Bledski makaronai – pasta puttanesca

Tikiuosi, kad nesusilauksiu sankcijų iš cenzūros dėl pavadinimo. Antra vertus, iš dainos žodžių neišmesi, kaip nuvalkiotai tai beskambėtų. Šiaip, niekada nebuvau nusiteikęs prieš kekšes ir netgi atvirkščiai – visada buvau už jų legalizavimą, kad moterys gautų už savo sunkų darbą bent jau socialines garantijas, o darbo kodeksas garantuotų saugumą darbo vietoje. Deja, mūsų davatkiška visuomenė moka tik pasmerkti, pamiršdama priesaką: kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas meta į mane akmenį.

Laimei, italai mažiau davatkiška tauta nei lietuviai, todėl nepasigėdijo ir sukūrė virtualų paminklą prostitutėms – pasta puttanesca, kas lietuviškai būtų kekšių makaronai. Liūdną istoriją apie tai, kaip Neapolio lūšnynuose atsirado šis patiekalas, galite patys pasiskaityti internetuose. O mes jį pasigaminsime, išreikšdami pagarbą seniausios profesijos damoms. Mums reikės:

  • iki 0.5 kg taljatele ar kitų geresnių makaronų;
  • pomidorų (savo sultyse);
  • (juodų) alyvuogių;
  • (marinuotų) kaparėlių;
  • keleto ančiuvių (arba jų pastos);
  • keleto skiltelių česnako;
  • raudonėlių, juodųjų pipirų, druskos, aliejaus;
  • Parmos arba pekorino sūrio.

DSCF6013

Kaip visada, makaronus verdame dideliame puode su daug vandens iki aldente būsenos arba tiek, kiek nurodyta ant pakuotės -2 min. Kol makaronai verda, keptuvėje įkaitiname aliejaus šaukštą ir kepiname raudonėlius, česnakus, alyvuoges, smulkintus ančiuvius ir kaparėlius. Jei pastebėjote, šiam receptui nereikalingi svogūnai, kas labai reta makaronų padažams.

DSCF6014

 

 

Kiek patroškinus šį mišinį, dedami pomidorai ir visa tai troškinama ant lėtos ugnies apie 20 minučių.

DSCF6015

 

Patiekiama su kapotomis petražolėmis (jei turime), grūstais juodaisiais pipirais ir tarkuotu kietu sūriu.

DSCF6018

 

Negėda šį patiekalą valgyti kekšėms, nebus gėda ir man. Skanaus. Ir pakelkime taurelę į parsiduodančių moterų sveikatą. Cin cin.

DSCF6016

 

Ir pabaigai, filmų TOP50. Artėjame prie atomazgos. 15-11 vietos.

15. Septyni samurajai – mano mėgstamiausias Kurosavos filmas. Pamėgau jį vaikystėje labai keistomis aplinkybėmis: tada buvo ant bangos rytų kovos menų filmai su Briusu Li ar apie nindzes. Pradėjau žiūrėti šį filmą su viltimi, kad ir čia bus gerų muštynių. Žiūrėdamas taip įsijaučiau, kad net neatkreipiau dėmesio, kad čia nėra jokių muštynių ir filmas visai ne apie tai, o apie pareigą ir garbę. Aha, dar prieš 20-25 metus mums skiepijo tokias vertybes.

14. Dogma – dar vienas gudriojo trolio Kevino Smito šedevras apie Dievą, angelus ir davatkiškumą. Imponuoja tai, kad kai filmas buvo išleistas, prie kino teatrų ir Miramax būstinės rinkosi tūkstančiai davatkų ir religinių psichų protestuoti prieš tokią bedievystę, ir kartais tarp protestuotojų pasirodydavo ir pats režisierius. Ką jis ten veikė? Protestavo.

13. Traukinių žymėjimas – kontraversiškas filmas: iš vienos pusės narkomanai-herojai labai žavūs ir kieti, iš kitos – narkotikuose žavesio ir romantizmo nedaugiau nei yrančiame kūne. Tarp kitko, dainos “Perfect day“ autorius Lou Reed mirė vos prieš keletą savaičių. Tikiuosi, narkotikai čia niekuo dėti.

12. Negyvėlis – epinė istorija apie mirtį ir kelionę į pomirtinį pasaulį. Jei manai esąs gyvas, toli gražu nebūtinai taip yra iš tikrųjų. Mano galva, šio filmo žavesys slepiasi tobulai parinktame veiksmo laikotarpyje ir vietoje: XX a. pradžios Laukiniai Vakarai.

11. Šventė – kokiais 1998 ar panašiai, keletas Danijos kino menininkų pasirašė Dogme peticiją, kurioje įsipareigojo kurti gryną kiną: be efektų, pagražinimų, net be lydinčios muzikos. Buvo sukurti keli filmai po Dogme šūkiu. “Šventė“ – pats įspūdingiausias savo istorija, aktorių vaidyba ir, ypač, jausmais, kuriuos sukelia.

Reklama

Kukli sicilietiška vakarienė: spagečiai su ančiuviais

Kurios valstybės himnas Jums gražiausias? Štai man – Tautiška giesmė. Bet žvelgiant iš neutralaus klausytojo pozicijų – Italijos himnas: linksmas, lyriškas, toks, kokius įsivaizduoju italus. Ypač man patinka, kai šį himną gieda Squadra Azzurra, kai entuziastingai bliauna koks Materacis. Nuo šio lyrinio intarpo pereinu prie šios dienos patiekalo: pasta con acciughe, tokio kuklaus, paprasto, nesudėtingo.

Reikia:

  • spagečių (arba bet kurių kitų gerų makaronų);
  • nedidelės skardinėlės kokybiškų ančiuvių filė;
  • skardinės pomidorų savose sultyse arba 3-4 prinokusių šviežių pomidorų;
  • svogūno;
  • keleto skiltelių česnako;
  • keleto kaparių;
  • šviežio baziliko
  • alyvuogių aliejaus, raudonėlių, druskos, pipirų.

Norėčiau dar kartą atkreipti dėmesį į spagečius (ar bet kurią kitą pastos rūšį): perkame tik gaminius, ant kurių puikuojasi užrašas: pasta di semola di grano duro. Visu kitus makaronus galite drąsiai mesti šiukšliadėžėn (tai neliečia sojos ar ryžių makaronų, taip pat naminių). Tą patį galiu pasakyti ir apie alyvuogių aliejų: jei nėra ant indelio magiško užrašo extra vergine (ar bent panašaus kita kalba) – pilkite tą aliejų į klozetą. Gal pakaks pamokslų?

Užkaičiame vandenį spagečiams. Pjaustome svogūną, česnaką, smuliname ančiuvius.

Ketvirčiuojame kaparius.

Keptuvėje kaitintą alyvuogių aliejų aromatizuojame žiupsniu raudonėlių, metame svogūną, po minutės česnaką, tada iškart – pomidorus. Jei naudojame šviežius pomidorus, nulupame odelę ir išimame sėklas. Taip taip, padažui naudojame tik minkšitmą. Troškiname nuolat maišydami, ant vidutiniškos ugnies, kol virs spagečiai. A, įdedame ančiuvius. Vos nepamiršau.

Dar kartą primenu kaip virti makaronus: dedame į verdantį vandenį truputį druskos, tada – makaronus. Verdame nedengdami ir retkarčiais pamaišydami dviem minutėm trumpiau, nei nurodyta ant pakuotės, tuomet išsiimame vieną makaroną ir ragaujame. Jei labai kietas – dar paverdame, jei kietas tik pats makarono viduriukas – nuimame nuo ugnies ir perkošiame, jei minkštas – perkošiame ir išmetam makaronus į šiukšliadėžę ir verdam iš naujo.

Nukoštus gerai išvirusius (iki aldente būsenos) makaronus gausiai palaistome alyvuogių aliejumi ir imamės jau sutirštėjusio padažo: dedame kaparius, pamaišome, paragaujame ar netrūksta druskos (ančiuviai pakankamai sūrūs, tad greičiausiai, daugiau druskos nereikės). Jei viskas gerai – dedame kapotus bazilikus. Išjungiame viryklę, dedam į lėkštę.

Antrame plane – mano šio vakaro antipasto. O štai ir silpnaregiams:

Su vytintom alyvuogėm. Beje, pastos receptų reikėtų dažniau, ar ne? Juk tai taip nesudėtinga, greita ir skanu.

Forza Azzurri!