Pienės. Veganizmo grimasos

Pavasaris įsibėgėjo. Žydi pienės,

mieste jau pražydo alyvos. Moterys demonstruoja kojas, trumpindamos sijonus, įvairiausių formų ir dydžių krūtines, gilindamos iškirptes, apvalius baltus pilvus, vos pridengtus aptemtomis palaidinėmis. Bet nevisi grožisi visu tuo. Aha, veganai – išsekinti rūsčios žiemos, vitaminų bei mikroelementų stokos, kabinasi į gyvenimą silpnais geltonais pirštais, atiduodami visą savo energiją celiuliozės virškinimui, tad nesistebiu, kad jiems nė motais moterų grožybės. O veganams gėjams visai riesta. Norite įsitikinti? Norite paragauti veganiško patiekalo? Ok, prisirenkam pienių žiedų ir jaunų pienių lapelių.

Be to, nusiperkam/ pasivagiam/ užsiauginame pomidorą, agurką, svogūno laiškų, citriną, aliejaus, druskos.

Ir ką? Darom elementarias salotas, tik vietoje salotų lapų, priplėšom į dubenį pienių lapų. Pakankamai karčių, kad suprastume – salotos sugadintos.

Bet esmė ta, kad veganai tikrai valgo tokias salotas. O kam dar to maža, nuskabo pienių žiedlapius nuo taurėlapių.

Pabarsto cukrumi, įpila truputį vandens, išspaudžia citrinos sulčių ir verda sirupą ant lėtos ugnies maždaug pusvalandį.

Aš tai dariau. Ir veganu netapau. Nes man moterys patinka.

Kituose mūsų nereguliaraus elektroninio fanzino numeriuose matysite radikaliai priešingos kulinarinės mokyklos atstovų patiekalų receptus. Ačiū už dėmesį.

Reklama

Cacikis: užkandis, padažas, pusrytėlis

Pamaniau, kad nesu įdėjęs nei vieno pusryčių patiekalo recepto. Žmonės-pelėdos, manau, mane supras ir pateisins: ankstyvą rytą tikrai ne apie maisto ruošimą sukasi mano mintys. Visai kitaip būna savaitgaliais, kai rytmetis prasideda 11 valandą. Na kad ir šiandien, pabudęs visų pirma pamąsčiau ne apie sočią košę ar karštame šokolade mirkytas spurgas, o tik apie lengvą, gaivų užkandį. Kas tai galėtų būti? Graikų virtuvės prekinis ženklas cacikis. Yra daugybė šio patiekalo transkripcijų: tzatziki(s), dzadziki(s), sasiki(s) ar net džadžikas, bet mano ausiai gražiausiai skamba cacikis (beje, kalborastai šiuo klausimu jokios nuomonės neturi, kaip visada).

Iš šaldytuvo pasiimu:

  • keletą agurkų;
  • keletą šaukštų šiuo metu geriausio Lietuvoje parduodamo jogurto;
  • keletą skiltelių jauno česnako;
  • po keletą šakelių mėtų ir baziliko (deja, radau tik džiovintos mėtos, bet, žinoma, šviežia geriau);
  • truputį citrinos sulčių;
  • šaukštą alyvuogių aliejaus;
  • druskos, pipirų.

Agurkus nuskutam, sutarkuojame stambia tarka, pabarstome rupia jūros druska ir paliekame dešimčiai penkiolikai minučių koštuve arba marlėje, kad nuvarvėtų vandens perteklius.

O tuo tarpu peilio plokštuma traiškome česnakus, tada sukapojame. Postambiai ukapojame ir žoles.

Išspaudžiame augurkus taip, kad liktų kuo mažiau drėgmės, tada maišome su česnaku, žolėm, trupučiu alyvuogių aliejaus, citrinos sulčių, maltais pipirais ir jogurtu.

Stebėkite, jogurtas labai tirštas – toks, koks ir turi būti tikras jogurtas. Mano galva, geras jogurtas yra tas, kurį galima pjaustyti ir vynioti į popierių (taip jogutą pardavinėja bulgarai, turkai, graikai).

Pusryčiams, žinoma, skaniausia su šviežia duona.

Taip pat neblogai kaip padažas ir prie šašlyko, džyroso ar kebabo. Iš arčiau:

Taigi, maitinkimės sveikai, bent jau rytais.

Vištienos ir jūros kopūstų sriuba ir įspūdžiai iš “Vyno dienos 2010“

Penktadienio vakaras prabėgo tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai suitraukusije vyno parodoje Vyno dienos 2010. Tai, žinoma, tik mano nuomonė, ką aš žinau: stendų ir dalyvių akivaizdžiai sumažėjo, lyginant su ankstesnėmis šventėmis, o ir visa programa neblizgėjo nei pažanga, nei efektais. Žinoma, nenustebsiu išgirdęs atsakymą, esą kiekvienas greitas kritikuoti, pats pabandyk surengti tokią vynų parodą, gaidy. Sutinku, kad aš gaidys, bet, tarkime, pasigedau putojančių vynų (Alita – tai atskira kalba), bėgau šalin nuo jau pabodusių armėnų su jų granatų “vynu“ bei Sanitexo kanceliarinių prekių stendo. Beje, nejaugi nebuvo įmanoma suregti parodos be gėdingo IKI vardo? Kita vertus, išreiškiu didelę pagarbą organizatoriams už megažvaigždės Marinos Cvetić pasirodymą.

Bet kokiu atveju, dar kartą sakau ačiū Vyno klubui už jaukią šventę, nesvarbu, kad mūsų kaimeliui skirtą. Ai, ir feiskontrolas galėtų nebeįsileisti barakudų. Dėl Šembero nežinau, labai jau jis įtartinai tą savo cigarą čiulpė.

Grįžtant prie Marinos Cvetić (spėju, tariama Cvetič, nors girdėjau kažkas sakė Kvetik ir net Svietik), gavau keletą taurių raudonųjų “Masciarelli“ iš jos rankų. Galingi vynai, tik, deja, ne mano kišenei. Todėl, išeidamas iš parodos, nusipirkau tik butelį baltojo Masciarelli (2009 metų), apie kurį papasakosiu, kai pasigaminsiu tinkamą patiekalą. O šiandien reikėjo paprastos sriubos.

Produktų sąrašas:

  • vištienos krūtinėlė;
  • 1-2 morkos;
  • 2-3 agurkai;
  • konservuoti jūros kopūstai;
  • imbiero šaknies gabalėlis;
  • Sičuanio pipirai;
  • kalendra;
  • tamsus sojos padažas;
  • ryžių actas;
  • sezamo aliejus;
  • cukrus.

Nepamenu ar rodžiau kaip atrodo Sičuanio pipirai:

Jie tikrai neturi aštrumo, užtat suteikia sriubai fantastišką aromatą.

Patikėkite, visas gamybos procesas paprastas iki koktumo. Užkaičiame puode šiek tiek vandens, sudedame kubeliais pjaustytą vištieną, Sičuanio pipirus, ne itin smulkiai pjaustytą imbierą.

Kai tik vanduo užverda, stropiai nugraibome putas, sumažiname ugnį, dedame pjaustytas morkas, pilame keletą šaukštų sojos padažo, truputį ryžių acto, šaukštą cukraus. Po poros minučių dedame jūros kopūstus, dar po minutės – pjaustytus agurkus.

Paragauname sultinio ir išlyginame sūrumo-saldumo-rūgštumo balansą taip, kaip mums patinka. Viskas, nuimama puodą nuo viryklės ir pilamės sriubos į dubenėlį, kol morkos ir agurkai traškūs.

Pasigardiname kalendra ir arbatiniu šaukšteliu sezamo aliejaus. Prieš valgį išgeriame stiklinę šaltalankių sulčių. Skanaus.

Iš arti

Sveikinu Intero fanus su pergale, gražus finalas buvo, nepaisant to, ką pliurpė Kesminas.