidorą (arba pora šaukšų pastos) ir imbiero griežinėlius.

Viską išmaišome, užpilame vandeniu, kad apsemtų šonkauliukus ir paliekame kokioms 45-60 minučių, kol padažas sutirštės. Viskas. Pasibarstome sezamo sėklomis arba pjaustytais svogūno laiškais ir – vualia. Skanaus. Maldauju, su alumi.

PS: ir nepamirštam išsivalyti viryklės, kai pavalgysim, silpnaregiai.

Traškios baklažanų juostelės

Dažnas manęs klausia kaip pagaminti baklažanus, kad jie nebūtų riebūs. Bėda ta, kad kepami ar troškinami baklažanai sugeria labai daug riebalų. Kaip baklažanai kepami ant grilio ar orkaitėje praktiškai be riebalų, jau pasakojau. Dabar papasakosiu apie paradoksalų būdą: kuo daugiau riebalų keptuvėje, tuo mažiau jų prisigers baklažanas.

Kokią riebalinę terpę naudoti? Kadangi baklažanus kepsime maksimaliai aukštoje temperatūroje, pasistenkime naudoti kuo aukštesnio degimo laipsnio aliejų: garstyčių, avokadų, žemės riešutų ar sezamo. Beje, paskutiame savo poste pamiršau padėkoti žaviems Žaliakalnio ponams už nuostabų sezamo aliejų. Ačiū, brangieji ir brangiosios.

Mums prireiks:

• poros baklažanų;
• poros morkų;
• mažos cukinijos ir keleto Briuxelio kopūstų (nebūtinai);
• mažo svogūno;
• česnako;
• kiaušinio baltymo;
• šaukšto krakmolo;
• šaukšto cukraus;
• sojos padažo;
• ryžių acto;
• aliejaus – naudoju garstyčių.

Daržoves, bent jau baklažanus ir morkas, pjaustome šiaudeliais.

Kiaušinio baltymą atsainiai išplakame, pridėdami truputį krakmolo. Plakinys turėtų būti nei per skystas, nei per tirštas.

Plakinį ir kelis lašus sojos padažo užpilame ant baklažanų. Išmaišome juosteles taip, kad plakinys kuo geriau pasiskirstytų.

Įkaitiname keptuvėje ar voke pusę ar net du trečdalius stiklinės aliejaus. Maksimaliai. Pusę minutės kepame morkas, išimame, pusę minutės kepame cukiniją su kopūstais.

Išimame. Iki minutės arba kol ims skrusti kepame baklažanų juosteles. Patariu kepti mažesnėmis partijomis.

Sumažiname ugnį iki vidutinės, į keptuvę beriame šaukštą cukraus, pilame acto, sojos padažo, sugrąžiname visas keptas daržoves, dedame svogūną, intensyviai maišydami kepame 20 sekundžių. Išjungiame viryklę. Dedame kapotą česnaką. Aš kiek perlaikiau baklažanus padaže, jie nebuvo tokie traškūs kaip norėtųsi. Bet Jums, tikiu, pavyks.

Skanaus, brangieji, iš Žaliakalnio. Ir visiems kitiems linkiu.

Keptos salotos – kaip sukontroliuoti savo pyktį

Šiandien aš piktas, vaniūčkos jūs. Ant visų. Už šikančius šunis pievelėse, už rūkančius kaimynus apatiniame aukšte, už dibilus vairuotojus, signalinančius į nugarą prie žalios rodyklės į dešinę, nors man reikia tiesiai, už kaitrą, neveikiančią ventiliacijos sistemą darbe, už bomžus, sulaužančius stiklo konteinerį, už latentinius pedikus, smurtaujančius prieš nelatentinius pedikus, už pasaulinį sionistų sąmokslą, kuris neapsieitų be snarglinų fašistuojančių pseudopatriotų maršų, už pačius blogiausius suši rolus mano gyvenime, užsakytus iš “Čili“, už odontologų aplaidumą, už nesipraususias moteris iš gretimo skyriaus, už visus coitus interruptus, už mižnių alaus pardavėją, nesugebantį paaiškinti koks tas, o koks anas alus… Ai, pakaks. Apie alų: atradau Nekropolio Maximoj naują parduotuvę, kur pilsto lietuvišką ir vokišką alų. Būtent, pačioje Maximoje prie alaus skyriaus. Visiškas feilas ta parduotuvė: alus gal ir nieko, bet imamas mokestis už plastmasinę tarą (50 ct., aha) ir laukinio kapitalizmo kainos nebeskatina manęs ten grįžti. Ar normalu už paprasto alaus litrą mokėti 9-11 Lt? Ir aš sakau, kad primetęs dar kelis litus, verčiau nusipirksiu litrą (litrą, blia!) puikaus vokiško vyno, Rivanerio ar Mueller Thurgau iš Domininko Veličkos parduotuvės.

Paprastai pyktis užklumpa žmones, kai trūksta gliukozės kraujyje. Kad taip neatsitiktų, skubiai reikia užkąsti. Jūsų dėmesiui, išskirtinės armėniškos salotos iš ant grotelių keptų daržovių. Reikės:

• keleto baklažanų;
• kelių paprikų;
• kelių pomidorų;
• raudono svogūno;
• česnako;
• žalumynų: krapų, petražolių, kalendros, baziliko, rukolos – tiks bet kas;
• druskos, vyno acto, alyvuogių aliejaus.

Uždegam laužą arba įjungiam orkaitę. Baklažanus subadom, juos, paprikas ir pomidorus truputį aptepam aliejumi ir kišam ant grotelių į orkaitę (pomidorus kiek vėliau). Tuo tarpu pjaustome svogūną, česnaką, žalimynus.

Kai tik daržovių odelė ims juoduoti, traukiame jas lauk. Beje, baklažanai keps ilgiausiai.

Lupam daržovėms odeles, minkštimus pjaustom postambiais gabalėliais.

Nuo daržovių bus daug sulčių, ypač nuo pomidorų, tad stengiamės nupilti jas į kokį indą (mums jų prireiks rytoj). Visas daržoves sumaišome dubenyje, pabarstome druska, užpilam šaukštu dviem acto ir aliejaus.

Patiekiame su duona, o dar geriau – su geru šašlyku. Degtinė tiks irgi. O aš jau pasitenkinsiu medaus alumi, ką jau čia.

Skanaus, brangieji. Nesipykite niekada. O jei susipykote – taikykitės.

PS: mano lyrinio herojaus nuomonė ne visada sutampa su mano nuomone (autorius).