Co to za Igelkot su marinuotais kiaušiniais?

Jei jums koktu nuo ateinančių Velykų, nuo vašku arba acetoniniais dažais marginamų kiaušinių, pataisų lėkštėse, žagarėlių ir kitų lietuviškos tradicijos siaubų – atsipalaiduokite.

Visų pirma, atsakykime į klausimą: co to za Igelkot, rašo šitame bloge?

Kodėl kiaušiniai? ir dar marinuoti? Todėl, kad tai – geriausia užkanda prie bet kokio alkoholio. Na, ir galų gale, pataikysime į velykinę natą.

Jei kiaušininiai išvirė, atvėsiname juos ir išlukštename. Be 10-15 kiaušinių, taip pat mums reikės:

  • šaukšto druskos;
  • dviejų šaukštų cukraus;
  • 150 ml acto;
  • 900 ml vandens;
  • prieskoniai, iš kurių pasirinkau gvazdikėlius, lauro lapus, kvapiuosius pipirus, čili pipirus, kardamonus ir bezdalo, o tiksliau sieros vandenilio kvapo druską; labai tiktų anyžius arba žvaigždinis anyžius, česnakas.
  • dažikliai, iš kurių pasirinkau nedidelį tarkuotą burokėlį ir ciberžolę; galima dažyti bet kuo: pomidorų pasta – raudonai, sojos padažu – rudai, špinatais – žaliai, sepijomis – juodai ir t.t.

Prieskoniai

Ir H2S prisotinta druska, che che

Užviriname maždaug 900 ml vandens su 150 ml acto (galima balzamiką naudot, jei negaila babkių, bet puikiai tinka ryžių arba obuolių) ir tarkuotu burokėliu arba ciberžole (ar kitu dažikliu), ištirpinam cukrų ir druską. Kol verda, beriam į nuplikytus stiklainius prieskonius.

O kiaušinius subadome dantų krapštuku. Aš įsivaizduoju kokios fantazijos ir godos kyla. Geras bandymas, feministės, bet ne.

Subadytus kiaušinius dedam į stiklainius, užpilame marinadu

atvėsiname, uždarome ir paslepiame šaldytuve bent keletui dienų, o geriau – iki Velykų. Parašysiu atsiliepimus, kai ištestuosiu.

Mangų čatnis Andriui Kubiliui

Sveiki, gerbiamas Andriau Kubiliau,

rašau Jums išreikšdamas savo didelį dėkingumą ir savo paramą už Jūsų milžiniškas pastangas ištraukti Lietuvą iš pelkės. Be kita ko, esu asmeniškai dėkingas Jums už neįkainojamą indėlį į mano ir mano šeimos gerovės augimą, už Jūsų begalinį rūpestį, man ruošiant naujus patiekalus. Atsidėkodamas Jums, dedikuoju Jums, o taip pat visoms Lietuvos balzakėms, šį prašmatnų receptą.

Jeigu Jūs pastebėjote, antraštėje figūruoja žodis čatnis. Tai va, Andriau Kubiliau, žinokite, kad šitoje vietoje aš Jus apipisau. Ir jus, mielosios balzakės, taip pat. Patikėkite, ne iš blogos valios. Tiesiog šiais laikais kiekviena save gerbianti balzakė žino, kas yra čatnis, netgi, pramokusi iš Beatos Nicholson, pasigamina pati ir patiekia užsukusioms savaitgalio šardonė bokaliukui draugėms. Tačiau jos nežino, kas yra ačaras. O Jūs, Andriau Kubiliau, ar vaišinate savo draugus čatnio užtepėlėmis? Žinoma, kad ne, todėl siūlau Jums vieną įstabų receptą. Deja, tai ne čatnis, o ačaras, marinuotas mangas. Tik pasinaudojęs tokia apgaule, aš galiu prisivilioti balzakes į savo kuklų tinklaraštį.

Aš nenoriu Jūsų, gerbiamasis, labai varginti teorinėmis proklamacijomis, tik paminėsiu, kad skirtingai nuo mūsų, europiečių, marinuojančių daržoves acto tirpaluose, indai tai daro aliejuje.

Pradėsiu dar nuo vienos padėkos, tik ne Jums, o vienam geram jaunajam mičiūrininkui, užauginusiam puikius mirtinai aštrius čiliakus ir nepagailėjusiam keleto mano eksperimentams.

DSCF6056

Taip, tai pats aštriausias pasaulyje savaime augantis čili pipiras, aštrumu nusileidžiantis tik ašarinėms dujoms ir grynam plutoniui. Kaip supratote, mūsų ačarui reikės pusės tokio pipiro ir dviejų neprinokuisų mangų, kokius tik ir teparduoda mūsų parduotuvėse. Mangams nuskutam odą ir supjaustom kubeliais.

DSCF6058

Dedame į stiklinį arba keramikinį indą, užberiame 1 arbatiniu šaukšteliu rupios druskos ir 0.5 a.š. ciberžolės.

DSCF6059

Kruopščiai išmaišome, sandariai uždengiame ir statome saulėkaiton… Ajajajai, Andriau Kubiliau, aš suprantu, kad Jūs nesate stebukladarys ir saulės Lietuvoje, ypač Lapkričio mėnesį, Jūs neparūpinote. Tiek to, vietoje saulėkaitos, statome indą su mangais ant radiatoriaus arba ant šildomų grindų nakčiai. Arba net parai. po tiek laiko druska išstumia visą drėgmę iš mango, o ciberžolė atlieka antiseptiko vaidmenį.

DSCF6063

Skystį nupilame, o gabalėlius kruopščiai nusausiname servėtėlėmis. Dabar pasiruošiame prieskonius: 0.5 a.š. maltos ožragės, 0.5 a.š. ant sausos keptuvės pakepto kumino, laimą ir čiliaką.

DSCF6066

Čiliaką kapojame labai smulkiai ir su pirštinėmis, kad paskui, gink Dieve, nesugalvotume paliesti kokio gyvybiškai svarbaus organo.

DSCF6067

Užberiame ant mango gabalėlių, išspaudžiame laimo sultis ir išmaišome.

DSCF6068

Jei neturite šviežio čili, drąsiai naudokite 2-4 a.š. čili miltelių, skoniui didelės įtakos tai neturi. Taigi, mūsų mango gabalėliai, likę be vandens, dabar godžiai sugers bet ką, kas jiems bus pakišta, o šiuo atveju – prieskonius, laimo sultis ir čili kapsiciną. Tegul tai trunka, tarkime, keletą valandų. Ir štai, galiausiai paskutinis šio sudėtingo proceso etapas. Jam reikės tik 0.5 stiklinės bekvapio aliejaus ir 1 a.š. garstyčių sėklų.

DSCF6069

Aliejų su sėklomis stipriai įkaitiname keptuvėje, kol ims rūkti dūmai ir uždengę dangčiu, antraip garstyčių sėklos apšaudys visą virtuvę, nuimam nuo viryklės ir leidžiame atvėsti. Tada užpilame mangus, sudėtus į nedidelius stiklainėlius.

DSCF6072

Galima valgyti iškart, bet rekomenduoju palaikyti bent naktį šaldytuve, o tada jau prie mėsos, šaltos keptos vištienos arba net varškės sūrio… Nom nom nom. Būkite laimingas, Andriau Kubiliau.

Gal dar norite sužinoti mano 5 mėgstamiausius filmus? Tada prašom:

5. Kin-dza-dza – fantastinė fantastiška komedija su genialiomis paslėptomis idėjomis. Georgijaus Danelijos genialūs išradimai – pepelacas, gravicapa, čatlas ar kiti naujadarai tvirtai įsirėžė į daugelio mano kartos žmonių kasdienybę. Kū!

4. Klerkai 2 – kaip matote, be Kevino Smito filmų negaliu apsieiti. Pirmoji Klerkų dalis – pats pirmas jo filmas. Neprastas, bet antroji dalis jį gerokai pranoksta. Visas veiksmas vyksta vienoje užkandinėje, tačiau nuobodu tikrai nėra: žaismingi dialogai, ciniški pokštai, saikingi keiksmažodžiai ir nuoširdi meilė. Patikėkite, bet filmas tikrai jautriai nuoširdus.

3. Tas pats Miunchauzenas mano mylimiausias vaikystės filmas, palikęs giliausią pėdsaką mano besiformuojančioje psichikoje. Nežinau ar man pavyko užaugti tokiu, kaip mokė Jankovskio herojus, ne man spręsti. Bet aš bent jau stengiausi. Nemeluoti sau. “Nusišypsokite, ponai, protinga veido išraiška – tai dar ne proto požymis”. Nuorodoje – labiausiai jaudinanti scena kino istorijoje ever.

2. Arizonos sapnas – Emiras Kusturica su savo Balkanų čigonais kartais užknisa. Bet tai, ką jis padarė Amerikoje apie amerikietišką svajonę atperka visas jo nuodėmes. Filmas ir linksmas, ir liūdnas. Manau, kad jis apie tapimą asmenybe, apie atsisveikinimą su infantilija, savotiška dvasinė defloracija.

1. Kovos klubas – tai vyriškas filmas, nors ne apie muštynes. Tai filmas apie muštynes su savimi. Apie streso ėdamą ofiso planktoną, apie vienišų motinų kartos vyrus, apie vienkartinius draugus, apie persisotinimą. Apie 25-ąjį kadrą mūsų gyvenime, kurio, mes, deja, dažniausiai nepastebime.

Nusivylusio namų šeimininko vakarienė

Atsidarau šaldytuvą – tuščia. Spintelę su saldumynais – nieko nėra. Valgyti norisi. Greitai ir be vargo. Pasakysite, kad visada taip? Nu ne, kartais  norisi glamūro, norisi kruštis prie puodų valandų valandas, kurti, atrasti, perspjauti mEtrus. Bet tik ne šiandien. Norisi tik pasidaryti saldaus Earl Gėjaus be pieno ir, susisukus į pledą stebėti rungtynes Bayern – Arsenal. Sergu už Arsenijų Vengerą. Neišėjo į Ketvirtfinalį, svolačius. Reikia pavalgyti. Susirandu:

  • stiklinę žalių lęšių;
  • gabalą geros rūkytos šoninės;
  • svogūną;
  • nepiktą čiliaką;
  • morką;
  • bulvę;
  • kelias skilteles česnako;

dscf1489

  • prieskonių: ciberžolės, maltos kalnedros, kumino.

dscf14911

Svogūnus ir šoninę apkepinu ant silpnos ugnies be fanatizmo, pridedu supjaustytą čili ir kuminą.

dscf1492

dar truputį pakepu, dedu supjaustytą morką bei bulvę, dar truputį apkepinu, beriu perplautus lęšius, pabarstau ciberžole ir kalendra.

dscf1496

Išmaišau, pilu verdančio vandens, kad košę iki pusės apsemtų, sumažinu ugnį iki minimumo, uždengiu ir palieku 30 minučių.

Jei reikia – pasūdau, dedu į dubenėlį, pasibarstau žalumynais, jei turiu, pašlakstau citrinos sultimis. Atsigaunu. Skanaus.

dscf1498

Labai skanu su jogurtu arba grietine. Trumparegiai irgi nusipelno:

dscf1499

Skanaus. Užgeriame juodąja arbata su bergamote.

 

 

Klasikinės samosos

Gyvenimas taip ir ritasi žemyn į pakalnę, o vėliau, žiūrėk, vėl kyla aukštyn. Ir taip tęsiasi, tas permanentinis nepastovumas, tas dieviškojo oscilografo outputas – jis negali būti kitoks – aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, hipnotizuoja.

Ir bėga mūsų dienos it paranojiškame sapne

Šiandien gaminsime patiekalą, tiksliau užkandį, idealiai tinkantį Gavėniai: pasnikišką, sotų, nepretenzingą ir skanų. Taip, indiški patiekalai gelbėja tada, kai vengiu mėsos. Ir alkoholio. Ir lytinių santykių. Reikės:

  • 5-6 bulvių;
  • 100 g moliūgo;
  • saujos žirnių;
  • svogūno, česnako, imbiero;
  • puskilio miltų;
  • gy arba aliejaus;
  • prieskonių: asafetidos, maltos kalendros, kumino, čili, ciberžolės, cinamono ir ožragės;
  • druskos, šilto vandens.
Iš pradžių išverdame bulves ir paliekame atvėsti. Kaip virti bulves, manau, nieko mokyti nereikia. Tada ruošiame tešlą: sijotus miltus maišome su 100 g išlydyto gy arba aliejaus ir pirštų galais formuojame kažką panašaus į trupinius.
Tada po truputį pilame šilto vandens ir minkome, kol gausis elastinga tešla, kurią suvyniojame į plėvelę ir padedame šiltai, kol ruošime įdarą.
Keptuvėje su trupučiu gy kepiname visus prieskonius, išskyrus asafetidą, kol virtuvę užpildys aromatas, tada dedame smulkiai pjaustytą svogūną, česnaką ir imbierą.
Po kelių minučių dedam kubeliais pjaustyto moliūgo arba, jei kas neturi – žiedinio kopūsto arba brokolio. Troškiname ant vidutinės ugnies, kad moliūgas suminkštėtų, tada beriame žirnius. Aš naudojau šaldytus, bet, be abejo, geriausia – švieži.
Patroškiname keletą minučių, beriame žiupsnį asafetidos, išjungiame viryklę, maišome šias daržoves su virtom bulvėm ir triname kočėlu į grubią košę, jokiu būdu ne piure.
Dabar kočiojame tešlą. Maždaug stalo teniso kamuoliuko dydžio gabalėlį.
 
Daliname šį blyną į 6-8 lygias dalis, ant kurių dedame maždaug po šaukštą daržovių košės.
Lenkiame kampus į viršų ir formuojame piramidę. Ar tetraedrą? Ei, geometrai, patikslinkite, nes bijau suklysti.
Ne, vaikučiai, šito dar valgyti nederėtų, tai dar ne viskas. Reikia šiuos pyragėlius iškepti dideliame kiekyje gy arba aliejaus ant stiprios ugnies iš visų pusių bent po keletą minučių. Na, spalva pasakys, kad jau gana. Va dabar – skanaus.
Skaniausios šios samosos kol karštos su mėtų ar obuolių čatniu. Bet aš jau, dovanokite, šį kartą patingėsiu ir čatnio nedarysiu, tad gerai ir su rūgščiu jogurtu.
Indijoje samosas dalina praktiškai ant kiekvieno kampo. Jos tokios pigios, kad dažnai net primoka, kad tik jas kas imtų.

Nepalo dienos. III dalis – lęšių dhalas su daržovių kariu

Dar kartą sveiki atvykę į Nepalą. Šiandien papasakosiu apie puikų vegetarišką patiekalą, paplitusį visame Nepale. Jis – paprastas, pigus, maistingas. Jei esate vegetarai, turbūt žinote, kad privalote valgyti ankštinius augalus. Ne man Jums aiškinti. O jei pasnikas ar Kūčios – lęšių dhalas paįvairins Jūsų stalą. Pirmyn.

Pačiam dhalui, kuris yra niekas kitas, kaip elementari lęšių sriuba, reikia tik:

  • stiklinės lęšių;
  •  a.š. ciberžolės;
  •  žiupsnio druskos;
  • sviesto arba gy;
  • imbiero, česnako, svogūno, džiovinto čili.

Na o daržovių kariui – kas tik šaus Jums į galvą. Man į galvą šovė:

  • brokolis;
  • paprika;
  • morka;
  • šaldytas pomidoras;
  • šaldytas moliūgas;
  • šaldytos ankštinės pupelės;
  • prieskoniai (santykis skliausteliuose): ciberžolė (3), juodieji pipirai (2), kardamonas (1), pankolis (1), kalendra (1), kuminas (1), juodosios garstyčios (1); čili (2-3), cinamono lazdelė (1).

Prieskoniai iš arčiau:

Dhalą darome paprastai: supilame plautus lęšius į verdantį vandenį, pasūdome, beriame šaukštą ciberžolės ir ant silpnos ugnies verdame valandą ar net daugiau, kad lęšiai gerai suvirtų.

Kol lęšiai verda, ruošiame daržoves: įkaitintoje keptuvėje ant gy pakepiname prieskonius. Tik tiek, kad kaimynai užsuktų paklausti kas čia taip dieviškai kvepia.

Dedame morkas ir pupeles, truputį pakepame

Tada – kitas daržoves, o pomidorą sutarkuojame, kad jo sultyse viskas troškintųsi.

Retkarčiais pamaišydami, troškiname pusvalandį ant vidutiniškos ugnies. O tuo tarpu lęšiai išvirė ir jiems reikia ruošti pagardą, Nepale vadinamą tadką: ant gy pakepiname smulkintą svogūną, imbierą, česnako skiltelę, čili, truptį kumino, pankolio ir ožragės.

Ir, taip, pilame į lęšius. Viskas, dhalas paruoštas. Kalnuose paprastai jį patiekia ant virtų ryžių: tokį sotų karštą padažėlį. Na o mes šįkart valgysime su daržovių kariu, jogurtu ir paratha duonele.

Skanaus. Kitą kartą papasakosiu apie tibetiečių virtuvės įtaką Nepalo valgiams.

Linksmų Kalėdų

Pirmasis pasimatymas su vegetariška kofta

Mėgstu avinžirnius. Atstoja mėsą, kai ši nusibosta arba, kaip šiuo atveju – Adventas. Pradedu. Dar vakar pradėjau jai išėjus. Užmerkiau pakelį avinžirnių ir palikau šaldytuve.

O užvakar kas buvo? Ėjau į pasimatymą. Ėjome Senamiesčio gatvėmis, buvo šilta ir truputį nejauku. Kaip visada. Ji galvojo apie tai, kokie panašūs mūsų interesai. Aš galvojau apie jos krūtis. Pauzėse tarp žodžių (nepamenu kokių), ji galvojo apie šiltas mano rankas. Aš galvojau apie jos krūtis. Laikėmės už rankų, jai šmėkštelėjo, kad mano rankos tvirtos, bet  švelnios. Įdomu, pamaniau, kaip jausčiausi suėmęs jos krūtis? Ji žvelgė man į akis, o! jos žalios; aš žvelgiau į jos krūtis… bliamba, jos paslėptos po palaidine. Mes bučiavomės, iš pradžių atsargiai, vėliau kiek aistringiau. Ji nieko negalvojo, o aš – apie jos krūtis. Gal kavos su kardamonu ir džiovintais abrikosais pas mane, viltingai klausiu, nesukdamas sau galvos, kad jau vėlyvas vakaras?

Mielai, sako ji. Gal ji jau planuoja mūsų bendrą gyvenimą, jei sutinka?

Kava aušta nepaliesta ant virtuvės stalo. Mes vartomės po virtuvės stalu, ji nusiima liemenėlę. O Dieve, krūtys!

Labas rytas, ji išėjo. Po to, kai aš užmigau. O ką? Ką man dar reikėjo daryti, masažuoti jos pėdas? Žaisti su ja šachmatais?

Noriu valgyti. Prisimenu, kad turiu išmirkusių avinžirnių. Statau puodą su jais ant viryklės, beriu šaukštą ciberžolės.

Palieku virti pusvalandį. Gal kiek daugiau. Tada pasiruošiu prieskonius. Ai, kokie jie svarbūs, kad Jūs žinotumėte.

Malta kalendra, asafetida, ožragė, čili, juodieji pipirai, kuminas.

Dar išsiverdu vieną dvi bulves atskirai. Kai avinžirniai išvirs, nupilu skystį, beriu truputį jūros druskos (tik ne anksčiau, nei išvirs) ir sugrūdu kartu su virtom bulvėm iki rupios košės. Beriu prieskonius, išspaudžiu pusę citrinos. Turiu paruošą koftai.

Kofta – tai paprasčiausi kotletai Rytų virtuvėje. Indijoje juos gamina iš avinžirnių, Turkijoj ir kitose musulmoniškose šalyse – iš avienos ar jautienos. Tad miltuotom rankom lipdau kotletus ir kepu įkaitintame garstyčių sėklų arba saulėgrąžų aliejuje.

Kol ten ką, pasigaminu padažą: čili, česnakas, svogūnas.

Apkepu. Su kuminu, tarkim.

Valgau koftą su padažu ir kokiom nors raugintom daržovėm, čatniu ar ačaru. Dabar turėjau tik raugintų agurkų.

Skanaus. Neapgaudinėkime savęs: jos galvoja apie mus, mes – tik apie jų krūtis, nieko čia nepadarysi, pirmas tai pasimatymas, šešti santuokos metai ar auksinių vestuvių išvakarės.

Aš manau, kad ji dar grįš. Bent jau pavalgyti.

Karališki pietūs: aštrūs avino pautai

Radau pagaliau vietą Vilniuje, kur beveik visada galima nusipirkti avino pautų.

Tik nežinau, skelbti tą vietą ar ne? O kas, jei išpirks kas ir man nebeliks? Kartą jau rašiau apie pautus, bet, manau, nepakenks dar kartą juos papiarinti. Pigintis nesiruošiu, tad imu pačius geriausius, šviežiausius ir kokybiškiausius ingridientus:

  • porą avino pautų (vienam žmogui kaip minimum);
  • svogūną;
  • keletą skiltelių česnako;
  • cukiniją iš daržo;
  • stiklinę ryžių;
  • sviesto;
  • prieskonių, lauro lapą, žalios kalendros, druskos.

Prieskoniai reikalingi masalai: malta kalendra (1 a.š. – XII val.), malti juodieji pipirai (1 a.š. – II val.), čili milteliai (1-2 a.š. – VI val.), ciberžolė (1 a.š. – IX val.), grūstas kuminas (2-3 a.š. – centre).

Dar reikės šafrano ryžiams pagardinti.

Ryžius perplaunam keletą kartų ir užkaičiame. Kol jie lėtai verda, imamės pautų… Avino, jobtararai. Labai aštriu peiliu įpjauname skūrelę nuo vienos pauto ašies iki kitos, tada atsargiai išverčiame ją kaip kojinę – verčiasi be vargo. Skūrelę išmetam, o pautą kruopščiai nuplauname ir metame į verdantį pasūdytą vandenį su lauro lapu maždaug dvidešimčiai minučių – tegul ramiai kunkuliuoja.

Tuo tarpu ryžiai jau užvirė, tad galima į juos įmesti keletą kuokelių šafrano.

Po 20 minučių virimo pautus išimame, dar kartą perplauname, nusausiname popieriniu rankšluosčiu ir supjautome į 6 dalis kaip kokį apelsiną.

Keptuvėje ištirpiname galabėlį sviesto ar ghi ir apkepiname pautų gabalėlius.

Kai tik apskrus, beriame prieskonius, smulkintą svogūną ir česnaką. Kepiname viską, kruopščiai maišydami ant vidutinės ugnies keletą minučių. Tada dedame supjaustytą cukiniją. Uždengiame ir paliekame troškintis, kartkartėmis pamaišydami. Pautuose daug drėgmės, tad jie išleis sultis (neprisigalvokite, ten tik vanduo), kurios ir bus padažo pagrindas. Jei, visgi, jos pritruks – įpilame šlakelį verdančio vandens.

Kai tik cukinijos bus beveik gatavos (aldente būsenos), galim tiekti.

Prie šio patiekalo geriausia patiekti šampano ar kito kilnaus putojančio vyno. Šampanui neuždirbu, tad apsiriboju puikiu Pietų Prancūzijos kremanu (putojantis vynas, kokybe nenusileidžiantis tikram šampanui, tik gaminamas kituose regionuose, dėl ko perpus pigesnis).

Ir silpnaregiams:

Skanaus, brangieji. Asmeniškai man – tai skaniausias dalykas pasaulyje: avino pautai su kuminu, ryžiai su šafranu ir kremanas iš Limu ar Elzaso.

Beje, kaip garnyras turėtų nerealiai derėti šviežios figos. Tik ar būna jų Lietuvoj?