Risotto su rūkytu upėtakiu

Šiaip, nesu girdėjęs, kad italai naudotų rūkytą žuvį, gamindami risotto. Ir nax jiems to reikia, kai pilna šviežios žuvies. O štai mums, nabagams, jūrinės megavalstybės piliečiams, galima sakyti, pasiseka, jei gaunam paragauti rūkytos ar vytintos kuojos. O štai man dešimteriopai nuskilo – turiu rūkytą upėtakį. Aišku, jį ir taip skanu suryti prie alaus, bet nedidelį gabalėlį panaudojau ruošdamas risotto. Norėjau bent kiek jūrinio skonio, todėl dar panaudojau skardinę marinuotų kalmarų. Vėliau paaiškėjo, kad jie buvo visai nereikalingi.

Imam:

• rūkytą upėtakį;
• stiklinę ilgagrūdžių ryžių;
• keletą šakelių brokolio;
• keletą šaukštų konservuotų žirnelių (turite žalių – nerealu);
• gabalėlį sviesto;
• nedidelį svogūną;
• 300 ml žuvies sultinio (galima ir vištienos);
• 150 ml (+ tiek, kiek suvartosime gamybos metu) balto sauso vyno; vynas neturi būti prastas, nes kokios kokybės vyną naudosite, toks ir bus risotto skonis; aišku, prabangaus Chabli pilti nebūtina, bet tiks čilietiškas Chardone ar Sovignon Blanc už 20 lt;
• keliolika šafrano kuokelių;
• juodųjų grūstų pipirų, džiovinto raudonėlio, žalumynų;
• Parmos arba Grano Padano sūrio (Džiugas eina toli toli);
• nelemtųjų marinuotų kalmarų; manau, kad atvėsinti žiedai arba nedideli aštuonkojai būtų geriau.

 

 

 

Štai kaip vyksta risotto evoliucija. Fotkinau kiekvieną etapą.

Sultinį pašildome, 20 ml įpilame į atskirą indą, suberiame šafraną, kad pritrauktų.

 

Gilioje keptuvėje įkaitiname keletą lašų alyvuogių aliejaus, dedam sviestą, beriam žiupsnį raudonėlio, sudedame smulkiai supjaustytą svogūną, kepame kol pasidarys skaidrus. Beriame ryžius.

 

Intensyviai maišome, kad ryžiai sugertų riebalus, tada skrudiname tiek, kiek patinka. Štai man patinka, kai ryžiai vos vos ima gelsti, kitam gal – kai tampa juodais.

Vos tik ryžiai apskrudo, pilame vyną, dedame brokolius. Vis pamaišome, palaukiame, kol išgaruos vynas, pilame šafrano trauktinę.

 

Dieve, koks aromatas!

Netrukus sumažiname kaitrą po keptuve iki minimumo, pilame samtį karšto (sic!) sultinio, švelniai maišome mediniu šaukštu ar mentele, kad kiekvienas ryžio grūdelis sugertų drėgmę. Risotto ruošimas nereikalauja kažkokių ypatingų virėjo įgūdžių – tik švelnumo ir trupučio kantrybės. Taigi, kai tik pastebėsime, kad sultinys susigėrė į ryžius, vėl pilame samtį sultinio, vėl švelniai maišome. Taip tęsiame, kol baigsis sultinys arba paragavę keletą ryžių nuspręsime, kad jie jau beveik išvirę (al dente būsenos). Jei sultinys baigėsi ankčiau – ne bėda, galima pilti verdantį vandenį.

Ką gi,  ryžiai jau beveik gatavi, tad dedame susmulkintus kalmaro gabalėlius.

 

Jei pastebėjote, jų spalva skiriasi nuo tų, kur figūruoja pirmoje nuotraukoje. Aš juos nuploviau, bo marinatas užmuštų visą skonių gamą.

 

Po kalmarų dedame žirnelius, nieko baisaus, jei paklius šiek tiek skysčio.

 

Išmaišome, dedame rūkytą žuvį. Aš panaudojau ketvirtį to upėtakio, kurį matėte pirmoje foto.

 

Išjungiame viryklę, pabarstome viską žalumynais (mano atveju – krapais).

 

Uždengiame dangčiu ir paliekame pabręsti ryžius dar 10 minučių.

Prego, pasibarstome juodaisiais pipirais, užsitarkuojame sūrio ir čepsim, užgerdami neprabangiuoju baltuoju. Skanaus

 

Ir silpnaregiams:

 

Apie ką aš čia norėjau dar pakalbėti? Nepamenu. Iki.

PS. A, norėjau pasakyti, kad tai valgoma su šaukštu, ne su šakute, jei ką. Jei neturite šaukšto – rankomis.

Kai trūksta žalumos – žalios salotos

Nors kalendorinis pavasaris įsibėgėjo, gamtoje dar nyku ir šalta, ką paliudijo ir šio savaitgalio ekskursija su baidare Žeimena nuo Pabradės iki Santakos (apie tai plačiau kitame fotoreportaže). Vienu žodžiu, pavasaris man sako: “Čiulpk

Į tai neturiu jokių kontrargumentų, todėl nusiperku žalių daržovių bei keletą papildomų detalių:

• cukiniją;
• brokolį;
• papriką;
• džiovinto baziliko;
• pažaliavusio alyvuogių aliejaus;
• virtų krevečių;
• apelsiną;
• nu ten, visokių pipirų, druskos…

Pasiguosiu: naujajame bute viryklė tokia pasenusi, kad nepavyksta daryti strir-fry patiekalų. Tenka suktis, paprastai troškinant daržoves. Pirmiausia, jas stambiai supjaustau.

Tada trumpai ir nesmarkiai apkepinu brokolius ir papriką su alyvuogių aliejumi, kiek vėliau, kai suminkštės paprika, dedu cukinijas, išspaudžiu apelsino sultis.

Truputį pasūdau, palieku troškintis 10 minučių. Pabarstau baziliku, išjungiu viryklę, dedu krevetes, išmaišau, uždengiu ir palaukiu, kol sušils krevetės. Lėkštėje galima pabarstyti pipirais arba sezamo sėklimis.

Kai kas sako, kad per daug alkoholio ne tik mano bloge, bet ir gyvenime. Ką gi, darau išvadas. O Jums – skanaus, laukite žibuoklių ir džiaukitės pasaulio dovanomis.

… o tuo tarpu orkaitėje lėtai kyla čiabata

XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio blyneliai

Sveiki, pagaliau. Pradėsiu nuo to, kad susilaukiau pastabų dėl savo blogo turinio, esą, jame per daug dėmesio skiriama seksui, seksizmui ir, spėjama, kad, greičiausiai, turiu problemų su seksu. Na ką aš galiu pasakyti: o kas jų neturi? Kaip bebūtų, stengsiuosi kuo mažiau kalbėti apie seksą ir krūtis, kad šį blogą galėtų skaityti ir vaikai. Štai nuo šio posto ir pradedu nebeužsiminti apie aną galą.

Kaip jau supratote, kalbėsime šiadnien apie tokį nekaltą dalyką, kaip blyneliai. Tai, ko gero, mano pirmas savarankiškai pagamintas patiekalas. Ir nutiko tai, kaip jau galima spėti, maždaug XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžioje. Tada pasaulyje tarpo ne tik mano blyneliai, bet ir daug kitų nuostabių dalykų: atsirado kompiuteriniai žaidimai, vyko šaltojo karo įkarštis, o svarbiausia – pop scenoje karaliavo JI – mano svajonių moteris, kurios negaliu pamiršti net po 30-ies metų. Kažkas svaigo nuo Samanthos Fox, kažkas – nuo CC Catch, o aš tyrai ir nekaltai svajojau apie Debę Hari.

Labiausiai myliu Debę ne už tai, kad ji buvo kieta moteris, skandalistė ir poxuistė, ne tiek už moteriškumą ir žavesį, kiek už novatoriškumą to meto muzikoje. Būtent ji pirmoji ėmė repuoti į televizijos kameras. Taigi, repas ėmė populiarėti nuo baltaodės blondinės dainos, o ne afroamerikiečių pastangomis.

A, grįžkime prie blynelių. Kaip spėju, visi juos moka kepti. Bet kaip kepdavo anais laikais? Va taip. Pasiimam:

• stiklinę miltų;
• pora stiklinių pieno;
• šaukštą cukraus;
• žiupsnį druskos;
• alyvuogių aliejaus;
• įdarui: rakletės sūrio, pankolį, brokolį, svogūną.

A kūr keuvšynis? jau girdžiu rėkiant. Nereikia čia jo nafig, be jo blyneliai metamorfizuojasi į krepus. Traškius, aksominius…

Plakam miltus, pieną, cukrų, druską. Netingėdami, nuoširdžiai. Tešla turi būti skysta, kaip pigi grietinė. Pilam keletą šaukštų aliejaus.

Vėl plakame taip, kad aliejus difunduotų į tešlą, tiksliau į koloidinį tirpalą (aš tikiuosi Jūs suprantate, kad aš nerimtai?).

Kol vienoje keptuvėje vienas po kito liejami lietiniai, kitoje truputyje alyvuogių aliejaus apkepiname smulkiai supjaustytą svogūną, brokolio žiedelius ir pankolio juosteles.

Kepame neilgai, kad brokoliai nebūtų kieti, bet ir netežtų. Dedame rakletės juostelę ant blyno, apklojame daržovėmis.

Susukame į vamzdelį. Pasidarome keletą tokių ir pašildome ant sausos keptuvės, maždaug 3-4 minutes, kad rakletė išsilydytų.

O taip, arba su medumi ir grietinėle, pušų pumpurų sirupu ar klevų sirupu.

Šitokį blynelių receptą “šlifavau“ bene 30 metų, kol radau tą aukso vidurį. Ar yra kur tobulėti dar?

Skanių sekmadienio pusryčių. Su puero arbata.

Ir kaip neįsimylėti jos:

Tipo portugališki keksiukai kolegoms

Alkani? Užkandam greitai lęšių su brokoliais.

Su ryžiais. Nepamirštam, kad citrina – geriausias lęšių palydovas.

Manyje ką tik subrendo idėja pasigaminti ledų. Beliko tą idėją realizuoti. Pasiruoškite – kitos mano grafomanijos apraiškos bus apie šerbetą, kulfi, emancipaciją ir kitokį gėrį. Čia buvo anonsas. O dabar – apie kuklų desertą vakare prie stiklinės pieno. Mums prireiks (proporcija – vienam kiaušiniui su sąlyga, kad kiaušinio turinys telpa viename valgomąjame šaukšte):

• kiaušinių (tiek, kiek valgytojų);
• 4 dalys miltų;
• 4 dalys cukraus;
• 4 dalys pieno;
• 3 dalys aliejaus;
• kakavos – iš širdies.

Plakame kiaušinius, vis plakdami, pridedame miltus, cukrų, pieną, aliejų. Gaunasi graži masė.

Kakavą, be abejo, rekomenduoju tikrą, o ne miltelius BBŽ iš ko gaminamus. Jei neturime – tarkuojame juodojo šokolado.

Įkaitiname orkaitę iki 200°C, o kol kaista – pilame masę į formeles. Štai tokioje keptą nešame į darbą kolegoms.

Be jokios abejonės, jis sukris. O štai patys mėgaujamės pūstais it Little Fluffy Clouds keksiukais (kai kas gali pabandyti pasimėgauti ir kekšiukais).

Valgom kol šilti, su šaltu pienu.

Skanaus. Ir nepamirškite pagerbti savo kolegų nedidelėmis dovanėlėmis – mums juk su jais reikia praleisti kone trečdalį savo sąmoningo gyvenimo.

Trinta sriuba su mėlynuoju sūriu – paprasčiau nebūna

Nuo besaikio lojimo ir burnojimo kažkas pasidarė mano liežuviui. Sako, keiktis daug negalima. Nuėjau į Ambulatorinį dienos epizodo skyrių ir supjaustė mano ližę nafig. Ir net ne vienoje vietoje. Ir net ne ten, kur reikėjo. Nu bet aptarnavimo kultūra likau patenkintas. Jei kada sumanysiu apsipjaustyti – kreipsiuosi ten: dėl malonaus aptarnavimo negaila ir per trumpai nurėžto koto.

Aš apie tai, kad nebegalėsiu kurį laiką normaliai maitintis. Todėl gaminuosi trintą daržovių sriubą. Kad ji nebūtų labai nuobodi, imu šiuos produktus:

• morką;
• porą;
• brokolį;
• sūrio gabalą su mėlynuoju pelėsiu;
• švetąją žolelių trejybę: baziliką, raudonėlį, čiobrelį;
• pusantro litro lengvo sultinio.

Daržoves galima imti bet kokias, bet kokiomis proporcijomis. Sūriai? Tiks net senas geras Stiltonas, bet aš renkuosi prancūzišką kažkokį Valmont Bleu d’Auvergne.

Užsikaičiu iš anksto išvirto triušienos ir petražolių sultinio, kai užverda, dedu stambiai pjaustytas daržoves: morkas, po dešimties minučių porą, po penkių minučių – brokolius.

Paverdu dešimt minučių, nuimu nuo viryklės ir padirbu smulkintuvu, kad gautųsi vientisa masė. Galima šliūkštelėti grietinėlės, bet aš susilaikau. Beriu žoleles, dar palaikau sriubą uždengtame puode keletą minučių ant vėstančios viryklės. Pilu į dubenėlį ir prisikraunu daug trupinto sūrio.

Leidžiu sūriui ištirpti. Mmmmm, bliamba, jaučiu kaip gyja kūno ir sielos žaizdos. Mirkau sriuboje bagetės minkštimą (kieno liežuvis sveikas – užkanda traškia bagetės plutele). Užgerti galima kad ir kokiu šabliumi.

Skanaus, mieli silpnaregiai:

Saugokite save, nesikeikite ir nekiškite liežuvio kur nereikia.