Šopska salotos po ilgos pertraukos (ir čanachai)

Sveiki, tikiuosi nepamiršote manęs. Nesiteisinsiu kodėl ilgai nerašiau. Tiesą sakant ne tik nerašiau, bet ir negaminau, nevalgiau ir negėriau. Todėl po ilgo badmečio, siūlau lengvą ir paprastą patiekalą – bulgariškas šopska salotos. Prieš keletą metų vykusiuose geriausio Europos Sąjungos nacionalinio patiekalo rinkimuose, jei neklystu, šios salotos nugalėjo, antroje vietoje palikdamos lietuviškus šaltibarščius. Lietuviškus…

Be trispalvių pomidorų dar imame:

• daug raudonų paprikų;
• pora agurkų;
• baltąjį arba raudonąjį svogūną;
• petražolių;
• aliejaus, acto;
• alyvuogių;
• dėmesio! Sirene sūrio. Galima ir brinzos, o blogiausiu atveju – fetos.

Į gilią lėkštę pjaustome pomidorus stambiai (tarp kitko, pomidorai turi būti mėsingi, ne sultingi), paprikas ilgais plonais šiaudeliais, svogūną postambiais šiaudeliais (jokiu būdu ne žiedais ar pusžiedžiais), agurką nuskutam ir pjaustom postambiai.

Užpilam alyvuogių aliejumi, pašlakstome balzaminiu actu, sutrupiname saują sūrio, įmetame keletą alyvuogių, pripešiojame petražolių.

Druskos nereikia, jei sūris tinkamas. Skanaus.

O tiems, kas pasiilgo mėsos – čanachai pauostyti:

Kaip daryti čanachus? Į molinį indelį ant dugno dedame riebios avienos gabalėlius, žiupsnį druskos, svogūno pusžiedžių, morkos griežinėlius, baklažano kubelius, saliero juosteles, vėl druskos, stambių bulvės kubelių, druskos, chmeli suneli, pomidoro riekelių, šakelę mairūno, nedidelį čiliaką, žiupsnį druskos. Įpilame truputį verdančio vandens, uždengiame ir pašauname į iki 200ºC įkaitintą orkaitę.

Paliekam dviem valandom. Prieš pabaigą užberiam žiupsnį kapoto česnako.

 

Nevilties receptas – lietuviški švilpikai

Būna dienų, kai galva neverda tiek, kad nesugalvoji ką pasigaminti pietums ar vakarienei. Eina, tuomet, su ašaromis akyse tarp parduotuvės lentynų ir nematai nieko, kas potencialiai taptų maistu. Apima neviltis. Tada grįžti kaip našlaitis tuščiomis namo per pusnis ir, pyst

 

gamini bet ką. Na, ne bet ką, o karamelizuotas morkas su cukinija ir česnaku, kepi vištienos krūtinėlę, apvoliotą kiaušinio plakinyje bei kokose su namine adžika. Arba, pyst,

 

salotas iš alyvuogių, pomidorų ir prašmatnaus griuerio, kurį, kažkodėl, Maxima paleido po 30 lt/kg.

Bet būna dienų, kai iš nevilties imi:

• 1 kg bulvių;
• apie 300-400 g miltų;
• porą kiaušinių;
• bryzą lašinių;
• svogūną;
• 300 ml grietinės;
• žiupsnį gelsvės;
• druskos, pipirų.

Be jokios vilties verdame bulves, jei naminės – su lupena, o išvirę – sugrūdam, leidžiame atvėsti, pasikūkčiodami įmušame kiaušinius, po truputį, maišydami, beriame miltus, kol tešla beveik nelips prie rankų. Ai, iš sielvarto pamiršau paminėti, kad į tešla galime įmaišyti truputį aliejaus, gerai ir saulėgrąžų. Tešla, jei matote pro ašaras, turi atrodyti tipo taip:

 

Kočiojame, lankstome, formuojame savo švilpikus mums patinkančia forma. Man patinka šita forma:

 

Įdomu, ką apie mano nuotaikų kaitą ir šią formą mano šitas vyriškis?

 

Pašauname skardą su švilpikais į iki 200°C įkaitintą orkaitę. O kol švilpikai ramiai kepa, pasigaminame padažą.

 

Smulkiai pjaustytus lašinius ir svogūnus ramiai be fanatizmo pakepiname, sumažiname kaitrą iki minimumo, pilame grietinę, beriame gelsvę, truputį juodųjų pipirų, po truputį maišome, kol grietinė sušils. Viskas, nuimame keptuvę nuo aukuro. Tuo tarpu švilpikai bus iškepę per kokį pusvalandį ar 40 minučių. Išimame į lėkštę, pilame padažą, užgeriame kvietiniu alumi.

 

Vis dar akys sulipę nuo ašarų? Ne bėda:

Nom nom nom, skanaus. Nebeliūdna? Gyvenimas šviesesnis? Tai, kol kramtote, filmų TOP50. Priešpirmutinis penketukas. Nedaug kentėti liko.

10. Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis – pats spalvingiausias ir efektyviausias Grynavėjaus filmas. Tai – tikrasis menas, su puikia scenografija, muzika, scenarijumi, vaidyba. Ir stipriomis emocijomis. O atmosfera tokia panaši į tai, kas vyksta mūsų gyvenime: turiu pinigų ir galios – darau ką noriu.

9. Pieno kaina – mažai kam žinoma (vos pavyko rasti treilerį, ką jau kalbėti apie ištraukas) stulbinanti naujazelandietiška pasaka. Apie meilę, žinoma. Ir apie tai, kas būna po “…ir jie ilgai ir laimingai gyveno“. Jaudinantis.

8. Tvin Pyksas: Ugnie, keliauk su manim – be abejo, turiu atiduoti duoklę Lynčui už Kopą, Prarastą greitkelį, Žmogų-dramblį… Serialas, aišku geras. Bet mes juk kalbame apie filmus, antraip šiame sąraše būtų ir “Sostų karai“.

7. Milerio sąnkryža – filmas tarsi žaidimas su mirtimi, nuolat gaunant į dūdą. Ilgai sukama afera, kurios tikslo ir prasmės neįmanoma suprasti iki pabaigos. Ką gi, brolių Koenų vienas pirmųjų filmų.

6. O broli, kur tu? – dar vienas Koenų šedevras: spalvinga, linksma ir šviesi Homero “Odisėjos“ interpretacija. Įkvepia visada ieškoti kelio pas brangiausius žmones, kokie pavojai ar pagundos betykotų ir koks nevykėlis bebūtum.

 

Bledski makaronai – pasta puttanesca

Tikiuosi, kad nesusilauksiu sankcijų iš cenzūros dėl pavadinimo. Antra vertus, iš dainos žodžių neišmesi, kaip nuvalkiotai tai beskambėtų. Šiaip, niekada nebuvau nusiteikęs prieš kekšes ir netgi atvirkščiai – visada buvau už jų legalizavimą, kad moterys gautų už savo sunkų darbą bent jau socialines garantijas, o darbo kodeksas garantuotų saugumą darbo vietoje. Deja, mūsų davatkiška visuomenė moka tik pasmerkti, pamiršdama priesaką: kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas meta į mane akmenį.

Laimei, italai mažiau davatkiška tauta nei lietuviai, todėl nepasigėdijo ir sukūrė virtualų paminklą prostitutėms – pasta puttanesca, kas lietuviškai būtų kekšių makaronai. Liūdną istoriją apie tai, kaip Neapolio lūšnynuose atsirado šis patiekalas, galite patys pasiskaityti internetuose. O mes jį pasigaminsime, išreikšdami pagarbą seniausios profesijos damoms. Mums reikės:

• iki 0.5 kg taljatele ar kitų geresnių makaronų;
• pomidorų (savo sultyse);
• (juodų) alyvuogių;
• (marinuotų) kaparėlių;
• keleto ančiuvių (arba jų pastos);
• keleto skiltelių česnako;
• raudonėlių, juodųjų pipirų, druskos, aliejaus;
• Parmos arba pekorino sūrio.

Kaip visada, makaronus verdame dideliame puode su daug vandens iki aldente būsenos arba tiek, kiek nurodyta ant pakuotės -2 min. Kol makaronai verda, keptuvėje įkaitiname aliejaus šaukštą ir kepiname raudonėlius, česnakus, alyvuoges, smulkintus ančiuvius ir kaparėlius. Jei pastebėjote, šiam receptui nereikalingi svogūnai, kas labai reta makaronų padažams.

 

 

Kiek patroškinus šį mišinį, dedami pomidorai ir visa tai troškinama ant lėtos ugnies apie 20 minučių.

 

Patiekiama su kapotomis petražolėmis (jei turime), grūstais juodaisiais pipirais ir tarkuotu kietu sūriu.

 

Negėda šį patiekalą valgyti kekšėms, nebus gėda ir man. Skanaus. Ir pakelkime taurelę į parsiduodančių moterų sveikatą. Cin cin.

 

Ir pabaigai, filmų TOP50. Artėjame prie atomazgos. 15-11 vietos.

15. Septyni samurajai – mano mėgstamiausias Kurosavos filmas. Pamėgau jį vaikystėje labai keistomis aplinkybėmis: tada buvo ant bangos rytų kovos menų filmai su Briusu Li ar apie nindzes. Pradėjau žiūrėti šį filmą su viltimi, kad ir čia bus gerų muštynių. Žiūrėdamas taip įsijaučiau, kad net neatkreipiau dėmesio, kad čia nėra jokių muštynių ir filmas visai ne apie tai, o apie pareigą ir garbę. Aha, dar prieš 20-25 metus mums skiepijo tokias vertybes.

14. Dogma – dar vienas gudriojo trolio Kevino Smito šedevras apie Dievą, angelus ir davatkiškumą. Imponuoja tai, kad kai filmas buvo išleistas, prie kino teatrų ir Miramax būstinės rinkosi tūkstančiai davatkų ir religinių psichų protestuoti prieš tokią bedievystę, ir kartais tarp protestuotojų pasirodydavo ir pats režisierius. Ką jis ten veikė? Protestavo.

13. Traukinių žymėjimas – kontraversiškas filmas: iš vienos pusės narkomanai-herojai labai žavūs ir kieti, iš kitos – narkotikuose žavesio ir romantizmo nedaugiau nei yrančiame kūne. Tarp kitko, dainos “Perfect day“ autorius Lou Reed mirė vos prieš keletą savaičių. Tikiuosi, narkotikai čia niekuo dėti.

12. Negyvėlis – epinė istorija apie mirtį ir kelionę į pomirtinį pasaulį. Jei manai esąs gyvas, toli gražu nebūtinai taip yra iš tikrųjų. Mano galva, šio filmo žavesys slepiasi tobulai parinktame veiksmo laikotarpyje ir vietoje: XX a. pradžios Laukiniai Vakarai.

11. Šventė – kokiais 1998 ar panašiai, keletas Danijos kino menininkų pasirašė Dogme peticiją, kurioje įsipareigojo kurti gryną kiną: be efektų, pagražinimų, net be lydinčios muzikos. Buvo sukurti keli filmai po Dogme šūkiu. “Šventė“ – pats įspūdingiausias savo istorija, aktorių vaidyba ir, ypač, jausmais, kuriuos sukelia.

Soliankos fenomenas lietuvių kalboje: šiupininė

Sveiki, mažučiai Jūs mano. Va ir priėjome tą lemtingą vietą, kur skubiai turime sugalvoti naujadarą. Juk turime rizotui pavadinti daugiaryžį? O cepelinui – didžkukulį? Turim. O kaimynų kulinarijos šedevrui – neturim. Na kaip lietuviškai solianka, a? Įsivaizduoju, tūlas kalbininkas tuoj nusivalys snargliną panosę ir drėbtels, esą, galima būtų pavadinti šiupinine… Gerai, gyvuly, atrėžčiau, gal ir tiks, bet aš labai tuo abejoju. Mat, šiupinys man asocijuojasi su jovalu, gaminamu iš to, kas liko po daugiadienių arba iš to, kas liko žmogaus be fantazijos šaldytuve keletą dienų iki atlyginimo. Jei žvelgtume į kulinarinį Lietuvos paveldą, pastebėtume, kad šiupiniuose vyrauja kiauliena, pupos, kruopos beigi ropės. Tuo tarpu soliankoje, nors produktai ir varijuoja, pastebima ryški raugintų ir marinuotų gėrybių bei jautienos dominantė. Gerai čia aš… Kita vertus, solianka gali būti ir be jautienos, o iš žuvies, bet čia kita istorija. Ai, pakaks čia tų semantinių blevyzgų, gaminame solianką iš mėsos (iš žuvies gaminsim, kai kas nors pagaus man eršketą ar bent jau starkį).

Reikės:

• gero stipraus jautienos sultinio (normalūs žmonės verdasi iš anksto ir laiko šaldiklyje bent keletą litrų);
• saujos perlinių kruopų užmerktų prieš 12 valandų;
• rūkyto kumpelio; galima pamaišyti su rūkyta šonine ir rūkyta dešra;
• saujos džiovintų baravykų; turintiems sūdytų (nemarinuotų, jibytute) pasisekė labiau;
• svogūno;
• česnako;
• raugintų agurkų su trupučiu rasalo;
• saujos kaparėlių;
• saujos alyvuogių;
• keleto marinuotų chalapenių gabalėlių;
• geros pomidorų pastos (ne kečupo) arba poros pomidorų savose sultyse;
• citrinos;
• prieskonių: lauro lapų, kvapiųjų pipirų; jei turime – krapų, petražolių.
• grietinės – būtinai.

Sultinį užkaičiame su lauro lapais ir kvapiaisiais pipirais. Kai užvirs, metame džiovintus grybus ir mirkytas kruopas, pasūdome vos vos. Tegul kunkuliuoja pamažu. Tuo tarpu pjaustome kumpelį ir visas kitas rūkytas gerybes ir pakepiname aromatingame nerafinuotame saulėgrąžų aliejuje.

Aš pjaustau stambiai, bet plonai – man taip patinka. Kiekvienas pjausto kaip mėgsta.

Apskrudusią mėsą metame į sultinį. Smulkiai pjaustome svogūną, kepame tuose pat riebaluose, kur kepė kumpis. Pjaustome raugintus agurkus. Labai nesmulkinam.

Metame pas svogūną draugijai. Kepame ant silpnos ugnies keletą minučių. Dedame pomidorus/ pastą.

Pakepiname dar keletą minučių, dedame viską į puodą su sultiniu. Ten pat pilame stiklinę raugintų agurkų arba raugintų kopūstų rasalo. Verdame ant silpnos ugnies dar keletą minučių, išjungiame viryklę, dedame perplautus kaparėlius ir alyvuoges ir, jei turime – žalumynų. Leidžiame sriubai pailsėti 20 minučių. Patiekiame su kapotu česnaku, kapotais chalapeniais, citrina, grietine, juoda rugine duona ir stikleliu atšaldytos šnabės.

Mmmmm, šiais metais dar nesu nieko skaniau valgęs. Pažiūrėkite, niam niam

Dabar lauksiu eršketo.

Gal anksčiau ir minėjau, bet pasikartosiu: pasikeiskite savo DNS serverius, bo Lietuvos interneto paslaugų tiekėjai mala šūdą ir nesirūpina savo klientais. Jei rūpinatės savo kompiuterio saugumu, savo vaikais ir Jums aktualus naršymo greitis – pasinaudokite mano patarimu. Windows vartotojai Internet Protocol Properties prie “Preferred DNS server“ rašo 208.67.222.222, prie “Alternate DNS server“ – 208.67.220.220. Linuxistai terminale rašo:

$ sudo cp /etc/resolv.conf /etc/resolv.conf.auto

$ gksudo gedit /etc/dhcp3/dhclient.conf

prideda eilutę

prepend domain-name-servers 208.67.222.222,208.67.220.220;

išsaugo, išeina.

$ sudo ifdown eth0 && sudo ifup eth0

(eth0 – Jūsų tinklo kortos vardas, kuris nebūtinai yra eth0).

Plačiau

Epifanija, salotos ir dėkingumas už tai, ką turime

Lietuviškai sakant, kartais aplanko apreiškimas. Gal dėl nesibaigiančio karščio imi suvokti, kad be reikalo zyziame, nuolat kažkuo nepatenkinti, trokštame neįmanomų arba nereikšmingų dalykų. Tereikia apsidairyti, kad suprastume kiek daug gauname: besileidžiančią į jūrą saulę, mažą šiltą vaiko delną rankoje, išsiilgtos moters apkabinimą, pagaliau išsikrovusį mobilųjį telefoną. Ir už šias mažas epifanijas turėtume būti dėkingi.

Konkrečiai šįvakar esu dėkingas už:

• salotų lapus;
• pomidorus;
• raudoną svogūną, nors ir ne Krymo;
• gabalėlį mocarelos, bala nematė, kad ne feta ar brinza;
• puikias dideles alyvuoges;
• citriną, gerą šlaką alyvuogių aliejaus, druską ir čipotlio pipirus.

Nuplautus salotos lapus suplėšau, supjaustau postambiai pomidorus, nedideliais kubeliais sūrį, pusžiedžiais svogūną. Pridedu alyvuogių, pabarstau čipotliu, druska, išspaudžiu truputį citrinos, užpilu aliejumi.

Mėgaujuosiu su šviežia čiabata.

Užgeriu šeivamedžio arbatėle, praskiesta vandeniu 1:4 su ledukais. Tikras Švedijos skonis. Oi, kaip ilgiuosi Stokholmo Šergordo, plaukiojimo kanoja baltosiomis vasaros naktimis tarp tūkstančių salelių.

Vos nepamiršau silpnaregių:

Skanaus.

Štai ir lengvu erotizmu dvelkianti daina į temą (spaudžiam nuorodą, nes myspace klipų kažkodėl wordpressas nepalaiko, beje N-18).

PS. Naudoju Epiphany interneto naršyklę.

Empatija ir simpatija. Du jausmai, dvejos salotos

Ar žinote kas yra empatija ir simpatija? Ne, neklausiu apie žodžių reikšmę. Man įdomu, ar kas esate patyręs kažką panašaus. Nekalbu apie tą simpatiją, turiu omenyje užuojautą, pradinę šio žodžio reikšmę. Arba empatija: ar bandote suvokti ką jaučia mušamas mažas vaikas? prievartaujama moteris? žudomas senukas? Jei taip, vadinasi, mes dar nenužmogėjome, ar ne? Kodėl pradėjau tokia liūdna gaida? Šiandien padugnių, pochuistų, cinikų portale radau kupiną empatijos ir simpatijos kreatyvą. Tokį, prieš kurį nublanksta bet kokie biliūnai ar kudirkos. Aš retai pasiduodu emocijoms, ypač retai susigraudinu, bet tas kūrinys sugniuždė. Iš pradžių susigėdau savo juslumo: vajetau, visai apsiseilėjau. Bet paskaičiau komentarus ir supratau, kad net padonkai verkia. Norite perskaityti? Tik mokantiems rusų kalbą – KATINAS.

Grįžus iš darbo nieko nesinorėjo, tik prisilakti. Tik vėlyvą vakarą grįžo apetitas. Šaldytuve radau:

• cukiniją;
• kopūstą;
• pomidorą;
• papriką;
• tuno konservų;
• Parmos sūrio;
• mocarelos;
• vytintų alyvuogių;
• kalendros sėklų, citrinos sulčių, pipirų, druskos, aliejaus, druskos.

Labai greitai ir labai plonai supjaustau cukiniją.

Pabarstau malta kalendra, dedu smulkitą tuną, Parmos sūrio drožlių, saują alyvuogių, pabarstau pipirais, palaistau citrinos sultim.

Vieną turim. Toliau: kopūstui darau čiank čiank dideliu peiliu.

Dedu ant lėkštės, tada pomidorą skrituliais, papriką kubeliais, pabarstau rupia jūros druska, pipirais, palaistau alyvuogių aliejumi. Turim antrą.

Prie viso šito reikia mocarelos. Na ir atšaldyti balto vyno. Ибо нехуй.

Šiandien klausom muzikos? Ne, jokiu būdu, kitą pornografinį klipą išpostinsiu kitą kartą. Šiandien liūdime.

PS Kartais naudojuosi greitųjų žinučių klientu Empathy.