Neįvertinti tirpstantys šokoladiniai pyragėliai

Ne viskas šiame sušiktam gyvenime sekasi taip, kaip mes planuojame. Mes dedame milžiniškas pastangas, o jų niekas nepastebi, mes verčiame kalnus, o to niekam nereikia, mes kuriame šedevrus, kurių niekas nevertina. Ne, šį kartą aš ne apie save, o apie penkis muzikantus, penkias dainas, kurios liko nepastebėtos ir iškeliavo užmarštin. Ir apie penkis mažus pyragėlius, sumautus keksiukus, kurie man nepavyko. Tam, kad nepavyktų tirpstantys šokoladiniai keksiukai (angl. molten chocolate cake), mums reikės:

• 120 g tarkuoto juodo šokolado;
• 100 g sviesto;
• 120 g cukraus;
• 5 kiaušinių;
• 60 g miltų;
• 0.5 g druskos;
• aliuminio folijos.

Sviestą supjaustome į dubenėlį, ten pat beriame tarkuotą šokoladą, dubenėlį dedame ant puodo, kuriame yra vandens, puodą – ant viryklės. Nesmarkiai kaitiname, kol sviestas ir šokoladas ims tirpti.

Po truputį maišome. Kai ištirps, nuimame nuo viryklės ir paliekame atvėsti. Tuo tarpu plakame kiaušinius su cukrumi.

Aha, šokoladas atvėso.

Po truputį maišome į kiaušinių plakinį.

Galiausiai beriame miltus, sumaišytus su druska.

Artėja sunkiausias pyragėlių gaminimo etapas. Jei turite nedidelius indelius, viskas OK, į juos pilate tešlą. Jei ne, gaminamės formeles patys:švaraus alaus butelio apatinę dalį apvyniojame keletu sluoksnių aliuminio folijos, kurią atsargiai nutraukiame nuo butelio.

Štai ir turime vienkartines formeles. Bet mūsų iššūkiai dar nesibaigė. Dabar turime apsispręsti kokiu metodu termiškai apdorosime tešlą. Daugelis linkę rėkti, kad reikia kepti orkaitėje. Kiti, labiau išprusę, sakys, kad reikia kepti orkaitėje verdančio vandens vonelėje. Ką gi, užbėgdamas už akių, rodau kas gaunasi kepant orkaitėje. Prieš kepimą:

Po 15 minučių kepimo 170°C:

Taigi, tai tikrai ne tirpstantys šokoladiniai pyragėliai, o paprasti keksiukai, kokius jau mes gaminome. O mūsų tikslas, kad pyragėliai tiesiogine prasme tirptų. Ir čia mums į pagalbą skuba Harvardo universitetas. Jo profesūra rekomenduoja pyragėlius virti, aha. Taigi, pilame tešlos į aliuminines formeles (geriau iš anksto patepkime jas aliejumi iš vidaus, antraip prilips, kaip man atsitiko).

Formeles dedame į didelį puodą, į kurį atsargiai pilame verdantį vandenį iki pusės formelės aukščio. Puodą statome ant viryklės ir uždengiame. Labai svarbu po dangčiu (t.y. tiesiog ant puodo užmesti) patiesti rankšluostį, kad susiformavęs kondensatas nekristų ant pyragėlių. Deja, viso proceso nepavyko fotografuoti, nes reikėjo sparčiai suktis. Vanduo puode turi nestipriai kunkuliuoti. Pyragėliai verdami apie 12 minučių. Galiausiai mes gauname pyragėlius su plona plutele, kurią prapjovus ar perkandus, viduje randame stulbinančiai skanų, švelnų, šiltą kremą.

Žinau, atrodo nekaip, bet tai nežmoniškai skanu, o tekstūra angeliška. Ar žinote, kad tokius pyragėlius valgo fėjos, vienaragiai bei angelai, po to bezda drugeliai ir vemia vaivorykštėmis?

Straipsnelio pradžioje užsiminiau apie penkias neįvertintas dainas. Jos liko nepastebėtos radijo stočių, aš neabejoju, kad jas esate girdėję nedaugelis. Tačiau, mano galva, jos pernelyg geros, kad neatkreipčiau dėmesio į jas.

1. The Pierces “Please Forgive Me“. Deja, šios dainos Jūs nerasite nei jūtubėj, nei vimeo, nei maispeise. Net googlas kažkodėl panaikinęs bet kokią informaciją apie šią dainą, gal dėl to, kad tai koveris, kažkokio apsiseilėjusio britų berniuko dainos. Originalas visiškai nevertas dėmesio, o štai sesutės “The Pierces“ iš Alabamos padarė šedevrą. Šią išgirdau tokiame vidutiniškame anglų filme “I give it a year“. Jei nuėjote nuoroda į rusų piratų tinklalapį, kurį pasiūliau, ir nusprendėte paklausyti šios dainos, tiesiog spauskite mėlyna play mygtuką (ten tik dvi identiškos dainos versijos). Tarp kitko, duetas “The Pierces“ ir šiaip nepelnytai nepopuliarus.

2. Vanessa Daou “Sunday Afternoons“. Visada maniau, kad ši daina – tik kokybiškas popsas, bet kai rašiau šią apžvalgą, sužinojau, kad tai – acid jazz. Hmmm.

3. Ardis “Sweet As A Candy“. Šiurpuliukai eina nuo šios dainos. Ir kaip ir pirmuoju atveju, ją labai sunku rasti jūtubėj. Keletą kartų ji buvo užblokuota, tad skubėkite pasiklausyti. Atlikėja Ardis – natūraziluota švedė iš Dominikos. Ji sugebėjo išgarsėti Švedijoje tik viena daina, kurią, galbūt, girdėjote net Jūs.

4. Babybird “Babybird“. Šios grupės stilius toks įmantrus, kad, mano manymu, jie aplenkė laiką, dėl ko netapo populiarūs. Ir niekada netaps. Gal ir gerai, nes dėl nedidelės kainos, juos kada nors kas nors atsiveš į Lietuvą.

5. Hidroelektra “Anastasia, ar tu myli mane?“. Ilgai galvojau, kol pasirinkau šią dainą (ir šią grupę). Aš manu, kad jie taip pat aplenkė laiką bent 30 metų. Tada juos vadino pankais. Kokie jie, nafig, pankai? Tik dėl to, kad buvo kitokie, nei tarkim, Fojė ar Antis?

Leche Flan aka Crème caramel ir mintys apie mirtį

Ruduo įsibėgėja, dienos trumpėja ir vis niūresnės. Reikia saldumynų, kad neužkluptų depresija, stresas ir kitos blogybės… Aaaj, jau per vėlu. Apsidairome ir suvokiame, kad nieko įdomaus nebevyksta, viskas blanku, nyku ir užpisa. Piešta saulė ant aplyto lango nebegelbsti. Nuo nesaikingo šokolado vartojimo atsiranda spuogai. Moterys susisupusios į maišelines kelnes primena lervas. Tik viltis, kad tos lervos pavasarį virs drugeliais dar neleidžia, kaip tikram katalikui, galvoti apie mirtį. Ir jei kada numirčiau, kuo labai abejoju, mano laidotuvėse galėtų pagroti Stephen Jones.

(tarp kitko, klipą režisavo ir gitara grojo Johnny’s Deppas)

Kad nebūtų niūru, pasisaldinam gyvenimą. Tam reikės:

• 4 kiaušinių;
• 200 ml grietinėlės;
• 200 ml pieno;
• 0,5 stiklinės vanilinio cukraus (hmm, esu pakankamai gudrus, todėl tokiems atvejams laikau puskilį cukraus stiklainyje su vanilės ankštimis);
• apelsino ir citrinos.

Gaminsim paprastą kremą, labai populiarų Prancūzijoje, bet dar populiaresnį Filipinuose. Pirmu atveju jis vadinamas kremu su karamele, antru – leče flan (pieniškas kremas). Šiam desertui labai artimas mano nuo vaikystės dievinamas krembriule. Apie krembriule kada nors kitą kartą, o dabar puode užkaičiame stiklinę vandens ir supilame cukrų, palikdami tik kokius 2 šaukštus. Kai vanduo užvirs ir cukrus ištirps, išspaudžiame pusės citrinos sultis, sumažiname ugnį ir paliekame lengvai kunkuliuoti. Kol verda sirupas, kurio, beje, net maišyti nereikia, plakame kiaušinius su likusiu cukrumi ir pusės apelsino sultimis. Tada užviriname grietinėlę su pienu, truputį atvėsiname, pamažu maišydami supilame į kiaušinio masę ir dar plakame.

Plakam, netingim arba pasinaudojame virtuvės kombainu. Aha, maždaug po 40 minučių, ne, ne plakimo, o sirupo virimo, jis įgauna auksinę spalvą.

Tad pasiimame formelių, indelių ir pan. ir pilame po keletą šaukštų sirupo ir paskleidžiame jį ant sienelių.

Pilame po samtelį kitą plakto kremo, o indelius statome į šilto vandens vonelę. Vonelei geriausiai tiks gili skarda.

Visą turinį grūdam į iki 180°C įkaitintą orkaitę. Kepam maždaug pusvalandį, kol kremo paviršius gražiai parus.

Nė nežinau koks šis desertas skanesnis: šiltas ar šaltas. Bet kokiu atveju, palaukime kol truputį atvės, tada uždengiame indelį lėkštele, staigiu judesiu apverčiame ir… Vualia!

Kremas švelnus, karamelė saldi. Vienas kitą papildo. Skanaus.

Ir nebijokite mirties, bet nelaukite jos.