Antis, asilo ausys ir sielos duona

Vasara jau čia pat! Tuoj grilinsim ir čilinsim.

Sumaniau sugrūsti tris receptus į vieną, juoba, kad jie susiję ir vienas kitą papildo. Pedantiškai pagal sąrašą:

1. Išsikepsime šviežios duonos.
2. Išsikepsime anties krūtinėlės steikus.
3. Pasigaminsime buritų.

Tuoj pradės visi krizenti, tipo, kuo čia dabar nustebinsi, che che? Ne mano darbas stebinti, mano darbas skaniai valgyti. Todėl iš vakaro pasiruošiu tešlą duonai:

• 450 g speltos miltų (gali būti kvietiniai);
• 300 ml gazuoto vandens;
• 4 g sausų mielių;
• 10 g druskos;
• šaukštas aliejaus.

Tai bus pagrindas švabiškai sielos duonai arba duonai sieloms. Trumpai: švabai – kiek kitaip kalbantys vokiečiai, kepa šią duoną šimtus metų ir vadina ją Schäwbischen Seelen – švabų sielų [duona]. Tradiciškai – tai vėlinių duona, bet dabar ją galima kepti kasdien, ar ne?

Viską, išskyrus aliejų, sumaišome ir minkome apie 15-20 minučių, kol tešla nustos lipti prie rankų. Dedam į aliejumi išteptą indą, kruopščiai uždengiame ir paliekame šaldytuve iki ryto. Ryte padaliname tešlą į 5 dalis, suformuojame pailgas bagetes, pabarstome rupia druska ir kmynais ir paliekame uždengtas rankšluostėliu ant kepimo skardos pusvalandžiui pakilti. Geriausia kepti orkaitėje su garų funkcija 10 minučių 240°C temperatūroje, o po to dar 15 minučių be garų, kad apskrustų. Jei nėra garų funkcijos, galima ant orkaitės dugno padėti indelį su vandeniu arba ledukais. Iškeptą duoną pusvalandžiui suvyniojame į rankšluostį.

Jeigu perlaužtą šiltą bandelę aptepti sviestu arba pamirkyti alyvuogių aliejuje ir lėtai suvalgyti, galima išgirsti kaip angelų choras gieda

Bet keliaukime prie mūsų pagrindinių patiekalų. Turime anties krūtinėlę. Iš jos reikia išspausti taukus, kurių prireiks mūsų kitam patiekalui, o kaip šalutinis produktas mus pradžiugins krūtinėlių steikai.

Įpjauname nuplautų ir nusausintų krūtinėlių odelę skersai ir išilgai.

Įjungiame kaisti antinę ar kitą keramikinį indą orkaitėje 175°C temperatūroje. Kol kaista, dedame anties krūtinėles į šaltą keptuvę odele į apačią ir statome keptuvę ant vidutiniškai įkaitintos viryklės. Nejudiname 4-5 minutes. Per tą laiką pribėga daug taukų, juos nupilame į atskirą dubenėlį, apverčiame krūtinėles keptuvėje ir laukiame dar 5-6 minutes. Per tą laiką įkaito antinė orkaitėje, į ją keliauja druska ir juodais pipirais pabarstytos krūtinėlės dar kokioms 7-8 minutėms.

Išimtą antinę kruopščiai apklojame aliuminio folija ir paliekame ilsėtis 15 minučių. Per tą laiką galima išsikepti bulvių, išsivirti ryžių ar pasigaminti padažą. Aš mėgstu su raugintais kopūstais, bruknių uogiene ir balzaminiu actu. Štai taip kaimietiškai:

Daug kas sako, kad anties krūtinėlė sausa. Nieko panašaus: sultinga, minkšta ir geresnė už jautienos antrekotą.

O dabar pats laikas panaudoti anties taukus tex-mex buritoms. Nepamenu ar sakiau jums, kad buritos meksikietiškai – asilo ausys? Pats buritų gerumas ir nuostabumas – aštrus, aromatingas, spalvingas padažas bėgantis per rankas ir smakrą valgymo metu. Ir anties taukai turi tai užtikrinti. Kiti ingredientai:

• 0.5 kg kubeliais pjaustytos kalakutienos arba vištienos;
• anties taukai;
• daržovės – kas jums patinka; man patinka paprika, pomidoras ir pusė pankolio; kartais – cukinija, baklažanas ar moliūgas;
• šviežias čili, nedidelis svogūnas ir 5 česnako skiltelės;
• indelis konservuotų pupelių;
• ryšulėlis kalendrų;
• prieskoniai: maltos kalendros, maltas kuminas, nemaltas kuminas, raudonėlis, rūkyta paprika, aštri paprika, juodieji pipirai;
• nebūtina, bet aš labai mėgstu: stambiai tarkuotas pekorino sūris ir gabalėlis čorizo dešros, supjaustytos kubeliais.

Keptuvėje ant šlakelio aliejaus lengvai apkepame kubeliais pjaustytą papriką ir pankolį, kad vos suminkštėtų.

Išimame į lėkštę, keptuvėje lydome anties taukus ir ant didelės kaitos, pabarstę nemaltu kuminu, apkepame mėsą, mano atveju – kalakutieną. Kai gražiai apskrunda, mažiname kaitą ir dedame sukapotą čiliaką, svogūną ir česnaką. Pamaišant kepame pora minučių, beriame visus prieskonius ir kapotą čiorizo.

Gerai viską išmaišome, kad prieskoniai ištirptų riebaluose. Po poros minučių dedame smulkiai pjaustytą pomidorą ir truputį pasūdome.

Dar po poros minučių grąžiname į keptuvę daržoves ir dedame pupeles be skysčio (aš beje, mėgstu dideles sviestines), išmaišome ir keletą minučių patroškiname, kad pupelės sušiltų. Dabar didelęje keptuvėje šildome tortiljų paplotėlius. Galima kepti pačiam, galima nusipirkti. Ant karšto papločio beriame tarkuotą sūrį, dedame troškinį ir gausiai beriame kapotais kalendrų lapais.

Vyniojame, valgome, užgeriame alumi ir apsilaistome taukais.

Prisimeniau laikus, kai muzika, kokią groja Gogol Bordello arba Tiger Lillies dar nebuvo mainstrymas, kai niekas nežinojo kas yra Shelta ir Peaky Blinders, kai kiečiausias radijo žokėjas buvo Giedrius Drukteinis ir šita grupė atvažiavo į Vilnių, o ją apšildė Björk.

Praėjusio laiko ispaniškas troškinys

Aš jau pasiekiau tokį amžių, kai imu gręžiotis į praeitį su replikomis “o mano laikais… žolė žalesnė, žemuogės saldesnės, saulėlydžiai gražesni“. Xule, saulėlydžiai, aš ir saulėtekių sulaukdavau, ne taip kaip dabar. Ir pakeldavau daugiau. Ir net ant centrifugos kokius 2.5 G. Žinoma, ir dabar dar nenuplikau ir net frotinio chalato neįsigijau, bet tai, kad jums galiu paporinti keletą istorijų ar padainuoti kokią senstančio ciniko nevykėlio, taip nieko ir nepasiekusio, nieko neišmokusio ir niekam neįdomaus, dainą – štai ji –

tik patvirtina mano nesulaikomą ir nesugrąžinamą senėjimo procesą.

Šia liūdna nata ir galėčiau baigti šitą rašinėlį, bet kadangi visi susirinkome čia paėsti – ką gi, neriame į nesveiko, cholesterolio kupino patiekalo degustavimą. Por favor, mums reikės:

• iki 1 kg neriebios kiaulienos; norite riebios – neribokite savęs;
• dviejų paprikų;
• svogūno;
• česnako;
• poro;
• keleto grybų;
• 1 chalapenio;
• 0.5 kg batatų arba paprastų bulvių;

tyc

• prieskonių: juodųjų pipirų, saldžiosios paprikos, čili miltelių, čiobrelio šakelių (deja, tokią šaltą vasarą neradau miške);
• druskos, šaukšto aliejaus;
• čiorizo dešros palką (taip šitas patiekalas zajabys su čorizo ar kita aštria česnakine dešra, bet aš šitą dešrą ir vieną galiu suvalgyti).

Batatus ar bulves skutam, pjaustom griežinėliais ir kepame orkaitėje, pašlakstę aliejumi 200°C temperatūroje kol paskrus – na jūs patys žinote.

Viskas, ką galime nuveikti kol kepa batatai – šaukšte įkaitinto aliejaus kepam iki gražaus apskrudimo stambiai kubeliais pjaustytą mėsą.

Kai apkeps – beriam visus prieskonius, maišom ir sumažinam kaitrą po keptuve iki minimumo. Taip pat stambiai pjaustom paprikas ir svogūną.

Svogūnas kartu su cielom česnako skiltelėm metam pas apkepusią mėsą (šitoje vietoje gali atkeliauti ir šaibomis pjaustyta čiorizo dešra).

Vėliau – kapotas chalapenis.

Vėliau – paprika ir grybai.

O prieš pat pabaigą, kai paprika suminkštės kaip senelio smegenys ir mėsa spės pasitroškinti – šiek tiek smulkinto poro.

Valgom su žaliom aseitunom, užgerdami raudona Rioja… ai blyn, aš gi nebegeriu.

Užtat valgau senėjimo procesą spartinantį pyragą su keletu antioksidantų.

Arba tokį:

Bet tada dviese, stengiantis pamiršti prostatos problemas ir erekcijos sutrikimus.

Bičas agresyviai dėvi pončą.

Aš būsiu jūsų virėjas: tortiljos su plėšyta kiauliena ir gaidžių snapais

Atnešiau jums šviežio sintpopo iš Kanados:

Aš apimtas lengvos euforijos nuo ką tik suvalgytos riebios tortiljos, nealkoholinio (aha, pabrėžiu, jūs, griobani Lietuvos talibai) alaus ir šitos dainos. Aš pasiryžęs tapti jūsų virėju, tik pasamdykite mane kas nors, porfavor! Žiūrėkite, kaip moku iš xujnios padaryt gerą maistą. Imu:

• gabalą poriebės kiaulės sprandinės ar mentės iki 1 kg;
• dvi skardines raudonų konservuotų pupelių;
• du tradicinės orientacijos ir vieną raudoną svogūną;
• keletą skiltelių česnako;
• 5-6 didelių pomidorų;
• du tris chalapenius, jei nerandu – imu paprastą čiliaką;
• laimą;
• kalendros lapų;
• prieskonių: maltos kalendros, malto kumino, rūkytos paprikos ir čili miltelių, druskos.

Paprastus svogūnus pjaustau stambiais žiedais ir kartu su česnako skiltelėm dedu į ketaus puodą.

Ant viršaus dedu vientisą kiaulienos gabalą, ištrintą prieskoniais.

Ant dugno įpilu šaukštą obuolių acto. Uždengiu ir pašaunu į orkaitę, įkaitintą iki 100°C. Viskas, puodą galima pamiršti kokioms 5-6 valandoms.

O kol troškinasi mėsa, geriu madafaking nealkoholinį alų, klausau Allie X

ir gaminu gaidžių snapus. Jei kam kilo klausimų – tai salsa pico de gallo. Kubeliais pjaustau raudoną svogūną, čiliakus,

o pomidorus, prieš tai pašalinęs sėklides ir sultis, irgi supjaustau kubeliais. Pridedu kalendros lapų, druskos ir laimo sulčių.

Štai ir prabėgo 6 valandos, lendu į orkaitę, atidengiu puodą ir, įvertinęs, kad ten yra kažkiek padažo iš mėsos ir svogūnų, įmetu konservuotas pupeles. Po kokių 15 minučių, kai pupelės sušilo ir susimaišė su padažu, dviem šakutėmis suplėšau kiaulieną, kurią dedu ant pašildyto tortiljos blyno.

Papildomai – pupelių su riebiu padažu.

Galima užsidėti sūrio ir, žinoma, gaidžio snapų.

Mano tortiljos padas kiek perkaitintas ir pasidarė trapus, todėl mano tortilja virto taco.

Bet nuo to tik išlošiau, ypač su nealkoholiniu alumi. Ir dar – pasiūlymas trumparegiams akliesiems.

Co to za Igelkot su marinuotais kiaušiniais?

Jei jums koktu nuo ateinančių Velykų, nuo vašku arba acetoniniais dažais marginamų kiaušinių, pataisų lėkštėse, žagarėlių ir kitų lietuviškos tradicijos siaubų – atsipalaiduokite.

Visų pirma, atsakykime į klausimą: co to za Igelkot, rašo šitame bloge?

Kodėl kiaušiniai? ir dar marinuoti? Todėl, kad tai – geriausia užkanda prie bet kokio alkoholio. Na, ir galų gale, pataikysime į velykinę natą.

Jei kiaušininiai išvirė, atvėsiname juos ir išlukštename. Be 10-15 kiaušinių, taip pat mums reikės:

• šaukšto druskos;
• dviejų šaukštų cukraus;
• 150 ml acto;
• 900 ml vandens;
• prieskoniai, iš kurių pasirinkau gvazdikėlius, lauro lapus, kvapiuosius pipirus, čili pipirus, kardamonus ir bezdalo, o tiksliau sieros vandenilio kvapo druską; labai tiktų anyžius arba žvaigždinis anyžius, česnakas.
• dažikliai, iš kurių pasirinkau nedidelį tarkuotą burokėlį ir ciberžolę; galima dažyti bet kuo: pomidorų pasta – raudonai, sojos padažu – rudai, špinatais – žaliai, sepijomis – juodai ir t.t.

Prieskoniai

Ir H2S prisotinta druska, che che

Užviriname maždaug 900 ml vandens su 150 ml acto (galima balzamiką naudot, jei negaila babkių, bet puikiai tinka ryžių arba obuolių) ir tarkuotu burokėliu arba ciberžole (ar kitu dažikliu), ištirpinam cukrų ir druską. Kol verda, beriam į nuplikytus stiklainius prieskonius.

O kiaušinius subadome dantų krapštuku. Aš įsivaizduoju kokios fantazijos ir godos kyla. Geras bandymas, feministės, bet ne.

Subadytus kiaušinius dedam į stiklainius, užpilame marinadu

atvėsiname, uždarome ir paslepiame šaldytuve bent keletui dienų, o geriau – iki Velykų. Parašysiu atsiliepimus, kai ištestuosiu.

Gallo loco: meksikietiška gaidiena

Kartais girdžiu pažįstamų ir nepažįstamų žmonių priekaištus ir pastabas: tipo, Igeli, kaip tu taip blevyzgoji ir propaguoji alkoholį? Juk tave gali vaikai skaityti! Aš pakrapštau pakaušį ir susimąstau: na rimtai, gal ir gali. Todėl sakau dabar: vaikai, eikit naxuj iš mano blogo!

Neseniai grįžau kelionės po pietvakarinę JAV dalį. Nuotraukų nebus, nes mėgavausi vaizdais ir jų nefotkinau. Dar labiau – atsikračiau ydos fotkinti maistą. Tiesiog ėmiau juo mėgautis. O mėgautis PV JAV pakrantėje tikrai yra kuo: puikūs mėsainiai, šviežios jūros gėrybės, nuostabus westcoast IPA alus. Ir svarbiausia – pigūs, aštrūs ir greiti meksikietiški patiekalai gatvėse. Su švelniom ir šaltom margaritom. Ne, ne picom, o popietės kokteiliais su tekila prieš patiekiant maistą.

Šiandien – paprasta troškinta išprotėjus vištiena a la pollo gallo loco.

Mums reikės:

• vištienos dalių;
• paprikos;
• ybiškių… nėra, todėl imam arba šparaginių pupelių, arba cukiniją;
• svogūno;
• česnako;
• švelnaus New Mexico stiliaus čiliako – dėl aromato;
• pragariško Habanero čiliako;
• avokado;
• pomidoro;
• raudonėlio, malto kumino, druskos, citrinos.

Vištienos detales kepame dideliame puode, kol apskrus

O kol skrunda, užplikome slyvomis, šokoladu ir tabaku kvepiančius džiovintus čiliakus.

Atkreipiu dėmesį, kad tai beveik neaštrūs pipirai. Mirkome juos keletą minučių, o tada pašalinam sėklas ir su peiliu nuskutam minkštimą nuo kietos odos.

Smulkiai sukapojam arba sumalam blenderiu, įmaišom žiupsnį druskos, malto kumino, smulkinto česnako ir raudonėlio. Lygiagrečiai paruošiame gokamolę.

Tuo tarpu višta apskrudo, į puodą dedame kapotą svogūną, kiek vėliau – smulkintą papriką, dar kiek vėliau – ybiškes ar cukiniją. Uždengiame ir paliekame 10 minučių lėtai pasitroškinti. Pabaigoje dedame daug kapoto česnako.

Į čili padažą įmaišome keletą šaukštų troškinio skystimo.

O galiausiai – nedidelį gabaliuką habanero pipiro. Pastarasis gal tik 100 kartų aštresnis už mūsų prekybcentriuose parduodamus čiliakus ir kokį 10-15 kartų už klasikinį chalapenį.

Manipuliacija čiliakais – ne šiaip sau pontai: pirmasis yra švelnus ir aromatingas, antrasis – žiauriai aštrus, bet labai greitai praeinantis. Tame visas skanumas. Dedame padažo ant/ šalia vištos su daržovėmis, tiekiam su gokamole, ryžiais ir alumi.

Silpnaregiams:

Ką gi, kelionės pasibaigė, mylimas TV šou pasibaigė, Euro2016 baigiasi… Siūlau viskio

Ir neseniai atrastą fantastišką Prancūzijos lolitą – Petite Meller. Labai kokybiškas popsas. Ir įvaizdis kaip iš Nabokovo romano ar Bessono filmo.

Dieve, kaip gražu

 

Nepatetiški šokoladiniai saldainiai su čili

Ir aš sakau, velniop patosą, švelnius jausmus, meiles seiles. Tegyvuoja hardkoras ir čili pipirai.

Kalėdų proga sukau galvas ką padovanoti artimiems ir tolimiems žmonėms, neprikišus jiems nereikalingų daiktų, tuo pačiu parodant deramą pagarbą. Pagalvojau, kad geriausia dovana – rankų darbo ir iš širdies. Kad pavyktų nepulti veidu į purvą, mums reikės:

1. 300 g šokolado. Kuo geresnis, kuo brangesnis, tuo skaniau. Geriasia pirkti iš AJ šokolado gabalais.
2. 300 g gliaudytų saulėgrąžų.
3. 50 g sviesto.
4. Saują čili dribsnių (ne miltelių).

Ne milteleliai, jobta.

Viskas kartu:

Vienu žodžiu, saulėgrąžų ir šokolado santykis turi būti 1:1. Vietoje saulėgrąžų gali būti sezamas ar net sezaminiai ar migdoliniai florentinai – tai jūsų iškrypusios fantazijos reikalas.

Saulgrąžas reikėtų pakepinti ant sausos keptuvės.

O šokoladą ištirpinti… ne ne saujoje, o inde virš vandens vonelės.

Kartu su sviestu. Kai ištirps – maišome su čili dribsniais.

Tada –  su skrudintom saulėgrąžom.

Krupščiai, kad nebūtų jokių gumulų. Tada dedam į tam pritaikytas formeles.

Ir pašaunam… į šaldytuvą bent keletui valandų. O tada jau galima ir ragauti ir dovanoti.

Ko daryti ir ko nedaryti ateinančiais metais

Aš esu nemaloniai nustebintas įvykusiais wordpress pasikeitimais. Bet mano skaitytojų tai neturėtų liesti. Bandau prisitaikyti prie naujojo profilio dizaino.

Šiandien, mano mielieji, trumpam paprašysiu jūsų dėmesio. Šios dienos rašinio stuburas, deja, ne receptas, nors bus ir jis, tačiau daugiausiai dėmesio skirsiu tam, kas mane labiausiai nuvylė ir kas labiausiai nudžiugino praėjusiais metais. Ir mano rekomendacijos, į kurias jūs neprivalote kreipti dėmesio.

Tai, ko nerekomenduočiau jums 2016:

1. Ukrainos tarptautinės oro linijos.

Taip, tai pigios oro linijos, skraidinančios iš Vilniaus per Kijevą kone į visus pasaulio kraštus. Aš pasimoviau ant šio viliojančio pigumo. Buvau priverstas ne tik kęsti nevėdinamuose lėktuvuose 40 laipsnių karštį, nakvoti Borispolio oro uoste be jokių kompanijos komentarų, bet ir įskaudintas jos atstovų, kai pareikalavau man priklausiusios pagal jų pačių taisykles numatytos kompensacijos. Jie argumentavo tuo, kad jie – ne Europos Sąjungos oro linija ir aš jiems nieko nepadarysiu, galiu pamėginti su jais bylintėtis. Nusprendžiau nuo šiol skraidyti tik su EU oro linijomis. Turėkite omeny, kad Ukrainos oro linijos retai išskrenda tvarkaraštyje nurodytu laiku.

2. Viskis “The Glenlivet“ single malt traveler’s edition.

Tai irgi susiję su nelemtomis ukrainiečių oro linijomis ir Kijevo Borispolio oro uostu. Kad neprailgų laikas, laukiant savo atidėto reiso, nusipirkau litrą šio viskio duty free. Man nuoširdžiai gaila savo 30 eurų išmestų šiam šlamštui. Gal koks kitas “Glenlivet“ viskis ir neblogas, bet tik ne oro uostam skirta serija.

3. Serialas “Hannibal“. Man patinka Madsas Mikkelsenas dar iš tų laikų, kai jis nebuvo meinstrymas, bet jis negelbėja šito blankaus ir nykaus serialo.

4. Just5 latvių gamybos telefonas-flagmanas “Blaster 2“. Nuorodos nededu iš principo. Telefonos parametrai neatitinka specifikacijos ir viskas tuo pasakyta.

O dabar apie tai, ką aš mačiau gero ir ką jums patarčiau:

1. Viskis “Laphroaig 10“.

Tai gardžiausia, ką gėriau šiais metais. Tikras dūminis, durpinis viensalyklis viskis iš Islay regiono. Geriant su trupučiu ledinio vandens, jaučiu nuo vaikystės mielą pabėgių kvapą. Jaučiu moters lūpas. Visas. Jūrą, jodą, dumblius ir daug daug nostalgiškų sunkiai pagaunamų kvapų…

2. Graikija. Ne turistiniu laikotarpiu, kai dar nešalta, bet nebėra minių žmonių. Ten labai pigu, velniškai skanus maistas, geras aptarnavimas, neįkyrūs ir draugiški žmonės. Buvau maloniai nustebintas kad gražios ir moterys, ir simpatiški vyrai. Bet maistas vis tiek geriau.

3. Pfalco regionas Vokietijoje. Jūs nepatikėsite, kokio ten galima nusipirkti vyno už juokingus 3 eurus. Su maistu problemos, skaniai negausite, bet vynas! Ir dar aš išduosiu jums paslaptį: nuskristi iki Hano oro uosto su Ryanair galima už 10 eurų, pavažiuoti keletą stotelių traukiniu palei Reiną ir apsistoti bet kurioje pilyje už 70 eurų nakčiai.

4. Filmas apie Amy Winhouse. Tik tiek

Aš atsimenu, kad jau seniau esu minėjęs, kad man patinka ėriukų pautai. Ta proga, nuoširdžiai rekomenduoju. Vėrinukai su kuminu, čili, paprika ir cukinija. Nieko įmantraus

Kepama ant žarijų arba orkaitėje griliaus režimu keletą minučių. Patiekiama su viskiu ar alumi

Putojančiu šviesiu vokišku lageriu. Jaaaa

Šopska salotos po ilgos pertraukos (ir čanachai)

Sveiki, tikiuosi nepamiršote manęs. Nesiteisinsiu kodėl ilgai nerašiau. Tiesą sakant ne tik nerašiau, bet ir negaminau, nevalgiau ir negėriau. Todėl po ilgo badmečio, siūlau lengvą ir paprastą patiekalą – bulgariškas šopska salotos. Prieš keletą metų vykusiuose geriausio Europos Sąjungos nacionalinio patiekalo rinkimuose, jei neklystu, šios salotos nugalėjo, antroje vietoje palikdamos lietuviškus šaltibarščius. Lietuviškus…

Be trispalvių pomidorų dar imame:

• daug raudonų paprikų;
• pora agurkų;
• baltąjį arba raudonąjį svogūną;
• petražolių;
• aliejaus, acto;
• alyvuogių;
• dėmesio! Sirene sūrio. Galima ir brinzos, o blogiausiu atveju – fetos.

Į gilią lėkštę pjaustome pomidorus stambiai (tarp kitko, pomidorai turi būti mėsingi, ne sultingi), paprikas ilgais plonais šiaudeliais, svogūną postambiais šiaudeliais (jokiu būdu ne žiedais ar pusžiedžiais), agurką nuskutam ir pjaustom postambiai.

Užpilam alyvuogių aliejumi, pašlakstome balzaminiu actu, sutrupiname saują sūrio, įmetame keletą alyvuogių, pripešiojame petražolių.

Druskos nereikia, jei sūris tinkamas. Skanaus.

O tiems, kas pasiilgo mėsos – čanachai pauostyti:

Kaip daryti čanachus? Į molinį indelį ant dugno dedame riebios avienos gabalėlius, žiupsnį druskos, svogūno pusžiedžių, morkos griežinėlius, baklažano kubelius, saliero juosteles, vėl druskos, stambių bulvės kubelių, druskos, chmeli suneli, pomidoro riekelių, šakelę mairūno, nedidelį čiliaką, žiupsnį druskos. Įpilame truputį verdančio vandens, uždengiame ir pašauname į iki 200ºC įkaitintą orkaitę.

Paliekam dviem valandom. Prieš pabaigą užberiam žiupsnį kapoto česnako.

 

Baltojo alaus degustacija su liuliais

Turėjome tamsaus ir šviesaus alaus degustacijas. Atėjo laikas ir kvietiniam alui. Bet kad nereikėtų gerti ant tuščio skrandžio, ruošiame kažkokią užkandą. Žiūrime ką čia turime…

Fui, koks smirdantis! Ne ne ne, sūris prie kvietinio alaus netiks.

Gal…

Apžiūrėkime iš arčiau

Gal ir nieko, bet daug vargo. Gal geriau tiesiog kiaulė? Pavyzdžiui kokie 3 kg rinktinės liesos nugarinės ant 10-12 žmonių. Planuojame liulia kebabą. Pradedame pjaustyti. Iš pradžių – plonais griežinėliais.

 

Aha, po to – plonom juostelėm.

Po to – mažais, labai mažais kubeliais.

Turbūt daugelis susižavės tokiu primityviu faršo gaminimo būdu, bet patikėkite, malti mėsos negalima. Gautą faršą maišome su prieskoniais: kuminu, chmeli-suneli, čili milteliais, raudonėliu, kalendra.

Nededame druskos, nepilame acto ar citrinos sulčių. Tik padedame šaltai. (Galima dar įdėti 300 g smulkiai kapotų ėriuko riebalų, bet čia kaip kam patinka; man – liesiau).

Kitą dieną užkuriame kepsninę ir žiūrime kokio alaus turime:

1. Vilkmergės kvietinis;

2. Gubernijos kvietinis;

3. Kalnapilio White Select;

4. Švyturio baltas;

5. Volfo Engelmano balta pinta;

6. Ambercity kvietinis;

7. Colomba (korsikietiškas kvietinis);

8. Kronenburg 1664 blanc (gamina Švyturys);

9. Kauno kvietinis;

10. Utenos kvietinis;

11. Valentins Hefeweisssbier.

Iš arčiau

Ir dar

Malkos sudegė, susidarė daug anglių. Bandom verti ant iešmų, bet, apimti nevilties, matome, kad mėsa nesilaiko ir krenta į anglis. Tada atsidūstame, lipdome apvalius kotletus ir kepame ant grotelių.

Kepdami pabarstome druska.

O kol kepa mėsa, aklo vertinimo metu buvo nustatytas alus nugalėtojas (vertino 7 žmonių komisija).

1 vieta. Utenos kvietinis aromatizuotas su dideliu atitrūkimu nuo kitų surinko 60 balų iš 70 galimų. Kas galėjo patikėti? Prieš degustaciją visi vienbalsiai tvirtino, kad tai šūdas. Igelis davė 9 balus.

2-3 vietos. 1664 blanc ir Kalnapilio White Select gavo 40 iš 70. Buvo įtarimas, kad Švyturys, įsigijęs šio alaus receptą, pradėjo taikyti tiek Utenoje, tiek Klaipėdoje. Igelis davė 2 balus 1664 ir 7 Kalnapiliui.

4-7 vietos. Daug alų surinko ta patį balų skaičių: Vilniaus alaus gamybos Ambercity, Švyturys, Valentinas ir Gubernija gavo po 38 balus. Igelis davė atitinkamai po 8, 6, 4 ir 5.

8 vieta. Nedaug atsiliko Volfas Engelman su 37 balais (iš Igelio – 4 taškai).

9 vieta. Korsikietiška Colomba surinko 35 balus ir 5 iš Igelio (šis alus verdamas su žolelėmis, todėl jį supainioti su kitais buvo sunku).

10 vieta. Vilkmergė gavo 33 balus. Igelis įvertino 3 balais.

11 vieta. Blogiausiai iš visų pasirodė Kauno kvietinis, surinkęs 26 balus (3 iš Igelio).

Išvada viena: nuo šiol teks pirkti Utenos kvietinį. Deja.

A, štai ir mėsytė iškepė. Bet prieš tai greitai paruošiame šiltas keptų daržovių salotas: ant žarijų keptos paprikos, baklažanai, cukinijos ir vienas čiliakas smulkinami, traiškoma skiltelė česnako, pilama aliejaus, beriama druskos, kapojama šviežia kalendra, spaudžiama pusė citrinos, beriama lukštentų granatų sėklų.

Padažui: natūralus riebus (20%) jogurtas su mėtom, traiškyta skiltele česnako, šlakeliu aliejaus ir žiupsniu druskos. Garnyrui: acte marinuoti svogūnai. Lavašas kaip opcija.

Nom nom nom. Štai taip atrodo korporaciniai liuliai.

Ir supranti, kad tave pasaulyje supa daugybė mažų stebuklų. O kartais ir didelių. Tereikia mokėti juos pamatyti. Pavyzdžiui, pažiūrėti į giedrą naktinį rudens dangų.

 

Receptų retrospektyva 1: Megapupos nevegetarams

Aš manau, kad atėjo laikas parodyti tikrąjį savo veidą. Yra receptų mano gyvenime, už kuriuos daugelis jūsų ims manęs nekęsti. Bet aš nesivaikau pigios meilės, nes tie, kurie mane myli, mylės tokį, koks aš nesu, nepaisydami mano kanibalistinių trūkumų. O gal tai visai ne trūkumai – juk viskas šiame gyvenime priklauso nuo požiūrio: kas vienam trūkumas, kitas įvertins kaip privalumą.

Taigi, šiandien – tikrasis aš, nepadailintas, neretušuotus ir necenzūruotas. Pradžiai – nešokiruojanti versija: milžiniškos pupos, surinktos nužudytų gyvūnėlių viduriuose.

Štai jos:

Itin šviežios, išluptos, kaip man prisiekinėjo kruviną ranką ant purvino chalato skverno pridėjęs prekeivis, iš jauno ėriuko pilvo.

Ką su jomis veikti, paklaus manęs žingeidus skaitytojas? Reikia nuplauti, nuvalyti plėves ir odeles ir užmerkti šaltame vandenyje, praskiestame citrinos sultimis bent 20 minučių. Be megapupelių dar pričiupau:

• pusę svogūno;
• nepiktą čili;
• saują petražolių;
• kumino, maltos paprikos, juodųjų pipirų;
• sojos padažo;
• pomidorų ir ryžių garnyrui.

Po 20 minučių mirkymo, perplauname megapupeles ir siauru peiliu arba virtuvinėmis žirklėmis pašaliname šlapimtakius – jie nevalgomi net pupelėse. Pačias pupeles supjaustome stambiau.

Kepame šiuos gabalėlius 2 minutes su gabalėliu sviesto ant labai smarkios ugnies. Kaip identifikuoti, kad ugnis buvo pakankamai stipri? Virtuvė turi būti be gailesčio aptaškyta riebalais.

Kepdami intensyviai maišome. Kai tik pupelės ims išskyrinėti sultis, perdedame jas į pašildytą lėkštę, o likusiuose riebaluose kepiname smulkiai pjaustytą svogūną bei papriką. Paskubėkim, viską reikia atlikti vikriai. Kai tik svogūnas taps permatomas, grąžiname pupeles, barstome kuminu, malta paprika, pilame 2-3 šaukštus sojos padažo. Troškiname dar keletą minučių, išjungiame viryklę, barstome kapotomis petražolėmis ir grūstais pipirais. Patiekiame su ryžiais beigi pomidorais.

Skanaus ir sėkmės iki kito karto.