Aš būsiu jūsų virėjas: tortiljos su plėšyta kiauliena ir gaidžių snapais

Atnešiau jums šviežio sintpopo iš Kanados:

Aš apimtas lengvos euforijos nuo ką tik suvalgytos riebios tortiljos, nealkoholinio (aha, pabrėžiu, jūs, griobani Lietuvos talibai) alaus ir šitos dainos. Aš pasiryžęs tapti jūsų virėju, tik pasamdykite mane kas nors, porfavor! Žiūrėkite, kaip moku iš xujnios padaryt gerą maistą. Imu:

• gabalą poriebės kiaulės sprandinės ar mentės iki 1 kg;
• dvi skardines raudonų konservuotų pupelių;
• du tradicinės orientacijos ir vieną raudoną svogūną;
• keletą skiltelių česnako;
• 5-6 didelių pomidorų;
• du tris chalapenius, jei nerandu – imu paprastą čiliaką;
• laimą;
• kalendros lapų;
• prieskonių: maltos kalendros, malto kumino, rūkytos paprikos ir čili miltelių, druskos.

Paprastus svogūnus pjaustau stambiais žiedais ir kartu su česnako skiltelėm dedu į ketaus puodą.

Ant viršaus dedu vientisą kiaulienos gabalą, ištrintą prieskoniais.

Ant dugno įpilu šaukštą obuolių acto. Uždengiu ir pašaunu į orkaitę, įkaitintą iki 100°C. Viskas, puodą galima pamiršti kokioms 5-6 valandoms.

O kol troškinasi mėsa, geriu madafaking nealkoholinį alų, klausau Allie X

ir gaminu gaidžių snapus. Jei kam kilo klausimų – tai salsa pico de gallo. Kubeliais pjaustau raudoną svogūną, čiliakus,

o pomidorus, prieš tai pašalinęs sėklides ir sultis, irgi supjaustau kubeliais. Pridedu kalendros lapų, druskos ir laimo sulčių.

Štai ir prabėgo 6 valandos, lendu į orkaitę, atidengiu puodą ir, įvertinęs, kad ten yra kažkiek padažo iš mėsos ir svogūnų, įmetu konservuotas pupeles. Po kokių 15 minučių, kai pupelės sušilo ir susimaišė su padažu, dviem šakutėmis suplėšau kiaulieną, kurią dedu ant pašildyto tortiljos blyno.

Papildomai – pupelių su riebiu padažu.

Galima užsidėti sūrio ir, žinoma, gaidžio snapų.

Mano tortiljos padas kiek perkaitintas ir pasidarė trapus, todėl mano tortilja virto taco.

Bet nuo to tik išlošiau, ypač su nealkoholiniu alumi. Ir dar – pasiūlymas trumparegiams akliesiems.

Gallo loco: meksikietiška gaidiena

Kartais girdžiu pažįstamų ir nepažįstamų žmonių priekaištus ir pastabas: tipo, Igeli, kaip tu taip blevyzgoji ir propaguoji alkoholį? Juk tave gali vaikai skaityti! Aš pakrapštau pakaušį ir susimąstau: na rimtai, gal ir gali. Todėl sakau dabar: vaikai, eikit naxuj iš mano blogo!

Neseniai grįžau kelionės po pietvakarinę JAV dalį. Nuotraukų nebus, nes mėgavausi vaizdais ir jų nefotkinau. Dar labiau – atsikračiau ydos fotkinti maistą. Tiesiog ėmiau juo mėgautis. O mėgautis PV JAV pakrantėje tikrai yra kuo: puikūs mėsainiai, šviežios jūros gėrybės, nuostabus westcoast IPA alus. Ir svarbiausia – pigūs, aštrūs ir greiti meksikietiški patiekalai gatvėse. Su švelniom ir šaltom margaritom. Ne, ne picom, o popietės kokteiliais su tekila prieš patiekiant maistą.

Šiandien – paprasta troškinta išprotėjus vištiena a la pollo gallo loco.

Mums reikės:

• vištienos dalių;
• paprikos;
• ybiškių… nėra, todėl imam arba šparaginių pupelių, arba cukiniją;
• svogūno;
• česnako;
• švelnaus New Mexico stiliaus čiliako – dėl aromato;
• pragariško Habanero čiliako;
• avokado;
• pomidoro;
• raudonėlio, malto kumino, druskos, citrinos.

Vištienos detales kepame dideliame puode, kol apskrus

O kol skrunda, užplikome slyvomis, šokoladu ir tabaku kvepiančius džiovintus čiliakus.

Atkreipiu dėmesį, kad tai beveik neaštrūs pipirai. Mirkome juos keletą minučių, o tada pašalinam sėklas ir su peiliu nuskutam minkštimą nuo kietos odos.

Smulkiai sukapojam arba sumalam blenderiu, įmaišom žiupsnį druskos, malto kumino, smulkinto česnako ir raudonėlio. Lygiagrečiai paruošiame gokamolę.

Tuo tarpu višta apskrudo, į puodą dedame kapotą svogūną, kiek vėliau – smulkintą papriką, dar kiek vėliau – ybiškes ar cukiniją. Uždengiame ir paliekame 10 minučių lėtai pasitroškinti. Pabaigoje dedame daug kapoto česnako.

Į čili padažą įmaišome keletą šaukštų troškinio skystimo.

O galiausiai – nedidelį gabaliuką habanero pipiro. Pastarasis gal tik 100 kartų aštresnis už mūsų prekybcentriuose parduodamus čiliakus ir kokį 10-15 kartų už klasikinį chalapenį.

Manipuliacija čiliakais – ne šiaip sau pontai: pirmasis yra švelnus ir aromatingas, antrasis – žiauriai aštrus, bet labai greitai praeinantis. Tame visas skanumas. Dedame padažo ant/ šalia vištos su daržovėmis, tiekiam su gokamole, ryžiais ir alumi.

Silpnaregiams:

Ką gi, kelionės pasibaigė, mylimas TV šou pasibaigė, Euro2016 baigiasi… Siūlau viskio

Ir neseniai atrastą fantastišką Prancūzijos lolitą – Petite Meller. Labai kokybiškas popsas. Ir įvaizdis kaip iš Nabokovo romano ar Bessono filmo.

Dieve, kaip gražu

 

Aluje troškinta ėriena

Tai va, mano mažučiai, kadangi smarkiai jūsų visų pasiilgau, ta proga ruošiame šventinį šildantį patiekalą. Šaldytuve aptikau mėsingų ėrienos gabalų su stuburo detalėmis: kepti ne itin prašmatnu, bet troškiniui – pats tas. Nuo kaukazietiškų ir rytietiškų patiekalų, spėju visi pavargote. Atsisukime į Vakarus – ten Airija su žaliom lankom, gaiviu stautu ir kvapnia aviena. Šventei prireiks:

• mano minėtos ėrienos;
• stauto ar kokio kito tamsaus kartaus alaus;
• prieskonių: pipirų, kumino, lauro lapų, rozmarino;
• daržovių: svogūnų, česnakų, morkų, saliero, bulvių, pomidorų…

Giliame ketaus puode įkaitiname šaukštą aliejaus ir kepame ėrienos gabalus, kol lengvai apskrus. Išimame.

Tame pačiame puode, likusiuose riebaluose kepame svogūnų pusžiedžius

Po 5 minučių dedame prieskonius ir kapotus pomidorus (mano šaldyti – žiema vienok)

Pomidorai paleidžia daug sulčių, kuriose truputį, kokias 5-7 minutes patroškiname prieskonius, tada į puodą grąžiname mėsą su kaulais.

Ir užpilame puslitriu stauto. Pas mane – lietuviškas lageris, bet nieko, sueis.

Mmmm, kaip gražiai suputojo! Kol ten ką, dedame stambiai pjaustytas bulves, morkas ir šiaudeliais pjaustytą saliero šaknį (nors galima ir stiebus).

Pasūdome, uždengiame ir paleikame troškintis kol mėsa ims kristi nuo kaulų – kokią valandą pusantros.

Kai šitaip šalta – šitas troškinys atgaivins jus. Skanaus

Na, žinoma, airiškas ar mano praėjusiuose rašiniuose minėtas škotiškas viskis čia tiks, be abejo.

PS. Čia neseniai dalyvavau korporatyviniame vakarėlyje. Jūs turbūt visi žinote, kad korporatyviniuose vakarėliuose vyksta daug xujnios ir ten tvyro sava atmosfera. Ieškodamas būdo kaip saugiai pasprukti iš to devintojo pragaro rato prisiminiau labai neblogą klipą

Baltojo alaus degustacija su liuliais

Turėjome tamsaus ir šviesaus alaus degustacijas. Atėjo laikas ir kvietiniam alui. Bet kad nereikėtų gerti ant tuščio skrandžio, ruošiame kažkokią užkandą. Žiūrime ką čia turime…

Fui, koks smirdantis! Ne ne ne, sūris prie kvietinio alaus netiks.

Gal…

Apžiūrėkime iš arčiau

Gal ir nieko, bet daug vargo. Gal geriau tiesiog kiaulė? Pavyzdžiui kokie 3 kg rinktinės liesos nugarinės ant 10-12 žmonių. Planuojame liulia kebabą. Pradedame pjaustyti. Iš pradžių – plonais griežinėliais.

 

Aha, po to – plonom juostelėm.

Po to – mažais, labai mažais kubeliais.

Turbūt daugelis susižavės tokiu primityviu faršo gaminimo būdu, bet patikėkite, malti mėsos negalima. Gautą faršą maišome su prieskoniais: kuminu, chmeli-suneli, čili milteliais, raudonėliu, kalendra.

Nededame druskos, nepilame acto ar citrinos sulčių. Tik padedame šaltai. (Galima dar įdėti 300 g smulkiai kapotų ėriuko riebalų, bet čia kaip kam patinka; man – liesiau).

Kitą dieną užkuriame kepsninę ir žiūrime kokio alaus turime:

1. Vilkmergės kvietinis;

2. Gubernijos kvietinis;

3. Kalnapilio White Select;

4. Švyturio baltas;

5. Volfo Engelmano balta pinta;

6. Ambercity kvietinis;

7. Colomba (korsikietiškas kvietinis);

8. Kronenburg 1664 blanc (gamina Švyturys);

9. Kauno kvietinis;

10. Utenos kvietinis;

11. Valentins Hefeweisssbier.

Iš arčiau

Ir dar

Malkos sudegė, susidarė daug anglių. Bandom verti ant iešmų, bet, apimti nevilties, matome, kad mėsa nesilaiko ir krenta į anglis. Tada atsidūstame, lipdome apvalius kotletus ir kepame ant grotelių.

Kepdami pabarstome druska.

O kol kepa mėsa, aklo vertinimo metu buvo nustatytas alus nugalėtojas (vertino 7 žmonių komisija).

1 vieta. Utenos kvietinis aromatizuotas su dideliu atitrūkimu nuo kitų surinko 60 balų iš 70 galimų. Kas galėjo patikėti? Prieš degustaciją visi vienbalsiai tvirtino, kad tai šūdas. Igelis davė 9 balus.

2-3 vietos. 1664 blanc ir Kalnapilio White Select gavo 40 iš 70. Buvo įtarimas, kad Švyturys, įsigijęs šio alaus receptą, pradėjo taikyti tiek Utenoje, tiek Klaipėdoje. Igelis davė 2 balus 1664 ir 7 Kalnapiliui.

4-7 vietos. Daug alų surinko ta patį balų skaičių: Vilniaus alaus gamybos Ambercity, Švyturys, Valentinas ir Gubernija gavo po 38 balus. Igelis davė atitinkamai po 8, 6, 4 ir 5.

8 vieta. Nedaug atsiliko Volfas Engelman su 37 balais (iš Igelio – 4 taškai).

9 vieta. Korsikietiška Colomba surinko 35 balus ir 5 iš Igelio (šis alus verdamas su žolelėmis, todėl jį supainioti su kitais buvo sunku).

10 vieta. Vilkmergė gavo 33 balus. Igelis įvertino 3 balais.

11 vieta. Blogiausiai iš visų pasirodė Kauno kvietinis, surinkęs 26 balus (3 iš Igelio).

Išvada viena: nuo šiol teks pirkti Utenos kvietinį. Deja.

A, štai ir mėsytė iškepė. Bet prieš tai greitai paruošiame šiltas keptų daržovių salotas: ant žarijų keptos paprikos, baklažanai, cukinijos ir vienas čiliakas smulkinami, traiškoma skiltelė česnako, pilama aliejaus, beriama druskos, kapojama šviežia kalendra, spaudžiama pusė citrinos, beriama lukštentų granatų sėklų.

Padažui: natūralus riebus (20%) jogurtas su mėtom, traiškyta skiltele česnako, šlakeliu aliejaus ir žiupsniu druskos. Garnyrui: acte marinuoti svogūnai. Lavašas kaip opcija.

Nom nom nom. Štai taip atrodo korporaciniai liuliai.

Ir supranti, kad tave pasaulyje supa daugybė mažų stebuklų. O kartais ir didelių. Tereikia mokėti juos pamatyti. Pavyzdžiui, pažiūrėti į giedrą naktinį rudens dangų.

 

Akla alaus degustacija: tamsusis ir mišrūnai (II ir III dalis)

Nuo paskutinės aklos degustacijos nepraėjo ir 5 metai (linkėjimai Želpiui), o mes jau skubame rengti naują. Šį kartą penki girtuokliai, padedami vieno blaivininko, aklai vertino du užėjimus. Pirmasis – tamsūs alūs (kiek spėju, vyrauja eliai, nors BBZ). Beveik visi alūs lietuviški, išskyrus vieną.

1. Njūkaslo rudasis elis (Newcastle brown ale);

2. Kauno alaus “Grynas tamsusis“;

3. Gubernijos “Tamsusis elis“;

4. Taruškių “Kanapinis“;

5. Vilkmergės “Tamsusis“;

6. Vilniaus alaus “Amber City tamsusis“;

7. Švyturio “Baltijos“;

8. Piniavos alučio “Raudonųjų dobilų“;

9. Astravo “Kaimiškas tamsusis.

Ten į kompozicija naglai įlindo litras Dundulio “Humulupu IPA“, tai ji degustacijoje nedalyvavo – buvo išmaukta dar iki pradžios.

Štai konkurso dalyviai iš arčiau:

Taigi, kiekvienas dalyvis ragavo 9 alus, nežinodamas taurių turinio ir tyliai, niekam nesakęs užrašydavo balus numeriui, kurį žinojo tik teisėjas. Susumavus visų dalyvių vertinamus, alūs išsirikiavo štai tokia tvarka:

1-2 vietos – Vilniaus tamsusis ir Kauno tamsusis pasidalino po 43 balus iš 60 galimų; Igelis davė Kaunui 8, Vilniui 7;

3 vieta – Gubernijos tamsusis elis gavo 30 balų; Igelis davė 5 balus;

4 vieta – Raudonieji dobilai su 29 balais; 8 balai nuo Igelio ir jo manymu šis alus turėjo nugalėti;

5-6 vietos – Njūkaslo rudis ir Kanapinis pasidalino po 24 balus; nuo Igelio 7 Njūkaslui, 5 Kanapiniam;

7 vieta – Vilkmergės tamsusis su 23 balais; Igelis davė 4 balus;

8 vieta – Astravo tamsusis kaimiškas netikėtai vos 21 balas; nuo Igelio – 2, ir tai – blogiausias alus iš šio rinkinio;

9 vieta – nieko nenustebinęs Švyturio Baltijos myžalas su 18 balų, nuo Igelio kažkodėl gavo 3 balus.

Kiek atsikvėpus, sulaukėme Andriaus Kubiliaus su krūva dovanų. Kaip blaivininkas, jis parinko gal ir neblogą, bet labai diversišką setą:

1. Fuller “London Pride“ (not gay) – šviesusis angliškas elis;

2. Volfo Engelmano “Jubiliejinis“ – šviesus lageris (?);

3. Maredsous Blonde – šviesus belgiškas elis;

4. Grimbergen Blanche – baltas belgiškas elis (?);

5. Gubernijos “Art“ – šviesus lageris (?);

6. Vilniaus alaus “Amber City šviesus“ – šviesus lageris (?);

7. Grimbergen Ambree – šviesus belgiškas elis (?);

(?) reiškia, kad nesu tikras dėl alaus tipo, jei klystu, prašau, pataisykite.

Iš arčiau

Po šios improvizuotos degustacijos štai kaip susidėliojo vietos:

1 vieta – Maredsous – 33 balai iš 60 galimų. Igelis, kuris, beje ir ištempė šį alų į lyderius davė 9 balus;

2-3 vietos – Gubernijos Art ir Londos pride gavo po 32 balus ir atitinkamai 8 ir 6 iš Igelio;

4-5 vietos – Grimbergeno Blanche ir Ambree – po 28 balus ir atitinkamai 6 ir 4 iš Igelio;

6 vieta – Vilniaus šviesus gavo 26 balus, nuo Igelio – 5 balai;

7 vieta – Volfas Engelmanas Jubiliejinis su 24 balais ir 4 iš Igelio.

Taigi, po trijų degustacijų darome tokias išvadas: iš biudžetinių, kurių kaina apie 1.50 Lt. geriausias Tauro “Pilsneris“, iš lietuviškų tamsiųjų Vilniaus ir Kauno, o iš prekybos centro prabangiųjų lentynos – Maredsous.

Alus gerti sveika

Skuboti načios nelauktiems svečiams

Ką tik pasibaigė atostogos, bet apie jas – kitame įraše. O dabar – apie tai, ką gaminau, kai netikėtai į svečius užsuko Byvis ir Tešlagalvis. Kad jiems įtikčiau, pavariau načios su jautiena ir pupelėmis.

Man reikėjo:

• 800 g maltos jautienos;
• skardinės pupelių;
• poros morkų;
• svogūno;
• česnako;
• čili pipirų;
• skysčio ir sėklų iš pomidorų – minkštimas suėjo salsai;
• prieskonių: kalendros, kumino, rūkytos paprikos, druskos;
• didelio pako kukurūzų traškučių.

Truputyje aliejaus pakaitinau maltus ir grūstus prieskonius.

Po poros minučių apkepinau svogūną, smulkintą česnaką ir smulkintus čili, vėliau – faršą, po keleto minučių pridėjau tarkuotas morkas, dar po poros – pomidorų sėklas su sultimis. Galiausiai – nusunktas pupeles.

 

Mėsa troškinosi o aš ruošiau salsą: pomidorų minkštimas, smulkiai pjaustytas nedidelis svogūnas, čili, pusės laimo sultys, druska, kuminas, raudonėlis, aliejaus šlakelis.

 

Štai ir padažas gatavas.

Serviruojame stalą Byviui ir Tešlagalviui, jei jie atsinešė alaus, žinoma.

 

Valgėme traškučiais semdami padažą. Man šis patiekalas šiaip sau. Bet Byviui ir Tešlagalviui suėjo.

Ai, dar ačiū Pupkiui už vasarinį tamsųjį alų.

Šiandienai – viskas. Iki kito karto.

Kiauliena meduje

Per tą laiką, kol nerašiau, teko ruošti maistą bendradarbiams viena ar kita proga. Štai, keleto mėnesių senumo receptas, pagal kurį penėjau kolegas alaus iškyloje į gamtą. Dvidešimčiai žmonių pamaitinti buvo įsigyta:

• 5 kg kiaulienos nugarinės su oda, riebalais ir kaulu, supjaustytos delno dydžio ir dviejų pirštų storumo gabalais;
• 0.8 l medaus;
• 0.5 stiklinės aliejaus;
• keleto didelių šaukštų rūkytos paprikos miltelių;
• šaukšto čili miltelių;
• keleto galvų česnako.

Medų, jei susicukravęs, tirpinam dubenyje virš karšto vandens vonelės, maišom su aliejumi.

Beriam prieskonius.

Ir trintą česnaką.

Turime marinatą. Atkreipiu dėmesį, kad druskos nereikia.

Dideliame inde, pvz. kibire, dėliojame sluoksnį mėsos.

 

Tepame marinatu, dedame kitą sluoksnį mėsos ir t.t. iki pabaigos.

Marinuojame per naktį. Kitą dieną važiuojame į gamtą, kuriame ugnį kepsninėje, sulaukiam daug žarijų, dedame mėsą ant grotelių, pabarstome druska, kepame 10-15 minučių.

Ir užgeriame skaniausiu alumi. Išduosiu paslaptį: man šią vasarą skaniausias –

Biudžetinė tortilija

Iš biudžeto tunkančiam ofiso planktonui ir maistas turi būti biudžetinis, antraip užaugs žandai, o per pilvą nebesimatys pimpalo/ putkos. Kad jau užvedėm kalbą – ne apie anuos organus – apie biudžetinį maistą, turėkite omenyje, kad visos picos, kebabai, šaltibarščiai yra gaminami iš visokių atliekų. Tortilijos, ispaniškos su bulvėmis ir kiaušiniu ar meksikietiškos, apie kurias šiandien kalbėsime – be jokios abejonės pigus biudžetinis užkandis. Taigi, jei norite pigios marichuanos, pigių karštų ūsuotų gražuolių glamonių ir pigaus skanaus maisto, prašau sekti mane.

Mums reikės:

• vakarykštės virtos vištos;
• poros stambiai tarkuotos morkos;
• skardinės raudonų pupelių;
• skardinės kukurūzų;
• konservuoto pomidoro ar dvejų;
• raudono svogūno;
• minkšto rakletės sistemos sūrio;
• česnako;
• čiliako;
• kumino;
• pačios tortilijos;

 

 

Atskirai norėčiau pakalbėti apie tortilijos padą. Visų pirma neužkibkite už mito, esą tortilija gaminama iš kukurūzų: nieko panašaus, jas beveik visada kepa iš kvietinių miltų. Kitas mitas ir smūgis per biudžetniko piniginę – pirkti jau gatavas tortilijas iš Santa-Maria, ar, neduokdie, kokias lenkiškas iš prekybcentrio. Tikros hardkorinės tortilijos gaminamos namų salygomis: 58-60 % kvietinių miltų, 35 % vandens, likusi dalis kukurūzų aliejus ir žiupsnis druskos. Kepamos ant sausos keptuvės. Tyc:

 

Kitoje keptuvėje su trupučiu aliejaus kepamas kuminas, česnakas ir kapotas svogūnas (šalotas, aišku būtų jėga).

 

Po kurio laiko dedamos morkos ir trintas konservuotas pomidoras. Pasūdoma ir troškinama pora minučių.

 

Tada dedamos pupelės.

 

Čiliakas.

 

Prieš pabaigą – smulkinta vištiena ir kukurūzai.

 

Troškiname ant nesmarkios ugnies, kol nugaruos skystis, kad galėtume įdarą dėti ant blyno. Vyniojame, prieš tai gausiai pabarstę tarkuotu sūriu.

 

Pakepiname ant sausos keptuvės abi puses po keletą minučių. Patiekiama su gokamole (receptą rasite čia) ir lengvu šviesiu alumi.

 

Silpnaregiams

 

O kad nepersivalgytume, Jūsų dėmesiui – visų laikų linksmiausias koncertas (jei esate fašistuojantis ar radikalių dešiniųjų pažiūrų, išgerkite raminamųjų, nes fašizmas No pasaran!).

 

Varguolio plovas su abrikosais

Kaip jau ir užtrukau su naujais receptais. Viskas dėl nesibaigiančių studijų. Ką tik pabaigiau vieną kulinarijos kursą Harvarde, dabar pradėjau maisto chemijos kursą Makgilo universitete. Pertraukose tarp chemijos uždavinių stengiuosi užkąsti. O kai pajamos labai ribotos, taupydamas nusiperku:

• avies karką, kuri neįtikėtinai pigi;
• puskilį morkų;
• tris svogūnus;
• galvą česnako;
• porą saujų džiovintų abrikosų;
• puskilį ar kiek daugiau ryžių;
• druskos, stiklinę aliejaus;
• prieskonių: kalendros sėklų, kumino, šafrano, čili.

Morkas pjaustome šiaudais, svogūnus – žiedais.

 

Karką kepame gerai įkaitintame aliejuje, pabarstydami druska ir kalendros sėklomis.

 

Gražiai apskrudiname iš visų pusių, išimame. Riebaluose kepame morkas, išimame, kepame svogūnus, jiems suminkštėjus grąžiname morkas.

 

Kiek pakepame, grąžiname karką, dedame česnako galvą, čili pipirus, užpilame šaltu vandeniu, kad apsemtų viską.

 

Troškiname ant lėtos ugnies 40 minučių. Arba valandą. Arba kol karkos mėsa ims pati luptis nuo kaulo. Arba kol namiškiai ir įnamiai ims zirzti, kad nuo aromato išalko ir nebegali ilgiau laukti. Tada dedame nuplautus abrikosus ir šafraną.

 

Po 5 minučių – perplautus ryžius ir kuminą.

 

Dabar negalima atsitraukti nuo puodo. Sumažiname ugnį iki minimumo ir švelniai glostome ryžius šaukštu taip, kad formuotume kūgį puodo vidury. Taip darbuojamės tol, kol beveik nebelieka laisvo skysčio puode. Tada išjungiame ugnį ir sandariai uždengę puodą paliekame pusvalandžiui plovui pribręsti. Skanaujame su vienu geriausių lietuvišku alumi. Dar neblogas “Raudonųjų dobilų“.

 

Silpnaregiams

 

Nebrangu, kuklu ir skanu.

Šokoladinė molė ar šokoladinis molis?

Kiek daug interpretacijų gali kilti, ar ne? Galėjau žodį “molė” parašyti iš didžiosios – būtų dar daugiau. Na ką gi, nuliūdinsiu jaunuosius statybinikus – pasakosiu Jums ne apie molį, tamsiaodžių kreolių iš Anglijos kolonijų mylėtojams irgi teks nusivilti. Ligi šiol nesu tikras ar nahuatlių kalbos žodis mole vartotinas lietuvių kalboje ir, jei vartotinas, kokios jis giminės. Gal kas pasakys?

Taigi, legendinis meksikietiškas patiekalas – mole negra su kalakutiena. Variacijų milijonai, kiekvienoje Meksikos provincijoje gaminama vis kitaip, prieksonių rinkiniai skirtingi, tad pateiksiu lietuviškam pilvui priimtiną variantą.

Imame:

• puskilogramį kalakutės papų;
• 400 ml gerų pomidorų savo sultyse (arba šviežių, jei gyvenate Pietų pusrutulyje);
• raudoną svogūną arba keletą šalotų;
• keletą skiltelių česnako;
• 1-5 šviežius arba džiovintus čili;
• 50 g karčiojo šokolado (geriau nesaldaus);
• saują džiovintų slyvų ir abrikosų;
• 50 g sezamo sėklų;
• bananą (prisipažinsiu, nelabai jis buvo reikalingas, geriau nedėti);
• druskos;
• kukurūzų aliejaus;

• prieskonių: kumino, raudonėlio, kalendros;

• čipotlio.

Čipotlis (chipotle) – rūkytas jalapeno pipiras. Nerealus daiktas. Lietuvoje jau galima kai kur įsigyti, bet neapsimoka, geriau atsisiųsti iš kokio Londono. Jei neturite, galima pakeisti, į padažą įdėjus daugiau džiovintų slyvų ir paprastų čili miltelių.

Pradedam. Kubeliais supjaustome kalakutieną ir apkepame be fanatizmo.

Kol kepa, susipjaustome svogūną, česnaką, čili.

Kai tik mėsa truputį apskrus, išimame ją, padedame šiltai. Ant nedidelės ugnies kepame pjaustytas daržoves. Kai suminkštės, dedame pomidorus.

Troškiname 5 minutes. Taip atrodo mole roja, bet mes tęsiame toliau:

Dedame nuplikytus ir susmulkintus džiovintus vaisius.

Jei sugalvojome – ir bananą, bet jau sakiau, kad jis čia nereikalingas.

Dabar sumažiname ugnį iki minimumo. Galima uždengti. Tuo tarpu piestoje arba smulkintuve sutriname sezamą.

Sezamas sutirštins padažą ir suteiks skonio.

Dabar dedame į padažą kalakutieną, padruskiname, suberiame prieskonius ir keletą šaukštų čipotlio drožlių arba miltelių. Truputį pamaišę patroškiname ir suberiame tarkuotą šokoladą. Uždengiame ir troškiname dar 15-20 minučių. Patiekiame su ryžiais, tortijomis ar net keptomis bulvėmis.

Fone – naminis Pupkio alus, be jo šis patiekalas būtų kaip partitūra be smuiko rakto. Skanaus.

Ir dar – silpnaregiams:

Joder por favor, señoritas.