Konditerinis hentajus – žalias šokoladas

Tiesiog žalias. Kaip varlė, zelionkė, ar airiškas smaragdas. Japonai prisigalvoja visokių nesąmonių. Ypač su europietiškais desertais. Padaro, jomajo, kažkokią kulinarinę pornografiją: tai žalią, tai rožinį šokoladą. Kad neatsiliktume nuo pasaulinio desertų gaminimo trendų, pavarysim ir mes saldžios ir lengvos japoniškos pornuškės. Mums reikės:

• mangos su hentajum;
• 400 g baltojo šokolado (žiūrim, kad būtų su kakavos sviestu, ne kokiu pakaitalu);
• 125 ml pačios riebiausios grietinėlės;
• 25 g sviesto;
• 2 šaukštų geros mačos.

Lyrinis nuokrypis apie mačą: Mača – ceremoninė japonų arbata. Gaminama iš specialios arbatos veislės, išdžiovintus lapelius kruopščiai sutrinant akmeninėmis girnomis. Rankų darbo (ar jūs įsivaizduojate kiek šiais laikais kainuoja statistinio japono rankų darbas?! Čia jums ne kinų rankytėmis surinkti aifonai). Ši arbata – viena brangiausių. Todėl nenustebkite, jei Lietuvoje jos arba visai nerasite, arba rasite kinietšką šūduką. Štai man nepasisekė, ir vienoje tinklinėje arbata ir kava prekiaujančioje parduotuvėje man įkišo kinietišką šlamštą – ji tik žalios spalvos, o skonio neaiškaus. Todėl ieškodamas tikros mačos, stačia galva pasinėriau į internetus. Po ilgos analizės nustačiau, kad 100 g mačos iš Japonijos man atsieis nei daug, nei mažai – 17 eurų. Dėl viso pikto, užsisakiau dar iš Kinijos palyginimui – ten kaina 4 eurai, che che. Taigi, japoniškai arbata atvyko per 5 darbo dienas, o va kinietiškos mačos vis dar laukiu. Arbatą bandžiau gerti – žiauriai skanu ir net truputį gaila naudoti šokoladiniam hentajui. Bet tiek to.

Puode pašildome, bet neužverdame, grietinėlę. Ir iškart nedidelėmis partijomis beriame smulkintą šokoladą ir maišome, kad tirptų.

Nepamirštam įdėti sviesto.

Kai gauname vienalytę masę, skubiai sijojame arbatą. Būtinai sijojame, nes joje daug gumulėlių.

Išmaišome. Apie 1 arbatinį šaukštelį atidėtos arbatos pasiliekame.

Išklojame indo dugną kepimo popieriumi ir pilame masę.

Galima naudoti specialią silikoninę formą, bet…

Lyrinis nuokrypis apie silikonines formas: Nusprendęs pasigaminti žalio šokolado, susidūriau su silikoninių formų problema. Paprastos šokolado plytelės formos Lietuvoje tiesiog nėra kur nusipirkti – visokių širdučių kiškiukų yra, o plytelės – xuj. Nu gal ir yra pirkt, bet hipsteriams skirtose parduotuvėse 100 g šokolado plytelės dydžio tokia xujovina kainuoja sušiktus 12 eurų. Aš nuėjau sunkesniu, bet pigesniu keliu – už 2 USD (nepilni 2 eu) užsisakiau iš mylimo aliexpresso.

O kol silikoninė forma keliauja per pusę pasaulio, darom šokoladą archaiškai: indelį su mase paliekame kambario temperatūroje (bet ne aukštesnėje kaip 25°C) pernakt. Kol neapstingo, į šaldytuvą dėti negalima – plytelės nueis baltom dėmėm. Po nakties indelį dar keletui valandų kišam į šaldytuvą. Turėkim omeny, kad su grietinėle, šitas šokoladas bus labai minkštas ir tirpus, be to, jį reikės suvartoti per keletą dienų, nes jis paprasčiausiai suges.

Išimame iš šaldytuvo.

Karštu vandeniu įkaitiname didelį aštrų peilį, nusausiname ir greitai supjaustome šokolado luitą į mažas plyteles. Ant viršaus būtinai pasijojame dar truputį mačos arbatos – tai subalansuos bendrą skonį.

はい！ Afigienai skanu. O kadangi niekas nesiteikė dalyvauti praėjusio rašinio viktorinoje, 400 g žalio šokolado surysiu vienas.

Paveikslėlyje – žalias šokoladas, darytas iš kinietiškos arbatos prieš savaitę – ne toks skanus.

O jūs kankinkitės:

Nusivylusio namų šeimininko vakarienė

Atsidarau šaldytuvą – tuščia. Spintelę su saldumynais – nieko nėra. Valgyti norisi. Greitai ir be vargo. Pasakysite, kad visada taip? Nu ne, kartais  norisi glamūro, norisi kruštis prie puodų valandų valandas, kurti, atrasti, perspjauti mEtrus. Bet tik ne šiandien. Norisi tik pasidaryti saldaus Earl Gėjaus be pieno ir, susisukus į pledą stebėti rungtynes Bayern – Arsenal. Sergu už Arsenijų Vengerą. Neišėjo į Ketvirtfinalį, svolačius. Reikia pavalgyti. Susirandu:

• stiklinę žalių lęšių;
• gabalą geros rūkytos šoninės;
• svogūną;
• nepiktą čiliaką;
• morką;
• bulvę;
• kelias skilteles česnako;

• prieskonių: ciberžolės, maltos kalnedros, kumino.

Svogūnus ir šoninę apkepinu ant silpnos ugnies be fanatizmo, pridedu supjaustytą čili ir kuminą.

dar truputį pakepu, dedu supjaustytą morką bei bulvę, dar truputį apkepinu, beriu perplautus lęšius, pabarstau ciberžole ir kalendra.

Išmaišau, pilu verdančio vandens, kad košę iki pusės apsemtų, sumažinu ugnį iki minimumo, uždengiu ir palieku 30 minučių.

Jei reikia – pasūdau, dedu į dubenėlį, pasibarstau žalumynais, jei turiu, pašlakstau citrinos sultimis. Atsigaunu. Skanaus.

Labai skanu su jogurtu arba grietine. Trumparegiai irgi nusipelno:

Skanaus. Užgeriame juodąja arbata su bergamote.

 

 

Apie piratavimą, keptą žuvį, gokamolę ir romą

Buvo laikai, kai į elektroninį paštą gaudavau žinutes su idiotiškais paveiksliukais arba, dar blogiau, su “Alchemiko“ vertom sentencijom, o siuntėjai, o tiksliau, platintojai, grasindavo man amžinom kančiom, erekcijos sutrikimais ir čakrų užsidarymais, jei aš nepersiųsiu tų nesąmonių savo pažįstamiems. Ką gi, aš nepersiunčiau nei vienos tokios debiliškos žinutės, o didžiausia bausmė man buvo nuolatinis laukimas, kada gi pagaliau mane užklups pranašautos nelaimės. Ir štai, atėjo Web 2.0 era, kai kiekvienas moksleiva ar taksistas turi galimybę tiesiogiai dalyvauti internetų, kaip gyvų organizmų funkcionalume. Dabar kiekviena save gerbianti nuobodžiaujanti namų šeimininkė turi savo kulinarinį blogą, o bent kiek prakutęs hipsteris – veidrodinę fotokamerą bei instagramo paskyrą. Ir ką Jūs sau manot? Per savo blogus platina piktybines virusines žinutes, šitaip bandydami paslėpti savo nepilnavertiškumo kompleksus. Čia prieš keletą dienų lietuviškoje kulinarinėje blogosferoje kilo “11 klausimų“ siuntinėjimo vajus. Viena TP paskelbė tą nesąmonę savo mylimam dienorašty,  tai kitos tučtuojau pasigavo. Gavau lygiai 100500 pasiūlymus nebūti zanūda ir nuoširdžiai papasakoti apie save.

Na gerai, išdėstysiu, ta proga, savo požiūrį į piratavimą: kelionės jūra, prekybinių laivų plėšimai ir užgrobimai, romas, uosto kekšės, nemokami filmai, elektroninės bibliotekos, šviežia jūrinė žuvis – visa tai turi būti laisvai prieinama geros valios žmonėms. O kopiraiteriai – tik godžių korporacijų sarginiai šunės, o ne autorių teisių gynėjai.

Kol ten kiti kala pinigus, pristatau Jums, gal jau ir matytą, bet kiek papildytą receptą su kepta žuvim. Šį kartą, pavyko nusipirkti šviežių vilkešerių (ačiū mamai Maximai, be sarkazmo).

Puiki žuvis, be ašakų, neutralaus skonio, puikiai tinkanti grilinimui. Lengvai skutami žvynai, lengvai valomi viduriai ir lupamos žiaunos, nupjaunamos galvos, iš kurių atskirai verdamas žuvies sultinys, o kūneliai sudorojami filė principu. Filė gabaliukai marinuojami keletą valandų druskos, alyvuogių aliejaus, šlakelio citrinos sulčių, žiupsnio grūstų pipirų bei raudonėlių mišinyje.

O kol žuvis marinuojasi, gaminame gokamolės padažą. Jam reikės: dviejų trijų prinokusių avokadų, poros pomidorų, maaažo svogūnėlio, keleto skiltelių česnako, gero šlakelio citrinos sulčių, kumino, raudonėlio, (rūkyto) čili miltelių, druskos.

Luptus avokadus su prieskoniais ir druska triname piestoje iki vienalytės masės. Pomidorus ir svogūną smulkiai kapojame, česnaką perleidžiame per spaustuvą. Viską maišome kartu su citrinos sultimis.

Gokamolė skaniausiai bent per naktį pastovėjusi šaldytuve ar kitoje vėsioje vietoje, turėkite omeny. Na o žuvį kepame orkaitėje ar lauke ant grotelių, kaip aukščiau nurodytame skumbrės recepte.

Kiviai čia labai dera.

O kaip gi romas? A, galime maukti vieną, kaip tikri Karibų jūros piratai. Galime šildyti su prieskoniais, kaip sustirę nuo šalčio britų jūrininkai. Arba:

Erlgrėjaus arbata, būtinai saldinta, apelsino riekelė, šlakelis gero romo. Pasiūlykite sušalusiai nepažįstamajai gatvėje, gal ir Jums pasiseks, nepaisant spamo siuntinėtojų pranašysčių.

Skanaus ir nebūtinai tantrinio

Arijo pusryčiai: Šikelgruberio štrudelis ir bramino čajmasala

Kaip liūdna bebūtų, labai mažai dėmesio savo postuose skiriu pusryčių meniu. O taip yra todėl, kad darbo dienomis aš nekenčiu pusryčiauti, nes reikia anksti keltis ir brangi kiekviena miego minutė, kad švaistyčiau laiką prie viryklės. Per išeigines paprastai miegu iki pietų, todėl keliuosi ne pusryčiauti, bet pietauti. Bet kartais pasitaiko išimčių, pavyzdžiui – kai nesimiega. Tada galima pasigaminti net pyragą. Jam prireiks:

• ~1 kg rūgščių obuolių;
• pusės stiklinės cukraus;
• stiklinės miltų;
• 50+30 g sviesto;
• 1 kiaušinio;
• saujos razinų;
• saujos pinijų (neturiu, bo brangu, tad naudoju anakardžius);
• trupučio cinamono.

Na gerai, tai ne šiaip sau pyragas, o puikusis austriškas štrudelis, toks, kokį šlamšdavo žymus austrų dailininkas Adolfas Šikelgruberis, tepliodamas savo akvareles. Prisitepliojo…

Pradžioje ruošiame tešlą: į miltus įmušame kiaušinį, pilame lydytą atvėsintą sviestą (50 g), žiupsnį druskos.

Minkome standžią it Natalie Portman krūtys tešlą, vyniojame į plėvelę ir atidedame bent pusvalandžiui. Užmeriame razinas. Kol ten ką,  tvarkome obuolius: išimame sėklides, nulupame žieveles, supjaustome plonomis skiltelėmis. Maišome jas su nusunktomis razinomis, skaldytais riešutais, maltu cinamonu, cukrumi.

Iš pailsėjusios tešlos kočiojame kuo plonesnį stačiakampį blyną. Šiaip, visai neblogai pabarstyti maltais džiūvėsėliais, aha. Tada dedame obuolių įdarą, paskleisdami kuo ploniau. Tešlos kraštus paliekame tuščius.

Atsargiai suvyniojame, užkamšome visas angas. Paviršėlį aptempame lydytu sviestu.

Ruošinį dedam ant kepimo popieriumi užklotą skardą. Įkaitiname orkaitę iki 180ﹾC ir pašaunam keturiasdešimčiai minučių.

Kol kepa štrudelis, pasiruošiame gėrimą. Čia, mano nuomone, derėtų puikusis indiškasis čajus su masala. Šį gėrimą Indijoje pilsto visur: gatvėse, traukiniuose, šventyklose, pigiuose ir prabangiuose viešbučiuose. Ir visur ši arbata nežmoniškai skani, kainuotų ji 5 ar 50 rupijų. Čajui prireiks: pieno, juodos Asamo arbatos, cukraus, cinamono, gvazdikėlių, kardamono.

Užvirinam pieną, dedame visus produktus.

Maišydami verdame ant silpnos ugnies maždaug 10-15 minučių. O, čia jau ir štrudelis iškepė. Nepamirštame pabarstyti jo cukraus pudra. Arbatą perkošti ir pilti į nedideles stiklinaites – būtent taip čajus tiekiamas indijoje. Saldu ir aromatinga.

Skanaus, mano brangūs arijai ir kiti indoeuropiečiai.