Būti gurmanu – rudeniškas pautų šašlykas

Skirtumą tarp gurmė ir gurmano įsisąmoninau jau ankstyvoje paauglystėje, gliaudydamas tarybinius detektyvus. Na ir dar pranciškonas bei laisvamanis padėjo. Taigi, prisipažinsiu: mėgstu skaniai ir egzotiškai pavalgyti, kartais ir daug. Tačiau mane baugina restoranai su išpederastintais patiekalais, kuriuos net nežinočiau kaip valgyti. Na, Jūs nutuokiate apie ką aš. Taigi, šiandien užsiminsiu apie tai, kaip valgo gurmanai, o gurmė bus pasiųsti na**ui.

Žadėjau avino pautų šašlyką? Šekit. Dienos vėsta. Lapai gelsta, tuoj voratinkliai ims skraidyti. Ilgu, blia. Kad taip nebūtų, kuriame laužą, kad būtų daug anglių. Ką Jūs naudosite – ниибёт, gali būti ir lapuočių malkos, ir medžio anglys. O geriausia – svarainių ir akacijų šakos. Bet užsiknisit. Imam:

  • 4-6 avino pautus prieš tai valandą pamirkytus laaaabai silpnam acto tirpale (kokio 1%);
  • daržovių: cukinijų, paprikų, čiliakų;
  • žalumynų: svogūnų laiškų, kalendros, petražolių;
  • džiūvėsėlių;
  • prieskonių: čili miltelių, kumino, druskos.

Taigi, pautus supjautom į kokias keturias dalis, maunam ant iešmo, pabarstom džiūvėsėliais ir čili. Daržoves – maksimaliais gabalais. Jokios druskos!

Jei lauže pakankamai daug karštų anglių ir nebeliko ugnies – pradedam kepti.

Daržovės juoduoja ir svyla? Viskas normaliai, taip ir turi būti.

Jos iškepė pirma, tad jų vietą užima kiaulienos šonkauliukai (čia tarp kitko).

Svarbu neperkepti pautų, mums juk nereikia trintukų. Turi būti traški plutelė ir minkštas sultingas vidus. Pakaks 15 minučių, pabarstom druska ir kuminu prieš nuimdami nuo žarijų.

Na o daržves nuvalome, kad nebeliktų degėsių. Laimei, tai paprasta, nes tereikia nulupti atšokusią odelę (kairėje žaliava, dešinėje – maistas).

Kas toliau? Valgom su žalumynais ir lavašu, užgerdami baltu vynu arba baltu alum.

Skanaus, gurmanai.

Ir nesvarbu, kad prisivalgėme, vis vien širdyje nerimas ir liūdesys, ar ne? Tas nelemtas ruduo, kai išskrenda gervės, kai trumpėja dienos, kai vis rečiau išeina maudytis ežere. Ir veidai niaukiasi, mažėja šypsenų, moterų sijonus keičia kelnės, sodrios lūpos praranda sultis ir vis dažniau skeldėja. Ką tik siautėjome vasaros fiestoje, dabar santūriai einame į gelstantį parką. It was summer, now it’s autumn…

Reklama

Ėriuko kepenėlės su bulvių koše

Kad mylimi skaitytojai nepagalvotų, kad esu išpindėjęs pižonas, valgantis tik egzotinius patiekalus, laikas pademonstruoti, jog moku paruošti ir kasdienius patiekalus. O krizės akivaizdoje dargi pasitreniruosiu ruošti subproduktus bei artimųjų daržuose ant komposto užaugintas daržoves. Ėriuko kepenys, kaip keista bebūtų, turguje gerokai pigesnės nei veršelio, nors žymiai skanesnės, švelnesnės, o gal net vertingesnės. Čia tarp kitko. Imam:

  • puskilogramį ėriuko kepenėlių;
  • dvi nedideles ar vieną didesnę cukiniją;
  • papriką;
  • morką;
  • svogūną;
  • tris skilteles česnako;
  • ryšulėlį kalendros – ji, bene, geriausiai dera su ėriena ir aviena;
  • sviesto kepimui ir košei pagardinti;
  • bulvių košei.

Supjaustome viską taip kaip norime arba kaip aš rekomenduoju. Užkaičiame bulves. Keptuvėje išlydome sviestą ir apkepiname kepenėlių gabalėlius vos keletą minučių ant vidutinės ugnies pabarstydami pipirais. Stengiamės neperkepti.

Dedame daržoves ir lėtai troškiname, švelniai pamaišydami.

Nežinau kaip Jūs, o aš mėgstu bulvių košę sutrintą su sviestu ir su kokiu nors priedu. Šiandien kartu su bulvėm išverdu morką ir viską sutrinu.

Tiekiame be jokio papildomo garnyro. Nebent juodo lengvo alaus, che che.

Skanaus. Artėja bobų vasara, tikėkimės, kepsnių ant laužo laikotarpis.

Karališki pietūs: aštrūs avino pautai

Radau pagaliau vietą Vilniuje, kur beveik visada galima nusipirkti avino pautų.

Tik nežinau, skelbti tą vietą ar ne? O kas, jei išpirks kas ir man nebeliks? Kartą jau rašiau apie pautus, bet, manau, nepakenks dar kartą juos papiarinti. Pigintis nesiruošiu, tad imu pačius geriausius, šviežiausius ir kokybiškiausius ingridientus:

  • porą avino pautų (vienam žmogui kaip minimum);
  • svogūną;
  • keletą skiltelių česnako;
  • cukiniją iš daržo;
  • stiklinę ryžių;
  • sviesto;
  • prieskonių, lauro lapą, žalios kalendros, druskos.

Prieskoniai reikalingi masalai: malta kalendra (1 a.š. – XII val.), malti juodieji pipirai (1 a.š. – II val.), čili milteliai (1-2 a.š. – VI val.), ciberžolė (1 a.š. – IX val.), grūstas kuminas (2-3 a.š. – centre).

Dar reikės šafrano ryžiams pagardinti.

Ryžius perplaunam keletą kartų ir užkaičiame. Kol jie lėtai verda, imamės pautų… Avino, jobtararai. Labai aštriu peiliu įpjauname skūrelę nuo vienos pauto ašies iki kitos, tada atsargiai išverčiame ją kaip kojinę – verčiasi be vargo. Skūrelę išmetam, o pautą kruopščiai nuplauname ir metame į verdantį pasūdytą vandenį su lauro lapu maždaug dvidešimčiai minučių – tegul ramiai kunkuliuoja.

Tuo tarpu ryžiai jau užvirė, tad galima į juos įmesti keletą kuokelių šafrano.

Po 20 minučių virimo pautus išimame, dar kartą perplauname, nusausiname popieriniu rankšluosčiu ir supjautome į 6 dalis kaip kokį apelsiną.

Keptuvėje ištirpiname galabėlį sviesto ar ghi ir apkepiname pautų gabalėlius.

Kai tik apskrus, beriame prieskonius, smulkintą svogūną ir česnaką. Kepiname viską, kruopščiai maišydami ant vidutinės ugnies keletą minučių. Tada dedame supjaustytą cukiniją. Uždengiame ir paliekame troškintis, kartkartėmis pamaišydami. Pautuose daug drėgmės, tad jie išleis sultis (neprisigalvokite, ten tik vanduo), kurios ir bus padažo pagrindas. Jei, visgi, jos pritruks – įpilame šlakelį verdančio vandens.

Kai tik cukinijos bus beveik gatavos (aldente būsenos), galim tiekti.

Prie šio patiekalo geriausia patiekti šampano ar kito kilnaus putojančio vyno. Šampanui neuždirbu, tad apsiriboju puikiu Pietų Prancūzijos kremanu (putojantis vynas, kokybe nenusileidžiantis tikram šampanui, tik gaminamas kituose regionuose, dėl ko perpus pigesnis).

Ir silpnaregiams:

Skanaus, brangieji. Asmeniškai man – tai skaniausias dalykas pasaulyje: avino pautai su kuminu, ryžiai su šafranu ir kremanas iš Limu ar Elzaso.

Beje, kaip garnyras turėtų nerealiai derėti šviežios figos. Tik ar būna jų Lietuvoj?

Receptas, įkvėptas dainos: avino pautai

Buvo laikai, kai postindavau savo apgailėtinus receptus į prestižinį rusų kulinarinį saitą. Ir kas keisčiausia – juos publikuodavo, nepaisant nuotraukų baisumo, kreivų rankų ir nepamatuotų pretenzijų. Visgi, būtų nuodėmė neišversti kai kurių receptų į lietuvių kalbą ir neįdėti į savo blogą. Juoba, kad kai kurie jų – skonio ir glamūro viršūnė. Pavyzdžiui – avinėlio pautukai. Jau girdžiu miesčionių “bueeee, kokia nesąmonė“. Ką gi, nieko ten tokio bueeee tikrai nėra, skonis fantastinis ir, jei turėčiau galimybę, pirkčiau pautus kiekvieną savaitę, bo tai – delikatesas numero uno.

Taigi, atsuku laikrodį du metus atgal. Prašau dovanoti už nuotraukų kokybę – fotikas kainavo lygiai 0 lt.

Perku šiuos produktus:

  • du šviežiai nurėžtus avino pautus (iš jau minėto mėsininko Aido);
  • papriką;
  • svogūną;
  • keletą skiltelių česnako;
  • kumino – būtinai, be jo patiekalas tikrai nepavyks;
  • Kajeno beigi juodųjų pipirų, maltos kalendros, Provanso žolelių.

Pautus kruopščiai nuplaunu ir nulupu kietą nevalgomą odą. Šiaip, pats švelnus valgomas akytkūnis lengvai spaudžiamas išlenda pats pro pjūvį. Štai šita dalis yra valgoma:

Šiuos du pričendalus metu į verdantį vandenį ir paverdu kokias 10 minučių. Išimu ir supjaustau nedideliais kubeliais. Toliau – ruošiu daržoves: supjaustau papriką, svogūną, česnaką ir lengvai apkepinu aliejuje, pabarstydamas Provanso žolelėmis, Kajeno pipirais ir kalendros sėklomis. Po to sudedu pautukų gabalėlius ir, pabarstęs kuminu, kepinu dar kokias 15 minučių, nuolat maišydamas. Prieš pabaigą pabarstau grūstais juodaisiais pipirais.

Skanu dieviškai, nebijau šito banalaus nuvalkioti epiteto, tai vienas skaniausių dalykų, kokį esu kada valgęs. Mano galva, prie šio patiekalo geriausiai tiktų geras Pinot Noire vynas.

Recepto originalas.

O kokia daina gali įkvėpti tokiam patiekalui, paklausite? Paklauskite Šnūro.

Supaprastintas uzbekiškas plovas

Šiuo plovo receptu nepretenduoju į šimtaprocentinį autentiškumą, juoba, kad kiekvienas uzbekas aiškins, kad tik jo tėvas ruošia autentišką plovą, kaip, beje kiekvienas armėnas aiškina, kad “ara, ara, mamaj klenus, tolka moja dolma samaja nastajaščiaja“, o teisingiausiai cepelinus gamina tik Beata N. (kas ta Beata N.?). Šiandien gaminau uzbekiško plovo light version, nes norėjau greitai pavalgyti, o full version reikia daugiau laiko, sąnaudų ir, žinoma, jį reikia gaminti lauke, vilkint Kokando bajaus chalatą, žydint uriukui, čiurlenant arykui ir giedant išakui.

Visų pirma, esminė taisyklė: plovo gaminime draudžiama dalyvauti moterims. Tai nesvarstoma. Net morkas turi skusti vyrai. Jei moteris bent kiek prisideda prie porceso – galite būti tikri, plovas nepavyko.

Produktai:

  • ėriuko kumpis (paprastai imu ir kauliukus);
  • morkos;
  • svogūnai;
  • ilgagrūdžiai ryžiai;
  • kuminas;
  • česnakas;
  • čili pipiras;
  • druska, kalendros sėklos, pusė stiklinės bekvapio aliejaus

Mėsos, morkų, svogūnų ir ryžių santykis turi būti maždaug 1:1:1:1. Visa kita: druska, pipirai, kuminas – skonio reikalas.

Visų pirma, reikia perplauti keletą kartų šaltu vandeniu ryžius ir užmerkti. Kol jie mirksta, morkas supjaustome šiaudeliais, svogūnus – pusžiedžiais, avieną – nedideliais gabalėliais. Pasirenkam keptuvę arba puodą storu dugnu, statom ant viryklės ir ant maksimalios ugnies įkaitiname aliejų. Apkepame avieną ir išimam į lėkštę.

Toje pačioje keptuvėje kepame svogūnus, kol suminkštės, tada dedame morkas, kepame, kol suminkštės, grąžiname mėsą.

Užpilame šaltu vandeniu, kad viską apsemtų, dedame visą nelukštentą česnaką ir čili pipirą, pasūdome ir troškiname ant vidutiniškos ugnies 40 minučių ar net valandą, jei yra avienos kauliukų. Po to išimame česnaką ir pipirą.

Beriame saują kumino ir nutaisome sultinio, kuris vadinasi zirvak, sūrumą, kad būtų sūriau, nei paprastai mėgstame.

Sumažiname truputį ugnį ir dedame ryžius.

Dabar mentele ar samteliu pradedame švelniai stumti ryžius nuo pakraščių link vidurio. Formuojame kauburėlį, panašų į jaunamartės krūtį ir glostome jį taip, kaip tik vyras tą krūtį gali glostyti.

Glostome tol, kol beveik visą skytą padažą sugers ryžiai. Prieš pabaigą, kai ryžiai jau bus beveik išvirę, užkasame juose česnaką ir pipirą. Dabar galima išjungti viryklę ir sandariai uždengus, palikti plovą bręsti dar bent 20 minučių. Viskas, galima dėti į didelę lėkštę ir valgyti tik rankomis, užgeriant žaliąja arbata.

Skanaus. Taip pat ir silpnaregiai.

Gaila, kad dar nėra saldžių prinokusių pomidorų anei kvapnios žalios kalendros…