Greitai atsirandantys ir greitai dingstantys mėsainiai

Turbūt kiekvienam yra žinomas nevilties jausmas, kai nori valgyti čia ir dabar, o niekas neparuošta, aplinkinėse gatvėse nėra greito maisto (tiesą sakant, Vilniuje ir šiaip sunku surasti skanų greitai maistą už katalikišką kainą) ir skristi į Londoną žuvies ir čipsų nebėra jėgų. Yra būdas kaip tai išspręsti. Bėgam į šalia esantį prekybos centrą ir per dvi minutes apsiperkame:

• iki kilogramo faršo; geriausia būtų faršą daryti pačiam, bet laiko juk nėra; imam jautienos, bet aš renkuosi kalakutieną;
• keletą plastikinių pomidorų;
• vazonėlį nitratinių salotų;
• raudoną svogūnas;
• šviežių bandelių su sezamu (galima ir specialių mėsainiams);
• geros meksikietiškos konservuotos salsos su chalapeniais (gerai bet koks mėgstamas padažas, net majonezas ar grietinė);
• šviesaus alaus arba kolos;
• namuose visada turi būti: druskos, rūkytos paprikos miltelių, balzaminio acto, raudonėlių.

Maišom faršą su prieskoniais, saikingai pasūdome, pilame šlakelį acto. Yra daugybė mandrų mėsainių kepimo būdų, bet mes neišsidirbinėjame, nes esame alkani. Imame keptuvę ir voila!

Lipdome paprastus apvalius, šiek tiek suplotus kotletus (mano raudoni nuo paprikos, ne nuo permanganato). Kepame iš kiekvienos pusės po 2-3 minutes. Išimam į gilią lėkštę ir uždengiame kita, kad mėsainių viduryje esanti mėsa daeitų (nežinau kito žodžio mėsos ar mėsainio gamybos proceso pabaigai apibūdinti). O per tą laiką raikom bandelę ir pjaustome daržoves.

Mėsainį gausiai aptepame padažu.

Apdedame, daržovėmis. Įsipilame alaus ar kolos…

Kertam, kad dribtų padažas, seilės ir kiti skysčiai. Bendro vaizdo nespėjau nufotografuoti, nes bijojau, kad liksiu be mėsainio – jie išnyko daug greičiau nei buvo pagaminti. O gaminimas truko vos 15 minučių.

Desertui… aš būsiu padla ir pareklamuosiu kepyklą, kuri verta, kad ją aplankytų daugiau žmonių. Priešais Basanavičiaus gėlių turgelį, kitoje gatvės pusėje kieme slepiasi nedidelė kepyklėlė klaikiu pavadinimu Conditus.

Ten galima rasti labai skanių pyragų už juokingą kainą. Jei atvirai, aš stebiuosi kaip jie išgyvena, nes kiek ten užsuku, taip nebūna lankytojų. Ten net kava nekainuoja euro. O už morkų ar moliūgų pyragą aš galėčiau pamasažuoti kepėjai pėdas – tokie jie skanūs.