Kelionė JAV. 10 diena – 1000 km per tris valstijas

Laikas mus spaudė, nes užsidegė naujas tikslas – Jeloustouno parkas, toli į šiaurę nuo mums patogaus maršruto. Tam, kad spėtume jį aplankyti, turime įveikti bent 1000 km per dešimtą kelionės dieną. Užsibrėžiame tikslą pasiekti Aidaho Fols miestą Aidaho valstijoje netoli įvažiavimo į Jeloustouno parką. Deja, Aidaho Folso tądien nepasiekėme, ir tai buvo pirmas, bet nepaskutinis kartas, kai nepavyko pasiekti užsibrėžto tikslo. Tą dieną neprivažiavome iki Aidaho Folso vos 80 km ir apsistojome Pokatelo mieste.

https://goo.gl/maps/xmKjQVv8EVK2

Kaip suprantate, tą dieną skyrėme greitajam važiavimui, todėl didelių nuotykių nepatyrėme. Iš Las Vegaso išvykom anksti ryte, kol saulė dar buvo žemai. Mūsų motelis buvo prie pat oro uosto. Pasigrožėjome besileidžiančiais lėktuvais.

Iki pietų važiavome per Nevadą.

 

 

 

 

 

 

Priešpiečių sustojome degalinėje: kas alaus ir cigarečių, kas – kokčiai saldžių ledų.

Dalį kelio pavažiavome ne greitkeliu, o kažkokių gamyklų keliais, bet greitai nusibodo ir grįžome į greitkelį. Ūpo nebuvo ir ne nesikalbėjome, bet laimei, privažiavome prie kalnagūbrio, skiriančio Nevadą nuo Jutos. Kelias įsigraužia į tą kalnagūbrį ir važiuoji kaip per kanjoną. Labai įspūdinga atkarpa, aplink matosi audringo geologinio aktyvumo pėdsakai.

 

 

 

 

 

Sustojome nusifotkinti šalikelėje.

Tačiau neįvertinome, kad sugrįžti į greitkelį bus sunku – kelio danga apie 10 cm aukščiau už šalikelę, reikia “užlipti“ atsargiai su žemu Mustangu, greitkeliu lekia vilkikai ir nė nemano pristabdyti. Įštaikęs tarpelį ir apipypintas vilkikų, degindamas padangas šiaip ne taip sugrįžau į greitkelį.

Jutos kraštovaizdis ne toks dramatiškas, bet pakankamai įspūdingas.

 

 

 

 

 

 

 

Po dykumos įvažiavome į prerijas. Ilgainiui labai pavargau nuo monotonijos, ypač kai mano bendrakeleivis nutrūko. Labai apsidžiaugiau, kai į pavakarę pasiekėme Solt Leik Sitį. Labai norėjau aplankyti mormonų šventyklą, bet lyg tyčia, pakeliui nemačiau nei vienos, o sukti iš greitkelio nerizikavau. Todėl pasimėgavau tik kava ir vėl į šiaurę.

Prieš saulės laidą važiavome palei Druskos ežerą. Pabandžiau nuvažiuoti paieškoti paplūdimio, bet kažkokiu būdu pralėkiau pro išvažiavimą ir vėl grįžau į greitkelį, vedantį atgal į pietus. Apsisukti pavyko tik už gerų 25 km. Daugiau ieškoti paplūdimių nemėginau, nes susilaukiau isterijos iš bendrakeleivio.

 

Jau visai sutemus pasiekėme nuostabųjį Aidahą. Čia buvo maloniai vėsu ir pakankamai žalia.

Jau vėliau sužinojau, kad Aidahas – Amerikos bulvių sostinė. Gal todėl man taip patiko, kad labai panašus į Baltarusiją, tik kad su kalnais.

 

 

Visiškai sutemo ir mes supratome, kad iki Aidaho Folso nenuvažiuosime. Dar labiau sutrikome, kai dėl kelio remonto darbų radome užtvertą geram šimtui kilometrų vieną greitkelio juostą. Apie valandą tamsoje važiavome dvejodami, ar kartais nevažiuojame prieš eismą, nes navigatorius nuolat pypsėjo, liepdamas grįžti į savo juostą.

Jau beveik prieš vidurnaktį pasiekėme Pokatelo miestą, kuriame ir apsistojome. Anksčiau nebuvau net girdėjęs tokio miesto pavadinimo, bet po to net specialiai pagūglinau apie jį ir išsiaiškinau, kad tai akademinis miestas su keletų stambiausių universitetų šiaurės vakarų JAV.

Bet labiausiai nustebino motelio dušas, kurį nesėkmingai bandėme įjungti bene pusvalandį, o galiausiai pasidavėme ir ėjome pagalbos į recepciją. Aš per savo keliones esu sutikęs įvairiausių viešbutinių keistenybių tiek Europoje, tiek Azijoje ar JAV: tai komplikuotas vandens įjungimas, tai šviesą neaišku kaip įjungti, tai nesuvokiamas kambario durų ar seifo užraktas, bet iki šiol sugebėdavau išsiaiškinti pats. O štai Pokatelo miesto Travelodge by Windham motelio dušas mane nugalėjo.

 

 

 

Kad jau atsidūriau Aidahe ir motelio recepcijoje susidūriau su rednekais, prisiminiau, kad Amerikoje atradau fantastišką dainą

 

 

 

 

Ta Lily Allen tokia negraži, kokia graži jos backing vokalistė, ta, kuri tamsesnė, panaši į Faye Dunaway jaunystėje. Užtat kaip ji gražiai ir žaviai taria žodį shame!

Reklama

Kelionė JAV. 7 diena – Sekvojos nacionalinis parkas

Amerikoje yra tiek daug pamatyti, o laiko tiek mažai! Liūdna, bet tenka rinktis tik įspūdingiausius objektus, kiekvienam skiriant vos po dieną. Po trumpo poilsio Venturoje nusprendžiame traukti į Sekvojų ir Josemito nacionalinius parkus. Apsistoti planuojame Fresno mieste dviem naktims, nes miestas maždaug pusiaukelėje tarp šių parkų. Mūsų planas toks: važiuojame į Sekvojos parką pro pietinį įvažiavimą, išvažiuojame pro šiaurinį, pernakvojame Fresne, kitą dieną skiriame Josemitui, o nakvoti grįžtame į Fresną. Tada sukame atgal į rytus, bet kitu keliu: pro Mirties slėnį, Las Vegasą ir taip toliau.

https://goo.gl/maps/2TtcQvYHfZz

Naktis Venturoje praėjo ramiai, motelis buvo švarus ir jaukus, be blakių ar tarakonų, todėl puikiai išsimiegojau. Atsibudau puikios nuotaikos ir, nepaisydamas apniukusio ir vėsaus ryto nusprendžiau išsimaudyti vandenyne ir papusryčiauti. Mano bendrakeleivis, skirtingai nei aš, buvo bjaurios nuotaikos ir pasiliko motelyje išgerti degtinės ir pasimasturbuoti. Užbėgdamas už akių, pranešu, kad ši veikla jam nuotaikos nepataisė iki pat kelionės pabaigos, netgi atvirkščiai, ji nuolat bjuro.

Vandenyne aš taip ir neišsimaudžiau dėl trijų priežasčių: ledinio vandens, iš koto verčiančių bangų ir daugybės bomžų, miegančių pakrantės krūmuose. Na, vanduo šaltas, bet esu išsimaudęs ir Sognefjorde, Norvegijoje, kur vandens tempereatūra vos 6 laipsniai, todėl Ramiajame vandenyne nebūtų baisu. Kur kas labiau mane išgąsdino ilgos ir stiprios bangos.

Na, nuotraukose jos neatrodo baisios, bet kai žinai, kad artimiausi Malibu gelbėtojai už 50 km, o aš vengiau būti nuplautas į atvirą vandenyną, nusprendžiau tik pabraidyti.

Be to, nelabai norėjau palikti drabužius ir piniginę ant kranto, nes bomžai, pamatę mane, kėlėsi iš savo irštvų ir akylai sekė mane kartu su naglom kalakuto dydžio Livingstono žuvėdrom.

Po braidynių greitai papusryčiavau blynais su žalios arbatos padažu.

Greitkeliu pro Santa Klaritą ir Beikerfildą išvykome į Sekvojos parką. Kuo labiau tolome nuo vandenyno, tuo labiau giedrijosi, o oras kaito. Pakelės kioskelyje iš meksikiečio nusipirkome labai skanių apelsinų ir mangą. Beikersfildą pasiekėme prieš pietus. Kol pyliau kurą degalinėje, prisistatė kažkoks narkomanas su Sadko batais ir ėmė suokti liūdną istoriją apie nelaimingą vaikystę, pavogtus pinigus, nėščią merginą, tuščią baką ir numatytą kelionę į Teksasą. Mano bendrakeleivis net susigraudino ir davė 20 baksų jam. Štai kaip apsivertė pasaulis, kai rytų europiečiai šelpia Amerikos valkatas.

Nuo Beikersfildo kelias ėjo naftos laukais

Kažkodėl prisiminiau filmą “There will be Blood“.

Vėliau įvažiavome į intensyvaus žemės ūkio rajoną.

Pasirodė, kad važiuojame per Kalifornijos aruodus: pistacijos, apelsinai, laimai ir dar balažin kokios kultūros po deginančia saule.

Gerokai įdienojus pasiekėme Sekvojos parką. Įvažiavimas 30 dolerių mašinai, bet mes turėjome abonementą į visus JAV nacionalinius parkus, apie kurį jau rašiau ankstesniuose postuose. Ilgai važiavome serpantinais į kalnus. Aplink gražu, bet nesitiki, kad kažkur netoliese auga milžiniški medžiai.

Kelias vis siaurėjo, vėliau užsirovėme ant rekonstrukcijos darbų: atvira tik viena juosta, o eismą reguliuoja šviesoforas.

Pagaliau pasiekėme tokį aukštį, kur auga medžiai.

O kai radome sekvojas, netekome žado nuo jų didybės. Atrodo Vilniaus televizijos bokšto aukščio medžiai, kamienai kaip geras namas. Va, koks našlaitis su mašina prie nedidelio medelio.

Kažkada parke buvo kelias iš sekvojų kamienų, dabar likę tik jo fragmentai.

Didžiausia šio parko įžymybė – arka per sekvojos kamieną, kur galima pravažiuoti su mašina. Ten realiai gero pusvalandžio eilė ir minios žmonių. Tačiau mes kažkokiu stebuklingu būdu pravažiavome nestovėję eilėje. Tikras Eastern European Style.

Mano bendrakeleivis į pavakarę visai suskydo ir vėl ėmė kelti isterijas. Nepadėjo net analinė penetracija su sekvojos kankorėžiu

ir susitikimas su vietiniu Bembiu.

Kaip ir buvome suplanavę, pervažiavome su atidengtu savo Mustango stogu Sekvojos parką kiaurai iš pietų į šiaurę, jau sutemus, pasiekėme Fresno miestą ir apsistojome motelyje dvejoms naktims. Pavalgėme netoliese esančiame pamėgtame Chipotle tinkliniame kabake. Iš nuovargio net nepamenu ką valgiau ir ką gėriau.

Dūžtantys rudeniniai moliūgai. Meilė Amerikai 3

Visų kalbų, apie neapykantą JAV ir jų vykdomai politikai, fone, išdrįsiu dar kartą atverti širdį ir išreikšti savo susižavėjimą Amerika. Tarp kitko, ta meilė ėjo per kančias, nuo neapykantos per abejingumą. Už tai, kad amerikiečių mokslas pats pažangiausias, už tai, kad religiniai fanatikai – patys tūpiausi, už tai, kad turi MTV ir išrado moliūgus, kukurūzus ir kalakutus. Ava adore:

Šitą maisto nuotraukų kompiliaciją norėčiau paįvairinti ir amerikietiško filmo apžvalga. Mano galva, tai – geriausias šiųmetis (rašau tai 2012 m.) filmas. Vadinasi jis Virš įstatymo aka Lawless. Žanrą drįsčiau įvardinti kaip film noir, juoba, kad scenarijų ir muziką filmui parašė pats Nikas Keivas. Taip, atmosfera tamsi, smurto daug, bet, tuo pačiu, spalvos labai šviesios, net naktinėse scenose. Kas gali būti geriau už samogoną, Virdžinijos tabaką, kaimiečius, mielą ausiai Potomako tartį ir pamokslininko dukterį? Nebent Gajaus Pyrso vaidyba. Tas šunsnukis nerealus. Deja, Garis Oldmanas truputį nuvylė, tikėjausi daugiau iš jo.
Beje, režisierius, Keivas ir Pyrsas jau bendradarbiavo puikiame filme apie Australiją. Irgi rekomenduoju.
O tuo tarpu, grįžtame į apniukusią Lietuvą, susirandam saldesnių moliūgų ir…
…spaudžiam sultis

Achtung, palaukime, kol nusistovės krakmolas, tada mėgaujamės.
…kepame keksą

…kitą

…iš šių produktų darom

fantastisch pudingą

Neapsiribojame tik moliūgais – citrininis pyragas tegul sutraukia burną

Tiek moliūgienos šiandien. Nežinau kada pasirodysiu čia kitą kartą, bet keliausime į Čekiją, Ispaniją arba Meksiką. Jūs tik išsirinkite, būkite geri.

Beždžionių duona. Meilė Amerikai 1

Europa gerai, bet man patinka Amerika. Atmetant daugelį negerų dalykų, tai – svajonių šalis. Ir aš netgi sutikčiau ten gybenti. Ne, ne tai, kad norėčiau, bet neprieštaraučiau. Ten jūros gėrybės, geriausi pasaulyje restoranai, puikus pigus vynas, graži gamta. Ir neribotos galimybės. Net vimdnatys jų esamas ir prieš tai buvęs prezidentai nekelia tiek daug pasišlykštėjimo, kai žinai, kad šalis – nuostabi.

Šiandien – desertas. Amerikietiškas. Reikės:

  • puskilio miltų;
  • stiklinės pieno;
  • stiklinės cukraus;
  • poros kiaušinių;
  • 100 g sviesto;
  • žiupsnio sausų mielių;
  • žiupsnio cinamono;
  • saujos įvairių riešutų.

Pieną pašildom, kad galėtume kišti pimprštą, beriam į jį pieną žiupsnį cukraus ir mieles. Ištirpinam ir paliekam 15 minučių. Kol ten ką, nuplikom ir susmulkinam riešutus.

Sumaišome mieles su sijotais miltais ir pora šaukštų cukraus, trupučiu aliejaus ir kiaušiniais. Minkome tešlą, kad neliptų prie rankų. Paliekame šiltai valandai, kol padvigubės tūris.

Kol tešla kyla, tirpiname sviestą.

Kol jis vėsta – maišome smulkintus riešutus, likusį cukrų ir cinamoną.

Kol žaidėme, tešla iškilo. Dar kartą minkome, atgnybame nedidelį gabalėlį, suvoliojame pingpongo kamuoliuko dydžio rutuliukus.

Jei sviestas atvėso, mirkome rutuliukus po vieną jame, apvoliojome riešutų-cukraus-cinamono mišinyje ir dedame į formą, kurioje kepsime.

Galima keliais sluoksniais. Geriausia apvalioje kekso formoje. Bet ir pailga forma skoniui nekenkia. Paliekame šiltoje orkaitėje kokiai valandai, kad rutuliukai dar išpamptų. Tada staigiai pakeliam temperatūrą iki 200ﹾC ir kepame pusvalandį su trupučiu.

Laužom, kol šiltas pyragas, ir valgom su pienu. Skanaus.

Kas dar? Daina apie amerikiečius.

Le Big Mac – visai negreitas maistas

Vakar, užliūliuotas UEFA Čempionų Lygis pusfinalio rungtynių laukimo ir minties, kad mauksiu Salaus alų, pajutau beviltišką alkio jausmą. Galvoju, imsiu ir pasigaminsiu ką nors greito. Skubėjau taip, kad, manydamas užtruksiąs keletą minučių, net nespėjau nufotkinti viso gamybos proceso.

Taigi, greitas maistas asocijuojasi su Amerika. Taip, taip, dabar būsiu nepopuliarus, sakydamas, kad Amerika yra čiotka šalis, su įstabiu kultūriniu, kulinariniu ir visokiu kitokiu paveldu. Tarkim, susėdat Jūs su amerikonu ir imate girtis savo šalies išskirtinumu. Demokratija? Jis: Džefersonas, Vašingtonas, Vilsonas, pirmoji konstitucija. Jūs: ėėėėmmm, gegužės 3-iosios Konstitucija? Taigi, lenkų tai darbas. Kinas? Broliai Koenai ir Tarantinas prieš Kurkleitytę ir Vėlyvį? Na na. Muzika? Zappa ir Metallica vs Mamontovą ir Povilą Meškėną? Che che… Mokslas? Mičigano Technologijų Institutas vs Riomerio mokslo gigantus? mmmmm. Virtuvė? Tex-Mex prieš baltą mišrainę? Geria, gerai, perlenkiau lazdą. Imamės demaskuoti tą amerikeitišką mitą, tad imam:

  • 0,5 kg maltos jautienos;
  • 1 paprastą ir 1 raudoną svogūną;
  • pomidorą;
  • salotų lapų;
  • smirdančio sūrio a la rakletė;
  • gero (šiukštu ne lietuviško) majonezo;
  • čipotlio ar kokio kito čiliako;
  • bandelių.

Maltą mėsą pasūdom, papipirinam, sumaišom su smulkiai pjaustytu paprastu svogūnu. Iš faršo lipdom katlietus, suvyniojam į  plėvelę ir, kol atliekam kitus darbus, palaikome šaldiklyje.

Tuo tarpu, majonezą sumaišome su čipotlių milteliais.

Susipjautom daržoves (raugintas agurkas – mano opcija).

Bandeles – per pusę.

Dedam katlietus ant grotelių ir kišam į griliaus režimu įkaitintą orkaitę.

Kepam, kol apskrus. Aš kepiau ant popieriaus, tai varčiau. Taip pat vartom, jei kepam lauke ant žarijų.

Tada aptepam bandeles majonezo padažu, dedam raudoną svogūno griežinėlį, pomidoro griežinėlį, salotos lapą, sūrio griežinėlį, kotletą…

Dar išsikepiau bulvyčių. Bandžiau suvožtą kąsti… Nežinau, kaip tai jiems pavyksta.

Dabar rezultatai: skanu, kas be ko, bet bliamba, dar šiandien bloga nuo riebalų pertekliaus. Ir svarbiausia: nežinau kodėl  tai vadinama fastfoodu, nes aš užtrukau ilgiau nei valandą, kol pasigaminau ir pražiopsojau keletą Intero golų.

Silpnaregiai, ir Jums skanaus.

Na o štai – tikroji Amerika