Apie gerumą ir cukinijų čatnio dovanas

Kadangi greitai Kūčios, nevarginsiu jūsų ilgais receptais ir nuobodžiais išvedžiojimais. Visų pirma apie gerumą. Ar žinojote, kad lietuviai, taip, taip, mes, jūs, aš visi šalia esantys, yra ketvirti mažiausiai aukojantys labdarai žmonės pasaulyje? Iš mūsų kaimynų tik ukrainiečiai mažiau padeda vargstantiems. Čia gi pyzdec! Ir žinau kodėl taip yra: todėl, kad kiekvienas prakutęs lietuvis, žvelgdamas į tą, kuriam mažiau pasisekė, nejaučia gailestingumo, o tik piktdžiugišką pasitenkinimą, tipo, pats kaltas, kad nemoki apipisinėt, pati dūra, kad prisigimdei krūvą vaikų, patys kalti pensininkai, kad nesugebėjo numirt laiku.

Taigi, Kalėdos, paaukokite ką nors, užuot apsiėdę, prisigėrę ir išmetę nesuėstą maistą. Ne man, tam kam labiau reikia.

O dabar saldus čatnis, kuriam reikia:

• 1 kg cukinijos vėzdo;
• 0.5 kg cukraus;
• apelsino arba net dviejų;
• imbiero gumbo;
• kardamono, gvazdikėlių, cinamono.
• citrinos sulčių poros šaukštų.

Cukiniją pjaustom kubeliais, jei oda nesumedėjus, jos lupti nebūtina. Užpilame cukrumi ir paliekame keletui valandų, kad ištrauktų sirupą.

Tada verdame dideliame puode cukinijas su sirupu, dedame prieskonius, o kai sutirštės, maždaug po pusvalandžio virimo ant vidutinės ugnies, supjaustome apelsinus riekelėmis.

Pabaigoje, kai drėgmė nugaruos, įpilame/ įspaudžiame citrinos sulčių, kad subalansuotume skonius. Šitą čatnį galima suvalgyti pačiam, nesidalinus su niekuo, tarkim su varškės sūriu ar panyru. O galima sudėti į stiklainius ir padovanoti, kam gyvenimas nesaldus, Kalėdoms.

Ruoškitės Kūčioms. Jei būsite geri, aš paruošiu krevečių receptą rytdienai. Krevetes juk galima per Kūčias valgyti, ar ne? Na, tada pasigaminkite Kalėdoms.

Tikrasis čatnis bendradarbiams nuo bendradarbių

Jau seniai žadėjau vienam bendradarbiui šį receptą. Atsidėkodamas už superninius jalokia čiliakus. Ir atsidėkodamas kitai kolegei už cukinijas, pomidorus ir kitokias gėrybes. Šį kartą neapgaudinėsiu, o pateiksiu vieną iš milijono tikrųjų čatnio receptų. Reikės:

• vėzdo dovanotos cukinijos, itin tinka peraugusios;
• dovanoto čili pipiro;
• keleto pomidorų;
• svogūno;
• česnako;
• prieskonių: pagaliuko cinamono, keletos dėžučių kardamono, keleto gvazdikėlių, maždaug po lygiai juodųjų pipirų, kumino, kalendros, ožragės, kario;
• druskos;
• šaukšto gy.

Gy arba aliejų įkaitiname ir dedame prieskonius be čili ir be ožragės.

Kol lėtai skleidžiasi prieskonių aromatas, kubeliai pjaustome svogūnus, česnakus ir pomidorus.

Kur ble svogūnai su česnaku?

Ai, va, pirma juos į keptuvę, kiek vėliau pomidorus. Kepame be fanatizmo pora minučių. Kapojame čili su visom sėklom.

Dedam į keptuvę, kapojam cukiniją kubeliais.

Dedam į keptuvę

Beriam likusius prieskonius. Po 20 minučių daržovės transformuojasi.

Valgome su indiška duonele.

Kas liko, dedame į gražius stiklainius ir dovanojame draugams.

Taigi, taigi, skanaus, besiklausant 5 3 geriausių lietuviškų grupių (iš pradžių galvojau daryti sąrašą 5 dainų, bet niekaip nesukrapščiau 5 gerų lietuviškų grupių Suopis ir Rambynas atkrenta, nes tai parodija, kokia ji gera bebūtų, Fojė – todėl, kad nemėgstu Mamontovo, Overtone – todėl, kad Giedrės bus gana, Jazzu – todėl, kad pasipūtus.

3. Pieno Lazeriai – todėl, kad geriausias lietuviškas popsas.

2. Gravel – todėl, kad tai rokas ne dėl babkių ar reitingų, o iš širdies. Ačiū Sinickiui už nemokamus albumus. Px, kad balso neturi, jam gana charizmos.

1. Empti – todėl, kad Giedrė – geriausia Lietuvos dainininkė.

Mangų čatnis Andriui Kubiliui

Sveiki, gerbiamas Andriau Kubiliau,

rašau Jums išreikšdamas savo didelį dėkingumą ir savo paramą už Jūsų milžiniškas pastangas ištraukti Lietuvą iš pelkės. Be kita ko, esu asmeniškai dėkingas Jums už neįkainojamą indėlį į mano ir mano šeimos gerovės augimą, už Jūsų begalinį rūpestį, man ruošiant naujus patiekalus. Atsidėkodamas Jums, dedikuoju Jums, o taip pat visoms Lietuvos balzakėms, šį prašmatnų receptą.

Jeigu Jūs pastebėjote, antraštėje figūruoja žodis čatnis. Tai va, Andriau Kubiliau, žinokite, kad šitoje vietoje aš Jus apipisau. Ir jus, mielosios balzakės, taip pat. Patikėkite, ne iš blogos valios. Tiesiog šiais laikais kiekviena save gerbianti balzakė žino, kas yra čatnis, netgi, pramokusi iš Beatos Nicholson, pasigamina pati ir patiekia užsukusioms savaitgalio šardonė bokaliukui draugėms. Tačiau jos nežino, kas yra ačaras. O Jūs, Andriau Kubiliau, ar vaišinate savo draugus čatnio užtepėlėmis? Žinoma, kad ne, todėl siūlau Jums vieną įstabų receptą. Deja, tai ne čatnis, o ačaras, marinuotas mangas. Tik pasinaudojęs tokia apgaule, aš galiu prisivilioti balzakes į savo kuklų tinklaraštį.

Aš nenoriu Jūsų, gerbiamasis, labai varginti teorinėmis proklamacijomis, tik paminėsiu, kad skirtingai nuo mūsų, europiečių, marinuojančių daržoves acto tirpaluose, indai tai daro aliejuje.

Pradėsiu dar nuo vienos padėkos, tik ne Jums, o vienam geram jaunajam mičiūrininkui, užauginusiam puikius mirtinai aštrius čiliakus ir nepagailėjusiam keleto mano eksperimentams.

Taip, tai pats aštriausias pasaulyje savaime augantis čili pipiras, aštrumu nusileidžiantis tik ašarinėms dujoms ir grynam plutoniui. Kaip supratote, mūsų ačarui reikės pusės tokio pipiro ir dviejų neprinokuisų mangų, kokius tik ir teparduoda mūsų parduotuvėse. Mangams nuskutam odą ir supjaustom kubeliais.

Dedame į stiklinį arba keramikinį indą, užberiame 1 arbatiniu šaukšteliu rupios druskos ir 0.5 a.š. ciberžolės.

Kruopščiai išmaišome, sandariai uždengiame ir statome saulėkaiton… Ajajajai, Andriau Kubiliau, aš suprantu, kad Jūs nesate stebukladarys ir saulės Lietuvoje, ypač Lapkričio mėnesį, Jūs neparūpinote. Tiek to, vietoje saulėkaitos, statome indą su mangais ant radiatoriaus arba ant šildomų grindų nakčiai. Arba net parai. po tiek laiko druska išstumia visą drėgmę iš mango, o ciberžolė atlieka antiseptiko vaidmenį.

Skystį nupilame, o gabalėlius kruopščiai nusausiname servėtėlėmis. Dabar pasiruošiame prieskonius: 0.5 a.š. maltos ožragės, 0.5 a.š. ant sausos keptuvės pakepto kumino, laimą ir čiliaką.

Čiliaką kapojame labai smulkiai ir su pirštinėmis, kad paskui, gink Dieve, nesugalvotume paliesti kokio gyvybiškai svarbaus organo.

Užberiame ant mango gabalėlių, išspaudžiame laimo sultis ir išmaišome.

Jei neturite šviežio čili, drąsiai naudokite 2-4 a.š. čili miltelių, skoniui didelės įtakos tai neturi. Taigi, mūsų mango gabalėliai, likę be vandens, dabar godžiai sugers bet ką, kas jiems bus pakišta, o šiuo atveju – prieskonius, laimo sultis ir čili kapsiciną. Tegul tai trunka, tarkime, keletą valandų. Ir štai, galiausiai paskutinis šio sudėtingo proceso etapas. Jam reikės tik 0.5 stiklinės bekvapio aliejaus ir 1 a.š. garstyčių sėklų.

Aliejų su sėklomis stipriai įkaitiname keptuvėje, kol ims rūkti dūmai ir uždengę dangčiu, antraip garstyčių sėklos apšaudys visą virtuvę, nuimam nuo viryklės ir leidžiame atvėsti. Tada užpilame mangus, sudėtus į nedidelius stiklainėlius.

Galima valgyti iškart, bet rekomenduoju palaikyti bent naktį šaldytuve, o tada jau prie mėsos, šaltos keptos vištienos arba net varškės sūrio… Nom nom nom. Būkite laimingas, Andriau Kubiliau.

Gal dar norite sužinoti mano 5 mėgstamiausius filmus? Tada prašom:

5. Kin-dza-dza – fantastinė fantastiška komedija su genialiomis paslėptomis idėjomis. Georgijaus Danelijos genialūs išradimai – pepelacas, gravicapa, čatlas ar kiti naujadarai tvirtai įsirėžė į daugelio mano kartos žmonių kasdienybę. Kū!

4. Klerkai 2 – kaip matote, be Kevino Smito filmų negaliu apsieiti. Pirmoji Klerkų dalis – pats pirmas jo filmas. Neprastas, bet antroji dalis jį gerokai pranoksta. Visas veiksmas vyksta vienoje užkandinėje, tačiau nuobodu tikrai nėra: žaismingi dialogai, ciniški pokštai, saikingi keiksmažodžiai ir nuoširdi meilė. Patikėkite, bet filmas tikrai jautriai nuoširdus.

3. Tas pats Miunchauzenas mano mylimiausias vaikystės filmas, palikęs giliausią pėdsaką mano besiformuojančioje psichikoje. Nežinau ar man pavyko užaugti tokiu, kaip mokė Jankovskio herojus, ne man spręsti. Bet aš bent jau stengiausi. Nemeluoti sau. “Nusišypsokite, ponai, protinga veido išraiška – tai dar ne proto požymis“. Nuorodoje – labiausiai jaudinanti scena kino istorijoje ever.

2. Arizonos sapnas – Emiras Kusturica su savo Balkanų čigonais kartais užknisa. Bet tai, ką jis padarė Amerikoje apie amerikietišką svajonę atperka visas jo nuodėmes. Filmas ir linksmas, ir liūdnas. Manau, kad jis apie tapimą asmenybe, apie atsisveikinimą su infantilija, savotiška dvasinė defloracija.

1. Kovos klubas – tai vyriškas filmas, nors ne apie muštynes. Tai filmas apie muštynes su savimi. Apie streso ėdamą ofiso planktoną, apie vienišų motinų kartos vyrus, apie vienkartinius draugus, apie persisotinimą. Apie 25-ąjį kadrą mūsų gyvenime, kurio, mes, deja, dažniausiai nepastebime.

Deminutyvinis triušio birjanis su vaisiais

Tęsiame indiškąją temą. Ta proga – kertinis šiaurės Indijos virtuvės akmuo. Taip, tai birjanis, tik labai nebūdingas Indijai, bo esu įsitikinęs, kad nei induistai, nei, juoba musulmonai, triušienos nevalgo. Bet kadangi mes dedame savo neapipjaustytus skersus ant halal sąvokos, gaminamės būtent tokį birjanį, bo tai geriau nei vištiena, patikėkit.

Kodėl deminutyvinis, manau, kilo klausimas žingeidžiam skaitytojui? Jei Jūs atsakysite į klausimą, kodėl daugybė žmonių Lietuvoje kalboje ir rašydami vartoja tiek daug mažybinių formų, pažadu, pasakysiu, kodėl mano birjanis deminutyvinis.

Receptukas.

Netaupydami pinigėlių, pasiimame kokius 50 litukų ir einame į turgelį. Prezumpuodami, kad į birjaniuką dėbsos kokios keturios alkanos burnytės, nusiperkame:

• pusę triušiuko;
• pusę kilogramėlio gerų basmati ryžiukų;
• 4-5 morkytes;
• 2-3 svogūniukus;
• 2 galvytes česnakiuko;
• pankoliuko šaknelę;
• džiovintų vaisiukų: figyčių, datulyčių, abrikosiukų, razinyčių (perku čia);
• prieskoniukų: palkutę cinamoniuko, čiliuką, keletą kardamoniukų, saujelę kuminiuko, žiupsnelį šafraniuko (visi iš Indijytės), pipiriukų; druskytės, aliejuko.

Triušiuką sukapojama į kokias 6-8 dalytes, nuplauname, nusausiname ir, pabarstę juodaisiai pipiriukais, paliekame kokiai valandėlei ar ilgiau. Ryžiukus perplauname 10 kartelių ir užmerkiame šaltame vandeniukyje irgi kokiai valandėlei. Džiovintus vaisiukus perplauname ir užmerkiame 15 minutyčių. Daržovytes supjaustome.

Na va, atlikome “namų darbelį“ (lotuliukas), imamės tikro gaminimo. Giliame puodukyje įkaitiname pusę stiklinytės gero aliejuko (medvilnės, garstyčių ar kukurūziukų) ir apkepiname mėsytę, pabarstydami trupučiu kuminiuko. Tik tiek, kad apskrustų, kiek mums patinka. Išimame ir dedame svogūniukus.

Svogūniukams suminkštėjus, metame cinamono palkutę, dedame morkytes (gerai būtų šiaudeliais pjaustytas, bet mes juk tinginiukai, ar ne :šypseniukas:) ir pankoliuką. Truputį patroškiname, grąžiname mėsytę, dedame neluptus česnakiukus, kardamoniuką, čiliuką.

Pilame keletą stiklinyčių šalto vandeniuko, kad vos vos apsemtų daržovytes.

Va čia pirmą kartą ant scenytės pasirodo druskytė. Ir nė minute anksčiau. Gerai pasūdome, kad būtų kiek per sūru. Troškiname viską ant mažos ugnytės maždaug 40 minučių, nu maksimum valandytę. Tada dedame stambiai pakapotus vaisiukus (razinyčių nesmulkinam), nupiltus ryžiukus, beriame likusį kuminiuką.

Aaaa, čia gi ploviukas, sakys pastabus skaitytojas. Panašu, atkirsiu, bet nevisai. Esminis akcentukas – šafraniukas. Mes jį užpilame sultinuku.

Palaikę 15 minučių, pilame ant ryžiukų, uždengiame puodžiuką dangteliu ir paliekame lengvai troškintis ant laaaabai silpnos ugnelės dar 15-20 minutyčių.

Turiu nuliūdinti mielus skaitytojėlius, bet finalinių nuotraukyčių nepavyko padaryti, nes atvažiavo sveteliai su mašiniuku, pakabino dantukus virš garuojančio puodžiuko ir neleido nieko daryti, nebyliai reikalaudami birjaniuko. Valgėme su mango čatniu (marinuoti žali mangai su laimu ir čiliaku) ir lengvu raudonu Rioja rašaliuku.

Na, paprastai, po tokio maistelio, kupino afrodiziakėlių, patraukia ant lengvo lytinio aktelio, tad nesnauskime, dauginkimės ir veiskimės.

Laimės Jums visiems. Ir nebenusišnekėkite deminutyvais, kaip aš.

Su artėjančiom