Baklažanų suktinukai

Laimei, kol kas manęs niekas nesuėmė ir pavojus žodžio laisvei negresia. O šiai dienai žodžių mažai, kad liežuvis nepražudytų. Tik kulinarija, tik hardkoras. Mums prireiks:

  • Dachuja Daug mažų baklažanų;
  • 300-400 g rikotos ir jokiu būdu ne varškės;
  • geros saujos smulkintų graikinių riešutų;
  • keleto burokėlių;
  • aliejaus, druskos, šviežių arba džiovintų mėtų.

DSCF7532

Baklažanus pjaustome išilgai plonomis riekelėmis, aptepame aliejumi ir kišame į orkaitę po griliumi.

DSCF7533

Kol ten kas kepa, traiškome riešutus, jei dar to nepadarėme, ir maišome su mėtomis bei rikota.

DSCF7534

 

A, štai ir baklažanų juostelės apskrudo. Pabarstome druska.

DSCF7535

Maždaug po šaukštą rikotos ir riešutų mišinio vyniojame į baklažano juosteles.

DSCF7536

Dedame atgal ant skardos ir grąžiname į orkaitę pakaitinti.

DSCF7538

Tada greitai plonais griežinėliais supjaustome burokėlius, pašlakstome aliejumi, pabarstome druska ir taip pat keliolika minučių kepame orkaitėje, kol taps traškūs it čipsai. Po to kai išimsime iš orkaitės, pašlakstome balzaminiu actu.

Patiekiame su šiltais baklažanų suktinukais.

DSCF7540

Raudonas vynas, kaip keista bebūtų, čia labiau tinka nei baltas.

Ir Ustikų malūno kukurūzų trapučaiai

DSCF7542

Štai ir viskas, mano draugai. Kituose leidiniuose mes nenutolsime nuo Artimųjų Rytų virtuvės.

 

 

Subalansuoti baklažanai

Tesėdamas padažą pažadą (apie ką galvoju, tą rašau), pristatau savo pirmąjį namų darbą iš studijų Harvarde. Ne, receptas tikrai neįspūdingas, jau esu kažką panašaus daręs. Tačiau šį kartą maistas ruošiamas atsižvelgiant į riebalų, angliavandenių ir baltymų balansą. Harmonijai palaikyti reikės:

  • 2 didelių baklažanų (aš ėmiau lietuviškus naminius, todėl jei gerokai mažesni);
  • 133 (che che) ml raugintų pasukų;
  • 120 ml riebesnio jogurto (be persikų ar agrastų, jobta);
  • 120 + 20 ml alyvuogių aliejaus;
  • 1-2 skilteles česnako;
  • granatą;
  • 7 ml (?) čiobrelių (aš ėmiau keletą šakelių iš akies);
  • 3 g žagrenio (neturėjau, pakeičiau raudonėliu);
  • po žiupsnį druskos ir pipirų.

DSCF5854

Orkaitę kaitinam iki 200°C, baklažanus pjaustom išilgai, aptepam 20 ml aliejaus, dedam ant skardos, pabarstom čiobreliais, pipirais ir druska.

DSCF5856

 

Aš padariau nusikaltimą – šalia padėjau kepti paprikas. Užbėgdamas už akių, manau, kad jos puikiai čia derėjo. Skardą pašaunam į orkaitę 40 minučių. O tuo tarpu sumaišom pasukas, jogurtą, likusį aliejų, traiškytą česnaką.

DSCF5857

 

Truputį pasūdom ir dedam šaldytuvan, kol kepa daržovės. A, štai ir jos:

DSCF5859

 

Beje, kol kepa daržovės, nepamirštam išsilukštenti granato sėklų.

Daržoves atvėsinam truputį, bet neatšaldom, apipilam padažu, pabarstome granato sėklomis ir žagreniu (jei turim).

DSCF5860

 

 

Gavosi tikrai gerai, nors pradėdamas gaminti buvau skeptiškai nusiteikęs pasukų ir aliejaus dideliam kiekiui padaže. Nu, bet mokslas eilinį kartą neapgavo – skonis tikrai buvo subalansuotas. Trumparegiams:

DSCF5861

 

Anonsuodamas ateinančios savaitės namų darbus pranešu, kad… Ai, pamaniau, tegul lieka paslaptis. Beje, buvo vienas neprivalomas receptas – šokoladiniai sausainiai. Aš jo atsisakiau dėl savo tingumo, bet kada nors tikrai, pvz. Kalėdoms, padarysiu.

Ir kaip žadėjau praėjusį kartą – filmų top50. 44-41 vietos (pastebėjau, kad praėjusią savaitę pakišau 6 filmus, todėl balanso palaikymui dabar tik 4):

44. Rudens maratonas – paauglystėje žiūrėtas tūkstantį kartų. Filmas apie neišsipildžiusius lūkesčius. “Да, я алхаш.“

43. Nuo saulėlydžio iki aušros – andai kultinis filmas, dabar jau kaip nutrinta auksinė moneta: vertinga, bet neblizga. Truputį fapindavau ant Selmitos, ką jau slėpti.

42. Pavojingi ryšiai – viena geriausia visų laikų ekranizacijų apskritai. Barokinis seksualumas, intrigos ir meilė. Glen Klouz, nors ir nespindinti grožiu – itin patraukli moteris.

41. Baubas – įrodymas, kad geras filmas nebūtinai turi kelti geras emocijas. Košmariškai baisu buvo pirmą kartą, bijau ir dabar žiūrėti jį.

 

Traškios baklažanų juostelės

Dažnas manęs klausia kaip pagaminti baklažanus, kad jie nebūtų riebūs. Bėda ta, kad kepami ar troškinami baklažanai sugeria labai daug riebalų. Kaip baklažanai kepami ant grilio ar orkaitėje praktiškai be riebalų, jau pasakojau. Dabar papasakosiu apie paradoksalų būdą: kuo daugiau riebalų keptuvėje, tuo mažiau jų prisigers baklažanas.

Kokią riebalinę terpę naudoti? Kadangi baklažanus kepsime maksimaliai aukštoje temperatūroje, pasistenkime naudoti kuo aukštesnio degimo laipsnio aliejų: garstyčių, avokadų, žemės riešutų ar sezamo. Beje, paskutiame savo poste pamiršau padėkoti žaviems Žaliakalnio ponams už nuostabų sezamo aliejų. Ačiū, brangieji ir brangiosios.

Mums prireiks:

  • poros baklažanų;
  • poros morkų;
  • mažos cukinijos ir keleto Briuxelio kopūstų (nebūtinai);
  • mažo svogūno;
  • česnako;
  • kiaušinio baltymo;
  • šaukšto krakmolo;
  • šaukšto cukraus;
  • sojos padažo;
  • ryžių acto;
  • aliejaus – naudoju garstyčių.

Daržoves, bent jau baklažanus ir morkas, pjaustome šiaudeliais.

Kiaušinio baltymą atsainiai išplakame, pridėdami truputį krakmolo. Plakinys turėtų būti nei per skystas, nei per tirštas.

Plakinį ir kelis lašus sojos padažo užpilame ant baklažanų. Išmaišome juosteles taip, kad plakinys kuo geriau pasiskirstytų.

Įkaitiname keptuvėje ar voke pusę ar net du trečdalius stiklinės aliejaus. Maksimaliai. Pusę minutės kepame morkas, išimame, pusę minutės kepame cukiniją su kopūstais.

Išimame. Iki minutės arba kol ims skrusti kepame baklažanų juosteles. Patariu kepti mažesnėmis partijomis.

Sumažiname ugnį iki vidutinės, į keptuvę beriame šaukštą cukraus, pilame acto, sojos padažo, sugrąžiname visas keptas daržoves, dedame svogūną, intensyviai maišydami kepame 20 sekundžių. Išjungiame viryklę. Dedame kapotą česnaką. Aš kiek perlaikiau baklažanus padaže, jie nebuvo tokie traškūs kaip norėtųsi. Bet Jums, tikiu, pavyks.

Skanaus, brangieji, iš Žaliakalnio. Ir visiems kitiems linkiu.

Geriausia Lietuvos upė – Visinčia

Baisiuosiu karščius leidžiame ant vandens. Ir ne tik ant vandens, bet ir jame bei po juo. Savaitgalį plaukėme nepažinta Visinčios atkarpa nuo Šalčininkėlių iki Gudelių, kurią įveikėme per parą, nors realiai galėjome ir per keletą valandų, tik nenorėjome, nes taip tegul plaukioja Sondra Jonceva ir Maikonas (ne brazilų futbolininkas). Važiuodami bijojome, kad vidurvasario karščiai bus išsekinę upę. Laimei, upė labai šaltiniuota, maitinama požeminiais vandenimis, tad vandens pakako. Manau, galima drąsiai plaukti šia upe visus metus su bet kokiu laivu, siauresniu nei 2 m.

Upė tikrai labai smagi ir įdomi tiek patyrusiems vandenininkams, tiek linkusiems tiesiog atsipalaiduoti. Maždaug kilometrą nuo Šalčininkėlių upė gana sekli, tačiau kuo toliau, tuo ji siauresnė ir gilesnė. Buvo sietuvų, kur besimaudydami negalėjome pasiekti dugno, nors upės plotis nesiekė ir 2 metrų. Beje, negliose vietose matėme itin retą upių gyvūną, pimpalu ariantį dugną. Nežinia kodėl jis taip elgiasi, jei mūsų mieli skaitytojai parašytų, būtume labai dėkingi.

Maždaug ties geležinkelio Vilnius – Stasylos tiltu, Visinčia ima labai smarkiai vingiuoti per plačią užliejamą pievą. Čia, ko gero, buvo smagiausia plaukimo dalis, nes pasijutome kaip kokie Okovango deltos tyrinėtojai, ieškantys krokodilų papirusų sąžalynuose. Iš pradžių upės vaga buvo tokia:

Po staiga tapo vos praplaukiama:

Džiūgavome su kolega Pupkiu, kai vorai ir vikšrai ėmė byrėti mums į kelnes, burnas ir už apykalių. Neskubriai brovėmės tarp nendrių maždaug valandą, kol pasiekėme gelžkelio tiltą. Va kaip visa pieva atrodo nuo jo:

Aha, o žolėse slepiasi keliasdešimt Visinčios meandrų. Vaizdas po tiltu:

Ir ant jo:

Stovyklavietę pasiderėme praktiškai pačiame Gudelių kaime, kur mūsų laukė vasariška vakarienė. Gamybos procesas aprašytas čia, tik šiuo atveju skonį gerokai pagerino tikras laužo dūmas.

Ankstyvo ryto kava, virta ant laužo ir maudynės su trečiais gaidžiais Visinčios sietuvoje paliko neišdildomą įspūdį. Vienbalsiai nusprendėme, kad Visinčia – geriausia Lietuvos upė. Tiek country cousin Pupkis

Tiek Jūsų nuolankus tarnas

Pasiūlysite ką geriau? Abejoju, nes kitur nepamatysite įmetėjusių topless lenkių.

Keptos salotos – kaip sukontroliuoti savo pyktį

Šiandien aš piktas, vaniūčkos jūs. Ant visų. Už šikančius šunis pievelėse, už rūkančius kaimynus apatiniame aukšte, už dibilus vairuotojus, signalinančius į nugarą prie žalios rodyklės į dešinę, nors man reikia tiesiai, už kaitrą, neveikiančią ventiliacijos sistemą darbe, už bomžus, sulaužančius stiklo konteinerį, už latentinius pedikus, smurtaujančius prieš nelatentinius pedikus, už pasaulinį sionistų sąmokslą, kuris neapsieitų be snarglinų fašistuojančių pseudopatriotų maršų, už pačius blogiausius suši rolus mano gyvenime, užsakytus iš “Čili“, už odontologų aplaidumą, už nesipraususias moteris iš gretimo skyriaus, už visus coitus interruptus, už mižnių alaus pardavėją, nesugebantį paaiškinti koks tas, o koks anas alus… Ai, pakaks. Apie alų: atradau Nekropolio Maximoj naują parduotuvę, kur pilsto lietuvišką ir vokišką alų. Būtent, pačioje Maximoje prie alaus skyriaus. Visiškas feilas ta parduotuvė: alus gal ir nieko, bet imamas mokestis už plastmasinę tarą (50 ct., aha) ir laukinio kapitalizmo kainos nebeskatina manęs ten grįžti. Ar normalu už paprasto alaus litrą mokėti 9-11 Lt? Ir aš sakau, kad primetęs dar kelis litus, verčiau nusipirksiu litrą (litrą, blia!) puikaus vokiško vyno, Rivanerio ar Mueller Thurgau iš Domininko Veličkos parduotuvės.

Paprastai pyktis užklumpa žmones, kai trūksta gliukozės kraujyje. Kad taip neatsitiktų, skubiai reikia užkąsti. Jūsų dėmesiui, išskirtinės armėniškos salotos iš ant grotelių keptų daržovių. Reikės:

  • keleto baklažanų;
  • kelių paprikų;
  • kelių pomidorų;
  • raudono svogūno;
  • česnako;
  • žalumynų: krapų, petražolių, kalendros, baziliko, rukolos – tiks bet kas;
  • druskos, vyno acto, alyvuogių aliejaus.

Uždegam laužą arba įjungiam orkaitę. Baklažanus subadom, juos, paprikas ir pomidorus truputį aptepam aliejumi ir kišam ant grotelių į orkaitę (pomidorus kiek vėliau). Tuo tarpu pjaustome svogūną, česnaką, žalimynus.

Kai tik daržovių odelė ims juoduoti, traukiame jas lauk. Beje, baklažanai keps ilgiausiai.

Lupam daržovėms odeles, minkštimus pjaustom postambiais gabalėliais.

Nuo daržovių bus daug sulčių, ypač nuo pomidorų, tad stengiamės nupilti jas į kokį indą (mums jų prireiks rytoj). Visas daržoves sumaišome dubenyje, pabarstome druska, užpilam šaukštu dviem acto ir aliejaus.

Patiekiame su duona, o dar geriau – su geru šašlyku. Degtinė tiks irgi. O aš jau pasitenkinsiu medaus alumi, ką jau čia.

Skanaus, brangieji. Nesipykite niekada. O jei susipykote – taikykitės.

PS: mano lyrinio herojaus nuomonė ne visada sutampa su mano nuomone (autorius).

Daržovės ant grilio – duoklė Mažųjų Broliukų ordinui

Jei būčiau labai religingas – tapčiau vienuoliu, o kadangi labai myliu gyvenimą, stočiau į pranciškonų vienuolyną. Vien tai, kad mažiesiems broliukams andai priklausė Petrarka ir Rablė, leidžia daryti prielaidą, kad pranciškonams nesvetimas gyvenimo šventės pojūtis. Gal kas nežino, bet yra trys pranciškonų šakos: pranciškonai konventualai (ačiū jiems už suteiktą vieną iš sakramentų Jūsų nuolankiam tarnui), pranciškonai kapucinai (duokit man krapučino! aš esu didysis Kornholjo!) ir bernardinai (įdomu, čia jie įkūrė vieną kvailiausių naujienų portalų Lietuvoje?). Kodėl miniu pranciškonus? Buvau savaitgalį Vilniaus Bernardinų bažnyčioje.  Kas patiko? Laidojimo rūsiai (no photos), vitražai,

vieta už altoriaus, kur melsdavosi broliai,

vaizdai nuo PR bokšto ir nuo stogo, ypač į Šv. Onos bažnyčią iš dar neregėto kampo,

vaizdai iš choro,

vaikų egzorcizmas.

Aš neveltui paminėjau tris Mažųjų Broliukų ordino atšakas. Šiandien pietums sumaniau pasigaminti trijų panašių daržovių kepsnelius ant grotelių. Kažkaip man atrodo, kad taip pietauja ir vienuoliai. Ypač penktadieniais.

Pasiruošiam:

  • daržovių trejybę: baklažaną, cukiniją, agurotį;
  • svogūną;
  • 3-4 skilteles česnako;
  • stiklinę ryžių;
  • pusę stiklinės alyvuogių aliejaus;
  • pusę citrinos;
  • čiobrelių, rupios druskos, čili miltelių.

Užkaičiame perplautus ryžius. Užkuriame laužą arba įsijungiame orkaitę grilio režimu. Kol ten kaista, susipjaustome daržoves šaibomis, maždau 1-2 cm storio.

Aptepame tas šaibas alyvuogių aliejumi, tik labai negausiai, pabarstome čiobreliais ir truputį druska.

Dedame ant grotelių ir šauname į gerai įkaitintą orkaitę, o geriau – virš gerai įkaitintų anglių.

Kepame 10-15 minučių, kol gražiai apskrus, tada apverčiame ir dar 10 minučių kepame. Tuo tarpu, ruošiame padažą: sumaišome pusę stiklinės aliejaus, pusės citrinos sulčių, spaustą česnaką ir smulkintus čiobrelius.

Prieš baigiant kepti daržovėms, dedame ant jų plonais žiedais pjaustytą svogūną. Kai tik bus gatava, dedame viską į plačią lėkštę ir gausiai palaistome padažu.

Kol ten ką, galime iškepti dar ne vieną partiją, neabejoju, to prireiks, nes skanu шопездец. Patiekiame su ryžiais, pasibarstome čili ar bent paprikos milteliais.

Jei dar nežinojote – geriausi baklažanų, cukinijų ir aguročių draugai: česnakas, citrina, čili. Keliu šalto putojančio vyno, praskiesto apelsinų sultimis ir ledukais, taurę už OFM – Mažųjų Broliukų Ordiną.

Skanaus. Dievas su Jumis.