Spontaniški čeburekai

Šiaip tai aš aptingau tiek, kad nebepostinu nieko ir net nenoriu fotografuoti maisto. Todėl šis postas bus beveik be nuotraukų. Bet su daug šviežios muzikos. Nukrypstant nuo maisto temos, dažnai esu kaltinamas tuo, kad įstrigau savo devyniasdešituosiuose ir nebepriimu nieko naujo. Taip, negaliu pakęsti madingos paauglių muzikos, RnB ar HipHopo. Tačiau ir be to yra šviežių reiškinių, nuo kurių šiurpuliukai eina per odą. Pvz, gabaliukas iš puikaus estetiško serialo The New Pope, štai šitas:

Vvieną naktį, kai mėnulio spindulys pažadino mane pro žaliuzės plyšį, pabudęs aš truputį pagulėjau tamsoje ir netikėtai mane užplūdo įkyri mintis apie čeburekus. Tokius trapius, pūslėtus, šiltus, auksaspalvius, kvepiančius sultinga aviena su daug svogūnų ir daug juodųjų pipirų. Štai tokius:

Kažkas gali paklausti kaip pasigaminti tokių čeburekų? Mums reikės:

• 750 g sijotų miltų;
• 50 ml aliejaus tešlai + 1 l kepimui;
• 425 ml karšto (70°C) vandens;
• 500 g smulkintos avienos arba ėrienos;
• 100 g avies lajaus;
• 500 g svogūnų;
• 1 šaukšto maltų ar grūstų juodųjų pipirų;
• šiek tiek druskos ant žaizdų.

Miltus sijojame, beriame žiupsnį druskos, pilame karštą vandenį ir plikomis rankomis minkome kol nesigaus elastinga tešla. Uždengiame ir paliekame šiltai. Tuo tarpu smulkiname avieną ir lajų, mažais kubeliais pjaustome svogūnus ir viską sumaišome. Pridedame daug maltų pipirų ir žiupsnį druskos. Daugiau, Dievas liudininkas, nieko nereikia. Jokių kalendrų, kuminų ar petražolių. Faršą dedame šaltai ir imamės tešlos. Atgnybame maždaug stalo teniso kamuoliuko dydžio gabalą ir kočiojame pabarstydami miltais tol, kol pro apvalų lakštą matysime savo ranką. Ant pusės tešlos lakšto dedame nei daugiau nei mažiau kaip vieną šaukštą faršo, jį paskleidžiame tolygiai ir užklojame, kad suformuotume pusmėnulio formos čebureką. Kraštus kruopščiai užlankstome. ir taip kokius 20 kartų, kol baigsis tešla arba faršas.

Dideliame puode įkaitiname litrą rapsų, medvilnės arba vynuogių kauliukų aliejaus. Gerai įkaitiname, jei turime termometrą, jis turi rodyti 200°C. Dedame po vieną čebureką ir, kai jis iškyla ant įkaitusio aliejaus, šaukštu ar samteliu nuolat palaistome karštu aliejumi jo viršutinę dalį. Kai matome, kad čeburekas ima įgauti auksinį atspalvį, maždaug po 1 minutės nuo įdėjimo, apverčiame ir dar pakepame apie pusę minutės. Išimame su kiaurasamčiu ant popierine servetėle išklotos lėkštės. Imamės kitų čeburekų.

Valgomi čeburekai paprastai su kakava arba su saldžia kava su pienu. Perlaužus gerą čebureką, iš jo bėgą dieviškas sultinys.

O štai dėl naujos geros muzikos: dabar labai gera rusų grupė: Самое большое простое число – Didžiausias sveikas skaičius.

 

Aluje troškinta ėriena

Tai va, mano mažučiai, kadangi smarkiai jūsų visų pasiilgau, ta proga ruošiame šventinį šildantį patiekalą. Šaldytuve aptikau mėsingų ėrienos gabalų su stuburo detalėmis: kepti ne itin prašmatnu, bet troškiniui – pats tas. Nuo kaukazietiškų ir rytietiškų patiekalų, spėju visi pavargote. Atsisukime į Vakarus – ten Airija su žaliom lankom, gaiviu stautu ir kvapnia aviena. Šventei prireiks:

• mano minėtos ėrienos;
• stauto ar kokio kito tamsaus kartaus alaus;
• prieskonių: pipirų, kumino, lauro lapų, rozmarino;
• daržovių: svogūnų, česnakų, morkų, saliero, bulvių, pomidorų…

Giliame ketaus puode įkaitiname šaukštą aliejaus ir kepame ėrienos gabalus, kol lengvai apskrus. Išimame.

Tame pačiame puode, likusiuose riebaluose kepame svogūnų pusžiedžius

Po 5 minučių dedame prieskonius ir kapotus pomidorus (mano šaldyti – žiema vienok)

Pomidorai paleidžia daug sulčių, kuriose truputį, kokias 5-7 minutes patroškiname prieskonius, tada į puodą grąžiname mėsą su kaulais.

Ir užpilame puslitriu stauto. Pas mane – lietuviškas lageris, bet nieko, sueis.

Mmmm, kaip gražiai suputojo! Kol ten ką, dedame stambiai pjaustytas bulves, morkas ir šiaudeliais pjaustytą saliero šaknį (nors galima ir stiebus).

Pasūdome, uždengiame ir paleikame troškintis kol mėsa ims kristi nuo kaulų – kokią valandą pusantros.

Kai šitaip šalta – šitas troškinys atgaivins jus. Skanaus

Na, žinoma, airiškas ar mano praėjusiuose rašiniuose minėtas škotiškas viskis čia tiks, be abejo.

PS. Čia neseniai dalyvavau korporatyviniame vakarėlyje. Jūs turbūt visi žinote, kad korporatyviniuose vakarėliuose vyksta daug xujnios ir ten tvyro sava atmosfera. Ieškodamas būdo kaip saugiai pasprukti iš to devintojo pragaro rato prisiminiau labai neblogą klipą

Ko daryti ir ko nedaryti ateinančiais metais

Aš esu nemaloniai nustebintas įvykusiais wordpress pasikeitimais. Bet mano skaitytojų tai neturėtų liesti. Bandau prisitaikyti prie naujojo profilio dizaino.

Šiandien, mano mielieji, trumpam paprašysiu jūsų dėmesio. Šios dienos rašinio stuburas, deja, ne receptas, nors bus ir jis, tačiau daugiausiai dėmesio skirsiu tam, kas mane labiausiai nuvylė ir kas labiausiai nudžiugino praėjusiais metais. Ir mano rekomendacijos, į kurias jūs neprivalote kreipti dėmesio.

Tai, ko nerekomenduočiau jums 2016:

1. Ukrainos tarptautinės oro linijos.

Taip, tai pigios oro linijos, skraidinančios iš Vilniaus per Kijevą kone į visus pasaulio kraštus. Aš pasimoviau ant šio viliojančio pigumo. Buvau priverstas ne tik kęsti nevėdinamuose lėktuvuose 40 laipsnių karštį, nakvoti Borispolio oro uoste be jokių kompanijos komentarų, bet ir įskaudintas jos atstovų, kai pareikalavau man priklausiusios pagal jų pačių taisykles numatytos kompensacijos. Jie argumentavo tuo, kad jie – ne Europos Sąjungos oro linija ir aš jiems nieko nepadarysiu, galiu pamėginti su jais bylintėtis. Nusprendžiau nuo šiol skraidyti tik su EU oro linijomis. Turėkite omeny, kad Ukrainos oro linijos retai išskrenda tvarkaraštyje nurodytu laiku.

2. Viskis “The Glenlivet“ single malt traveler’s edition.

Tai irgi susiję su nelemtomis ukrainiečių oro linijomis ir Kijevo Borispolio oro uostu. Kad neprailgų laikas, laukiant savo atidėto reiso, nusipirkau litrą šio viskio duty free. Man nuoširdžiai gaila savo 30 eurų išmestų šiam šlamštui. Gal koks kitas “Glenlivet“ viskis ir neblogas, bet tik ne oro uostam skirta serija.

3. Serialas “Hannibal“. Man patinka Madsas Mikkelsenas dar iš tų laikų, kai jis nebuvo meinstrymas, bet jis negelbėja šito blankaus ir nykaus serialo.

4. Just5 latvių gamybos telefonas-flagmanas “Blaster 2“. Nuorodos nededu iš principo. Telefonos parametrai neatitinka specifikacijos ir viskas tuo pasakyta.

O dabar apie tai, ką aš mačiau gero ir ką jums patarčiau:

1. Viskis “Laphroaig 10“.

Tai gardžiausia, ką gėriau šiais metais. Tikras dūminis, durpinis viensalyklis viskis iš Islay regiono. Geriant su trupučiu ledinio vandens, jaučiu nuo vaikystės mielą pabėgių kvapą. Jaučiu moters lūpas. Visas. Jūrą, jodą, dumblius ir daug daug nostalgiškų sunkiai pagaunamų kvapų…

2. Graikija. Ne turistiniu laikotarpiu, kai dar nešalta, bet nebėra minių žmonių. Ten labai pigu, velniškai skanus maistas, geras aptarnavimas, neįkyrūs ir draugiški žmonės. Buvau maloniai nustebintas kad gražios ir moterys, ir simpatiški vyrai. Bet maistas vis tiek geriau.

3. Pfalco regionas Vokietijoje. Jūs nepatikėsite, kokio ten galima nusipirkti vyno už juokingus 3 eurus. Su maistu problemos, skaniai negausite, bet vynas! Ir dar aš išduosiu jums paslaptį: nuskristi iki Hano oro uosto su Ryanair galima už 10 eurų, pavažiuoti keletą stotelių traukiniu palei Reiną ir apsistoti bet kurioje pilyje už 70 eurų nakčiai.

4. Filmas apie Amy Winhouse. Tik tiek

Aš atsimenu, kad jau seniau esu minėjęs, kad man patinka ėriukų pautai. Ta proga, nuoširdžiai rekomenduoju. Vėrinukai su kuminu, čili, paprika ir cukinija. Nieko įmantraus

Kepama ant žarijų arba orkaitėje griliaus režimu keletą minučių. Patiekiama su viskiu ar alumi

Putojančiu šviesiu vokišku lageriu. Jaaaa

Kčučas, čanachai arba tiesiog – troškinta mėsa su daržovėmis,

Sveiki seniai matyti. Nepraėjo ir pusmetis, kai prisiminiau, kad turiu tinklaraštį. Per tą laiką, deja, virtuvėje beveik nieko nenuveikiau. Užtat įveikiau keletą online kursų apie mitybą. Dar apsilankiau renginyje “Vyno dienos 2014“, kur atradau keletą puikių ispaniškų vynų – pvz. Juan Gil (ačiū MV konsultantei Aušrinei), nusivyliau Makedonijos vynais, užsisakiau 5 litrus kaimiško graikiško alyvuogių aliejaus iš ateinančio rudens derliaus ir susipažinau su linksmu gruzinu Gigo, kuris girdė nerealia čača. Priešais gruzinų stendą stovėjo armėnų stendas ir jie nuolat lyginosi, kurių brendis geresnis. Man pasirodė neblogi ir tie, ir anie, bet gruziniška čača ir armėniška šilkmedžio uogų degtinė geriau.

Ta proga – armėniškas kčučas prieš gruziniškus čanachus. Kaip bebūtų, tai – tiesiog mėsos gabalėliai su įvairiomis daržovėmis, troškinti moliniame puode. Pirma – kčučas, kurį gaminau dar žiemą, kai buvo šalta ir reikėjo karšto ir aštraus patiekalo kaulams sušildyti. Molinių puodų neturėjau (o ir dabar neturiu), todėl gaminau ketaus keptuvėje, uždengtoje valgomu dangčiu. Bet apie tai vėliau. Dabar – ko reikėjo:

• apie  kg avies blauzdos;
• saliero gumbo;
• baklažano;
• paprikos;
• svogūno;
• česnako;
• keleto bulvių;
• prieskonių: pipirų, lauro lapų, čili, kumino, kalendros, mairūno, druskos

Salierą stambiai pjaustome ir dedame ant puodo/ keptuvės dugno

 

Baklažaną pjaustome šaibom.

Stambiai kapojame bulves, svogūną pusžiedžiais

Mėsą pjaustome kąsnio dydžio gabalėliais, dedame visą česnako galvą

Pasūdome, gausiai apibarstome prieskoniais

Galiausiai – paprikos griežinėliai

Įpilame po puodelį verdančio vandens, uždengiame valgomu dangčiu ir kišame į 180°C įkaitintą orkaitę

Dangtį darome iš miltų ir vandens, aha. Po valandos temperatūrą sumažiname iki 150°C ir troškiname dar pusvalandį.

Nuėmus dangtį

Pabarstome kapotais kalendros arba petražolės lapais.

Taip, beibi, tai Armėnija!

Kai pavalgiau kčučo, atėjo pavasaris

Ta proga, išsikepiau duonos

Ir prisirinkau gležnų dilgėlių

Dabar birželio pradžioje, kai tiek daug žalumos, Jums, ko gero, tai atrodo juokinga, bet ankstyvą pavasarį, vos nutirpus sniegui, dilgėlių sriuba buvo dangiškas kaifas.

O štai atėjus pavasariui, vienoje skandinaviškoje parduotuvėje (nesakysiu kokioje, che che), nusipirkau nebrangų, bet puikų divaisą iš ketaus.

 

Jame gaminau čanachus. Tam dar reikėjo… to paties kaip ir kčučui. Na, dar pridėjau morkų ir pomidorų, o avį pakeičiau kiaule.

Į puodą viskas dedama panašia seka

Naa, gal bulves geriau dėti ant viršaus, pabarstyti druska ir rūkytos paprikos milteliais

Pomidorų dar nededam, o puodą uždengiam ir pašaunam į 180°C įkaitintą orkaitę. Po valandos dedame pomidorus

Pusvalandį laikome orkaitėje be dangčio

Štai ir visas antagonizmas, mano mieli draugai. Kitą kartą papasakosiu apie paprastą būdą išsikepti tobulą prancūzišką duoną, kuri nežiedėja. Pasistengsiu, kad kitas kartas nebūtų po pusmečio.

 

 

 

Varguolio plovas su abrikosais

Kaip jau ir užtrukau su naujais receptais. Viskas dėl nesibaigiančių studijų. Ką tik pabaigiau vieną kulinarijos kursą Harvarde, dabar pradėjau maisto chemijos kursą Makgilo universitete. Pertraukose tarp chemijos uždavinių stengiuosi užkąsti. O kai pajamos labai ribotos, taupydamas nusiperku:

• avies karką, kuri neįtikėtinai pigi;
• puskilį morkų;
• tris svogūnus;
• galvą česnako;
• porą saujų džiovintų abrikosų;
• puskilį ar kiek daugiau ryžių;
• druskos, stiklinę aliejaus;
• prieskonių: kalendros sėklų, kumino, šafrano, čili.

Morkas pjaustome šiaudais, svogūnus – žiedais.

 

Karką kepame gerai įkaitintame aliejuje, pabarstydami druska ir kalendros sėklomis.

 

Gražiai apskrudiname iš visų pusių, išimame. Riebaluose kepame morkas, išimame, kepame svogūnus, jiems suminkštėjus grąžiname morkas.

 

Kiek pakepame, grąžiname karką, dedame česnako galvą, čili pipirus, užpilame šaltu vandeniu, kad apsemtų viską.

 

Troškiname ant lėtos ugnies 40 minučių. Arba valandą. Arba kol karkos mėsa ims pati luptis nuo kaulo. Arba kol namiškiai ir įnamiai ims zirzti, kad nuo aromato išalko ir nebegali ilgiau laukti. Tada dedame nuplautus abrikosus ir šafraną.

 

Po 5 minučių – perplautus ryžius ir kuminą.

 

Dabar negalima atsitraukti nuo puodo. Sumažiname ugnį iki minimumo ir švelniai glostome ryžius šaukštu taip, kad formuotume kūgį puodo vidury. Taip darbuojamės tol, kol beveik nebelieka laisvo skysčio puode. Tada išjungiame ugnį ir sandariai uždengę puodą paliekame pusvalandžiui plovui pribręsti. Skanaujame su vienu geriausių lietuvišku alumi. Dar neblogas “Raudonųjų dobilų“.

 

Silpnaregiams

 

Nebrangu, kuklu ir skanu.

Avienos troškinys be išsidirbinėjimų

Offtopas: rytais dažnai valgau avižinę košę: greitai paruošiama, sveika, skanu ir pigu. Iki šiol, nesusimąstydamas pirkdavau Brüggen arba Axa avižas vien dėl to, kad jos pigiausios. Ir štai, dabar susigundžiau lietuviška šiek tiek brangesne, bet akcijine Galintos koše. Nu ir ką, nuo šiol visiems viešai ir privačiai skelbsiu, kad niekas nepirktų šio šlamšto, jei nenori apsinuodyti pelėsiais. Nepirkite Galintos košių – jos supelijusios. Ir kitiems praneškite. Maža to, jų t.y. Galintos galvoms ir galvutėms pofig, ką apie juos mano paprastas pirkėjas, nes kokybės linijos ar kokios panašios tarnybos jie neturi.

O dabar grįžkime prie šios dienos recepto.

Keista, kad mūsuose nemėgstama aviena. Dvigubai keista, kad lietuviai avieną valgė ilgus šimtmečius, o štai XX ir XXI amžių sandūroje aviena lietuviškos virtuvės užribyje. Nors ženklai rodo, kad avelės grįžta ant mūsų stalo, tie mieli švelnūs, švarūs padarėliai, kurių mėsytė, jei yra bent kiek riebalų, turi pikantišką pievų kvapą.

Šiandien Jūsų dėmesiui pristatau, mano galva, tipišką lietuvišką patiekalą, kokį tarp pasninkavimo šveisdavo pasiturintis ūkininkas ties Molėtais ar Luokės apylinkėse, kur žemės ne itin derlingos, užtat kalvotos pievos – idealios avims.

Imam:

• 700 g avienos šonkaulių;
• 3-4 svogūnus;
• 1-2 morkas;
• 1-2 bulves;
• cukiniją;
• 1/4 kopūsto;
• česnaką;
• pomidorą (rūgšties balansui palaikyti);
• džiovintas pasilla čiliakas (čia grynai mano opcija);
• kalendros sėklos, kuminas, druska.

Nuo šonkauliukų nupjaustom lajų, plėves, supjaustome pagal šonkaulius. Gilioje keptuvėje arba puode įkaitiname šaukštą bekvapio aliejaus, kad imtų dūmyti, dedame avelę ir kepame iki gražiai apskrus, pabarstome kalendra bei rupia druska. Išimame.

Visas daržoves supjaustome pailgais šiaudeliais, tik svogūnus – žiedais, pomidorą – smulkiai. Česnaką ir čiliaką paliekame.

Riebaluose, likusiuose po mėsos, apkepiname morkas ir svogūnus, kol truputį suminkštės.

Grąžiname šonkaulius, dedam česnaką ir pipirą, pabarstome kalendra, užpilame kokiu litru verdančio vandens.

Uždengiame ir troškiname pusvalandį arba daugiau ant vidutiniškos ugnies. Pabarstome kuminu. Tada dedame bulves.

Patroškinam 10-15 minučių, dedame cukiniją.

Patroškiname 2 minutes, dedame kopūstą.

Patroškinam 5 minutes. Dedame smulkintą pomidorą. Išjungiam viryklę. Palaukiam dar bent 10 minučių. Dedam į lėkštę, pasibarstome grūstais pipirais ir svaiginamės.

Užgeriu tai škotišku samagonu, bet gerai ir lietuvišku, jei turite. Troškintas česnakas, mmmmmm, akliems.

Skanaus, nešalkite ir valgykite riebiai šiomis dienomis.

 

Šildanti kalėdinė chašlama

Kalėdos ir Nauji Metai praūžė, žmonės atsigavo nuo daugiadienių, ir atėjo laikas paskelbti tai, ką pižonai valgė per esmines šventes. Naujametinį receptą parašysiu artimiausiu metu. O dabar – armėniški vėdarai, cepelinai ir cibulienė viename ant Kalėdinio stalo. Jei Kalėdų naktį pasiklysite Aragaco apylinkėse ir, siaučiant kalnų pūgai, užklysite į Gurgeno Ter-Sarkisiano, dirbančio Teghero bažnyčios sargu, namelį, būtinai būsite pavaišinti armėniška chašlama ir stikleliu šilkmedžio uogų degtinės. Bet ar įsivaizduojate ką turėjo nuveikti šaunusis Gurgenas, kad paruoštų puodą kvapniosios chašlamos?

Atsibudęs ryte, Gurgenas pabučiavo žmoną Arpi ir per pusnis išskubėjo pas kaimyną Genelį, vienintelį Teghero kaimelyje auginantį avis. Anas vakar papjovė ėriuką Kalėdoms, o ne tokiam turtingam Gurgenui pažadėjo ėriuko kojas. Grįžęs namo, Gurgenas ėriuko kojas sukapojo per sąnarius ir kruopščiai nuplovė.

Avių Gurgeno šeima neaugino, tačiau žmona karštomis vasaromis puoselėjo nemažą daržą ant akmenuoto Aragaco ugnikalnio šlaito. Ir jos pastangų dėka, visą žiemą Ter-Sarkisianai turėjo daržovių. Štai ir dabar, Gurgenas iš rūselio atsinešė:

• keletą bulvių;
• keletą pavytusių morkų;
• saliero šaknį;
• pastarnoko šaknį;
• porą kvapnių paprikų;
• porą svogūnų;
• česnaką.

Kaip bebūtų keista, bet nieko ypatingo, kad paruoštų stebuklingą patiekalą, Gurgenas nedaro. Jis tik keletą valandų verda ėriuko kojas dideliame puode ant silpnos ugnies. Verda tol, kol mėsa ima luptis nuo kaulelių. Tada deda visą neluptą česnaką, žiedais kapotą svogūną, stambiai pjaustytas bulves, morkas, salierą ir pastarnoką, beria gerą žiupsnį druskos, pipirų, saujoje trintų kumino sėklų. Kiek vėliau, beveik prieš išjungiant ugnį po puodu, įdeda stambiai pjaustytas paprikas.

Ir, kai į apšalusį trobelės langą pasibeldžiate Jūs, sušalę, išsigandę ir alkani, Gurgenas Jus, kaip garbingiausius svečius sodina prie stalo, pila taurelę šilkmedžio degtinės, o jo žmona skuba patiekti lėkštę kvapnios virtos avienos ir virtų daržovių – tai ir yra chašlama.

Skanaus, ir būkite svetingesni.

Aviena su moliūgu: neimkit, vaikai, pagaliuko…

Spėjau į nuvažiuojantį Chanukos traukinį. Laimingos Chanukos, mano (ne)apipjaustyti broliai!

Nesitikėkite provokacijų. Nesu tikras, ar patiekalas, kurio receptą pateiksiu žemiau, tikrai yra žydiškas. Kaip bebūtų, žydas, kuris apie jį papasakojo, patikino, kad tai klasikinis rytinės Viduržemio jūros pakrantės virtuvės pavyzdys. Na, lietuviškieji žydofobai gali nusiraminti – aškenazių virtuve čia net nedvelkia. Pažiūrėkime, ką gi pasiūlys mums peisuotieji mūsų bičiuliai nuo Jeršalaimo apylinkių.

O jie siūlo paimti truputį čili miltelių, grūstų juodųjų pipirų ir grūsto עברית- kamon (kumino).

 

Sumaišyti prieskonius su alyvuogių aliejumi ir ištepti šiuo mišiniu ėriuko eskalopiukus.

 

Pamarinuoti mėselę keletą valandų, o tada apkepinti šaukšte alyvuogių aliejaus. Neilgai, vos keletą minučių iš vienos ir keletą – iš kitos pusės, kad mėselė apskrustų.

 

Dar mūsų peisuotieji draugai siūlo paimti truputį daržovių ir kitų ingredientų:

• aštuntadalį vidutinio moliūgo;
• svogūną;
• truputį cukinijos;
• saują džiovintų slyvų;
• šaukštą medaus;
• taurę balto vyno;
• gerą žiupsnį mėtų (geriau šviežių, bet kur jų dabar gauti?);
• druskos, žalumynų.

Toliau jie siūlo stambiai supjaustyti svogūną ir lengvai pakepti po ėriuko kepimo likusiuose riebaluose. Be to, supjaustyti daržoves stambesniais gabalėliais. Sako, sudėkite ėriuko mėsytę, keptus svogūnus beigi daržoves ir slyvas į kaitrai atsparų indą, padrabstykite tolygiai medaus, gausiai – mėtos, užpilkite kuo? neteisingai! ne avies pienu, o taure balto vyno, pabarstykite druska, uždenkite folija ir pašaukite į orkaitę. Gal kokiai valandai, gal mažiau.

 

Po valandos išjungiame orkaitę. Nė neabejoju, kad kvepia gardžiai. Va čia tai košer!

 

Na ir jūs, mano mielieji silpnaregiai, nenusiminkite.

 

Šalom. Tikiuosi, kad po šio recepto, Lietuvoje bent kiek sumažėjo ksenofobų.

Būti gurmanu – rudeniškas pautų šašlykas

Skirtumą tarp gurmė ir gurmano įsisąmoninau jau ankstyvoje paauglystėje, gliaudydamas tarybinius detektyvus. Na ir dar pranciškonas bei laisvamanis padėjo. Taigi, prisipažinsiu: mėgstu skaniai ir egzotiškai pavalgyti, kartais ir daug. Tačiau mane baugina restoranai su išpederastintais patiekalais, kuriuos net nežinočiau kaip valgyti. Na, Jūs nutuokiate apie ką aš. Taigi, šiandien užsiminsiu apie tai, kaip valgo gurmanai, o gurmė bus pasiųsti na**ui.

Žadėjau avino pautų šašlyką? Šekit. Dienos vėsta. Lapai gelsta, tuoj voratinkliai ims skraidyti. Ilgu, blia. Kad taip nebūtų, kuriame laužą, kad būtų daug anglių. Ką Jūs naudosite – ниибёт, gali būti ir lapuočių malkos, ir medžio anglys. O geriausia – svarainių ir akacijų šakos. Bet užsiknisit. Imam:

• 4-6 avino pautus prieš tai valandą pamirkytus laaaabai silpnam acto tirpale (kokio 1%);
• daržovių: cukinijų, paprikų, čiliakų;
• žalumynų: svogūnų laiškų, kalendros, petražolių;
• džiūvėsėlių;
• prieskonių: čili miltelių, kumino, druskos.

Taigi, pautus supjautom į kokias keturias dalis, maunam ant iešmo, pabarstom džiūvėsėliais ir čili. Daržoves – maksimaliais gabalais. Jokios druskos!

Jei lauže pakankamai daug karštų anglių ir nebeliko ugnies – pradedam kepti.

Daržovės juoduoja ir svyla? Viskas normaliai, taip ir turi būti.

Jos iškepė pirma, tad jų vietą užima kiaulienos šonkauliukai (čia tarp kitko).

Svarbu neperkepti pautų, mums juk nereikia trintukų. Turi būti traški plutelė ir minkštas sultingas vidus. Pakaks 15 minučių, pabarstom druska ir kuminu prieš nuimdami nuo žarijų.

Na o daržves nuvalome, kad nebeliktų degėsių. Laimei, tai paprasta, nes tereikia nulupti atšokusią odelę (kairėje žaliava, dešinėje – maistas).

Kas toliau? Valgom su žalumynais ir lavašu, užgerdami baltu vynu arba baltu alum.

Skanaus, gurmanai.

Ir nesvarbu, kad prisivalgėme, vis vien širdyje nerimas ir liūdesys, ar ne? Tas nelemtas ruduo, kai išskrenda gervės, kai trumpėja dienos, kai vis rečiau išeina maudytis ežere. Ir veidai niaukiasi, mažėja šypsenų, moterų sijonus keičia kelnės, sodrios lūpos praranda sultis ir vis dažniau skeldėja. Ką tik siautėjome vasaros fiestoje, dabar santūriai einame į gelstantį parką. It was summer, now it’s autumn…

Ėriuko kepenėlės su bulvių koše

Kad mylimi skaitytojai nepagalvotų, kad esu išpindėjęs pižonas, valgantis tik egzotinius patiekalus, laikas pademonstruoti, jog moku paruošti ir kasdienius patiekalus. O krizės akivaizdoje dargi pasitreniruosiu ruošti subproduktus bei artimųjų daržuose ant komposto užaugintas daržoves. Ėriuko kepenys, kaip keista bebūtų, turguje gerokai pigesnės nei veršelio, nors žymiai skanesnės, švelnesnės, o gal net vertingesnės. Čia tarp kitko. Imam:

• puskilogramį ėriuko kepenėlių;
• dvi nedideles ar vieną didesnę cukiniją;
• papriką;
• morką;
• svogūną;
• tris skilteles česnako;
• ryšulėlį kalendros – ji, bene, geriausiai dera su ėriena ir aviena;
• sviesto kepimui ir košei pagardinti;
• bulvių košei.

Supjaustome viską taip kaip norime arba kaip aš rekomenduoju. Užkaičiame bulves. Keptuvėje išlydome sviestą ir apkepiname kepenėlių gabalėlius vos keletą minučių ant vidutinės ugnies pabarstydami pipirais. Stengiamės neperkepti.

Dedame daržoves ir lėtai troškiname, švelniai pamaišydami.

Nežinau kaip Jūs, o aš mėgstu bulvių košę sutrintą su sviestu ir su kokiu nors priedu. Šiandien kartu su bulvėm išverdu morką ir viską sutrinu.

Tiekiame be jokio papildomo garnyro. Nebent juodo lengvo alaus, che che.

Skanaus. Artėja bobų vasara, tikėkimės, kepsnių ant laužo laikotarpis.