Kelionė JAV. 5 diena – Didysis Kanjonas

Penkta kelionės diena buvo skirta aplankyti gamtos stebuklą – Didįjį Kanjoną, o vakare pasiekti Kaliforniją.

https://goo.gl/maps/yL7yEewnDyS2

Man tai jau buvo antras apsilankymas prie Didžiojo Kanjono. Tačiau lankytis ten galima kasdien: nuo vaizdų, erdvės ir atmosferos užgniaužia kvapą.

Pasirinkome pravažiuoti pietiniu šlaitu, keliaujant iš rytų iki Didžiojo Kanjono kaimelio. Įvažiavimas į Didžiojo Kanjono nacionalinį parką be abejo mokamas, tačiau galioja mano minėtas metinis leidimas, kurį įsigijome prieš dieną Akmeninio Miško nacionaliniame parke.

Kaip ir kiekviena kelionės Amerikoje diena prasidėdavo mano bendrakeleivio surūgusiu veidu ir priekaištais.

Manęs paklaustų žingeidus skaitytojas, kodėl aš jo nesudubasinau ir neišmečiau kur nors Mohavės dykumoje? Pats stebiuosi savo kantrybe.

Papusryčiavau Kamerono miestelyje indėnų užeigoje visai padoriu buritu, užgerdamas Starbuckso kapučinu iš šaldytuvo. Buritas gal ir nieko, bet aptarnavimas indėnų užeigoje siaubingas. Vėliau daug kartų pastebėjau, kad indėnai tiek užeigose, tiek suvenyrų parduotuvėse labai pasipūtę ir nemandagūs. O ko jiems būti mandagiems?

Pravažiavus Kameroną, bet dar neprivažiavus Didžiojo Kanjono, galima apsilankyti Mažojo Kolarado kanjone. Tai kaip apšilimas prieš Didįjį Kanjoną.

Prie apžvalgos aikštelės tie patys pasipūtę indėnai pardavinėja kiniečių rankų darbo niekučius.

Nematau prasmės publikuoti filmuotą ar fotografuotą medžiagą iš Didžiojo Kanjono: jūs internete galite rasti daug gražesnių paveikslėlių. Ten būtina apsilankyti, be vaizdų ten ypatinga atmosfera su švilpiančiu vėju arba keista tyla nusileidus į apačią, kvepiantys kiparisai, plieskianti saulė,

daugybė gyvūnų – kolibriai, išdidūs krankliai,

voverės, stirnos

– visus juos tikrai pamatysite iš automobilio. Mes lėtai važiavome nuleistu kabrioleto stogo, stabčiodami prie apžvalgos aikštelių.

Galiausiai palikome automobilį miške ir patraukėme pėsčiomis į dviejų valandų žygį per kvepiantį mišką. Ant uolos atbrailos aptikome dvi besikaitinančias saulėkaitoje kiaunes:

DCIM100MEDIA

Žinoma, pusdienio ten maža. Norėtųsi keletą savaičių sėdėti ant uolos krašto ir nieko negalvoti.

Saulei perkopus per zenitą, pagėrėme kavos Starbuckse Didžiojo Kanjono kaimelyje ir patraukėme į Kaliforniją. Vėlyvą popietę pasiekėme Kingmano miestą Arizonoje. Šioje vietoje 40 greitkelis, kuriuo taip ilgai važiavome nuo Teksaso, daro kilpą, aplenkdamas nedidelę kalnų grandinę, skiriančią vėsią Arizoną nuo įkaitusios Kalifornijos dykumos. Užuot saugiai ir greitai važiavę greitkeliu, nusukame į siaurą Oatmano plentą, kertantį kalnus serpantinu. Dalį kelionės šiuo serpantinu filmavau vairuodamas. Negaliu sakyti, kad buvo pavojingas važiavimas, bet nervus pakuteno.

Pasiekiame kalnagūbrio viršūnę, iki saulėlydžio dar yra laiko, leidžiamės į Mohavės dykumą.

Šioje vietoje prasideda Kalifornija, oras kaista vis labiau, nes leidžiamės beveik iki jūros lygio, Mustangas ritasi nuo kalno ant laisvų apsukų ir įrieda į Oatmano miestelį

– pasaulinę asilų sostinę.

Ta prasme, ten tikri asilai slampinėja po miestą. Žinoma, tai tik atrakcija turistams, bet reikia vairuoti atsargiai, ypač tamsiuoju paros metu, kad nenutrenktum ilgaausio.

Jau visai sutemus, po keleto eilinių mano bendrakeleivio isterijų, pasiekiame Needles miestelį. Motelio recepcijoje sėdi akivaizdžiai apsipūtęs bičiukas. Maloniai paaiškina kaip įjungti kondicionierių, bo karštis nepakeliamas. Mano bendrakeleivis geria degtinę, aš keliauji į miestelį ieškoti užkąsti ir šalto alaus. Grįžtu į motelį be nuotykių – jie manęs laukia kambario tamsoje didelių tarakonų ir patalynėje blakių pavidalu. Visą naktį negaliu sudėti bluosto, nes blakės nuolat kandžioja. O gal aš tik įsivaizduoju? Rytoj manęs laukia Holivudas, Santa Monika, Ramusis vandenynas, pragariškos vairavimo sąlygos Los Andžele ir, žinoma, mano bendrakeleivio isterijos.