Pica – takoskyra tarp paprastumo ir kokybės

Pakalbėkime apie picą, regis tokį paprastą, ubagišką fast foodinį patiekalą, kurį Europos Komisija priskyrė prie kulinarinio paveldo. Mano galva, šis patiekalas, kartu su burgeriais, kebabais ir barščiais, gali būti toks, koks patinka galutiniam vartotojui. Kita vertus, kažkokių minimalių kanonų turi būti laikomasi. Tarkim, aš niekaip negaliu suvokti Vilniaus miegamųjų rajonų prekybos centruose įsikūrusių <sarcasm mode on>picerijų</sarcasm mode off> populiarumo priežasčių. Na gerai, kainos ten patrauklios, bet picų sudėtis tokia, kaip ir 1989 m. Antakalnio g. 102 name įsikūrusioje kavinėje, kuri vadinosi “Mini kavinė“ ir pirmoji Lietuvoje pradėjo pardavinėti picas, kurios su picomis neturėjo nieko bendro: sūrio imitacija, kumpio imitacija, paplotėlio imitacija, net kečupo imitacija. Paskui netikėtai atėjo 2017 m. su savo Beatu Nicholsonu ir jo “Jurgiu ir drakonu“, kur tarsi ir teisingos picos, bet, pizdec, kokios brangios ir neskanios, nepaisant to, kad kepamos malkų krosnyje. Taip, aš toks padugnė, kad darau antireklamą, nes JiD picos tikrai neskanios, dėl ko aš piktas kaip šeškas.

O juk vienai skaniai picai reikia tiek nedaug:

• 200 g miltų;
• trupučio (apie 100 ml) šilto vandens;
• 7 g sausų mielių;
• 5 g druskos;
• žiupsnio tarkuoto Parmos sūrio;
• San Marzano pomidorų (skardinėse irgi būna);
• normalios itališkos mocarelos;
• šviežio baziliko arba raudonėlio lapelių;
• alyvuogių aliejaus, aišku extra virgin;
• bet kokių priedų, jei nenorite Margheritos.

Picos padui maišome miltus, mieles, druską ir šiltą vandenį ir minkome, kol bus elastinga tešla kaip Monicos Belucci krūtys. Uždengiame drėgnu rankšluostėliu ir paliekame kildintis bent valandą. Po valandos rankomis tampome tešlą iki plono apskrito paplotėlio formos. Italai draudžia naudoti kočėlą, bet nemanau, kad tai mauvais ton naudotis priemonėmis.

Ant paplotėlio pašlakstome aliejaus, pabarstome tarkuoto Parmos – ne Džiugo – sūrio. Dedame smulkintus San Marzano pomidorus (šioje vietoje aš linkstu nukrypti nuo kanonų, nes ši pomidorų veislė šviežia Lietuvoje neįmanoma, o skardinėje kainuoja virš dviejų eurų, todėl, manau, galima rinktis kitą mėsingų ir nesultingų pomidorų veislę). Plėšome mocarelą – tikrai ne Vilkyškių ar Rakiškią, o itališką, nors nebūtinai buivolių pieno – pakaks ir karvių. Plėšome baziliko lapelių ir

kišame į malkomis iškūrentą krosnį iki 240°C įkaitintą orkaitę ir kepame minutę pusantros, kol ištirps mocarela. Voila!

Galima tą pačią picą padaryti skalsesnę, uždėdami papildomų ingredientų.

Tada reikėtų kiek ilgiau kepti, bent 5 minutes ir žemesnėje temperatūroje.

O grįžtant 1990-uosius, turbūt atsiras žmonių, kam ši muzika bus tokia pat saldi kaip ir man.

Paskutinės vasaros dienos čachochbili, už kurį galima nužudyti

Gamardžioba, brangieji. Šiandien paskutinė vasaros diena, todėl gaminsime kažką ypatingo. Tai bus – gruziniškas patiekalas čachochbili. Paprastai jis ruošiamas iš viščiuko laukinio fazano. Mes gi savo laukinį fazaną gaudome prekybos centre arba turguje. Dar daugiau – mūsų laukinis fazanas, kurį sumedžiojome, buvo sudarytas tik iš blauzdelių: nei galvos, nei vidurių, nei sparnų – tik geras kilogramas blauzdelių.

Be laukinio fazano pasiimame:

• keletą svogūnų;
• 4-5 pomidorus;
• keletą česnako galvučių;
• čili pipirą;
• žalumynų: baziliko, raudonėlio, kalendros;
• pora šaukštų adžikos;
• šaukštą pomidorų pastos;
• trupučio aliejaus;
• prieskonių: maltų čili pipirų, juodųjų pipirų, maltos kalendros ir chmeli-suneli mišinio bei druskos.

Sunkiame puode įkaitiname aliejų ir apkepame fazano gabalėlius, kad odelė gražiai apskrustų, o atskiroje keptuvėje kepame smulkiai pjaustytus svogūnus, kol taps permatomi. Kai fazano gabalėliai apskrus, uždengiame puodą, sumažiname ugnį iki minimumo ir paliekame pusvalandžiui. Po pusvalandžio pas fazaną keliauja kepti svogūnai.

Uždengiame ir paliekame toliau troškintis Dėmesio! Papildomai jokio vandens nereikia, nes, per tą pusvalandį, kol po dangčiu troškinosi fazanas, mes pjaustėme pomidorus.

O tada patroškinome keletą minučių atskiroje keptuvėje (tarkim, kurioje apkepėm svogūnus), pabaigoje įmaišydami šaukštą pomidorų pastos.

Visa tai irgi keliauja į puodą su fazanu.

Štai jums ir papildomas skystis. Dabar galime gerai pasūdyti ir, dar po penkiolikos minučių troškinimo po dangčiu, įmaišome kapotą čiliaką, adžiką bei pusę kapotų žalumynų.

 

Po valandos nuo gaminimo pradžios mėsa jau turėtų po truputį atsiskyrinėti nuo kaulų, todėl dedame prieskonius, kapotą česnaką ir likusius žalumynus.

Išmaišome, uždengiame, išjungiame viryklę ir paliekame dar 15 minučių pastovėt.

Tiekiame su gruziniška duona, ryžiais arba tik su vynu.

Gaila, kad negaliu perduoti jums kvapų. Už dubenėlį čachochbili galėčiau nužudyti.

O tai, kad baigėsi vasara – labai liūdna. Ruduo užknisa.

Pigusis pesto variantas

Sveiki sulaukę ketvirtojo pasaulinio karo nuojautų. Tūlas man atrėš – o kada vyko trečiasis? Na, “šaltasis“ buvo trečiasis. Bet, kaip suprantu, nedaugelis išmoko pirmojo ir, ypač, antrojo pamokas. Tai, ką daro Putleris 2014 m. Ukrainoje, labai primena 1939 m. Čekoslovakiją. Deja, šių laikų politikoje nesimato Čerčilio analogo – vien tik uodegas pabrukę čemberlenai.

Dovanokite, aš užsimiršau, mano blogas jokiu būdu nėra politinis. Bet, kaip bebūtų, pasaulis gerokai nesaugesnis nei, tarkim, prieš 20 metų. Bet tai tik nuojautos.

Šiandien pabandysiu pagaminti pesto padažą iš nebrangių ir lengvai gaunamų produktų. Reikės:

• Keleto saujų graikinių riešutų (originale – pinijų arba kedrų riešutai, bet jų kaina kosminė);
• gabalo grano padano sūrio (originale – parmezanas, bet jis dukart brangesnis);
• gero alyvuogių aliejaus (va ant aliejaus taupyti neverta);
• keleto skiltelių česnako;
• daug šviežio baziliko;
• keleto šakelių petražolės.

 

Riešutus, baziliką, petražoles dedame į smulkintuvą, užpilame bent puse stiklinės aliejaus ir – pirmyn.

 

Malti iki košės nereikia – turi jaustis riešutų trupinių tekstūra. Daugelis paklaus: o kam petražolė? Paprastai, smulkintas bazilikas praranda spalvą – oksiduojasi, todėl mes naudojame natūralų antioksidantą vitaminą C, kurio labai daug petražolėse.

Toliau – smulkiai tarkuojame sūrį.

Ir maišome su riešutų mase bei traiškytu česnaku.

Ėėėėmmmm. Atrodo siaubingai. Nepaisant to, kad skonis su makaronais ar virtomis bulvėmis neblogas, daugiau taip nedarysiu.

Viščiukas su kuskusu

Tik po daugelio metų, kiek rašau šitą tinklaraštį, pastebėjau, jog neturiu nei vieno recepto iš Afrikos. Bijau net pagalvot, kas manęs laukia, jei čia apsilankys Nobelio Taikos premijos laureato iš Kenijos Indonezijos Havajų Baltųjų Rūmų fanai. Gal tai ir ne tos, juodosios Afrikos receptas, bet Magribas, kad ir Šiaurės, bet Afrika.

Prieš pradėdami ruošti patiekalą, nusiperkame viščiuką (galima ir vištą, bet viščiukas geriau) ir iš vakaro įtriname jį druskos, alyvuogių aliejaus, citrinos sulčių, visokių bazilikų ir mėtų, pipirų mišiniu, prismaigstome po oda česnako skiltelių ir paliekame šaldytuve. Dar mums reikės:

• 200 g kuskuso;
• džiovintų vaisių: figų, datulių, abrikosų, razinų ir t.t. ir pan.;
• prieskonių: cinamono žievės atplaišos, kardamono 2 dėžučių, nemaltos kalendros sėklų (gerai ir čiliakas ten būtų);
• citrinos (kai laimai Maximoje kainuoja tiek, kiek citrinos, nuodėmė jų nepirkti);
• aš, žinoma, šiuo metų laiku neradau, bet labai gerai būtų šviežių metų ir bazilikų.

Įkaitiname orkaitę iki 200ᵒC, o kol kaista, užpilame kuskusą puse stiklinės drungno vandens, keletu šaukštų alyvuogių aliejaus, beriame žiupsnį druskos, nuplikytus vaisius, kapotas mėtas ir bazilikus, prieskonius, citrinos skilteles, viską išmaišome

ir kišame viščiukui išangėn. C’est la vie, norint skaniai pavalgyti tenka ir ne itin švariais darbais užsiimti.

 

Toliau einame paprastesniuoju keliu: užuot reguliavę kas pora minučių kepimo temperatūrą ir sekę, kad viščiukas neimtų svilti, viduje išlikdamas žalias, tiesiog pasinaudojame technikos stebuklu – kepimo rankove.

 

Per 40 minučių 800 g viščiuko mėsa kris nuo kaulų, o odelė bus gardžiai apskrudusi.

 

O štai dabar alkoholis prie šio patiekalo netiks. Tik saldi stipri mėtų arbata. Skanaus.

 

Kuskusas Šiaurės Afrikai – tai kaip mums juoda duona, airiams ir baltarusiams – bulvės, italams – makaronai, kinams – ryžiai, amerikonams – kukurūzai, rusams – degtinė.

PS: bijau, kad žmonės, gyvenantys pagal paniatkes, tokia kulinarija neužsiima. Tikiuosi, kad Jūs neturite prietarų ir tabu. Pavasario Jums.

Žaidžiame skvošą su trinta sriuba

Jau ne pirmas kartas kai dedu trintos sriubos receptą. Ir netgi galite mesti į mane akmenį, nes ši sriuba niekuo neįpatinga – tos pačios daržovės, ta pati metodika kaip čia arba ten. Tačiau negaliu nepapostini seno recepto vien dėl smagaus pateikimo. Įdomumui reikės:

• cukinijos;
• trupučio brokolio;
• trupučio žiedinio kopūsto;
• gabalo saliero;
• petražolės šaknies;
• poros trijų morkų;
• svogūno;
• sultinio;
• druskos, pipirų, baziliko, pankolio sėklų, kumino;
• ir, tsakant, paties skvošo, tai yra kriaušės formos moliūgo.

Tai tas pats moliūgas, skonis jo nė kiek neįpatingas, tačiau forma mūsuose dar nauja.

Kol ten ką, užkaičiame orkaitę ir ant grotelių joje svilinam morkas, cukiniją ir ketvirčiuotą svogūną.

Kol svyla, užkaičiame truputį sultinio ir lėtai verdame kopūstinius bei šakninius ingredientus. Ir, perpjovę skvošą išilgai, išėmę sėklas, išpjovę minkštimą, skaptuojame gražiai jo vidų. Oba.

Kai daržovės orkaitėje gražiai paskrus, dedame jas į puodą, kur verda kitos daržvės, ten pat keliauja ir moliūgo minkštimas. Neilgai pavirę, tik kad suminkštėtų daržovės, išjugiam viryklę, dedam prieskonius, sūdom, triname viską smulkituvu ar, jei neturime, plikomis rankomis. Patiekiame su grietinėle, grietine, sūriu ar dar bala žino kas kam patinka, skvošo dubenėliuose, aha, gaiviai kvepiančiuose rugpjūčiu.

Skanaus, mažučiai. Dar laukia pasta, pagrindinis patiekalas, desertas.

Skrituliukų magija. Mažai raidžių

Neturiu šiandien nuotaikos. Gal todėl, kad kažkas naudoja DDos atakas prieš LiveJournal ir blogas.lt; kas tai galėtų būti?

Kalbant apie šios dienos patiekalą: jei kas neaišku – klauskite komentaruose.

Vienas:

Du:

Trys:

(kol rašau šį ilgą tekstą, pastebėjau, kad ir WordPress’as atakuojamas)

Keturi:

Penki:

Oj, atsiprašau, ne tie skrituliukai… penki:

Skanaus, gerieji žmonės. Susikaupkime, artėja Didžioji Savaitė.

Kai trūksta žalumos – žalios salotos

Nors kalendorinis pavasaris įsibėgėjo, gamtoje dar nyku ir šalta, ką paliudijo ir šio savaitgalio ekskursija su baidare Žeimena nuo Pabradės iki Santakos (apie tai plačiau kitame fotoreportaže). Vienu žodžiu, pavasaris man sako: “Čiulpk

Į tai neturiu jokių kontrargumentų, todėl nusiperku žalių daržovių bei keletą papildomų detalių:

• cukiniją;
• brokolį;
• papriką;
• džiovinto baziliko;
• pažaliavusio alyvuogių aliejaus;
• virtų krevečių;
• apelsiną;
• nu ten, visokių pipirų, druskos…

Pasiguosiu: naujajame bute viryklė tokia pasenusi, kad nepavyksta daryti strir-fry patiekalų. Tenka suktis, paprastai troškinant daržoves. Pirmiausia, jas stambiai supjaustau.

Tada trumpai ir nesmarkiai apkepinu brokolius ir papriką su alyvuogių aliejumi, kiek vėliau, kai suminkštės paprika, dedu cukinijas, išspaudžiu apelsino sultis.

Truputį pasūdau, palieku troškintis 10 minučių. Pabarstau baziliku, išjungiu viryklę, dedu krevetes, išmaišau, uždengiu ir palaukiu, kol sušils krevetės. Lėkštėje galima pabarstyti pipirais arba sezamo sėklimis.

Kai kas sako, kad per daug alkoholio ne tik mano bloge, bet ir gyvenime. Ką gi, darau išvadas. O Jums – skanaus, laukite žibuoklių ir džiaukitės pasaulio dovanomis.

… o tuo tarpu orkaitėje lėtai kyla čiabata

Mitai apie Lietuvą ir kaip aš viriau žiemos sriubą

Здаровенкi былы! Žiema eina į pabaigą, nors dar nedrįstu šių dienų vadinti pavasariu. Ir netgi ne dėl meteorologinių sąlygų. Štai daugelis Europos tautų jau mėgaujasi pirmaisiai pavasario daigais: kas kiaulpienių lapeliais, kas pirmąja dilgėle, kiti – žibuoklių žiedais ar net grybais. Mūsuose, deja, valgoma tik tai, kas liko nuo rudens derliaus. O liko, patikėkite, ne kažin kas. Prieš keletą dienų patyriau, kad kai kurie lietuviai vis dar tiki prekeivų ir nesąžiningų ūkinykų skleidžiamais pramanais. Norėdamas ir daugiau žmonių apsaugoti nuo akivaizdaus melo, norėčiau atkreipti dėmesį į keletą mitų apie lietuviškas daržoves beigi vaisius. Mat, paplitusi nuomonė, esą Lietuvoje užaugintos sodo ir daržo gėrybės, būna geresnės, sveikesnės, ekologiškesnės, nuostabesnės. Skubu Jus nuliūdinti, deja, ne visada. Ir netgi šventvagiškai pareiškiu, kad iš esmės, jos niekuo nesiskiria nuo kitur užaugintų. Be abejo, nuosavam, uošvių, švogerių daržuose užaugintos gėrybės tikrai geresnės už ispaniškas ar olandiškas. Bet kalbant apie turguose ir prekybos centruose parduodamas “lietuviškas bulbikes ir pomidoryčius“ (cė), nepuoselėkime naivių iliuzijų. Visų pirma, Lenkijoje ar Lietuvoje naudojami pesticidai, herbicidai, trąšos yra absoliučiai identiškos, jų cheminė sudėtis vargu bau ar skiriasi. Nesitikėkime, kad lietuviškose daržovėse bus mažiau nitratų/ nitritų. Net jei ir smulkesnis ūkininkas, parduodantis savo derlių turguje, nenaudoja mineralinių trąšų (kuo aš, meskite į mane akmenį, netikiu), tai stopudovai ant laukų krato mėšlą, kuris, dalyvaudamas azoto cikle, virsta tais pačiais nitratais.

Nepaslaptis, kad didieji Biržų, Pasvalio ir Anykščių pramoniai sodai, kuriuose užauginama didžioji dalis mūsų mėgiamų trugaus obuolių, gausiai purškiami pesticidais ir herbicidais. Tad gerai pamąstykite, kai renkatės ką pirkti: lekiškus “Šampion“ obuolius po 2,5 lt/kg ar lietuviškus po 4 lt/kg. Kaip bebūtų gaila, jie vienodai nupurkšti.

Tarp kitko, apie braškes. Dažnai tenka važinėti po Lietuvos provinciją. Kaip manote, kokias mintis gali sukelti braškių laukai, kur po krūmeliais šen bei ten boluoja popierių skiautelės? Dar nesupykino? Aš asmeniškai pažįstu žmones, tręšiančius braškes lauko išviečių turiniu. Juk ekologiška, ar ne?

Apie sertifikuotą ekologinę produkciją irgi susidariau savo nuomonę ne iš trečių lūpų. Beje, tikrai ekologinius ūkius esu matęs tik Skandinavijoje, kur nei daržovės, nei vaisiai tikrai nėra tręšiami. Net jei tai neapsimoka.

Ta liūdna gaida ir pradedame virti sriubą iš žieminių nusususių daržovių. Imam:

• morką;
• porą bulvių;
• gabalą saliero šaknies;
• porą saujų Briukselio kopūstų;
• keletą askaloninių svogūnėlių (kažkada dievagojausi, kad šalotai yra česnakai, prisipažįstu klydęs, pasitaisau – tai svogūnai);
• 50 g sviesto;
• litrą gero krevečių sultinio (na ir vištienos puiku);
• prieskonių: pankolio, baziliko, čili miltelių, druskos.

Šaknines daržoves supjaustome nedideliais kubeliais.

O kol ten jos kubinasi, puodan šliūkštelnam šlakelį alyvuogių aliejaus, dedame sviesto gabalėlį ir statome ant vidutiniškai įkaitintos viryklės. Kai sviestas aptirps, beriame pankolio sėklas ir metame žiedais pjaustytus svogūnus.

Truputį pakepiname, beriame daržvių kubelius: pradžioje morkas, po kelių minučių salierą, kiek vėliau – bulves.

Truputį pakepiname, užpilame sultiniu, palaukiame, kol užvirs, dedame per pusę perpjautus kopūstėlius. Paverdame dar 10-15 minučių, kol kopūstai bus aldente, t.y. smagiai traškūs, nepervirę, bet jau nesunkiai kramtomi. Išjungiame viryklę, pagardiname sriubą baziliku. Džiovintu, aha, šviežias dar neišlindo iš lovelio. Pilame lėkštėn, išgręžiame truputį citrinos sulčių ir pasibarstome trupučiu čili.

Žiema, žiema, lauk iš kiemo, bliadj.

Skanaus. Dariau su krevečių ir džiovintų čiliakų (guachijų) nuoviru. Gavosi tikras italo-tailandietiškas fjūženas.

Labane pusryčiams, paprika vakarienei

Dar kartą apie pusryčius. Man nepriimtina taisyklė, pagal kurią turėčiau savo pusryčius suvalgyti pats, pietus pasidalinti su draugu, o vakarienę atiduoti priešui. Man regis, tikras vyras turi pusryčiauti su moterim, su kuria praleido naktį, pietauti su visa gausia šeima, geriausiai nuosavo namo kieme po paties sodintu medžiu, o vakarieniauti išdidžioje vienatvėje, užgeriant geru vynu. Suprantu, kad šiuolaikiniam vyrui ne visada tai pavyksta įgyvendinti, tačiau tai turi tapti siekiamybe.

Taigi, kad vyras išliktų vyru, jis privalo sveikai maitintis (ir taip pat maitinti savo moterį beigi šeimą). Šiandien ruošiame sveikus pusryčius ir sveiką vakarienę.

Pusryčius pradedame ruošti iš vakaro. Tam prireiks:

• 400-500 ml paprasto jogurto;
• žiupsnio druskos;
• skiautės medžiagos;
• ryte dar reikės alyvuogių aliejaus, džiovintų mėtų, šviežio baziliko, pomidorų ir šviežios šiltos duonos.

Į jogurtą dedame žiupsnį druskos, gerai išmaišome ir sudedame į keturlinką marlę. Tipo taip:

Kruopščiai užlankstom kampus, užrišame virvele ir pakabiname ant kokio pagaliuko virš indo, į kurį lašės pasukos.

Mūsų improvizuoto maišelio apačia neturi liesti indo dugno. Statome šią konstrukciją į šaldytuvą ir užmirštame iki ryto. Ryte atsidarome šaldytuvą, ieškodami ko čia greitai užkąsti ir, o stebukle!, mes juk turime labane, Artimųjų Rytų užkandos.

Šaukštu išimame marlės turinį, drąsesni net gali pabandyti suformuoti rutuliukus iš jogurto, dedame nedidelėmis porcijomis į plačią lėkštę, aplaistome alyvuogių aliejumi, pabasrtome džiovintomis mėtomis, baziliku.

Patiekiame su pomidorais ir orkaitėje pašildyta pita. Bliamba, kaip skanu…

Trumparegiams:

Na ir visai akliems:

Na, dabar galima ir kalnus nuversti, ypač jei išgėrėme geros stiprios kavos.

Artėja vakarienė. Laimei, jau prasidėjo kvapniųjų geltonų paprikų sezonas (rusai kažkodėl jas vadina bulgariškais pipirais). Nusiperkam kokį kilogramą. Išskobiam sėklas ir pertvarėles. Vidun prikemšame ko tik širdis geidžia.

Aš prikimšau smulkintos veršienos, svogūnų, ryžių, raugerškio uogų, tarkuotų morkų, chmelisuneli, kalendros, mairūno ir, pabarstęs aitriąja paprika (čia tokia light čili versija), troškinau sultinyje su česnako galvute.

Pakanka pusvalandžio mėgautis nerealiu kvapu iš puodo ir galima valgyti su grietine, pasibarsčius žalumynais. Taurus sausas atšaldytas cheresas tikrai tinka užgerti. Skanaus.

Ką tik suvalgiau keletą. Ir vis vien seilė varva. Ateikite ir Jūs, silpnaregiai, arčiau monitorių.

Cacikis: užkandis, padažas, pusrytėlis

Pamaniau, kad nesu įdėjęs nei vieno pusryčių patiekalo recepto. Žmonės-pelėdos, manau, mane supras ir pateisins: ankstyvą rytą tikrai ne apie maisto ruošimą sukasi mano mintys. Visai kitaip būna savaitgaliais, kai rytmetis prasideda 11 valandą. Na kad ir šiandien, pabudęs visų pirma pamąsčiau ne apie sočią košę ar karštame šokolade mirkytas spurgas, o tik apie lengvą, gaivų užkandį. Kas tai galėtų būti? Graikų virtuvės prekinis ženklas cacikis. Yra daugybė šio patiekalo transkripcijų: tzatziki(s), dzadziki(s), sasiki(s) ar net džadžikas, bet mano ausiai gražiausiai skamba cacikis (beje, kalborastai šiuo klausimu jokios nuomonės neturi, kaip visada).

Iš šaldytuvo pasiimu:

• keletą agurkų;
• keletą šaukštų šiuo metu geriausio Lietuvoje parduodamo jogurto;
• keletą skiltelių jauno česnako;
• po keletą šakelių mėtų ir baziliko (deja, radau tik džiovintos mėtos, bet, žinoma, šviežia geriau);
• truputį citrinos sulčių;
• šaukštą alyvuogių aliejaus;
• druskos, pipirų.

Agurkus nuskutam, sutarkuojame stambia tarka, pabarstome rupia jūros druska ir paliekame dešimčiai penkiolikai minučių koštuve arba marlėje, kad nuvarvėtų vandens perteklius.

O tuo tarpu peilio plokštuma traiškome česnakus, tada sukapojame. Postambiai ukapojame ir žoles.

Išspaudžiame augurkus taip, kad liktų kuo mažiau drėgmės, tada maišome su česnaku, žolėm, trupučiu alyvuogių aliejaus, citrinos sulčių, maltais pipirais ir jogurtu.

Stebėkite, jogurtas labai tirštas – toks, koks ir turi būti tikras jogurtas. Mano galva, geras jogurtas yra tas, kurį galima pjaustyti ir vynioti į popierių (taip jogutą pardavinėja bulgarai, turkai, graikai).

Pusryčiams, žinoma, skaniausia su šviežia duona.

Taip pat neblogai kaip padažas ir prie šašlyko, džyroso ar kebabo. Iš arčiau:

Taigi, maitinkimės sveikai, bent jau rytais.