Gruziniška vištienos sriuba

Nepapostinti šito recepto negalėjau, nes patiekalas vertas. Valgydamas tarsi atjaunėjau dešimčia metų, tarsi grįžau į laikus, kai gamindavau taip, kaip mėgstu, o ne taip, kaip reikia.

Bet pradžiai – naujametinė antis.

Įdaryta apelsinais ir glazūruota sojos padažu, medumi ir apelsinų sultimis. Kepta popieriuje, po to tik trumpai paskrudinta. Kaip niekada sultinga ir gardi, nesausa. Bet tai buvo bene prieš mėnesį. O dabar valgysime fantastiško skonio gruzinišką sriubą čichirtmą su mčadi blyneliais ir aštriu padažu. Reikės:

• vištos;
• 3-4 svogūnų;
• 50 g sviesto;
• 3-4 kiaušininių;
• pusės citrinos sulčių;
• 2 stiklinių kukurūzų arba ryžių miltų;
• 3 stiklinių pieno;
• kalendros šakelių;
• nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus;
• druskos;
• aštriam padažui – bet ko, kas patinka. Man patinka: didelė aitri paprika, česnako skiltelė, 20 ml rafinuoto bekvapio aliejus, 5 ml vyno acto, gvazdikėlis, po žiupsnį chmeli suneli, šafrano, druskos.

Nuotraukų mažai, nes darbo daug. Vištą kapojam stambiais gabalais, svogūnus plonais pusžiedžiais. Dideliame puode išlydom sviestą, metam svogūnus, pasūdom, ant viršaus vištos gabalus, uždengiame dangčiu ir pamirštam ant silpnos ugnies valandai.

Kol ten troškinasi, paruošiam aštrų padažą. Mano atveju aš tiesiog viską smulkiai sutryniau ir sumaišiau. Tada ruošiame tešlą blyneliams: sumaišome kukurūzų arba ryžių miltus su šiltu pienu ir druskos žiupsniu. Minkome iki elastingos tešlos ir paliekame fermentuotis gliutenui bent pusvalandį. Atkreipiu dėmesį, kad blyneliai skaniausi šilti, todėl stengiamės apskaičiuoti laiką taip, kad kepti blynelius ir gaminti sriubą baigtume maždaug kartu. Blynų kepimas itin paprastas: paimame gniutulą tešlos ir iškočioję, keptuvės dydžio blyną metame ant keptuvėje įkaitinto saulėgrąžų aliejaus. Kepam be fanatizmo abi puses po keletą minučių.

O per tą laiką vištiena išsitroškino savo ir svogūnų sultyse, o mes pilame į puodą apie litrą virinto vandens ir leidžiame dar pavirti sultiniui apie 15 minučių. Tada vištieną išimame ir atidedame, sultinį perkošiame ir paliekame truputį atvėsti, o svogūnus be gailesčio išmetame.

Sultiniui šiek tiek atvėsus, išplakame tris keturis kiaušinių trynius su citrinos sultimis ir, plakdami pilame į sultinį. Čia svarbiausias ir atsakingiausias čichirtmos ruošimos epizodas, nes jei sufeilinsim, sriubą bus galima atiduot Carito valgyklon užuot mėgavusis patiems.

Viskas. Pilame į lėkštes, gausiai paskaninam plėšytais kalendros lapais ir tiekiame su mčadi blyneliais, aštriu padažu ir vištienos gabaliukais. Kartais gruzinai tiekia šią sriubą su gabalais vištienos plūduriuojančiais lėkštėje, bet tai – rūkaliaus čichirtma.

O štai taip atrodo sveiki žmogaus čichirtma:

Beje, apie rūkymą. Senas ir geras Čelsio Princesės gabalas taisyklinga kivių kalba:

 

Atostoginis vištienos šašlykas

Kaip žadėjau ankstesniame įraše, trumpai papasakosiu apie atostogas. Turėjau malonumo praleisti keletą savaičių Aukštaitijos nacionaliniame parke. Na, parkas – kaip parkas, ar ne?

Galima užsilipti ant Bitės ryšių bokšto. Arba ant Ginučių piliakalnio.

Nors dauguma, kažkodėl, dročina ant Ladakalnio, Ginučių piliakalnis man labiau patiko.

Galima prasieiti miško takeliu ir prisirinkti pilną skrybėlę lazdyno riešutų.

Arba pasigauti keletą lynų ir išsivirti prašmatnios šaltienos su paprika ir morkomis (deja, nefotkinau). Antros dienos tokia šaltiena – pati geriausia užkanda prie bet ko. Arba nukirsdinti gaidį ir iš jo krūtinėlės išsikepti šašlyką.

 

Tereikia tiek nedaug: sumaišyti supjaustytą mėsą, pašlakstytą citrinos sultimis su smulkiai supjaustytu svogūnu ir miške surinktais čiobreliais ir marinuoti gerą pusdienį. Tada suverti ant iešmų ir pabarstyti druska.

Sudeginti glėbį beržinių malkų ir kepti ant žarijų.

 

Kartu su paprikomis.

Patiekti su stebuklingai pigiu ir labai lietuvišku Astravo dvaro alumi.

Skanaus, toks patiekalas ir ankstyvą rudenį labai gerai: tarkim išsiruošiame grybauti ankstų ūkanotą rytą, po pietų užsikuriame laužą miško laukymėje, o vėsų vakarą mėgaujamės.

Tarp kitko, Labanoro džiunglėse, pasirodo, gyvena kažkokia laukinė gentis. Vieną laukinį žmogų pavyko nufotkinti ties kažkokia protaka tarp ežerų.

Būkite su laukiniais atsargūs.

Greitos krevetės “Apsilaižyk pirštus“

Šiandien irgi nešvaistysiu jūsų brangaus laiko. Ir net nemoralizuosiu. Eskaluojame žuvies temą. Nors krevetės – ne žuvys, o jūros tarakonai, reikės:

• 0.5 kg krevečių (nevirtų, tai reiškia, ne rožinių, o šviežių);

• laimo arba citrinos;
• keleto skiltelių česnako;
• 100 g sviesto;
• lauro lapų, keleto žirnelių kvapiųjų pipirų, druskos.

Krevetes nuplauname, nurauname galvas, bet kiautą paliekame. Aišku, galima ir kiautą nuimti, bet tada neliks sąvokos “apsilaižyk pirštus“. Užverdame vandenį su lauro lapais, druska ir citrinos riekelėmis. Įspėju, kad citrinos žievė suteiks patiekalui šiokio tokio kartumo, todėl, jei to nenorite, tiesiog išspauskite į vandenį citrinos sultis.

Krevetes verdame vos keletą minučių, kol taps rožinėmis. Dėmesio, pervirtos krevetės virsta padangomis!

Krevetes nukošiame, atidedame šiltai ir labai greitai išlydome sviestą, kuriame bukvalei pusę minutės apkepiname traiškytą česnaką. Šiuo padažu apipilame krevetes. Patiekiame su šviežiomis šiltomis bandelėmis (kad būtų kuo padažą surinkti) arba bent jau skrebučiais ir tamsiu alumi.

Valgome tik pirštais, lukštendami krevetes ir dažydami jas sviesto padaže. Silpnaregiai irgi smaguriauja.

Lengvas lyrinis nuokrypis. Gal ne visiems ponams priimtinas, bet mano galva, tikras lietuviškas Kūčių patiekalas: miltuose apvoliota, nerafinuotame saulėgrąžų aliejuje trumpai apkepta strimėlė su bulvių-morkų koše. Tai – tikras varguolių maistas, bet jei jau mes tapatinamės su Kūdikėliu Jėzumi bei jo dailide tėveliu ir nekalta mamyte, turėtume maitintis taip.

Linksmų švenčių. Ir tegul gyvūnėliai prakalba šiąnakt jūsų tvarteliuose.

Viščiukas su kuskusu

Tik po daugelio metų, kiek rašau šitą tinklaraštį, pastebėjau, jog neturiu nei vieno recepto iš Afrikos. Bijau net pagalvot, kas manęs laukia, jei čia apsilankys Nobelio Taikos premijos laureato iš Kenijos Indonezijos Havajų Baltųjų Rūmų fanai. Gal tai ir ne tos, juodosios Afrikos receptas, bet Magribas, kad ir Šiaurės, bet Afrika.

Prieš pradėdami ruošti patiekalą, nusiperkame viščiuką (galima ir vištą, bet viščiukas geriau) ir iš vakaro įtriname jį druskos, alyvuogių aliejaus, citrinos sulčių, visokių bazilikų ir mėtų, pipirų mišiniu, prismaigstome po oda česnako skiltelių ir paliekame šaldytuve. Dar mums reikės:

• 200 g kuskuso;
• džiovintų vaisių: figų, datulių, abrikosų, razinų ir t.t. ir pan.;
• prieskonių: cinamono žievės atplaišos, kardamono 2 dėžučių, nemaltos kalendros sėklų (gerai ir čiliakas ten būtų);
• citrinos (kai laimai Maximoje kainuoja tiek, kiek citrinos, nuodėmė jų nepirkti);
• aš, žinoma, šiuo metų laiku neradau, bet labai gerai būtų šviežių metų ir bazilikų.

Įkaitiname orkaitę iki 200ᵒC, o kol kaista, užpilame kuskusą puse stiklinės drungno vandens, keletu šaukštų alyvuogių aliejaus, beriame žiupsnį druskos, nuplikytus vaisius, kapotas mėtas ir bazilikus, prieskonius, citrinos skilteles, viską išmaišome

ir kišame viščiukui išangėn. C’est la vie, norint skaniai pavalgyti tenka ir ne itin švariais darbais užsiimti.

 

Toliau einame paprastesniuoju keliu: užuot reguliavę kas pora minučių kepimo temperatūrą ir sekę, kad viščiukas neimtų svilti, viduje išlikdamas žalias, tiesiog pasinaudojame technikos stebuklu – kepimo rankove.

 

Per 40 minučių 800 g viščiuko mėsa kris nuo kaulų, o odelė bus gardžiai apskrudusi.

 

O štai dabar alkoholis prie šio patiekalo netiks. Tik saldi stipri mėtų arbata. Skanaus.

 

Kuskusas Šiaurės Afrikai – tai kaip mums juoda duona, airiams ir baltarusiams – bulvės, italams – makaronai, kinams – ryžiai, amerikonams – kukurūzai, rusams – degtinė.

PS: bijau, kad žmonės, gyvenantys pagal paniatkes, tokia kulinarija neužsiima. Tikiuosi, kad Jūs neturite prietarų ir tabu. Pavasario Jums.

Dūžtantys rudeniniai moliūgai. Meilė Amerikai 3

Visų kalbų, apie neapykantą JAV ir jų vykdomai politikai, fone, išdrįsiu dar kartą atverti širdį ir išreikšti savo susižavėjimą Amerika. Tarp kitko, ta meilė ėjo per kančias, nuo neapykantos per abejingumą. Už tai, kad amerikiečių mokslas pats pažangiausias, už tai, kad religiniai fanatikai – patys tūpiausi, už tai, kad turi MTV ir išrado moliūgus, kukurūzus ir kalakutus. Ava adore:

Šitą maisto nuotraukų kompiliaciją norėčiau paįvairinti ir amerikietiško filmo apžvalga. Mano galva, tai – geriausias šiųmetis (rašau tai 2012 m.) filmas. Vadinasi jis Virš įstatymo aka Lawless. Žanrą drįsčiau įvardinti kaip film noir, juoba, kad scenarijų ir muziką filmui parašė pats Nikas Keivas. Taip, atmosfera tamsi, smurto daug, bet, tuo pačiu, spalvos labai šviesios, net naktinėse scenose. Kas gali būti geriau už samogoną, Virdžinijos tabaką, kaimiečius, mielą ausiai Potomako tartį ir pamokslininko dukterį? Nebent Gajaus Pyrso vaidyba. Tas šunsnukis nerealus. Deja, Garis Oldmanas truputį nuvylė, tikėjausi daugiau iš jo.
Beje, režisierius, Keivas ir Pyrsas jau bendradarbiavo puikiame filme apie Australiją. Irgi rekomenduoju.
O tuo tarpu, grįžtame į apniukusią Lietuvą, susirandam saldesnių moliūgų ir…
…spaudžiam sultis

Achtung, palaukime, kol nusistovės krakmolas, tada mėgaujamės.
…kepame keksą

…kitą

…iš šių produktų darom

…fantastisch pudingą

Neapsiribojame tik moliūgais – citrininis pyragas tegul sutraukia burną

Tiek moliūgienos šiandien. Nežinau kada pasirodysiu čia kitą kartą, bet keliausime į Čekiją, Ispaniją arba Meksiką. Jūs tik išsirinkite, būkite geri.

Išradinga jautiena a la apmulkintas pirkėjas

Liūdna tiesa Lietuvos prekybinėje erdvėje: apipisk artimą savo ir tolimą savo, nes tolimas prisiartins ir apipis tave. Nesigilindamas į socialinius, etinius ir moralinius išvedžiojimus, tik konstatuoju faktą, kad pirkėjas nuolat turi būti budrus ir įdėmiai žiūrėti ką perka. Jei pardavėjui pavyko apmulkinti pirkėją, vadinasi kaltas pirkėjas. Čia tik perfrazuoju pusmečio senumo tūlo taksistų profsajungos vadeivos pareiškimą, davusį interviu kažkokiam TV oficiozui. Ir man visai nėra keista, kad šioje plotmėje mes lietuviai žymiai artimesni rytiečiams, nei Europai. Kas lankėsi tikrame Rytų turguje man pritars: ара, ара, мамой клянусь, я тебя не обману, best kvality, spešialy for jū.

Apie ką aš čia? A, pirkau turguje jautienos kumpį kepsniams, aklai pasitikėdamas pardavėja. Namuose paaiškėjo, kad mėsa kepsniams toli gražu netinka, nes nupjauta ne nuo kumpio, o nuo seno jaučio kojos. Ką gi, nurijęs nuoskaudą, nusprendžiau mėsą ištroškinti. Ir, žinote, rezultatas pranoko lūkesčius. Netgi apsidžiaugiau, kad buvau išdurtas, nes ši jautiena tiesiog tirpo burnoje. Viskas, ko reikėjo – truputis smekalkos ir:

• tsakant, mėsos apie 800 g;
• svogūnų;
• česnakų;
• citrinos;
• rozmarino;
• žagrenio aka sumacho;
• alyvuogių aliejaus;
• druskos, pipirų;
• jei yra galimybė – sauso balto vyno taurės (virtuvės dogmatikai dabar mane nudėtų: kaip? baltas vynas su jautiena? jokiu būdu! Bet man, kažkodėl, atrodo, kad čia baltas labiau tinka).

Supjaustome mėsą delno dydžio kepsniais ir apkepame ant vidutinės ugnies alyvuogių aliejuje, pabarstydami juodaisiais pipirais ne ilgiau kaip po 1 minutę kiekvieną pusę. Tik tiek, kad mėsos poros užsivertų. Dedame mėsą į karščiui atsparų indą, geriausia – molinį, pasūdome, metame nepjaustytus svogūnus, neluptas česnako skilteles, rozmarino šakeles,

užtarkuojame citrinos žievelę, pabarstome žagreniu. Pilame vyną, jei jo neturime – išspaudžiame truputį citrinos sulčių.

Jei indo, kuriame troškinsime mėsą, dangtis hermetiškas – ok, jei ne, viską standžiai ir kruopščiai suvyniojame į kepimo popierių, kad neliktų jokio plyšelio, ir, oba, kišame į iki 150ﹾC įkaitintą orkaitę.

O tada pamirštame visa tai 3-4 valandoms. Į pabaigą ant viršaus užmetam buvlių ketvirčių.

Kemšame, kol karšta. Kažkaip nufotkinti mėsos nepavyko, bet, мамой клянусь, самый нежный мясо.

Skanaus, ir nesileiskite apipisami.

Pienės. Veganizmo grimasos

Pavasaris įsibėgėjo. Žydi pienės,

mieste jau pražydo alyvos. Moterys demonstruoja kojas, trumpindamos sijonus, įvairiausių formų ir dydžių krūtines, gilindamos iškirptes, apvalius baltus pilvus, vos pridengtus aptemtomis palaidinėmis. Bet nevisi grožisi visu tuo. Aha, veganai – išsekinti rūsčios žiemos, vitaminų bei mikroelementų stokos, kabinasi į gyvenimą silpnais geltonais pirštais, atiduodami visą savo energiją celiuliozės virškinimui, tad nesistebiu, kad jiems nė motais moterų grožybės. O veganams gėjams visai riesta. Norite įsitikinti? Norite paragauti veganiško patiekalo? Ok, prisirenkam pienių žiedų ir jaunų pienių lapelių.

Be to, nusiperkam/ pasivagiam/ užsiauginame pomidorą, agurką, svogūno laiškų, citriną, aliejaus, druskos.

Ir ką? Darom elementarias salotas, tik vietoje salotų lapų, priplėšom į dubenį pienių lapų. Pakankamai karčių, kad suprastume – salotos sugadintos.

Bet esmė ta, kad veganai tikrai valgo tokias salotas. O kam dar to maža, nuskabo pienių žiedlapius nuo taurėlapių.

Pabarsto cukrumi, įpila truputį vandens, išspaudžia citrinos sulčių ir verda sirupą ant lėtos ugnies maždaug pusvalandį.

Aš tai dariau. Ir veganu netapau. Nes man moterys patinka.

Kituose mūsų nereguliaraus elektroninio fanzino numeriuose matysite radikaliai priešingos kulinarinės mokyklos atstovų patiekalų receptus. Ačiū už dėmesį.

Troškintas Easter Bunny – kaip sugadinti Velykas visiems

Velykų šiemet nebus. O todėl, kad uždubasinau Velykinį Kiškutį, o be jo, kaip žinia, Velykos tokios pat nevykusios kaip Kalėdos be Kalėdų Senelio. Maža to, kad uždubasinau tą gyvulį, tai dar nudyriau kailį, pasiėmiau letenėlę kaip raktų pakabuką, iš vidaus organų, t.y.: širdies, kepenėlių, inkstų ir pautukų, pasitaisiau prašmatniausią savo gyvenime pastą,

o ir kūnelį ištroškinau grietinėlėje. Tam man reikėjo:

• nakties, kad triušis pasimarinuotų citrinos sultyse, alyvuogių aliejuje ir pankilio sėklose (aišku, kad be druskos);
• 3 morkų;
• pusės saliero šaknies;
• poro;
• 200 ml grietinėlės;
• aliejaus, druskos, baltųjų pipirų.

Tai, kaip supratote, triušis buvo sukapotas ir užmarinuotas nakčiai. Kitą dieną, nuvalytos, nuplautos ir supjaustytos daržovės.

Tada triušio gabalėliai apkepinami, kad susidarytų traški plutelė. Tada ketaus keptuvės arba puodo dugnas išklojamas morkomis, dedama apkepta mėsa, į tarpus prikišant saliero. Užpilama grietinėle, tuputį pasūdoma. Kai pasitroškins 20 minučių ant silpnos ugnies, dedami porai.

Dar patroškinama 10-15 minučių, tuo tarpu grūdami baltieji pipirai.

Prieš pabaigą patiekalas pabarstomas pipirais. Patiekiama su bulvių koše, pagardinta gelsve, tarkuotais šviežiais burokėliais su svogūno laiškais, Modenos actu, nerafinuotu saulėgrąžų aliejumi, jūros druska, “Globus“ žirneliais, viską pabarsčius šviežiu raudonėliu ir dar kartą baltaisiais pipirais.

Tai taip lietuviška, kad man tikrai negėda dėl nužudyto Easter Bunny. Skanaus.

Buvo sriuba, dabar pagrindinis patiekalas, dar liko desertas (iš šio velykinio ciklo).

Šitas steikas vadinasi veršis, ir man patinka šitas keistas judesys

Kai turguje randu geros šviežios mėsos, dažnai nepagailiu pinigų, spjaunu į pasninką ir pasiduodu raudonžandės pardavėjos vilionėms. Taip ir šį savaitgalį nusipirkau veršienos, su  kaulu nuo nugarinės dalies. Tokią mėsą sunku sugadinti – ji puiki bet kaip paruošta, bet aš renkuosi itin nesudėtingą ir jokių priedų nereikalaujantį metodą. Na gerai, šiek tiek priedų. Be steikų dar reikės:

• citrinos;
• medaus;
• rozmarino;
• juodųjų pipirų;
• alyvuogių aliejaus;
• farfalle arba pene sistemos makaronų garnyrui;
• cukinijos – karštoms daržovėms;
• kvapnaus pomidoro, šaloto, čiliako, kumino, citrinos, raudonėlio, druskos  salsai.

Steikus nuplaunam, nusausinam popieriniu rankšluosčiu ir pabarstom trupučiu grūstų juodųjų pipirų. Atidedame ir gaminamės užpilą mėsai: sumaišome keletą šaukštų aliejaus, beveik visos citrinos sultis, mažą žiupsnį druskos ir šaukštą medaus ir smulkintas rozmarino šakeles.

Atidedame į šalį. Įjungiame orkaitę 200ﹾC. Kol kaista orkaitė, įkaitiname ant viryklės keptuvę su trupučiu aliejaus ir apkepiname steikus po pora minučių iš abiejų pusių, kad užsivertų raumenų poros.

Dėmesio! Jokios druskos. Apkepintą mėsą dedame ant skardos ar grotelių ir pašaunam į orkaitę. Norintiems rare steiko, t.y. su krauju, pakaks 7 minučių. Aš kepiau 12, jau gavosi medium, t.y. vidus rožinis, šiek tiek sušilęs.

Svarbu įsidėmėti, kad kuo ilgiau kepsime mėsą, tuo ji bus kietesnė, aha. Dabar dar vienas svarbus niuansas: iš orkaitės išimtą mėsą uždengiame folija arba metaliniu dangčiu dešimčiai minučių. Antraip xyz kas gausis.

Kol mėsa kepė orkaitėje, pasiruošėme pomidorų salsą ir išsivirėme makaronų, o dabar, toje pačioje keptuvėje pakepiname kokių nors lengvų daržovių: smidrų, špinatų, morkų arba, kaip mano atveju – cukinijos.

Patiekiame labai negudraudami, mėsą užpilame rozmarinų-medaus padažu.

Ir silpnaregiams, kad įsitikintumėte, kokia švelni minkšta mėsa:

Skanaus. Ir pabaigai – truputis lietuviškojo fenomeno.

Nesu jo fanas ar gerbėjas, bet šitas albumas kala į klyną. Nežinau kuris gabalas geresnis: anas ar šitas:

Euforinis citrusinis šerbetas

Laikas atvėsti. Tas laikas tęsiasi jau bene mėnesį – nors imk ir pasislėpk šaldiklyje. Bet ne, geriau prigrūsti ledų į save. O dar geriau, kad būtų ypatingai gaivu – šaldytų sulčių. Gaivu, kaip vėsios moters lūpos. Kaip šlapi marškinėliai, ką tik išlipus iš upės sietuvos. Kaip kofeino smūgis į smilkinius po mikroskopinio puodelio gero espresso. Kai nuo gaivos apima euforija. Norite sukelti sau euforiją, kai lauke 30°C karščio? Imam:

• keletą laimų;
• apelsiną;
• citriną;
• stiklinę cukraus;
• stiklinę vandens;
• pistacijų;
• šaukštą grietinės;
• alyvuogių aliejaus.

Užkaičiame puode stiklinę vandens, ištirpinam ten cukrų ir verdame ant labai lėtos ugnies keliolika minučių. Tuo tarpu spaudžiam iš vaisių sultis. Kai sirupas atvės – maišome su sultimis. Įtarkuojame truputį laimo žievelės.

Kai jau visai atvės – dedame šaukštą grietinės arba riebaus jogurto.

Viską kruopščiai išplakame ir pilame šią masę į šaldiklyje atvėsintus lėkštus indus, dedame į šaldiklį. Po valandos išimame ir kruopščiai perplakame. Vėl grąžiname į šaldiklį. Vėliau plakame kas pusvalandį kokius 5-6 kartus. Jei tingite plakti – įsigykite ledų mašiną. Tik aš manau, nafig kaupti namuose šlamštą? Gal geriau pamiklinti riešą?

Kol ten viskas stingsta, grūdame pistacijas.

Jei pakako kantrybės, pradedame gaivos seansą: į ledų indelį įsidedame keletą šaukštų šerbeto, pabarstome grūstomis pistacijomis, pašlakstome alyvuogių aliejumi ir vualiablia:

Ką galiu dar pridurti? Namuose taip karšta, kad šerbetas ištirpo per keletą akimirkų, kol ieškojau fotoaparato. Bet vis tiek neįtikėtinai gaivu.

Jei dar tęsis šie karščiai – ledų ir bus daugiau. Ir provokacijų.