Mačo maistas

Atsikeli ryte, nuotaika puiki, taip ir išdulkintum ką nors, jautiesi žvėrimi (netikėtas ekspromtas, che che). Išlendi iš miegamojo į virtuvę, užsimaišai kokteilį.

Chule, 50/50 sauso vermuto ir gero džino, gera alyvuogė, o dar geriau – dvi kalamatos. Pusryčiaujame tik taip, nes esame tikri vyrai. Oooo, kur žmona? Gamina salotas?

(Versti, manau, nereikia)

Šiknon salotas, vyrai valgo tikrą maistą.

  • 1 kg šaldytų krevečių;
  • šaukštas kokosų aliejaus (tiks ir kitas, bet tada geriau bekvapis);
  • imbiero pirštas;
  • pusė česnako;
  • šviežias čiliakas, bet neturiu, naudoju rūkyto čipotlio miltelius;
  • šaukštas žuvų arba sojos padažo.

Ok, krevetes išlukštenam, normalūs bičai kiautų neišmeta, o verda pizdatą sultinį, bet tai – kita istorija. O dabar: apystambiai kapojam imbierą, česnaką. Įkaitiname šaukštą kokoso aliejaus keptuvėje ar voke.

Kokosų aliejus turi unikalių savybių: jo degimo temperatūra yra labai aukšta (kiek žinau, aukštesnę turi tik lydytas sviestas), kas leidžia vikriam kulinarui maksimaliai jį įkaitinti, nebijant, kad suirs žmogaus organizmui reikalingos riebiosios rūgštys. Šį kartą nedemonstruojame fanatizmo ir aliejų kaitiname nesmarkiai – mums svarbu išsaugoti kokosų aromatą. Dedame kapotą imbierą.

Pakepiname kol pajusime imbiero aromatą ir iškart metame išlukštentų krevečių kūnelius bei pilame truputį žuvų arba sojos padažo.

Iškart išjungiame viryklę, nes krevetės ir taip virtos, jas reikia tik pašildyti ir prisotinti padažo aromatu, tad intensyviai maišome keptuvės turinį, dedame kapotą česnaką ir čiliaką arba čipotlį, kaip mano atveju.

Viskas, pilame krevetes su visu padažu ant jau išvirtų ryžių arba “stiklinių“ ryžių makaronų. Patiekiame su bananais, o jei turime – ir su šviežia kalendra beigi laimo sultimis. Užgeriame rūkyto salyklo alumi. Arba šiaip alumi.

Žinokite, čipotlio, t.y. rūkyto čiliako ir Märzeno, t.y. rūkyto salyklo alaus, dermė nereali, kažkas fantastiško. Ir kas sakė, kad tikti mačo turi valgyti steiką su krauju? Silpnaregiai?

Skanaus. Vyrai, vienykimės!

Reklama

Epifanija, salotos ir dėkingumas už tai, ką turime

Lietuviškai sakant, kartais aplanko apreiškimas. Gal dėl nesibaigiančio karščio imi suvokti, kad be reikalo zyziame, nuolat kažkuo nepatenkinti, trokštame neįmanomų arba nereikšmingų dalykų. Tereikia apsidairyti, kad suprastume kiek daug gauname: besileidžiančią į jūrą saulę, mažą šiltą vaiko delną rankoje, išsiilgtos moters apkabinimą, pagaliau išsikrovusį mobilųjį telefoną. Ir už šias mažas epifanijas turėtume būti dėkingi.

Konkrečiai šįvakar esu dėkingas už:

  • salotų lapus;
  • pomidorus;
  • raudoną svogūną, nors ir ne Krymo;
  • gabalėlį mocarelos, bala nematė, kad ne feta ar brinza;
  • puikias dideles alyvuoges;
  • citriną, gerą šlaką alyvuogių aliejaus, druską ir čipotlio pipirus.

Nuplautus salotos lapus suplėšau, supjaustau postambiai pomidorus, nedideliais kubeliais sūrį, pusžiedžiais svogūną. Pridedu alyvuogių, pabarstau čipotliu, druska, išspaudžiu truputį citrinos, užpilu aliejumi.

Mėgaujuosiu su šviežia čiabata.

Užgeriu šeivamedžio arbatėle, praskiesta vandeniu 1:4 su ledukais. Tikras Švedijos skonis. Oi, kaip ilgiuosi Stokholmo Šergordo, plaukiojimo kanoja baltosiomis vasaros naktimis tarp tūkstančių salelių.

Vos nepamiršau silpnaregių:

Skanaus.

Štai ir lengvu erotizmu dvelkianti daina į temą (spaudžiam nuorodą, nes myspace klipų kažkodėl wordpressas nepalaiko, beje N-18).

PS. Naudoju Epiphany interneto naršyklę.

Le Big Mac – visai negreitas maistas

Vakar, užliūliuotas UEFA Čempionų Lygis pusfinalio rungtynių laukimo ir minties, kad mauksiu Salaus alų, pajutau beviltišką alkio jausmą. Galvoju, imsiu ir pasigaminsiu ką nors greito. Skubėjau taip, kad, manydamas užtruksiąs keletą minučių, net nespėjau nufotkinti viso gamybos proceso.

Taigi, greitas maistas asocijuojasi su Amerika. Taip, taip, dabar būsiu nepopuliarus, sakydamas, kad Amerika yra čiotka šalis, su įstabiu kultūriniu, kulinariniu ir visokiu kitokiu paveldu. Tarkim, susėdat Jūs su amerikonu ir imate girtis savo šalies išskirtinumu. Demokratija? Jis: Džefersonas, Vašingtonas, Vilsonas, pirmoji konstitucija. Jūs: ėėėėmmm, gegužės 3-iosios Konstitucija? Taigi, lenkų tai darbas. Kinas? Broliai Koenai ir Tarantinas prieš Kurkleitytę ir Vėlyvį? Na na. Muzika? Zappa ir Metallica vs Mamontovą ir Povilą Meškėną? Che che… Mokslas? Mičigano Technologijų Institutas vs Riomerio mokslo gigantus? mmmmm. Virtuvė? Tex-Mex prieš baltą mišrainę? Geria, gerai, perlenkiau lazdą. Imamės demaskuoti tą amerikeitišką mitą, tad imam:

  • 0,5 kg maltos jautienos;
  • 1 paprastą ir 1 raudoną svogūną;
  • pomidorą;
  • salotų lapų;
  • smirdančio sūrio a la rakletė;
  • gero (šiukštu ne lietuviško) majonezo;
  • čipotlio ar kokio kito čiliako;
  • bandelių.

Maltą mėsą pasūdom, papipirinam, sumaišom su smulkiai pjaustytu paprastu svogūnu. Iš faršo lipdom katlietus, suvyniojam į  plėvelę ir, kol atliekam kitus darbus, palaikome šaldiklyje.

Tuo tarpu, majonezą sumaišome su čipotlių milteliais.

Susipjautom daržoves (raugintas agurkas – mano opcija).

Bandeles – per pusę.

Dedam katlietus ant grotelių ir kišam į griliaus režimu įkaitintą orkaitę.

Kepam, kol apskrus. Aš kepiau ant popieriaus, tai varčiau. Taip pat vartom, jei kepam lauke ant žarijų.

Tada aptepam bandeles majonezo padažu, dedam raudoną svogūno griežinėlį, pomidoro griežinėlį, salotos lapą, sūrio griežinėlį, kotletą…

Dar išsikepiau bulvyčių. Bandžiau suvožtą kąsti… Nežinau, kaip tai jiems pavyksta.

Dabar rezultatai: skanu, kas be ko, bet bliamba, dar šiandien bloga nuo riebalų pertekliaus. Ir svarbiausia: nežinau kodėl  tai vadinama fastfoodu, nes aš užtrukau ilgiau nei valandą, kol pasigaminau ir pražiopsojau keletą Intero golų.

Silpnaregiai, ir Jums skanaus.

Na o štai – tikroji Amerika