Pica – takoskyra tarp paprastumo ir kokybės

Pakalbėkime apie picą, regis tokį paprastą, ubagišką fast foodinį patiekalą, kurį Europos Komisija priskyrė prie kulinarinio paveldo. Mano galva, šis patiekalas, kartu su burgeriais, kebabais ir barščiais, gali būti toks, koks patinka galutiniam vartotojui. Kita vertus, kažkokių minimalių kanonų turi būti laikomasi. Tarkim, aš niekaip negaliu suvokti Vilniaus miegamųjų rajonų prekybos centruose įsikūrusių <sarcasm mode on>picerijų</sarcasm mode off> populiarumo priežasčių. Na gerai, kainos ten patrauklios, bet picų sudėtis tokia, kaip ir 1989 m. Antakalnio g. 102 name įsikūrusioje kavinėje, kuri vadinosi “Mini kavinė“ ir pirmoji Lietuvoje pradėjo pardavinėti picas, kurios su picomis neturėjo nieko bendro: sūrio imitacija, kumpio imitacija, paplotėlio imitacija, net kečupo imitacija. Paskui netikėtai atėjo 2017 m. su savo Beatu Nicholsonu ir jo “Jurgiu ir drakonu“, kur tarsi ir teisingos picos, bet, pizdec, kokios brangios ir neskanios, nepaisant to, kad kepamos malkų krosnyje. Taip, aš toks padugnė, kad darau antireklamą, nes JiD picos tikrai neskanios, dėl ko aš piktas kaip šeškas.

O juk vienai skaniai picai reikia tiek nedaug:

  • 200 g miltų;
  • trupučio (apie 100 ml) šilto vandens;
  • 7 g sausų mielių;
  • 5 g druskos;
  • žiupsnio tarkuoto Parmos sūrio;
  • San Marzano pomidorų (skardinėse irgi būna);
  • normalios itališkos mocarelos;
  • šviežio baziliko arba raudonėlio lapelių;
  • alyvuogių aliejaus, aišku extra virgin;
  • bet kokių priedų, jei nenorite Margheritos.

Picos padui maišome miltus, mieles, druską ir šiltą vandenį ir minkome, kol bus elastinga tešla kaip Monicos Belucci krūtys. Uždengiame drėgnu rankšluostėliu ir paliekame kildintis bent valandą. Po valandos rankomis tampome tešlą iki plono apskrito paplotėlio formos. Italai draudžia naudoti kočėlą, bet nemanau, kad tai mauvais ton naudotis priemonėmis.

Ant paplotėlio pašlakstome aliejaus, pabarstome tarkuoto Parmos – ne Džiugo – sūrio. Dedame smulkintus San Marzano pomidorus (šioje vietoje aš linkstu nukrypti nuo kanonų, nes ši pomidorų veislė šviežia Lietuvoje neįmanoma, o skardinėje kainuoja virš dviejų eurų, todėl, manau, galima rinktis kitą mėsingų ir nesultingų pomidorų veislę). Plėšome mocarelą – tikrai ne Vilkyškių ar Rakiškią, o itališką, nors nebūtinai buivolių pieno – pakaks ir karvių. Plėšome baziliko lapelių ir

kišame į malkomis iškūrentą krosnį iki 240°C įkaitintą orkaitę ir kepame minutę pusantros, kol ištirps mocarela. Voila!

Galima tą pačią picą padaryti skalsesnę, uždėdami papildomų ingredientų.

Tada reikėtų kiek ilgiau kepti, bent 5 minutes ir žemesnėje temperatūroje.

O grįžtant 1990-uosius, turbūt atsiras žmonių, kam ši muzika bus tokia pat saldi kaip ir man.

Reklama

Paskutinės vasaros dienos čachochbili, už kurį galima nužudyti

Gamardžioba, brangieji. Šiandien paskutinė vasaros diena, todėl gaminsime kažką ypatingo. Tai bus – gruziniškas patiekalas čachochbili. Paprastai jis ruošiamas iš viščiuko laukinio fazano. Mes gi savo laukinį fazaną gaudome prekybos centre arba turguje. Dar daugiau – mūsų laukinis fazanas, kurį sumedžiojome, buvo sudarytas tik iš blauzdelių: nei galvos, nei vidurių, nei sparnų – tik geras kilogramas blauzdelių.

DSCF7226

Be laukinio fazano pasiimame:

  • keletą svogūnų;
  • 4-5 pomidorus;
  • keletą česnako galvučių;
  • čili pipirą;
  • žalumynų: baziliko, raudonėlio, kalendros;
  • pora šaukštų adžikos;
  • šaukštą pomidorų pastos;
  • trupučio aliejaus;
  • prieskonių: maltų čili pipirų, juodųjų pipirų, maltos kalendros ir chmeli-suneli mišinio bei druskos.

DSCF7224

Sunkiame puode įkaitiname aliejų ir apkepame fazano gabalėlius, kad odelė gražiai apskrustų, o atskiroje keptuvėje kepame smulkiai pjaustytus svogūnus, kol taps permatomi. Kai fazano gabalėliai apskrus, uždengiame puodą, sumažiname ugnį iki minimumo ir paliekame pusvalandžiui. Po pusvalandžio pas fazaną keliauja kepti svogūnai.

DSCF7230

Uždengiame ir paliekame toliau troškintis Dėmesio! Papildomai jokio vandens nereikia, nes, per tą pusvalandį, kol po dangčiu troškinosi fazanas, mes pjaustėme pomidorus.

DSCF7229

O tada patroškinome keletą minučių atskiroje keptuvėje (tarkim, kurioje apkepėm svogūnus), pabaigoje įmaišydami šaukštą pomidorų pastos.

DSCF7231

Visa tai irgi keliauja į puodą su fazanu.

DSCF7232

Štai jums ir papildomas skystis. Dabar galime gerai pasūdyti ir, dar po penkiolikos minučių troškinimo po dangčiu, įmaišome kapotą čiliaką, adžiką bei pusę kapotų žalumynų.

DSCF7233

 

Po valandos nuo gaminimo pradžios mėsa jau turėtų po truputį atsiskyrinėti nuo kaulų, todėl dedame prieskonius, kapotą česnaką ir likusius žalumynus.

DSCF7234

Išmaišome, uždengiame, išjungiame viryklę ir paliekame dar 15 minučių pastovėt.

Tiekiame su gruziniška duona, ryžiais arba tik su vynu.

DSCF7235

Gaila, kad negaliu perduoti jums kvapų. Už dubenėlį čachochbili galėčiau nužudyti.

O tai, kad baigėsi vasara – labai liūdna. Ruduo užknisa.

Pigusis pesto variantas

Sveiki sulaukę ketvirtojo pasaulinio karo nuojautų. Tūlas man atrėš – o kada vyko trečiasis? Na, “šaltasis“ buvo trečiasis. Bet, kaip suprantu, nedaugelis išmoko pirmojo ir, ypač, antrojo pamokas. Tai, ką daro Putleris 2014 m. Ukrainoje, labai primena 1939 m. Čekoslovakiją. Deja, šių laikų politikoje nesimato Čerčilio analogo – vien tik uodegas pabrukę čemberlenai.

Dovanokite, aš užsimiršau, mano blogas jokiu būdu nėra politinis. Bet, kaip bebūtų, pasaulis gerokai nesaugesnis nei, tarkim, prieš 20 metų. Bet tai tik nuojautos.

Šiandien pabandysiu pagaminti pesto padažą iš nebrangių ir lengvai gaunamų produktų. Reikės:

  • Keleto saujų graikinių riešutų (originale – pinijų arba kedrų riešutai, bet jų kaina kosminė);
  • gabalo grano padano sūrio (originale – parmezanas, bet jis dukart brangesnis);
  • gero alyvuogių aliejaus (va ant aliejaus taupyti neverta);
  • keleto skiltelių česnako;
  • daug šviežio baziliko;
  • keleto šakelių petražolės.

DSCF7062

 

Riešutus, baziliką, petražoles dedame į smulkintuvą, užpilame bent puse stiklinės aliejaus ir – pirmyn.

DSCF7063

 

Malti iki košės nereikia – turi jaustis riešutų trupinių tekstūra. Daugelis paklaus: o kam petražolė? Paprastai, smulkintas bazilikas praranda spalvą – oksiduojasi, todėl mes naudojame natūralų antioksidantą vitaminą C, kurio labai daug petražolėse.

Toliau – smulkiai tarkuojame sūrį.

DSCF7066

Ir maišome su riešutų mase bei traiškytu česnaku.

DSCF7068

Ėėėėmmmm. Atrodo siaubingai. Nepaisant to, kad skonis su makaronais ar virtomis bulvėmis neblogas, daugiau taip nedarysiu.DSCF7069

Viščiukas su kuskusu

Tik po daugelio metų, kiek rašau šitą tinklaraštį, pastebėjau, jog neturiu nei vieno recepto iš Afrikos. Bijau net pagalvot, kas manęs laukia, jei čia apsilankys Nobelio Taikos premijos laureato iš Kenijos Indonezijos Havajų Baltųjų Rūmų fanai. Gal tai ir ne tos, juodosios Afrikos receptas, bet Magribas, kad ir Šiaurės, bet Afrika.

Prieš pradėdami ruošti patiekalą, nusiperkame viščiuką (galima ir vištą, bet viščiukas geriau) ir iš vakaro įtriname jį druskos, alyvuogių aliejaus, citrinos sulčių, visokių bazilikų ir mėtų, pipirų mišiniu, prismaigstome po oda česnako skiltelių ir paliekame šaldytuve. Dar mums reikės:

  • 200 g kuskuso;
  • džiovintų vaisių: figų, datulių, abrikosų, razinų ir t.t. ir pan.;
  • prieskonių: cinamono žievės atplaišos, kardamono 2 dėžučių, nemaltos kalendros sėklų (gerai ir čiliakas ten būtų);
  • citrinos (kai laimai Maximoje kainuoja tiek, kiek citrinos, nuodėmė jų nepirkti);
  • aš, žinoma, šiuo metų laiku neradau, bet labai gerai būtų šviežių metų ir bazilikų.

DSCF5345

Įkaitiname orkaitę iki 200ᵒC, o kol kaista, užpilame kuskusą puse stiklinės drungno vandens, keletu šaukštų alyvuogių aliejaus, beriame žiupsnį druskos, nuplikytus vaisius, kapotas mėtas ir bazilikus, prieskonius, citrinos skilteles, viską išmaišome

DSCF5346

ir kišame viščiukui išangėn. C’est la vie, norint skaniai pavalgyti tenka ir ne itin švariais darbais užsiimti.

DSCF5347

 

Toliau einame paprastesniuoju keliu: užuot reguliavę kas pora minučių kepimo temperatūrą ir sekę, kad viščiukas neimtų svilti, viduje išlikdamas žalias, tiesiog pasinaudojame technikos stebuklu – kepimo rankove.

DSCF5349

 

Per 40 minučių 800 g viščiuko mėsa kris nuo kaulų, o odelė bus gardžiai apskrudusi.

DSCF5350

 

O štai dabar alkoholis prie šio patiekalo netiks. Tik saldi stipri mėtų arbata. Skanaus.

DSCF5351

 

Kuskusas Šiaurės Afrikai – tai kaip mums juoda duona, airiams ir baltarusiams – bulvės, italams – makaronai, kinams – ryžiai, amerikonams – kukurūzai, rusams – degtinė.

PS: bijau, kad žmonės, gyvenantys pagal paniatkes, tokia kulinarija neužsiima. Tikiuosi, kad Jūs neturite prietarų ir tabu. Pavasario Jums.

Žaidžiame skvošą su trinta sriuba

Jau ne pirmas kartas kai dedu trintos sriubos receptą. Ir netgi galite mesti į mane akmenį, nes ši sriuba niekuo neįpatinga – tos pačios daržovės, ta pati metodika kaip čia arba ten. Tačiau negaliu nepapostini seno recepto vien dėl smagaus pateikimo. Įdomumui reikės:

  • cukinijos;
  • trupučio brokolio;
  • trupučio žiedinio kopūsto;
  • gabalo saliero;
  • petražolės šaknies;
  • poros trijų morkų;
  • svogūno;
  • sultinio;
  • druskos, pipirų, baziliko, pankolio sėklų, kumino;
  • ir, tsakant, paties skvošo, tai yra kriaušės formos moliūgo.

Tai tas pats moliūgas, skonis jo nė kiek neįpatingas, tačiau forma mūsuose dar nauja.

Kol ten ką, užkaičiame orkaitę ir ant grotelių joje svilinam morkas, cukiniją ir ketvirčiuotą svogūną.

Kol svyla, užkaičiame truputį sultinio ir lėtai verdame kopūstinius bei šakninius ingredientus. Ir, perpjovę skvošą išilgai, išėmę sėklas, išpjovę minkštimą, skaptuojame gražiai jo vidų. Oba.

Kai daržovės orkaitėje gražiai paskrus, dedame jas į puodą, kur verda kitos daržvės, ten pat keliauja ir moliūgo minkštimas. Neilgai pavirę, tik kad suminkštėtų daržovės, išjugiam viryklę, dedam prieskonius, sūdom, triname viską smulkituvu ar, jei neturime, plikomis rankomis. Patiekiame su grietinėle, grietine, sūriu ar dar bala žino kas kam patinka, skvošo dubenėliuose, aha, gaiviai kvepiančiuose rugpjūčiu.

Skanaus, mažučiai. Dar laukia pasta, pagrindinis patiekalas, desertas.

Skrituliukų magija. Mažai raidžių

Neturiu šiandien nuotaikos. Gal todėl, kad kažkas naudoja DDos atakas prieš LiveJournal ir blogas.lt; kas tai galėtų būti?

Kalbant apie šios dienos patiekalą: jei kas neaišku – klauskite komentaruose.

Vienas:

Du:

Trys:

(kol rašau šį ilgą tekstą, pastebėjau, kad ir WordPress’as atakuojamas)

Keturi:

Penki:

Oj, atsiprašau, ne tie skrituliukai… penki:

Skanaus, gerieji žmonės. Susikaupkime, artėja Didžioji Savaitė.

Kai trūksta žalumos – žalios salotos

Nors kalendorinis pavasaris įsibėgėjo, gamtoje dar nyku ir šalta, ką paliudijo ir šio savaitgalio ekskursija su baidare Žeimena nuo Pabradės iki Santakos (apie tai plačiau kitame fotoreportaže). Vienu žodžiu, pavasaris man sako: “Čiulpk

Į tai neturiu jokių kontrargumentų, todėl nusiperku žalių daržovių bei keletą papildomų detalių:

  • cukiniją;
  • brokolį;
  • papriką;
  • džiovinto baziliko;
  • pažaliavusio alyvuogių aliejaus;
  • virtų krevečių;
  • apelsiną;
  • nu ten, visokių pipirų, druskos…

Pasiguosiu: naujajame bute viryklė tokia pasenusi, kad nepavyksta daryti strir-fry patiekalų. Tenka suktis, paprastai troškinant daržoves. Pirmiausia, jas stambiai supjaustau.

Tada trumpai ir nesmarkiai apkepinu brokolius ir papriką su alyvuogių aliejumi, kiek vėliau, kai suminkštės paprika, dedu cukinijas, išspaudžiu apelsino sultis.

Truputį pasūdau, palieku troškintis 10 minučių. Pabarstau baziliku, išjungiu viryklę, dedu krevetes, išmaišau, uždengiu ir palaukiu, kol sušils krevetės. Lėkštėje galima pabarstyti pipirais arba sezamo sėklimis.

Kai kas sako, kad per daug alkoholio ne tik mano bloge, bet ir gyvenime. Ką gi, darau išvadas. O Jums – skanaus, laukite žibuoklių ir džiaukitės pasaulio dovanomis.

… o tuo tarpu orkaitėje lėtai kyla čiabata