Paprastas majonezas, komplikuotas ajoli padažas ir keletas gudrybių

Kur glūdi gero majonezo paslaptis? Jis turi būti pagamintas namuose ir suvartotas per keletą dienų. Jo, šiukštu, negalima šildyti ar, juolabiau, kepti su sūriu ar karbonadu. Majonezas – šaltasis padažas, o tiems, kas sugalvos jį kepti – nudžius rankos.

Kitas į majonezą panašus, bet mūsuose ne itin žinomas šaltasis padažas – ajoli. Majonezas – tipiškai prancūziškas padažas, o ajoli būdingas Provansui, Katalonijai ir Baskų kraštui. Abiejų padažų gamybos principas tas pats – tik ajoli ruošiamas be kiaušinio – abu yra emulsijos, t.y. vandens lašiukai, apvilkti aliejaus plėvele. Emulsijos stabilumas priklauso nuo emulsiklio kiekio. Štai kodėl paruošti majonezą itin paprasta, o ajoli – itin sudėtinga: kiaušinio trynys tobulas emulsiklis. Be jo emulsija labai greitai suyra į vandens ir aliejaus masę, kas jau nėra majonezas ar ajoli.

Dar viena vieša paslaptis, kodėl kartais nepavyksta ajoli arba majonezas – pirmo spaudimo alyvuogių aliejus netinka šiems padažams. Niekas nežino kodėl, bet labai didelė tikimybė, kad alyvuogių aliejaus padažas suirs per valandą arba greičiau. Todėl geriau rinktis nerafinuotą saulėgrąžų, riešutų ar, galų gale, alyvuogių išspaudų aliejų.

Jei nusprendėme pasigaminti majonezo ir ajoli, mums prireiks:

• po 70 ml aliejaus (majonezui ėmiau saulėgrąžų, ajoli – alyvuogių);
• truputį citrinos sulčių;
• truputį druskos;
• kiaušinio trynio majonezui;
• česnako ajoli padažui;
• piestos.

Užbėgdamas už akių, prisipažinsiu, kad ajoli man nepavyko net iš trijų kartų dėl to, kad, kaip jau minėjau, per savo žioplumą naudojau alyvuogių aliejų. Kita vertus, net suiręs, kvaziajoli buvo puikus padažas prie virtų bulvių morkų ir šparaginių pupelių. Trumpai apie tai, kaip dramatiškai klostėsi įvykiai:

dvi česnako skilteles blanširuojame (20 sekundžių laikome verdančiame vandenyje, keletą minučių – lediniame), sukapojame ir dedame su 2 g druskos į piestą.

 

Lėtai grūdame, niekur neskubame, įlašiname keletą lašų citrinos sulčių. Nuolat maišydami po lašiuką pilame aliejų.

 

Jei viskas gerai, po truputį pilant aliejų ir maišant, galiausiai turi gautis kreminės konsistencijos balkšvas padažas, gardžiai kvepiantis česnaku.

 

Tuo tarpu man kiekvieną kartą jau bebaigiant įplakti aliejų, deja, viskas suirdavo: aliejus sau, česnako masė sau, citrinos sultys sau.

Nusiminęs nusprendžiau pasigaminti majonezo. Ir čia viskas pavyko be jokių pastangų. Įvykių eiga:

atskiriame kiaušinio trynį nuo baltymo. Čia paskaitose Harvarde sužinojau superinį triuką kaip tai padaryti vienu judesiu: įmušame visą kiaušinį į dubenėlį, suspaudžiame tuščią plastikinį buteliuką, pridedame kaklelį prie trynio ir palengva atleidžiame – trynys pats įčiuoš į butelį.

 

Palengva išspaudžiame trynį į kitą indelį

 

Piestoje plakame trynį su trupučiu druskos ir citrinos sulčių. Iš pradžių po lašiuką, vėliau po daugiau pilame aliejų. Vienam tryniui skaičiuojame apie 70-100 ml aliejaus. Šiuo atveju majonezas gavosi stabilus.

 

Majonezą galima pagardinti bet kuo, kas tik šaus į galvą: Dižono garstyčiomis, žolelėmis, česnaku. Aš įmaišiau šaukštą kario.

 

Ir buvo super pasigaminti sumuštinį su šalta virta vištiena.

 

 

Kaip matote, niekas neapdraustas nuo nesėkmių.

Tarp kitko, iš kiaušinio baltymų gavosi prašmatnūs morengai, bet apie tai kada nors ateityje.

Apie blynus, daržoves ir Lietuvos socialines problemas

Socialinė įtampa tvyro mūsų lietuviškoje visuomenėje, niekas to nepaneigs. Nuolat kyla klausimas: kodėl taip atsitiko mums? Aš, kaip neišsipildęs sociologas, regiu dvi priežastis. Pirmoji – kad lietuvių tauta, skirtingai nei daugelis Europos tautų, yra intravertiška tauta. Kalbu ne apie atskirus individus, nors, greičiausiai, ir atskiras statistinis lietuvis yra intravertas, bet apie visuomenę. Užuot išliejusi pyktį ant sistemos, ant nomenklatūros, galų gale ant kitų, mūsų visuomenė vykdo socialinį suicidą. Paprastais žodžiais tariant, mes einame paprasčiausiu keliu – emigruojame, tokiu būdu nusižudome kaip bendruomenė. Man, kaip neišsipildžiusiam psichologui, atrodo, kad tauta prarado savisaugos instinktą, ko nepasakyčiau, pavyzdžiui apie graikus.

Kita mūsų, o ko gero, ir viso Vakarų pasaulio, bėda – visadulkinanti sistema. Regiu dvi šios sistemos kiekybines komponentes: mases ir jas dulkinantį elitą (gal pastebėjote, elitą išskiriu kursyvu, che che, mes juk ne Makevialio ar Ortega y Gaseto laikais gyvenam). Kuriai daliai save priskirsite? Jei nenorite, kad sistema dulkintų Jus, dulkinkite ją, bet būkite padorūs – veskite ją. Tapkite elitu.

Kodėl tokia ilga ir sunki įžanga prieš šios dienos receptą? Prisimiau laikus, kai gyvenome prie kitos sistemos, kai dažnai visko trūko, kai paprasti dalykai teikdavo džiaugsmo. Dabar, kai sistema kita, mus apėmęs besaikis persositinimo jausmas. Mes turime visko, ką galima nusipirkti už pinigus, bet tai laimės nesuteikia, ar ne?

Kokią sistemą rinkčiausi aš, jei galėčiau? Jokios, bet kokia sistema – tai blogis. Aš, kaip neišsipildęs kulinaras, siūlau Jūsų dėmesiui du paprastus ir banalius receptus. Toks maistas tikrai suteikia džiaugsmo.

Pirmasis iš tų laikų, kai visko trūko. Reikės:

• puskilio bulvių;
• svogūno;
• 2 kiaušinių;
• nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus;
• druskos, pipirų

Alus čia tik kaip kūrybinės dalies atributas.

Bulves ir svogūną tarkuojame smulkia rankine tarka. Na, gerai, jei jau sistema Jus išdulkino, naudokite elektrinę. Tarkius sūdome, pipiriname, įmušam du kiaušinius.

Kepame ketaus keptuvėje (kiti – tefloninėje, porcelianinje ir t.t.) saulėgrąžų aliejuje. Kertam su obuoliene, nes grietinė – persositinimo simbolis.

Kad nebūčiau apkaltintas nostalgializmu ir penktakolonizmu, siūlau dar vieną kuklų receptą a la India su europietiškais akcentais. Reikės:

• poros cukinijų;
• paprikų;
• pomidorų (krakmolingesnių);
• svogūno;
• saujos miltų;
• kiaušinio;
• druskos;
• aha, alaus tikrai reikės;
• prieskonių: čili miltelių, kumino, juodgrūdės, juodųjų pipirų, garstyčių sėklų,
• gero kepimo aliejaus arba gi.

Daržovėmis galima varijuoti: tiks morkos, apvirtos bulvės, moliūgai, hibiskai ir t.t.

Daržoves pjaustome šaibomis. Sukame tašlą iš miltų, kiaušinio, grūstų prieskonių ir alaus. Ja ja, alaus.

Labai gerai įkaitiname keptuvę su stikline aliejaus. Mano atveju – dygminų. Rekomenduoju.

Užmaišytoje tešloje apvoliojome daržovių griežinėlius ir kepame po vieną sluoksnį verdančiame aliejuje.

Ką mes turime? Po dviejų trijų minučių – minkštas daržoves traškioje kvapnioje plutelėje.

Aš padariau klaidą – mano tešla kiek per skysta gavosi (vis dėl to alaus), tad siūlyčiau maišyti tirštesnę.

Skanaus, nepasiduokite sistemai.