Paslaptingas Elektros dingimas: kaip gopnikas kepė manų pyragą

Ar dažnas susiduria nūdienos Lietuvoje su mįslingai pradingstančia elektra? Su vandeniu kartą metuose susiduriu nuolat, o štai elektra niekada nedingsta. O jei dingsta, imu gūglinti ir randu štai ką (geriausia, ką pavyko šiais metais rasti

Bet nuo aukštų materijų eikime prie žemiškųjų ir kepame pyragą iš manų, tokį paprastą, kad net gėda. Reikės:

• 3 kiaušinių;
• 200 g kefyro;
• 200 g cukraus;
• 200 g manų kruopų;
• 100 g sviesto;
• žiupsnelio kepimo miltelių;
• apelsino;
• citrinos.

Sviestą ištirpiname iš anksto, kad atvėstų. Kiaušinius plakame, po truputį pilame cukrų, plakame, pilame kefyrą ir lydytą sviestą, plakame, beriame kruopas su kepimo milteliais, plakame, tarkuojame apelsino ir citrinos žievę.

Formą aptepame sviestu, įpilame tešlą ir paliekame pusvalandžiui manams išbrinkti.

Įkaitiname orkaitę iki 180ºC ir pašauname. Kepame 30 minčių.

Išėmę leidžiame atvėsti truputį, apverčiame į lėkštę. Galima pabarstyti cukraus pudra ar ten kokiais melisų lapeliais dėl grožio. O galima tiesiog suvalgyti nepuošiant.

Prieš dieną, beje gaminau lazaniją su pomidorų padažu. Turiu jums keletą svarbių žinučių: niekada iš anksto nevirkite lazanijos lakštų. Jie sausi dedami į formą ir užpilami skystu padažu – pomidorų ar tuo pačiu bešameliu.

Mano atveju tai jautienos faršą truputį pakepiau su svogūnu, gerais pomidorais savo sultyse ir daug česnako, papildomai padėjau čorizo dešros, raudonėlio ir šviežių pomidorų. Būtinai reikia atsidaryti pigaus raudono Itališko rašalo.

Pašauti į 190°C orkaitę, kepti kokių 25-30 minučių, išimti, dėti mocarelą, rikotą ar pekoriną, kas jums arčiau širdies. Pas mane mocarela ir lietuviškas avių sūris iš Ūtos.

Kepti dar 10 minučių, kol sūris išsilydys.

Ir lakštai jau bus gerai persisunkę padažu ir gatavi.

Ai, po pirmo ir kol kas paskutinio mano video susilaukiau pastabų, esą atrodau “Soooo gayyy“. Tai kad nesusidarytumėte klaidingos nuomonės:

 

 

Gruziniška vištienos sriuba

Nepapostinti šito recepto negalėjau, nes patiekalas vertas. Valgydamas tarsi atjaunėjau dešimčia metų, tarsi grįžau į laikus, kai gamindavau taip, kaip mėgstu, o ne taip, kaip reikia.

Bet pradžiai – naujametinė antis.

Įdaryta apelsinais ir glazūruota sojos padažu, medumi ir apelsinų sultimis. Kepta popieriuje, po to tik trumpai paskrudinta. Kaip niekada sultinga ir gardi, nesausa. Bet tai buvo bene prieš mėnesį. O dabar valgysime fantastiško skonio gruzinišką sriubą čichirtmą su mčadi blyneliais ir aštriu padažu. Reikės:

• vištos;
• 3-4 svogūnų;
• 50 g sviesto;
• 3-4 kiaušininių;
• pusės citrinos sulčių;
• 2 stiklinių kukurūzų arba ryžių miltų;
• 3 stiklinių pieno;
• kalendros šakelių;
• nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus;
• druskos;
• aštriam padažui – bet ko, kas patinka. Man patinka: didelė aitri paprika, česnako skiltelė, 20 ml rafinuoto bekvapio aliejus, 5 ml vyno acto, gvazdikėlis, po žiupsnį chmeli suneli, šafrano, druskos.

Nuotraukų mažai, nes darbo daug. Vištą kapojam stambiais gabalais, svogūnus plonais pusžiedžiais. Dideliame puode išlydom sviestą, metam svogūnus, pasūdom, ant viršaus vištos gabalus, uždengiame dangčiu ir pamirštam ant silpnos ugnies valandai.

Kol ten troškinasi, paruošiam aštrų padažą. Mano atveju aš tiesiog viską smulkiai sutryniau ir sumaišiau. Tada ruošiame tešlą blyneliams: sumaišome kukurūzų arba ryžių miltus su šiltu pienu ir druskos žiupsniu. Minkome iki elastingos tešlos ir paliekame fermentuotis gliutenui bent pusvalandį. Atkreipiu dėmesį, kad blyneliai skaniausi šilti, todėl stengiamės apskaičiuoti laiką taip, kad kepti blynelius ir gaminti sriubą baigtume maždaug kartu. Blynų kepimas itin paprastas: paimame gniutulą tešlos ir iškočioję, keptuvės dydžio blyną metame ant keptuvėje įkaitinto saulėgrąžų aliejaus. Kepam be fanatizmo abi puses po keletą minučių.

O per tą laiką vištiena išsitroškino savo ir svogūnų sultyse, o mes pilame į puodą apie litrą virinto vandens ir leidžiame dar pavirti sultiniui apie 15 minučių. Tada vištieną išimame ir atidedame, sultinį perkošiame ir paliekame truputį atvėsti, o svogūnus be gailesčio išmetame.

Sultiniui šiek tiek atvėsus, išplakame tris keturis kiaušinių trynius su citrinos sultimis ir, plakdami pilame į sultinį. Čia svarbiausias ir atsakingiausias čichirtmos ruošimos epizodas, nes jei sufeilinsim, sriubą bus galima atiduot Carito valgyklon užuot mėgavusis patiems.

Viskas. Pilame į lėkštes, gausiai paskaninam plėšytais kalendros lapais ir tiekiame su mčadi blyneliais, aštriu padažu ir vištienos gabaliukais. Kartais gruzinai tiekia šią sriubą su gabalais vištienos plūduriuojančiais lėkštėje, bet tai – rūkaliaus čichirtma.

O štai taip atrodo sveiki žmogaus čichirtma:

Beje, apie rūkymą. Senas ir geras Čelsio Princesės gabalas taisyklinga kivių kalba:

 

Kai trūksta žalumos – žalios salotos

Nors kalendorinis pavasaris įsibėgėjo, gamtoje dar nyku ir šalta, ką paliudijo ir šio savaitgalio ekskursija su baidare Žeimena nuo Pabradės iki Santakos (apie tai plačiau kitame fotoreportaže). Vienu žodžiu, pavasaris man sako: “Čiulpk

Į tai neturiu jokių kontrargumentų, todėl nusiperku žalių daržovių bei keletą papildomų detalių:

• cukiniją;
• brokolį;
• papriką;
• džiovinto baziliko;
• pažaliavusio alyvuogių aliejaus;
• virtų krevečių;
• apelsiną;
• nu ten, visokių pipirų, druskos…

Pasiguosiu: naujajame bute viryklė tokia pasenusi, kad nepavyksta daryti strir-fry patiekalų. Tenka suktis, paprastai troškinant daržoves. Pirmiausia, jas stambiai supjaustau.

Tada trumpai ir nesmarkiai apkepinu brokolius ir papriką su alyvuogių aliejumi, kiek vėliau, kai suminkštės paprika, dedu cukinijas, išspaudžiu apelsino sultis.

Truputį pasūdau, palieku troškintis 10 minučių. Pabarstau baziliku, išjungiu viryklę, dedu krevetes, išmaišau, uždengiu ir palaukiu, kol sušils krevetės. Lėkštėje galima pabarstyti pipirais arba sezamo sėklimis.

Kai kas sako, kad per daug alkoholio ne tik mano bloge, bet ir gyvenime. Ką gi, darau išvadas. O Jums – skanaus, laukite žibuoklių ir džiaukitės pasaulio dovanomis.

… o tuo tarpu orkaitėje lėtai kyla čiabata

Lengvos salotos, sunkus filmas

Kad jau atėjo pavasaris, tai laikas eiti į kiną. Ir štai, tolumoje pasirodo archeologas, antropologas, istorikas, filosofas, nardytojas, režisierius ir šiaip, gražuolis Mantas Kvedaravičius.

Galvoje gimsta lietuviška minitis: dar vienas kinomeeeenininkas, blyn. Juoba, ką čia slėpti – gražuolis. Smalsumas nugali ir aš jau premjeroje (ačiū mano Cukriūkui). Lietuviškai-suomiška domunentika “Barzakh“.

Pagal sumanymą ir scenarijų, manau filmas turėtų būti slegiantis, sunkus, slogus. Ką gi, debiutuojančiam režisieriui tai pavyko. Bet tegul jis neužmiega ant laurų ir neužsižaidžia kino triukais, nes tie triukai, taikantys į žiūrovo emocijas, veikia tik seanso metu. Gaila, po seanso visos emocijos išgaravo. Taip, autorius turi talentą, bet iki Glavogerio, Hercogo ar Hanekės manipuliacijų jausmais dar trūksta patirties bagažo, nors, regis, būtent ir siekta pamanipuliuoti žiūrovų jausmais. Deja, filmas savo forma pralenkė turinį. O gal atvirkščiai, taip ir geriau? Ai, ir ne tik patirties, bet ir objektyvumo trūko. Bet į politiką aš nesivelsiu.

Kad ir koks pagiežingas esu, sveikinu autorių, kreatyvas pavyko, bet kokiu atveju tai buvo daug įdomiau už Mamontovo/ Martinsono nuobodybes. Зачот! Kurk dar.

Kad nepasirodyčiau nykiu niurzga, prašom, truputis pozityvo. Jam sukurti prireiks:

• 4-5 sultingų apelsinų;
• pankolio šaknies;
• askalotinio česnako galvutės arba trupučio poro;
• šakelės rozmarino;
• šlakelio alyvuogių aliejaus;
• kelių lašų vyno acto;
• druskos, pipirų.

Nupjaustom apelsinų žievelę, stengiamės, kad jos liktų kuo mažiau.

Porą supjaustom labai plonais žiedeliais, apelsinus – šaibom, pankolį – plonomis plokštelėmis.

Ant plačios lėkštės išdėliojame apelsinų skritulius, apibarstom poru ir pankoliu, smulkintu rozmarinu ir pankolio lapais, druska ir pipirais, pašlakstom aliejumi bei actu. Užpilam po pjautymo likusiomis apeksinų sultimis.

Galima patiekti su orkaitėje ant čiabatos riekelių užlydyta mocarela su bazaliku ar raudonėliu. Skanaus. Ir nueikite į “Kino pavasarį“.

Euforinis citrusinis šerbetas

Laikas atvėsti. Tas laikas tęsiasi jau bene mėnesį – nors imk ir pasislėpk šaldiklyje. Bet ne, geriau prigrūsti ledų į save. O dar geriau, kad būtų ypatingai gaivu – šaldytų sulčių. Gaivu, kaip vėsios moters lūpos. Kaip šlapi marškinėliai, ką tik išlipus iš upės sietuvos. Kaip kofeino smūgis į smilkinius po mikroskopinio puodelio gero espresso. Kai nuo gaivos apima euforija. Norite sukelti sau euforiją, kai lauke 30°C karščio? Imam:

• keletą laimų;
• apelsiną;
• citriną;
• stiklinę cukraus;
• stiklinę vandens;
• pistacijų;
• šaukštą grietinės;
• alyvuogių aliejaus.

Užkaičiame puode stiklinę vandens, ištirpinam ten cukrų ir verdame ant labai lėtos ugnies keliolika minučių. Tuo tarpu spaudžiam iš vaisių sultis. Kai sirupas atvės – maišome su sultimis. Įtarkuojame truputį laimo žievelės.

Kai jau visai atvės – dedame šaukštą grietinės arba riebaus jogurto.

Viską kruopščiai išplakame ir pilame šią masę į šaldiklyje atvėsintus lėkštus indus, dedame į šaldiklį. Po valandos išimame ir kruopščiai perplakame. Vėl grąžiname į šaldiklį. Vėliau plakame kas pusvalandį kokius 5-6 kartus. Jei tingite plakti – įsigykite ledų mašiną. Tik aš manau, nafig kaupti namuose šlamštą? Gal geriau pamiklinti riešą?

Kol ten viskas stingsta, grūdame pistacijas.

Jei pakako kantrybės, pradedame gaivos seansą: į ledų indelį įsidedame keletą šaukštų šerbeto, pabarstome grūstomis pistacijomis, pašlakstome alyvuogių aliejumi ir vualiablia:

Ką galiu dar pridurti? Namuose taip karšta, kad šerbetas ištirpo per keletą akimirkų, kol ieškojau fotoaparato. Bet vis tiek neįtikėtinai gaivu.

Jei dar tęsis šie karščiai – ledų ir bus daugiau. Ir provokacijų.

Kovojam su karščiu: Gazpacho ir Sangria de Cava

Ką, mažuliai, karšta? Nieko baisaus, Andalūzijoje bei Katalonijoje dar karščiau, todėl ten protingi žmonės išmoko pasigaminti gaiviųjų maistų ir gėrimų. Ką reikia daryti? Visų pirma, užsišaldome šaldiklyje kuo daugiau ledukų. Kiek tik tilps. Jie dabar tikrai neprapuls. Pradžiai pasidarome normalaus limonado: į ąsotį su šaltu mineraliniu (geriau negazuotu) vandeniu išgręžiame keletą citrinų arba laimų, pagal poreikį beriame rudojo cukraus, ištirpiname jį, tada dedame daug ledukų. Viskas elementaru. Dar galim įsimesti mėtų ar melisų lapų.

Čia buvo tik lengvas apšilimas (bugaga). Pasigaminkime gaspačio – šaltos ispaniškos daržovių sriubos. Prireiks:

• keleto pomidorų;
• keleto skirtingų spalvų paprikų;
• pusės raudono svogūno;
• 2-3 skiltelių česnako;
• poros agurkų;
• žiupsnio kumino;
• čili pipiro (geriau šviežio);
• vyno acto, alyvuogių aliejaus, druskos;
• daug ledukų.

Nenustebkite, mano pomidorai netradicinės orientacijos, bet puikiai tinka ir paprasti raudonieji, kad tik prinokę ir kvapnūs būtų. Jų viršūnėles kryžmai įpjauname ir nuplikome verdančiu vandeniu.

Taip bus paprasčiau nulupti odeles. Taip pat galima pasielgti ir su paprikomis, tik daug vargo.

Visas daržoves, išskyrus agurkus, supjaustome stambiais gabalais, užberiame grūstu kuminu.

Ir stropiai viską perdirbame smulkintuvu. Aha, iki košelės.

Dedame jūros druskos, pilame gerą šaukštą vyno acto, keletą šaukštų alyvuogių aliejaus, dedame pusapskritimiais supjaustytus agurkus. Išmaišome ir uždengtą indą su sriuba dedame į šaldytuvą bent 4 valandoms, geriau 6, kad atšaltų.

Ką veikiame tuo metu? Neee, nesėsime sudėję rankų, o ruošiame sangriją, bet ne tokią, kurią mums bando prakišti kabakuose, o katalonietišką iš putojančio vyno – sangria de cava. Geriausiai šiai sangrijai tiktų nebrangi káva (kirčiuojame pirmąjį skiemenį) – kataloniškas putojantis vynas. Man, kaip variantas, labai patinka natūraliai fermentuoto Alitos putojančio sausojo ar briuto kainos ir kokybės santykis: gerti vienas jis pakankamai bjaurus, bet tokiems lengviems kokteiliams – pats tas. Be vyno, dar reikės apelsinų, apelsinų sulčių, citrininio limonado ir, žinoma, daug ledukų.

Visi skystieji ingredientai turėtų būti atšaldyti. Į 3 litrų ąsotėlį dedame daug ledukų, pilame sultis, limonadą, šampūsiką, skiltelėmis pjaustytus apelsinus. Paskui, mediniu šaukštu patraiškom tuos apelsinus. Viskas, pilame į taures. Nepamirštam įsidėti dar ledukų.

Saulė jau nusisuko vakarop ir šviečia į priešingą namo fasadą, tad galima išeiti į balkoną mūvint tik trumpikėmis, kojas iškišti pro turėklų groteles, sėdėti aukštai, siurbčioti sangriją ir spjauti į karštį. Dabar jau net išdrįstama mirktelėti simpatiškai merginai gretimame balkone. Ji atsako šypsena, bet besimezgantį pokalbį nutraukia jos balkone pasirodęs pliktelėjęs diedas, kamuojamas vidurio amžiaus krizės. Ai, ir man ant peties kažkas uždeda mažą ranką ir nebyliai reikalauja lengvos vakarienės. Ką gi, einu dar paskrudinsiu sužiedėjusios duonos ant sausos keptuvės. Čia prie gaspačio. Į dubenėlį pilu sriubos, dedu daug ledukų, truputį žalumynų.

Juk nebaisūs jokie karščiai, ar ne? Skanaus, brangieji silpnaregiai.

Ir dažniau mirksėkite kaimynėms bei kaimynams – gal kada kaimyniški santykiai išsivystys, o tai dabar net nesisveikiname vieni su kitais. Graudu.

Receptai inspiruoti:

PS. Gracias, mi Vida por sangría.

Apelsinų pyragas: žiūrovų pageidavimu, daug foto, su klaidom

Ką tik pusę jo suvalgiau. Ir dėjau, kad padariau klaidą jį kepdamas. Normaliai.

Pradedam. Reikės:

• 300 g sijotų (būtinai) miltų;
• 50 g sviesto;
• 50 g kiaulės taukų; gerai būtų, bet neturiu, tad galima naudoti paprastą bekvapį aliejų;
• geros stiklinės cukraus;
• 2 apelsinų;
• 2 kiaušinių.

Pradžioje ruošiame smėlinę tešlą. Nieko čia baisaus: į sijotus miltus smulkiai įpjaustom sviestą, supilam aliejų ir pirštų galais, švelniai sukedenam, būtent sukedenam, nes kito žodžio šiam procesui nežinau. Darom tai greitai, kad sviestas nepradėtų lydytis nuo šilumos. Gaunam va ką:

Įpilame kelis šaukštus ledinio vandens ir suminkę tešlą, suvyniojame į plėvelę ir padedam į šaldytuvą pusvalandžiui. Tuo tarpu, sutarkuojam ar kitu žinomu būdu susmulkinam apelsinus su visa žievele, sumaišom su 2/3 viso cukraus.

Išimam tešlą iš šaldytuvo ir košiojame blyną tokios formos, kokios turime kepimo formą (kaip šis lingvistinis kalambūras vadinasi?), dedame į ją, subadome šakute, užklojame kepimo popieriumi ir užberiame pupelėmis.

Kam pupelės? Kad kepdama tešla nesipūstų, kad padas būtų lygus. Taigi, šią zagatofkę dedam į nesmarkiai (iki 170) įkaitintą orkaitę kokiai 20 minučių. Tada nuimam popierių su pupelėm (galim išmest, ko gero) ir padą dar paskrudinam kokias 10 minučių. Paliekam atvėsti formoje.

Toliau, atskiriame kiaušinių baltymus nuo trynių. Trynius truputį paplakam ir jais ištepame tešlos padą. Baltymus atvėsiname šaldiklyje apie 10 minučių, tada supilame likusį cukrų, įlašiname kelis lašus acto ir žžostkai plakame iki standžių putų <madrių>.

Ką gi, dariau tai rankomis, ačiū Dievui, treniruotomis. Gal kas susimils ir padovanos plaktuvą?

Gerai, baigiam plakti, ant tešlos pado dedame apelsinų džemą (čia ir buvo esminė klaida – mano forma šiek tiek per maža, todėl džemo sluoksnis gavosi labai storas, jis nesustingo; ta pati bėda su baltymu)

o ant jo – plaktus baltymus ir šaunam į nelabai karštą (apie 150) orkaitę.

Kepam kokia 20 minučių, kol paviršius pradės rusti, fomuosis plutelė. Maždaug tokia:

Geriausia valgyti karštą.

Skanaus. Ir nedarykite storo apelsinų sluoksnio.