Prabėgusio laiko polenta

Turiu sukaupęs daugybę nuotraukų paruoštukų, kai gaminau vieną ar kitą patiekalą. Deja, daugelis receptų nuėjo užmarštin, nes nepamenu nei kodėl aš gaminau tuos patiekalus, nei pagal kokius produktų santykius, nei kokią istoriją rengiausi jums papasakoti. Tarkim, nieko nepamenu apie šitą pyragą su sūriu. Gal tai chačiapūris?

O tada kodėl aš tešlai paruošti naudojau pasukas?

Neprisimenu.

Kam buvo skirta šita prašmatniai marinuota vištiena?

Arba paprikų, fetos ir grikių užkepėlė su mocarela?

Sluoksniuotos tešlos pyragėliai su daržovėmis?

Arba kam reikalingas nepamatuotai ilgai ruošiamo, sūryme marinuoto viščiuko receptas?

Kam gali būti įdomus raugintuose kopūstuose troškintos avienos karkos receptas? Ir dar fotkintas telefonu..

Palaukite, aš turiu dar baisesnių senienų: polentos, gamintos prieš 10 metų, receptą. Ir fotkintą išmaniąja šlepete.

Tada dar buvo turto ir pritekliaus laikai, bet geras aliejus ar kukurūzų kruopos buvo deficitas. Norint paruošti gerą itališką polentą, reikia turėti:

• stiklinės kukurūzų kruopų;
• daržovių: brokolį, cukiniją ar bet ką, kas jums prie širdies: moliūgą, patisoną, artišokus, pankolius, smidrus, šparagines pupeles- galima vardinti be galo;
• svogūną, česnaką;
• mocarelos kumštelį;
• luitą parmezano;
• raudonėlio, druskos, pipirų;
• alyvuogių aliejaus;
• vyno zapivonui (nebūtinai).

Sunkiausia, ruošiant polentą, išvirti kukurūzus. Jie verda gana ilgai, nuo pusvalandžio iki 40 minučių, storapadžiame puode, nuolat maišant mediniu šaukštu. Stiklinę kruopų verdame trijose stiklinėse pasūdyto vandens.

Kol ten ką, apkepiname smulkiai pjaustytą svogūną, česnaką ir raudonėlį, pridedame cukinijos griežinėlių, blanširuojame brokolius.

Kai košė išvirs, drebiame ją iš puodo ant lentos ir formuojame kepalėlį.

Kai jis atvės, pjaustome riekelėmis, kurias dedame į aliejumi išteptą karščiui atsparų indą.

Uždedame daržovių, ir apklojame mocarelos griežinėliais. Kažkodėl aš atvirkščiai padariau.

Pašauname į 200°C įkaitintą orkaitę iki išsilydys mocarela, tada užberiame tarkuoto parmezano.

Va tiek to vargo. Nepraeis nė pusė metų, kai grįšiu su dar vienu šviežiu itališku receptu. O dabar – arrivederci!

Lašiša Skandinavijoje

Tiesą sakant, nesu tikras ar skandinavai taip ruošia lašišą. Bet gal ruošia? Tarkim, reikės:

• 0.5 kg lašišos filė;
• cukinijos;
• keleto šviežių bulvių;
• druskos, pipirų ir aliejaus.

Visą gabalą žuvies nesmarkiai patrinam šlakeliu alyvuogių aliejaus, pabarstome pipirais ir druska.

 

Nieko nelaukę dedame į 200ºC įkaitintą orkaitę, įjungtą grilio režimu (nebūtinai, bet geriau). Žuvį kepame 15-20 minučių. O kol kepa – nuplauname bulves, stambiai supjaustome į didelį polietileninį maišą.

Į maišą pilame keletą šaukštų aliejaus, beriame druskos, užrišame, vartome, kad aliejus ir druska tolygiai pasiskirstytų.

Tuo tarpu, prie bebaigiančios kepti žuvies padedame šaibomis supjaustytą cukiniją.

Kepta žuvis:

Laikome ją šiltai, pavyzdžiui, po lėkšte. O toje pat skardoje kepame bulves.

Rezultatas lengvai nuspėjamas.

O dabar – atsiminimų vakaras. Gūdžiais tarybiniais laikais sausas vynas buvo retenybė. Mano tėvai gerdavo šitą vengrišką rizlingą:

Aš gerai jį prisimenu. Ir jo aromatą – pigaus rašalo. Bet tai buvo geriausia, kas buvo parduodama Vilniaus gėrimų parduotuvėse (neskaitant Havana Club romo ir Becherovkos). Šiomis dienomis gavau dovanų butelį 1985 m. šio rizlingo. Realiai dar geriamas, ne actas.

Apie gerumą ir cukinijų čatnio dovanas

Kadangi greitai Kūčios, nevarginsiu jūsų ilgais receptais ir nuobodžiais išvedžiojimais. Visų pirma apie gerumą. Ar žinojote, kad lietuviai, taip, taip, mes, jūs, aš visi šalia esantys, yra ketvirti mažiausiai aukojantys labdarai žmonės pasaulyje? Iš mūsų kaimynų tik ukrainiečiai mažiau padeda vargstantiems. Čia gi pyzdec! Ir žinau kodėl taip yra: todėl, kad kiekvienas prakutęs lietuvis, žvelgdamas į tą, kuriam mažiau pasisekė, nejaučia gailestingumo, o tik piktdžiugišką pasitenkinimą, tipo, pats kaltas, kad nemoki apipisinėt, pati dūra, kad prisigimdei krūvą vaikų, patys kalti pensininkai, kad nesugebėjo numirt laiku.

Taigi, Kalėdos, paaukokite ką nors, užuot apsiėdę, prisigėrę ir išmetę nesuėstą maistą. Ne man, tam kam labiau reikia.

O dabar saldus čatnis, kuriam reikia:

• 1 kg cukinijos vėzdo;
• 0.5 kg cukraus;
• apelsino arba net dviejų;
• imbiero gumbo;
• kardamono, gvazdikėlių, cinamono.
• citrinos sulčių poros šaukštų.

Cukiniją pjaustom kubeliais, jei oda nesumedėjus, jos lupti nebūtina. Užpilame cukrumi ir paliekame keletui valandų, kad ištrauktų sirupą.

Tada verdame dideliame puode cukinijas su sirupu, dedame prieskonius, o kai sutirštės, maždaug po pusvalandžio virimo ant vidutinės ugnies, supjaustome apelsinus riekelėmis.

Pabaigoje, kai drėgmė nugaruos, įpilame/ įspaudžiame citrinos sulčių, kad subalansuotume skonius. Šitą čatnį galima suvalgyti pačiam, nesidalinus su niekuo, tarkim su varškės sūriu ar panyru. O galima sudėti į stiklainius ir padovanoti, kam gyvenimas nesaldus, Kalėdoms.

Ruoškitės Kūčioms. Jei būsite geri, aš paruošiu krevečių receptą rytdienai. Krevetes juk galima per Kūčias valgyti, ar ne? Na, tada pasigaminkite Kalėdoms.

Tikrasis čatnis bendradarbiams nuo bendradarbių

Jau seniai žadėjau vienam bendradarbiui šį receptą. Atsidėkodamas už superninius jalokia čiliakus. Ir atsidėkodamas kitai kolegei už cukinijas, pomidorus ir kitokias gėrybes. Šį kartą neapgaudinėsiu, o pateiksiu vieną iš milijono tikrųjų čatnio receptų. Reikės:

• vėzdo dovanotos cukinijos, itin tinka peraugusios;
• dovanoto čili pipiro;
• keleto pomidorų;
• svogūno;
• česnako;
• prieskonių: pagaliuko cinamono, keletos dėžučių kardamono, keleto gvazdikėlių, maždaug po lygiai juodųjų pipirų, kumino, kalendros, ožragės, kario;
• druskos;
• šaukšto gy.

Gy arba aliejų įkaitiname ir dedame prieskonius be čili ir be ožragės.

Kol lėtai skleidžiasi prieskonių aromatas, kubeliai pjaustome svogūnus, česnakus ir pomidorus.

Kur ble svogūnai su česnaku?

Ai, va, pirma juos į keptuvę, kiek vėliau pomidorus. Kepame be fanatizmo pora minučių. Kapojame čili su visom sėklom.

Dedam į keptuvę, kapojam cukiniją kubeliais.

Dedam į keptuvę

Beriam likusius prieskonius. Po 20 minučių daržovės transformuojasi.

Valgome su indiška duonele.

Kas liko, dedame į gražius stiklainius ir dovanojame draugams.

Taigi, taigi, skanaus, besiklausant 5 3 geriausių lietuviškų grupių (iš pradžių galvojau daryti sąrašą 5 dainų, bet niekaip nesukrapščiau 5 gerų lietuviškų grupių Suopis ir Rambynas atkrenta, nes tai parodija, kokia ji gera bebūtų, Fojė – todėl, kad nemėgstu Mamontovo, Overtone – todėl, kad Giedrės bus gana, Jazzu – todėl, kad pasipūtus.

3. Pieno Lazeriai – todėl, kad geriausias lietuviškas popsas.

2. Gravel – todėl, kad tai rokas ne dėl babkių ar reitingų, o iš širdies. Ačiū Sinickiui už nemokamus albumus. Px, kad balso neturi, jam gana charizmos.

1. Empti – todėl, kad Giedrė – geriausia Lietuvos dainininkė.

Avienos troškinys be išsidirbinėjimų

Offtopas: rytais dažnai valgau avižinę košę: greitai paruošiama, sveika, skanu ir pigu. Iki šiol, nesusimąstydamas pirkdavau Brüggen arba Axa avižas vien dėl to, kad jos pigiausios. Ir štai, dabar susigundžiau lietuviška šiek tiek brangesne, bet akcijine Galintos koše. Nu ir ką, nuo šiol visiems viešai ir privačiai skelbsiu, kad niekas nepirktų šio šlamšto, jei nenori apsinuodyti pelėsiais. Nepirkite Galintos košių – jos supelijusios. Ir kitiems praneškite. Maža to, jų t.y. Galintos galvoms ir galvutėms pofig, ką apie juos mano paprastas pirkėjas, nes kokybės linijos ar kokios panašios tarnybos jie neturi.

O dabar grįžkime prie šios dienos recepto.

Keista, kad mūsuose nemėgstama aviena. Dvigubai keista, kad lietuviai avieną valgė ilgus šimtmečius, o štai XX ir XXI amžių sandūroje aviena lietuviškos virtuvės užribyje. Nors ženklai rodo, kad avelės grįžta ant mūsų stalo, tie mieli švelnūs, švarūs padarėliai, kurių mėsytė, jei yra bent kiek riebalų, turi pikantišką pievų kvapą.

Šiandien Jūsų dėmesiui pristatau, mano galva, tipišką lietuvišką patiekalą, kokį tarp pasninkavimo šveisdavo pasiturintis ūkininkas ties Molėtais ar Luokės apylinkėse, kur žemės ne itin derlingos, užtat kalvotos pievos – idealios avims.

Imam:

• 700 g avienos šonkaulių;
• 3-4 svogūnus;
• 1-2 morkas;
• 1-2 bulves;
• cukiniją;
• 1/4 kopūsto;
• česnaką;
• pomidorą (rūgšties balansui palaikyti);
• džiovintas pasilla čiliakas (čia grynai mano opcija);
• kalendros sėklos, kuminas, druska.

Nuo šonkauliukų nupjaustom lajų, plėves, supjaustome pagal šonkaulius. Gilioje keptuvėje arba puode įkaitiname šaukštą bekvapio aliejaus, kad imtų dūmyti, dedame avelę ir kepame iki gražiai apskrus, pabarstome kalendra bei rupia druska. Išimame.

Visas daržoves supjaustome pailgais šiaudeliais, tik svogūnus – žiedais, pomidorą – smulkiai. Česnaką ir čiliaką paliekame.

Riebaluose, likusiuose po mėsos, apkepiname morkas ir svogūnus, kol truputį suminkštės.

Grąžiname šonkaulius, dedam česnaką ir pipirą, pabarstome kalendra, užpilame kokiu litru verdančio vandens.

Uždengiame ir troškiname pusvalandį arba daugiau ant vidutiniškos ugnies. Pabarstome kuminu. Tada dedame bulves.

Patroškinam 10-15 minučių, dedame cukiniją.

Patroškiname 2 minutes, dedame kopūstą.

Patroškinam 5 minutes. Dedame smulkintą pomidorą. Išjungiam viryklę. Palaukiam dar bent 10 minučių. Dedam į lėkštę, pasibarstome grūstais pipirais ir svaiginamės.

Užgeriu tai škotišku samagonu, bet gerai ir lietuvišku, jei turite. Troškintas česnakas, mmmmmm, akliems.

Skanaus, nešalkite ir valgykite riebiai šiomis dienomis.

 

Apie blynus, daržoves ir Lietuvos socialines problemas

Socialinė įtampa tvyro mūsų lietuviškoje visuomenėje, niekas to nepaneigs. Nuolat kyla klausimas: kodėl taip atsitiko mums? Aš, kaip neišsipildęs sociologas, regiu dvi priežastis. Pirmoji – kad lietuvių tauta, skirtingai nei daugelis Europos tautų, yra intravertiška tauta. Kalbu ne apie atskirus individus, nors, greičiausiai, ir atskiras statistinis lietuvis yra intravertas, bet apie visuomenę. Užuot išliejusi pyktį ant sistemos, ant nomenklatūros, galų gale ant kitų, mūsų visuomenė vykdo socialinį suicidą. Paprastais žodžiais tariant, mes einame paprasčiausiu keliu – emigruojame, tokiu būdu nusižudome kaip bendruomenė. Man, kaip neišsipildžiusiam psichologui, atrodo, kad tauta prarado savisaugos instinktą, ko nepasakyčiau, pavyzdžiui apie graikus.

Kita mūsų, o ko gero, ir viso Vakarų pasaulio, bėda – visadulkinanti sistema. Regiu dvi šios sistemos kiekybines komponentes: mases ir jas dulkinantį elitą (gal pastebėjote, elitą išskiriu kursyvu, che che, mes juk ne Makevialio ar Ortega y Gaseto laikais gyvenam). Kuriai daliai save priskirsite? Jei nenorite, kad sistema dulkintų Jus, dulkinkite ją, bet būkite padorūs – veskite ją. Tapkite elitu.

Kodėl tokia ilga ir sunki įžanga prieš šios dienos receptą? Prisimiau laikus, kai gyvenome prie kitos sistemos, kai dažnai visko trūko, kai paprasti dalykai teikdavo džiaugsmo. Dabar, kai sistema kita, mus apėmęs besaikis persositinimo jausmas. Mes turime visko, ką galima nusipirkti už pinigus, bet tai laimės nesuteikia, ar ne?

Kokią sistemą rinkčiausi aš, jei galėčiau? Jokios, bet kokia sistema – tai blogis. Aš, kaip neišsipildęs kulinaras, siūlau Jūsų dėmesiui du paprastus ir banalius receptus. Toks maistas tikrai suteikia džiaugsmo.

Pirmasis iš tų laikų, kai visko trūko. Reikės:

• puskilio bulvių;
• svogūno;
• 2 kiaušinių;
• nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus;
• druskos, pipirų

Alus čia tik kaip kūrybinės dalies atributas.

Bulves ir svogūną tarkuojame smulkia rankine tarka. Na, gerai, jei jau sistema Jus išdulkino, naudokite elektrinę. Tarkius sūdome, pipiriname, įmušam du kiaušinius.

Kepame ketaus keptuvėje (kiti – tefloninėje, porcelianinje ir t.t.) saulėgrąžų aliejuje. Kertam su obuoliene, nes grietinė – persositinimo simbolis.

Kad nebūčiau apkaltintas nostalgializmu ir penktakolonizmu, siūlau dar vieną kuklų receptą a la India su europietiškais akcentais. Reikės:

• poros cukinijų;
• paprikų;
• pomidorų (krakmolingesnių);
• svogūno;
• saujos miltų;
• kiaušinio;
• druskos;
• aha, alaus tikrai reikės;
• prieskonių: čili miltelių, kumino, juodgrūdės, juodųjų pipirų, garstyčių sėklų,
• gero kepimo aliejaus arba gi.

Daržovėmis galima varijuoti: tiks morkos, apvirtos bulvės, moliūgai, hibiskai ir t.t.

Daržoves pjaustome šaibomis. Sukame tašlą iš miltų, kiaušinio, grūstų prieskonių ir alaus. Ja ja, alaus.

Labai gerai įkaitiname keptuvę su stikline aliejaus. Mano atveju – dygminų. Rekomenduoju.

Užmaišytoje tešloje apvoliojome daržovių griežinėlius ir kepame po vieną sluoksnį verdančiame aliejuje.

Ką mes turime? Po dviejų trijų minučių – minkštas daržoves traškioje kvapnioje plutelėje.

Aš padariau klaidą – mano tešla kiek per skysta gavosi (vis dėl to alaus), tad siūlyčiau maišyti tirštesnę.

Skanaus, nepasiduokite sistemai.

Keletas vasaros receptų

Nežinau kaip Jums, bet man vasara baigiasi, kai nurausta šermukšnių uogos. O šiemet jos nuraudo kaip niekada anksti – maždaug prieš dvi savaites. Labai greitai prabėgo ši vasara, kad net nespėjau papostinti jokių receptų. Tai nereiškia, kad negaminau nieko įdomaus. Tiesiog ne visada fotografavau, ne visada turėjau noro ar jėgų rašyti. Bet trumpą vasarinių receptų kompiliaciją pateiksiu Jūsų dėmesiui.

Štai – savo daržo gėrybės: cukinijos, baklažanai, paprikos, pabarstytos pipirais bei šviežiais laukiniais raudonėliais, pašlakstyti alyvuogių aliejumi.

Visa tai kepama orkaitėje 200ºC temperatūroje apie pusvalandį.

Daromas padažas iš medaus, citrinos sulčių, druskos ir grūsto česnako.

Ir patiekiama su blanširuotom (nuplikytom verdančiu vandeniu ir palaikytom lediniame vandenyje) šparaginėm pupelėm.

Arba kitas receptas: stir and fry variacija gamtoje su cukinijom, paprika, morkom, saldžiais svogūnais, sojos padaže marinuota kiauliena. Daržovės pjaustomos juostelėm, mėsa taip pat ir pusvalandžiui užpilama sojos padažo ir piprų mišiniu. Svogūnai ketvirčiuojami. Maksimaliai virš laužo įkaitinamas vokas, pilamas šaukštas aliejaus. Daržovės kepamos po keliolika sekundžių iš eilės: morkos, cukinijos su paprika.

Tada svogūnų ketvirčiai, galiausiai – mėsa, ji kepinama ne ilgiau kaip 10 sekundžių, tada į voką grąžinmos daržovės.

Viskas maišoma, dedamas kapotas imbieras, kapotas čili pipiras, pilamas sojos padažas, actas, beriamas cukrus. Prieš nuimant voką nuo ugnies dar beriamas kapotas česnakas.

Dar vienas kelioninis receptas – višta, kepta tešloje (arba molyje). Iš vakaro višta marinuojama aliejaus, čipotlių, kmynų ir čiobrelių marinate – tiesiog aptepama. Beje, prieš tai, subadyta siauru peiliu ir “prikimšta“ į skylutes česnako skiltelių.

Kitą dieną užkuriamas laužas (mano atveju – krosnis). Iš miltų ir vandens daromas didžiulis blynas,

į kurį kruopščiai, nepaliekant nė menkiausio plyšio, vyniojama višta.

Tas didelis miltuotas (sakau, galima sukti it į molinį blyną) kamuolys metamas į laužo žarijas arba į gerai įkaitintą krosnį maždaug valandai.

Rezultatas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nekoks.

Tačiau mes tos sudegusios ir anglimis aplipusios tešlos galime ir nevalgyti. Mus domina tik sultinga kvapni vištiena, tūnanti viduje. (Pupki, nenumanai, kodėl neradau tos esminės vištos nuotraukos?).

Kol kas tiek, ilgainiui Jūsų dėmesio dar laukia keleto upių aprašymai. Tad, so long yo!

Žaidžiame skvošą su trinta sriuba

Jau ne pirmas kartas kai dedu trintos sriubos receptą. Ir netgi galite mesti į mane akmenį, nes ši sriuba niekuo neįpatinga – tos pačios daržovės, ta pati metodika kaip čia arba ten. Tačiau negaliu nepapostini seno recepto vien dėl smagaus pateikimo. Įdomumui reikės:

• cukinijos;
• trupučio brokolio;
• trupučio žiedinio kopūsto;
• gabalo saliero;
• petražolės šaknies;
• poros trijų morkų;
• svogūno;
• sultinio;
• druskos, pipirų, baziliko, pankolio sėklų, kumino;
• ir, tsakant, paties skvošo, tai yra kriaušės formos moliūgo.

Tai tas pats moliūgas, skonis jo nė kiek neįpatingas, tačiau forma mūsuose dar nauja.

Kol ten ką, užkaičiame orkaitę ir ant grotelių joje svilinam morkas, cukiniją ir ketvirčiuotą svogūną.

Kol svyla, užkaičiame truputį sultinio ir lėtai verdame kopūstinius bei šakninius ingredientus. Ir, perpjovę skvošą išilgai, išėmę sėklas, išpjovę minkštimą, skaptuojame gražiai jo vidų. Oba.

Kai daržovės orkaitėje gražiai paskrus, dedame jas į puodą, kur verda kitos daržvės, ten pat keliauja ir moliūgo minkštimas. Neilgai pavirę, tik kad suminkštėtų daržovės, išjugiam viryklę, dedam prieskonius, sūdom, triname viską smulkituvu ar, jei neturime, plikomis rankomis. Patiekiame su grietinėle, grietine, sūriu ar dar bala žino kas kam patinka, skvošo dubenėliuose, aha, gaiviai kvepiančiuose rugpjūčiu.

Skanaus, mažučiai. Dar laukia pasta, pagrindinis patiekalas, desertas.

Skrituliukų magija. Mažai raidžių

Neturiu šiandien nuotaikos. Gal todėl, kad kažkas naudoja DDos atakas prieš LiveJournal ir blogas.lt; kas tai galėtų būti?

Kalbant apie šios dienos patiekalą: jei kas neaišku – klauskite komentaruose.

Vienas:

Du:

Trys:

(kol rašau šį ilgą tekstą, pastebėjau, kad ir WordPress’as atakuojamas)

Keturi:

Penki:

Oj, atsiprašau, ne tie skrituliukai… penki:

Skanaus, gerieji žmonės. Susikaupkime, artėja Didžioji Savaitė.

Kai trūksta žalumos – žalios salotos

Nors kalendorinis pavasaris įsibėgėjo, gamtoje dar nyku ir šalta, ką paliudijo ir šio savaitgalio ekskursija su baidare Žeimena nuo Pabradės iki Santakos (apie tai plačiau kitame fotoreportaže). Vienu žodžiu, pavasaris man sako: “Čiulpk

Į tai neturiu jokių kontrargumentų, todėl nusiperku žalių daržovių bei keletą papildomų detalių:

• cukiniją;
• brokolį;
• papriką;
• džiovinto baziliko;
• pažaliavusio alyvuogių aliejaus;
• virtų krevečių;
• apelsiną;
• nu ten, visokių pipirų, druskos…

Pasiguosiu: naujajame bute viryklė tokia pasenusi, kad nepavyksta daryti strir-fry patiekalų. Tenka suktis, paprastai troškinant daržoves. Pirmiausia, jas stambiai supjaustau.

Tada trumpai ir nesmarkiai apkepinu brokolius ir papriką su alyvuogių aliejumi, kiek vėliau, kai suminkštės paprika, dedu cukinijas, išspaudžiu apelsino sultis.

Truputį pasūdau, palieku troškintis 10 minučių. Pabarstau baziliku, išjungiu viryklę, dedu krevetes, išmaišau, uždengiu ir palaukiu, kol sušils krevetės. Lėkštėje galima pabarstyti pipirais arba sezamo sėklimis.

Kai kas sako, kad per daug alkoholio ne tik mano bloge, bet ir gyvenime. Ką gi, darau išvadas. O Jums – skanaus, laukite žibuoklių ir džiaukitės pasaulio dovanomis.

… o tuo tarpu orkaitėje lėtai kyla čiabata