Kepti ledai

Neįtikėtina, bet realu. Ko tik neišmoko Harvarde. Kaip tik užsirašiau naujai studijų programai nuo sausio pabaigos, o pastarąją programą einu į pabaigą. Ir kaip tik Nauji Metai ir nusimato desertų laikas, todėl kepame ledus. Reikės:

• 0.5 l paprastų ledų, tarkim, vanilinių;
• stiklinės kukurūzų dribsnių;
• 2 kiaušinių baltymų;
• žiupsnio cinamono;
• 0.5 l aliejaus.

Šaukštu išlukštename ledų rutuliukus, maždaug stalo teniso kamuoliuko dydžio.

 

Ir dedame į šaldiklį kokiai valandai. O tuo tarpu sugrūdame ar kitaip susmulkiname dribsnius ir sumaišome su cinamonu.

 

Išplakame baltymus, bet nebūtinai iki standžios putos, kiek mažiau.

 

Atvėsintus ledų rutuliukus apvoliojame baltyme, o po to dribsniuose.

Ir vėl paliekame šaldiklyje bent porai valandų.

Tada smarkiai įkaitiname puode aliejų.

 

Ir kepame po 15-20 sekundžių po vieną ledų rutuliuką, išimame ant servetėlės, kad sugertų aliejų. Galiausiai, valgome.

 

Labai įdomus derinys, tik reikia skubiai valgyti, kol dangalas neatvėso. Skanaus. Ir laimingų Naujųjų Metų.

 

Apie gerumą ir cukinijų čatnio dovanas

Kadangi greitai Kūčios, nevarginsiu jūsų ilgais receptais ir nuobodžiais išvedžiojimais. Visų pirma apie gerumą. Ar žinojote, kad lietuviai, taip, taip, mes, jūs, aš visi šalia esantys, yra ketvirti mažiausiai aukojantys labdarai žmonės pasaulyje? Iš mūsų kaimynų tik ukrainiečiai mažiau padeda vargstantiems. Čia gi pyzdec! Ir žinau kodėl taip yra: todėl, kad kiekvienas prakutęs lietuvis, žvelgdamas į tą, kuriam mažiau pasisekė, nejaučia gailestingumo, o tik piktdžiugišką pasitenkinimą, tipo, pats kaltas, kad nemoki apipisinėt, pati dūra, kad prisigimdei krūvą vaikų, patys kalti pensininkai, kad nesugebėjo numirt laiku.

Taigi, Kalėdos, paaukokite ką nors, užuot apsiėdę, prisigėrę ir išmetę nesuėstą maistą. Ne man, tam kam labiau reikia.

O dabar saldus čatnis, kuriam reikia:

• 1 kg cukinijos vėzdo;
• 0.5 kg cukraus;
• apelsino arba net dviejų;
• imbiero gumbo;
• kardamono, gvazdikėlių, cinamono.
• citrinos sulčių poros šaukštų.

Cukiniją pjaustom kubeliais, jei oda nesumedėjus, jos lupti nebūtina. Užpilame cukrumi ir paliekame keletui valandų, kad ištrauktų sirupą.

Tada verdame dideliame puode cukinijas su sirupu, dedame prieskonius, o kai sutirštės, maždaug po pusvalandžio virimo ant vidutinės ugnies, supjaustome apelsinus riekelėmis.

Pabaigoje, kai drėgmė nugaruos, įpilame/ įspaudžiame citrinos sulčių, kad subalansuotume skonius. Šitą čatnį galima suvalgyti pačiam, nesidalinus su niekuo, tarkim su varškės sūriu ar panyru. O galima sudėti į stiklainius ir padovanoti, kam gyvenimas nesaldus, Kalėdoms.

Ruoškitės Kūčioms. Jei būsite geri, aš paruošiu krevečių receptą rytdienai. Krevetes juk galima per Kūčias valgyti, ar ne? Na, tada pasigaminkite Kalėdoms.

Tikrasis čatnis bendradarbiams nuo bendradarbių

Jau seniai žadėjau vienam bendradarbiui šį receptą. Atsidėkodamas už superninius jalokia čiliakus. Ir atsidėkodamas kitai kolegei už cukinijas, pomidorus ir kitokias gėrybes. Šį kartą neapgaudinėsiu, o pateiksiu vieną iš milijono tikrųjų čatnio receptų. Reikės:

• vėzdo dovanotos cukinijos, itin tinka peraugusios;
• dovanoto čili pipiro;
• keleto pomidorų;
• svogūno;
• česnako;
• prieskonių: pagaliuko cinamono, keletos dėžučių kardamono, keleto gvazdikėlių, maždaug po lygiai juodųjų pipirų, kumino, kalendros, ožragės, kario;
• druskos;
• šaukšto gy.

Gy arba aliejų įkaitiname ir dedame prieskonius be čili ir be ožragės.

Kol lėtai skleidžiasi prieskonių aromatas, kubeliai pjaustome svogūnus, česnakus ir pomidorus.

Kur ble svogūnai su česnaku?

Ai, va, pirma juos į keptuvę, kiek vėliau pomidorus. Kepame be fanatizmo pora minučių. Kapojame čili su visom sėklom.

Dedam į keptuvę, kapojam cukiniją kubeliais.

Dedam į keptuvę

Beriam likusius prieskonius. Po 20 minučių daržovės transformuojasi.

Valgome su indiška duonele.

Kas liko, dedame į gražius stiklainius ir dovanojame draugams.

Taigi, taigi, skanaus, besiklausant 5 3 geriausių lietuviškų grupių (iš pradžių galvojau daryti sąrašą 5 dainų, bet niekaip nesukrapščiau 5 gerų lietuviškų grupių Suopis ir Rambynas atkrenta, nes tai parodija, kokia ji gera bebūtų, Fojė – todėl, kad nemėgstu Mamontovo, Overtone – todėl, kad Giedrės bus gana, Jazzu – todėl, kad pasipūtus.

3. Pieno Lazeriai – todėl, kad geriausias lietuviškas popsas.

2. Gravel – todėl, kad tai rokas ne dėl babkių ar reitingų, o iš širdies. Ačiū Sinickiui už nemokamus albumus. Px, kad balso neturi, jam gana charizmos.

1. Empti – todėl, kad Giedrė – geriausia Lietuvos dainininkė.

Viščiukas su kuskusu

Tik po daugelio metų, kiek rašau šitą tinklaraštį, pastebėjau, jog neturiu nei vieno recepto iš Afrikos. Bijau net pagalvot, kas manęs laukia, jei čia apsilankys Nobelio Taikos premijos laureato iš Kenijos Indonezijos Havajų Baltųjų Rūmų fanai. Gal tai ir ne tos, juodosios Afrikos receptas, bet Magribas, kad ir Šiaurės, bet Afrika.

Prieš pradėdami ruošti patiekalą, nusiperkame viščiuką (galima ir vištą, bet viščiukas geriau) ir iš vakaro įtriname jį druskos, alyvuogių aliejaus, citrinos sulčių, visokių bazilikų ir mėtų, pipirų mišiniu, prismaigstome po oda česnako skiltelių ir paliekame šaldytuve. Dar mums reikės:

• 200 g kuskuso;
• džiovintų vaisių: figų, datulių, abrikosų, razinų ir t.t. ir pan.;
• prieskonių: cinamono žievės atplaišos, kardamono 2 dėžučių, nemaltos kalendros sėklų (gerai ir čiliakas ten būtų);
• citrinos (kai laimai Maximoje kainuoja tiek, kiek citrinos, nuodėmė jų nepirkti);
• aš, žinoma, šiuo metų laiku neradau, bet labai gerai būtų šviežių metų ir bazilikų.

Įkaitiname orkaitę iki 200ᵒC, o kol kaista, užpilame kuskusą puse stiklinės drungno vandens, keletu šaukštų alyvuogių aliejaus, beriame žiupsnį druskos, nuplikytus vaisius, kapotas mėtas ir bazilikus, prieskonius, citrinos skilteles, viską išmaišome

ir kišame viščiukui išangėn. C’est la vie, norint skaniai pavalgyti tenka ir ne itin švariais darbais užsiimti.

 

Toliau einame paprastesniuoju keliu: užuot reguliavę kas pora minučių kepimo temperatūrą ir sekę, kad viščiukas neimtų svilti, viduje išlikdamas žalias, tiesiog pasinaudojame technikos stebuklu – kepimo rankove.

 

Per 40 minučių 800 g viščiuko mėsa kris nuo kaulų, o odelė bus gardžiai apskrudusi.

 

O štai dabar alkoholis prie šio patiekalo netiks. Tik saldi stipri mėtų arbata. Skanaus.

 

Kuskusas Šiaurės Afrikai – tai kaip mums juoda duona, airiams ir baltarusiams – bulvės, italams – makaronai, kinams – ryžiai, amerikonams – kukurūzai, rusams – degtinė.

PS: bijau, kad žmonės, gyvenantys pagal paniatkes, tokia kulinarija neužsiima. Tikiuosi, kad Jūs neturite prietarų ir tabu. Pavasario Jums.

Lobio – gruzinų duona kasdieninė

Kamardžioba. Duona čia – perkeltine prasme, kalbėsime apie gruzinišką patiekalą iš pupelių, valgomą kone kasdien, kone su viskuo., vartojamą tiek mėsėdžių, tiek vegetarų. Nežinau ką draudžia tikėjimas valgyti veganams, bet esu beveik tikras, kad ir jie gali sau leisti prabangą valgyti lobio.

Patiekalas šis yra neįtikėtinai paprastas, gaminimas neužima daug laiko, o valgomas, kaip jau minėjau, bet kokia proga: kaip garnyras prie mėsos, kaip užkandis, kaip pagrindinis patiekalas. Gruzijoje yra keli šimtai šio patiekalo variacijų. Pateiksiu paprastesnį variantą, nors man labiau patinka su graikiniais riešutais.

Mums reikės:

• 0,5 kg raudonųjų pupelių (tiks bet kokios, bet raudonos gražiau; beje, labai geras lobio iš didelių baltųjų pupų, tik jos netrinamos, o kepamos);
• poros svogūnų;
• keleto skiltelių česnako;
• žalumynų: petražolių, kalendros, baziliko, krapų – kas ko turi, bet galima ir maišyti;
• 2-3 šaukštų vyno acto;
• pusės puodelio alyvuogių aliejaus;
• druskos

• prieskonių: 2 a.š. čili, 2 a.š. chmeli suneli (kaip kam patinka), 1 a.š. cinamono, 1 a.š. maltų kalendros sėklų.

 

Pupeles užmerkiame iš vakaro, žinoma, aha. Na ir verdame jas dvi valandas pasūdytame vandenyje, kol taps va tokiomis:

 

Svarbu, kad būtų išvirusios. Kol jos verda, pasiruojame (kas nors pasakys, ar yra lietuviškas atitikmuo?), t.y. apkepame ant alyvuogių aliejaus iki stikliško baltumo smulkiai pjaustytus svogūnus.

 

Išvirtas pupeles sugrūdame grūstuve, sumaišome su keptais svogūnais, pridedame smulkiai kapoto česnako, acto, alyvuogių aliejaus, suberiame prieskonius ir kapotus žalumynus, viską kruopščiai išmaišome. Vualia.

 

Skanu su pita, ciabatta (kažkas, girdėjau, jau išsikepė) ar net juoda duona. O dar skaniau su raugintomis daržovėmis: agurkais, česnakais arba abchaziškais raudonaisiais kopūstais. Turėjau tik agurkų.

 

Su vynu, degtine ir net alum. Keliu tostą už moterų, skaitančių šias eilutes, grožį, vyrų narsą ir amžiną draugystę. Vach vach vach

Sienos Trijų Karalių meduolis

Sienos – šiuo atveju tikrai ne sieninis, o iš tolimo Sienos miesto. Žinau, žinau, daug kam Siena asocijuojasi su Montepaschi. Bet Sienoje be krepšinio dar moka ir meduolius kepti. Vadinasi jie panforte di Siena. Dėl Trijų Karalių tai suimprovizavau, realiai, šis meduolis kepamas Kalėdoms. Bet argi nuodėmė svaigintis saldumynais?

Mums prireiks:

• 100 g migdolų;
• 100 g graikinių riešutų (išlukštentų);
• 100 g džiovintų figų;
• 100 g razinų;
• 150 g medaus;
• 100 g cukraus pudros;
• 1 šaukštų miltų ir 1 šaukštą avižų sėlenų (apie jas sugalvojau tik proceso eigoje, tad nenufotkinau);

• prieskonių: po 1 dalį muskato riešuto, imbiero, kalendros, gvazdikėlių ir 3 dalis cinamono; visi priekoniai malti, grūsti arba tarkuoti.

Migdolus užplikom verdančiu vandeniu, paliekam ir smulkiai supjaustom figas ir razinas. Baigėm? Nulupam migdolų žieveles ir pakepiname (migdolus, ne žieveles) su graikiniais riešutais ant sausos keptuvės pora minučių. Atvėsinam ir grubiai supjaustom. Pasisekė tiems, kas turi piestą:

Sumaišome vaisius, riešutus ir prieskonius. Dabar sumaišome medų su cukraus pudra ir padarome jiems šiltą vandens vonelę, va taip:

Nuolat maišome, kol mišinys suskystės, o tada pilame į riešutų-vaisių mišinį, išmaišome, pridedame miltus ir sėlenas, išmaišome. Įjungiam orkaitę 150 laipsnių, išklojam kepimo formą kepimo popieriumi, jį ištepame sviestu ir dedam mūsų tešlą į formą.

Pašaunam orkaitėn ir kepam 25-30 minučių. Stebime, kad nepradėtų degti. Viskas, nulupam pergamentą, susipjaustome norimo dydžio gabalėliais, pasibarstome cukraus pudra ir cinamonu, įsipilame sauso chereso ir dėkojame Aukščiausiajam už palaimą.

PS: galutinio rezultato, deja, negaliu Jums parodyti, nes meduolis buvo dar šiltas išgabentas svečiop. Na nebent tik šitą:

Būkite laimingi

K+M+B

Eksperimentas pavyko: dukart ruošta kiauliena, Sičuanio vizitinė kortelė

Tęsiame kinų virtuvės dienas lietuviškoje blogosferoje. Šiandien pasigaminkime žinomiausią Sičuanio provincijos patiekalą – Hui Guo Rou (niekas čia nesikeikia), dukart gamintą (ruoštą) kiaulieną (angl. double-cooked pork). Kadangi neturėjau kai kurių svarbių prieskonių, laisvai improvizavau, tačiau esminis patiekalo akcentas lieka tas pats.

Imam:

• apie 800 g kiaulienos kumpio su riebalų sluoksniu (svarbu!) ir oda;
• porą;
• svogūno laiškų;
• 2 šaukštus cukraus;
• tamsaus sojų padažo;
• ryžių acto;
• hoisino padažo, aš neturėjau, eksperimento vardan paėmiau žuvies padažo nam-pla (ir to, ir ano būna dideliuose PC;
• prieskonių pirmam kartui: Sičuanio pipirų, cinamono pagaliuką, žvaigždinio anyžiaus (galima keletą imbiero griežinėlių, bet aš nedėjau);

• prieskonių antram kartui: džiovintą čili pipirą, keleto česnako skiltelių, supjaustytų plonais griežinėliais.

Visų pirma, užverdame dideliam puode vandens, sudedame pirmajam kartui skirtus prieskonius ir į 2-3 gabalus padalintą mėsą. Verdame 30 minučių, išimam mėsą, nusausinam ir supjaustom va tokiais gabalėliais:

Maksimaliai įkaitiname keptuvę ar woką, įpilam šaukštą aliejaus, dedame susmulkintą čiliaką, po 5 sekundžių dedame mėsą (geriau kepti per du kartus) ir stir-fry principu kepame kol gražiai apskrus – 15-20 sekundžių. Pažadu, kad šaudys ir taukais aptaškys visą virtuvę. Mėsą išimam, taukus nupilam nafig į kloaką, dedam cukrų, maišom, po 5-7 sekundžių grąžinam mėsą, pilam sojos padažą, actą, hoisiną, maišom, mažinam ugnį iki vidutinės, dedam porą ir svogūnus.

Išjungiame viryklę, dedam į lėkštę. Viskas, skanaus. Nieko daugiau prie patiekalo nereikia – skanu taip, kad pirštus galima nusigraužti. Taip, riebu, bet juk žiema, reikia daug kalorijų, kad nesušaltume, ar ne?

 

Na ir silpnaregių žiūrovų pageidavimu:

Klasikinės samosos

Gyvenimas taip ir ritasi žemyn į pakalnę, o vėliau, žiūrėk, vėl kyla aukštyn. Ir taip tęsiasi, tas permanentinis nepastovumas, tas dieviškojo oscilografo outputas – jis negali būti kitoks – aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, hipnotizuoja.

Ir bėga mūsų dienos it paranojiškame sapne

Šiandien gaminsime patiekalą, tiksliau užkandį, idealiai tinkantį Gavėniai: pasnikišką, sotų, nepretenzingą ir skanų. Taip, indiški patiekalai gelbėja tada, kai vengiu mėsos. Ir alkoholio. Ir lytinių santykių. Reikės:

• 5-6 bulvių;
• 100 g moliūgo;
• saujos žirnių;
• svogūno, česnako, imbiero;
• puskilio miltų;
• gy arba aliejaus;
• prieskonių: asafetidos, maltos kalendros, kumino, čili, ciberžolės, cinamono ir ožragės;
• druskos, šilto vandens.

Iš pradžių išverdame bulves ir paliekame atvėsti. Kaip virti bulves, manau, nieko mokyti nereikia. Tada ruošiame tešlą: sijotus miltus maišome su 100 g išlydyto gy arba aliejaus ir pirštų galais formuojame kažką panašaus į trupinius.

Tada po truputį pilame šilto vandens ir minkome, kol gausis elastinga tešla, kurią suvyniojame į plėvelę ir padedame šiltai, kol ruošime įdarą.

Keptuvėje su trupučiu gy kepiname visus prieskonius, išskyrus asafetidą, kol virtuvę užpildys aromatas, tada dedame smulkiai pjaustytą svogūną, česnaką ir imbierą.

Po kelių minučių dedam kubeliais pjaustyto moliūgo arba, jei kas neturi – žiedinio kopūsto arba brokolio. Troškiname ant vidutinės ugnies, kad moliūgas suminkštėtų, tada beriame žirnius. Aš naudojau šaldytus, bet, be abejo, geriausia – švieži.

Patroškiname keletą minučių, beriame žiupsnį asafetidos, išjungiame viryklę, maišome šias daržoves su virtom bulvėm ir triname kočėlu į grubią košę, jokiu būdu ne piure.

Dabar kočiojame tešlą. Maždaug stalo teniso kamuoliuko dydžio gabalėlį.

 

Daliname šį blyną į 6-8 lygias dalis, ant kurių dedame maždaug po šaukštą daržovių košės.

Lenkiame kampus į viršų ir formuojame piramidę. Ar tetraedrą? Ei, geometrai, patikslinkite, nes bijau suklysti.

Ne, vaikučiai, šito dar valgyti nederėtų, tai dar ne viskas. Reikia šiuos pyragėlius iškepti dideliame kiekyje gy arba aliejaus ant stiprios ugnies iš visų pusių bent po keletą minučių. Na, spalva pasakys, kad jau gana. Va dabar – skanaus.

Skaniausios šios samosos kol karštos su mėtų ar obuolių čatniu. Bet aš jau, dovanokite, šį kartą patingėsiu ir čatnio nedarysiu, tad gerai ir su rūgščiu jogurtu.

Indijoje samosas dalina praktiškai ant kiekvieno kampo. Jos tokios pigios, kad dažnai net primoka, kad tik jas kas imtų.

Boksas, inteligentai ir sviestinis pyragas

Taip, aš domiuosi boksu. Ir kartais stebiu bokso varžybas. O va anądien vykusi sunkiasvorių dvikova tarp ukrainiečio Vitalijaus Kličko ir zimbabvio Dereko Čizoros sudomino ne tik sportu, bet ir intrigomis.

Viskas prasidėjo per sportininkų pristatymą, kai Čizora skėlė Vitalijui Kličko antausį

ir pažadėjo nukautuoti dabartinį čempioną 8-ame raunde, į ką Kličko atrėžė, kad iki 8-ojo raundo skriaudikas neišgyvens. Asmeniškai mano akyse, Čizora nusmuko kaip šunsnukis ir nusprendžiau sirgti už Kličko. Mano simpatijos Čizorai susilpnėjo ir prieš pat dvikovą, kai tiesiog ringe Čizora išspjovė vandenį į Vitalijaus brolio Vladimiro veidą

Pripažinkime, kad sporto tokie akibrokštai nepuošia ir Čizorai tikrai ne vieta ringe. Tačiau prasidėjus kovai, mano simpatijos ėmė krypti būtent į jo pusę. Nepaisant mažesnio svorio ir ūgio, Čizora laikė Kličko ant trumpo pavadžio. Daugelis prognozavo jam greitą nokautą, tačiau vaikinas atsilaikė visus 12 raundų ir pralaimėjo tik taškais. Kaip boksininkas, jis vertas pagarbos.

Kaip bebūtų, manau, kad iššaukiantis Čizoros elgesys – tik šou dalis. Deja, boksas išsigimsta. Viskas daroma dėl transliacijų ir pinigų. Bijau pagalvot, kad boksas gali virsti kažkuo panašiu į amerikietiškas imtynes. O grįžtant prie inteligentų: kovą žiūrėjau per lenkų TV, tai komentatorius papasakojo liūdną Čizoros istoriją. Esą jis kilęs iš išsilavinusios turtingos zimbabviečių šeimos, kuri viską praradusi po to, kai į valdžią atėjo komuniakos. Čizoros pabėgo į Angliją. O ir pats Derekas gyvenime – išprusęs, mandagus ir inteligentiškas vaikinas. Kuo netrukus įsitikino visas pasaulis, pasižiūrėjęs jo interviu po kovos.

Va taip inteligentiškai gurkšnodamas Warsteinerio alų pagrasino nušauti, o vėliau sudeginti kitą boksininką.

O kad turėtume “popkorno“, kol stebėsime šias inscenuacijas, greitai greitai kepame pyragą. Reikės:

• 200 g sviesto;
• 200 g miltų;
• 3 kiaušinių;
• pusės stiklinės cukraus pudros;
• poros šaukštų rudojo cukraus;
• cinamono;
• saujos razinų;
• šlakelio romo;
• apelsino;
• druskos.

Nuplautas razinas užmerkiame rome. Dalį, apie 150 g, kambario temperatūros sviesto išsukame su cukraus pudra ir žiupsneliu druskos iki kreminės masės.

Po vieną įmušame kiaušinius, nuolat plakdami.

Tada po truputį sijojame į kremą miltus, dedame razinas, įtarkuojame apelsino žievelę.

Dedame tešlą į formą ir pašauname į 160ﹾC karščio orkaitę. O kol kepa, sukame likusį sviestą su ruduoju cukrumi ir cinamonu.

Po 20 minučių pyragą išimame iš orkaitės

ir aptepame sveisto, cukraus ir cinamono mišiniu.

Paliekame, kad susigertų 10 minučių. O tada, įsipilame pieno, atsipjauname gabalėlį pyrago ir įsijungiame boksą.

Skanaus ir malonių įspūdžių.

Vištienos karis – paskutinis receptas iš apleistos virtuvės

Tuoj imsiu ilgėtis margo stalo, purvinų sienų, nuolat iškrentančio orkaitės stiklo. Jūsų dėmesiui – anglo-indiškas receptas su vištiena, atsiradęs, kaip bebūtų keista, Anglijoje ir teisėtai priskiriamas prie angliško kulinarinio paveldo. Bet pradžiai – truputis sado-mazo muzikos.

Jei kam įdomu: dainuoja gražiausia Taičio mergina. Ir balsas neblogas, o muzika dvelkia ne šiltu tropikų paplūdimiu ir net ne Laukiniais Vakarais, apie kuriuos dainuojama, o suomiškuoju realizmu iš Akio Kaurismakio filmų.

O paruošti čiken kury, mums prireiks:

• vištienos, be abejo; aš naudojau šlauneles;
• pomidorų;
• svogūno;
• česnako;
• imbiero;
• jogurto;

Na ir prieskonių: juodųjų pipirų, ožragės, kalendros, kumino, cinamono, čili, ciberžolės (viskas pagal laikrodžio rodyklę)

Išpradžių kokį pusvalandį ar kiek ilgiau marinuojame vištieną jogurto ir visų prieskonių mišinyje.

Vištienai pasimarinavus, ant gy kepiname svogūną, česnaką ir imbierą.

Kai truputį suminkštės, dedame vištieną su visu jogurtu.

Po to sukapotus pomidorus, įpilame truputį vandens, uždengiame ir paliekame troškintis ant silpnos ugnies 40 min. ar net valandą, kol padažas sutirštės. Pabaigoje pabarstome kapotu česnaku.

Kol troškinosi vištiena, išsikepame duonelės Naan.

Patiekiame su ryžiais ir lengvu šardonė.

Desertui – bananinis Tart tatenas

Arba

Skanaus. O netrukus išbandysime naująją virtuvę.

PS Vaizdo klipas buvo užblokuotas youtube, laimei, yra vimeo