Pats paprasčiausias šokoladinis Kaprio tortas

Kaip bičas, nukankintas narzano, atėjus naujiems metams nusprendžiau jo nebevartoti. Na bent kurį laiką. Bet nestipri abstinencija nepalieka nė akimirkai, ir įkyri priklausomybė alkoholiui išstumiama dar įkyresnio potraukio cukrui. Todėl šiandien gaminsime labai paprastą, bet tobulai skanų Kaprio tortą, dar vadinamą Torta Caprese.

# kol rašiau šias eilutes, man netikėtai gimė idėja pakeisti savo leisgyvį pseudokulinarinį blogą ir visas kuklias kūrybines jėgas mesti kilniam tikslui dalintis savo alkoholiko patirtimi su gležnų kūnelių ir skystų protelių šiuolaikiniu jaunimu, kad atgrasyčiau juos nuo stikliuko; arba suvienyti jėgas su jau pažengusiais alchašais ir kandimis  kovoje su žaliuoju slibinu. Bepostrigaudamas apie gėrimą, įsmeigęs pageltusias nuo gėrimo akis į monitorių, prisiminiau vieną gražiausių XX a. 9-ojo dešimtmečio rusiškų dainų, nei tai apie hepatitą, nei tai apie mirtį, nei tai apie tėvystę ar meilę (gaila, kad neišliko geros kokybės klipo).

O kol nuo dainos kūnas eina pagaugais ir lieju bronzos ašaras, kad 90-ieji niekada nebegrįš, sudėlioju ant stalo reikiamus gluten-free ir paleodietinius ingridientus (beveik juokauju):

• 200 g juodo 70 proc. šokolado;
• 250 g migdolų miltų;
• 150 g sviesto;
• 5 kiaušinius;
• 150 g cukraus.

Darome baine-marie su sulaužytom šokolado plytelėmis, o kas nežino kas tai – tiesiog užkaičia puodą su vandeniu ant viryklės, o stiklinį ar metalinį dubenį su šokoladu ir sviestu stato ant puodo, kad verdantis vanduo neliestų dubens dugno. Šokoladas ir sviestas turi ištirpti ant garų, aha. Nepamirštam nuolat maišyti silikonine mentele arba mediniu šaukštu. Kai ištirps, atidedame, kad atvėstų, o tuo tarpu užkaičiame orkaitę ant 160°C ir sutepame torto formą sviestu, o dar geriau – išklojame kepimo popieriumi. Kol kaista orkaitė ir vėsta šokoladas, atskiriame kiaušinių baltymus nuo trynių į atskirus indus. Trynius plakame su cukrumi iki nebeliks cukraus kristalų ir maišome su atvėsusia šokolado mase.

Ech, šliūkštelėčiau Galliano likerio į mišinį, bet juk negalima. Anei Krakeno romo negalima. Nieko negalima. Galima tik Išplakti kiaušinio baltymus iki standžių putų; nebūtinai kaip morengui, be fanatizmo. Ir sumaišom su šokoladine mase ir migdolų miltais.

Mišinį išdrebiame į kepimo formą ir pašauname į įkaitusią orkaitę lygiai 45 minutėms. Iškepusį tortą atsargiai išimame su visa forma ir leidžiame atvėsti kokį pusvalandį, tada atsargiai perkeliame į didelę serviravimo lėkštę ir paliekam atvėsti iki kambario temperatūros. Dėmesio, keliam atsargiai, nes tortas gana minkštas, jis dar bręsta kurį laiką iš savo endoterminės energijos. Tada per sietelį pabarstome cukraus pudra.

Taigi, jei viską darėte teisingai ir niekur nesusimovėte, išeigoje turėsite tobulą desertą be jokių miltų, trapia plutele išorėje ir drėgnai šiltu vidumi. Siūlau tiekti su puodeliu espresso.

Ir kas nors nupirkit man normalų fotiką arba Google Pixel 3a telefoną, kiek galima su tokiom nuotraukom gąsdinti žmones?

Co to za Igelkot su marinuotais kiaušiniais?

Jei jums koktu nuo ateinančių Velykų, nuo vašku arba acetoniniais dažais marginamų kiaušinių, pataisų lėkštėse, žagarėlių ir kitų lietuviškos tradicijos siaubų – atsipalaiduokite.

Visų pirma, atsakykime į klausimą: co to za Igelkot, rašo šitame bloge?

Kodėl kiaušiniai? ir dar marinuoti? Todėl, kad tai – geriausia užkanda prie bet kokio alkoholio. Na, ir galų gale, pataikysime į velykinę natą.

Jei kiaušininiai išvirė, atvėsiname juos ir išlukštename. Be 10-15 kiaušinių, taip pat mums reikės:

• šaukšto druskos;
• dviejų šaukštų cukraus;
• 150 ml acto;
• 900 ml vandens;
• prieskoniai, iš kurių pasirinkau gvazdikėlius, lauro lapus, kvapiuosius pipirus, čili pipirus, kardamonus ir bezdalo, o tiksliau sieros vandenilio kvapo druską; labai tiktų anyžius arba žvaigždinis anyžius, česnakas.
• dažikliai, iš kurių pasirinkau nedidelį tarkuotą burokėlį ir ciberžolę; galima dažyti bet kuo: pomidorų pasta – raudonai, sojos padažu – rudai, špinatais – žaliai, sepijomis – juodai ir t.t.

Prieskoniai

Ir H2S prisotinta druska, che che

Užviriname maždaug 900 ml vandens su 150 ml acto (galima balzamiką naudot, jei negaila babkių, bet puikiai tinka ryžių arba obuolių) ir tarkuotu burokėliu arba ciberžole (ar kitu dažikliu), ištirpinam cukrų ir druską. Kol verda, beriam į nuplikytus stiklainius prieskonius.

O kiaušinius subadome dantų krapštuku. Aš įsivaizduoju kokios fantazijos ir godos kyla. Geras bandymas, feministės, bet ne.

Subadytus kiaušinius dedam į stiklainius, užpilame marinadu

atvėsiname, uždarome ir paslepiame šaldytuve bent keletui dienų, o geriau – iki Velykų. Parašysiu atsiliepimus, kai ištestuosiu.

Mano pirmoji boba

Sveiki, šiandien aš jums atnešiau daug geros muzikos, gerų prisiminimų ir kokčiai saldžių bobų. Pradedame nuo saldžių lolitų:

Mongolija – viena iš mažesnių mano svajonių šalia didelių Tibeto, Grenlandijos ir Čilės. Čia tarp kitko. Apie keliones ir bobas svajojau seniai, kai dar gyvenau šalyje, kurioje nebuvo sekso. Pirmoji mano pažintis su bobomis, ko gero, įvyko Vilniaus geležinkelio stoties bufete, kokiais 1985 m. Tai buvo meilė nuo pirmo žvilgsnio. Jos vardas buvo – Roma. Daug metų praėjo, o aš negalėjau niekaip jos pamiršti. Kol visai neseniai iš internetų sužinojau kaip ją atgaivinti pagal GOSTą. Jūsų dėmesiui – Romo boba.

Reikės:

• 212 + 200 g pačių geriausių miltų;
• 147 + 240 + 165 g vandens;
• 5 g sausų mielių;
• 103 g sviesto;
• 105 + 240 + 500 g cukraus;
• 82 g kiaušinio arba melanžo;
• 1.5 g druskos;
• 52 g razinų;
• 5 g romo;
• 5 g citrinos sulčių;
• vanilės ekstrakto;
• svarstyklių;
• termometro;
• daug laisvo laiko.

Atkreipiu dėmesį, kad viskas yra gramo tikslumu – net vanduo. Net menkas nukrypimas nuo recepto sukuria ne Romo bobą, o gaidį. Turėkite omeny.

Trumpa įžanga iš kur atsirado Romo boba: ogi buvo toks nevykęs Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas Leščinskis, kuris labai mėgo saldumynus. Tai jo virėjas ir sugalvojo cukrų skiesti romu, nuo ko, Leščnskis vieną dieną ir mirė.

Bet mes nebijome mirti, todėl iš ryto užsileidžiame naują Becko dainą

Ir sumaišome 212 g sijotų aukščiausios prabos miltų, 5 g sausų mielių ir 147 g šilto vandens. išminkome ir paliekame šiltai kilti 2-4 valandas.

O kol turime laiko, ruošiame cukrinę užtepėlę boboms. 500 g cukraus ištirpiname 165 g vandens, nuolat maišydami ir o truputį šildydami.

Maišome, kol sirupas užvirs. Tada uždengiame, verdame kokias 3-4 minutes, atidengiame ir pamatuojame temperatūrą: kai pasieks 108°C, įpilame citrinos sulčių ir kaitiname iki 117°C. Nuimame ir staigiai atšaldome (tarkim šalto vandens vonioje) puodą su sirupu ir plakame šluotele iki putos ims stingti.

Turime paruoštuką bobų užtepėlei. O per tą laiką tešla turėtų jau būti subrendusi. Todėl maišome į ją dar 200 g miltų, 103 g šilto kambario temperatūros sviesto, vieną didelį arba du mažus kiaušinius, 105 g cukraus (aš ėmiau laikytą su vanilės ankštimi), druskos. Tešla gana lipni. Jokiu būdu nededame miltų daugiau nei nurodyta. Išminkius dedame nuplikytas razinas.

Tešlą paminkome, uždengiame ir dedam į šaldytuvą dviem valandom, išimam, paminkom, vėl dedam į šaldytuvą dar keletui valandų. Dabar daliname tešlą į stalo teniso dydžio gumuliukus ir dedame į formeles.

Paliekame dar dviems valandoms šiltai, kol tešlos kiekis padvigubės.

Kepame apie pusvalandį 180°C temperatūroje orkaitėje.

Iškeptus keksiukus paliekame atvėsti. Ir apskritai, paliekame juos atidengtus džiūti kokias 6 valandas. Ša, nesikeikiame, nes

Galiausiai ruošiame dar vieną sirupą: 240 g cukraus (šį kartą ėmiau rudąjį) tirpiname 240 g vandens, šildome ir viriname, bet temperatūra neturi viršyti 103°C. Sirupą atvėsiname palaipsniui, tada pilame romą, portą, cheresą ar bet ką, kas patinka.

Keksiukų dugnus praduriame mediniu pagaliuku ir mirkome į šiltą sirupą po keletą kartų, kad sugertų kuo daugiau.

Paliekame valandą apverstus, kad sirupas gerai įsigertų. O tuo tarpu karšto vandens vonelėje atitirpiname cukrinę užtepėlę (nes ji per ilgą laiką bus sukietijusi) ir tepame ant keksiukų.

Prisipažinsiu, cukraus rojus. Tikrai tiek daug užtepėlės nereikia, pažiūrėkite iš arčiau.

Todėl, jei sugalvosite gaminti Romo bobas, rekomenduoju užtepėlės cukraus kiekį mažinti dvigubai. Man dar išėjo keletas ciberžolinių karamelių iš perteklinio cukraus.

Vargo daug, bet skonis tikrai toks pats, kaip prieš 30 metų stoties bufete.

Pabaigai – dar vienas superinis naujas gabalas

Aš tikiuosi atleisite man tokį sudėtingą receptą.

Apie gerumą ir cukinijų čatnio dovanas

Kadangi greitai Kūčios, nevarginsiu jūsų ilgais receptais ir nuobodžiais išvedžiojimais. Visų pirma apie gerumą. Ar žinojote, kad lietuviai, taip, taip, mes, jūs, aš visi šalia esantys, yra ketvirti mažiausiai aukojantys labdarai žmonės pasaulyje? Iš mūsų kaimynų tik ukrainiečiai mažiau padeda vargstantiems. Čia gi pyzdec! Ir žinau kodėl taip yra: todėl, kad kiekvienas prakutęs lietuvis, žvelgdamas į tą, kuriam mažiau pasisekė, nejaučia gailestingumo, o tik piktdžiugišką pasitenkinimą, tipo, pats kaltas, kad nemoki apipisinėt, pati dūra, kad prisigimdei krūvą vaikų, patys kalti pensininkai, kad nesugebėjo numirt laiku.

Taigi, Kalėdos, paaukokite ką nors, užuot apsiėdę, prisigėrę ir išmetę nesuėstą maistą. Ne man, tam kam labiau reikia.

O dabar saldus čatnis, kuriam reikia:

• 1 kg cukinijos vėzdo;
• 0.5 kg cukraus;
• apelsino arba net dviejų;
• imbiero gumbo;
• kardamono, gvazdikėlių, cinamono.
• citrinos sulčių poros šaukštų.

Cukiniją pjaustom kubeliais, jei oda nesumedėjus, jos lupti nebūtina. Užpilame cukrumi ir paliekame keletui valandų, kad ištrauktų sirupą.

Tada verdame dideliame puode cukinijas su sirupu, dedame prieskonius, o kai sutirštės, maždaug po pusvalandžio virimo ant vidutinės ugnies, supjaustome apelsinus riekelėmis.

Pabaigoje, kai drėgmė nugaruos, įpilame/ įspaudžiame citrinos sulčių, kad subalansuotume skonius. Šitą čatnį galima suvalgyti pačiam, nesidalinus su niekuo, tarkim su varškės sūriu ar panyru. O galima sudėti į stiklainius ir padovanoti, kam gyvenimas nesaldus, Kalėdoms.

Ruoškitės Kūčioms. Jei būsite geri, aš paruošiu krevečių receptą rytdienai. Krevetes juk galima per Kūčias valgyti, ar ne? Na, tada pasigaminkite Kalėdoms.

Neįvertinti tirpstantys šokoladiniai pyragėliai

Ne viskas šiame sušiktam gyvenime sekasi taip, kaip mes planuojame. Mes dedame milžiniškas pastangas, o jų niekas nepastebi, mes verčiame kalnus, o to niekam nereikia, mes kuriame šedevrus, kurių niekas nevertina. Ne, šį kartą aš ne apie save, o apie penkis muzikantus, penkias dainas, kurios liko nepastebėtos ir iškeliavo užmarštin. Ir apie penkis mažus pyragėlius, sumautus keksiukus, kurie man nepavyko. Tam, kad nepavyktų tirpstantys šokoladiniai keksiukai (angl. molten chocolate cake), mums reikės:

• 120 g tarkuoto juodo šokolado;
• 100 g sviesto;
• 120 g cukraus;
• 5 kiaušinių;
• 60 g miltų;
• 0.5 g druskos;
• aliuminio folijos.

Sviestą supjaustome į dubenėlį, ten pat beriame tarkuotą šokoladą, dubenėlį dedame ant puodo, kuriame yra vandens, puodą – ant viryklės. Nesmarkiai kaitiname, kol sviestas ir šokoladas ims tirpti.

Po truputį maišome. Kai ištirps, nuimame nuo viryklės ir paliekame atvėsti. Tuo tarpu plakame kiaušinius su cukrumi.

Aha, šokoladas atvėso.

Po truputį maišome į kiaušinių plakinį.

Galiausiai beriame miltus, sumaišytus su druska.

Artėja sunkiausias pyragėlių gaminimo etapas. Jei turite nedidelius indelius, viskas OK, į juos pilate tešlą. Jei ne, gaminamės formeles patys:švaraus alaus butelio apatinę dalį apvyniojame keletu sluoksnių aliuminio folijos, kurią atsargiai nutraukiame nuo butelio.

Štai ir turime vienkartines formeles. Bet mūsų iššūkiai dar nesibaigė. Dabar turime apsispręsti kokiu metodu termiškai apdorosime tešlą. Daugelis linkę rėkti, kad reikia kepti orkaitėje. Kiti, labiau išprusę, sakys, kad reikia kepti orkaitėje verdančio vandens vonelėje. Ką gi, užbėgdamas už akių, rodau kas gaunasi kepant orkaitėje. Prieš kepimą:

Po 15 minučių kepimo 170°C:

Taigi, tai tikrai ne tirpstantys šokoladiniai pyragėliai, o paprasti keksiukai, kokius jau mes gaminome. O mūsų tikslas, kad pyragėliai tiesiogine prasme tirptų. Ir čia mums į pagalbą skuba Harvardo universitetas. Jo profesūra rekomenduoja pyragėlius virti, aha. Taigi, pilame tešlos į aliuminines formeles (geriau iš anksto patepkime jas aliejumi iš vidaus, antraip prilips, kaip man atsitiko).

Formeles dedame į didelį puodą, į kurį atsargiai pilame verdantį vandenį iki pusės formelės aukščio. Puodą statome ant viryklės ir uždengiame. Labai svarbu po dangčiu (t.y. tiesiog ant puodo užmesti) patiesti rankšluostį, kad susiformavęs kondensatas nekristų ant pyragėlių. Deja, viso proceso nepavyko fotografuoti, nes reikėjo sparčiai suktis. Vanduo puode turi nestipriai kunkuliuoti. Pyragėliai verdami apie 12 minučių. Galiausiai mes gauname pyragėlius su plona plutele, kurią prapjovus ar perkandus, viduje randame stulbinančiai skanų, švelnų, šiltą kremą.

Žinau, atrodo nekaip, bet tai nežmoniškai skanu, o tekstūra angeliška. Ar žinote, kad tokius pyragėlius valgo fėjos, vienaragiai bei angelai, po to bezda drugeliai ir vemia vaivorykštėmis?

Straipsnelio pradžioje užsiminiau apie penkias neįvertintas dainas. Jos liko nepastebėtos radijo stočių, aš neabejoju, kad jas esate girdėję nedaugelis. Tačiau, mano galva, jos pernelyg geros, kad neatkreipčiau dėmesio į jas.

1. The Pierces “Please Forgive Me“. Deja, šios dainos Jūs nerasite nei jūtubėj, nei vimeo, nei maispeise. Net googlas kažkodėl panaikinęs bet kokią informaciją apie šią dainą, gal dėl to, kad tai koveris, kažkokio apsiseilėjusio britų berniuko dainos. Originalas visiškai nevertas dėmesio, o štai sesutės “The Pierces“ iš Alabamos padarė šedevrą. Šią išgirdau tokiame vidutiniškame anglų filme “I give it a year“. Jei nuėjote nuoroda į rusų piratų tinklalapį, kurį pasiūliau, ir nusprendėte paklausyti šios dainos, tiesiog spauskite mėlyna play mygtuką (ten tik dvi identiškos dainos versijos). Tarp kitko, duetas “The Pierces“ ir šiaip nepelnytai nepopuliarus.

2. Vanessa Daou “Sunday Afternoons“. Visada maniau, kad ši daina – tik kokybiškas popsas, bet kai rašiau šią apžvalgą, sužinojau, kad tai – acid jazz. Hmmm.

3. Ardis “Sweet As A Candy“. Šiurpuliukai eina nuo šios dainos. Ir kaip ir pirmuoju atveju, ją labai sunku rasti jūtubėj. Keletą kartų ji buvo užblokuota, tad skubėkite pasiklausyti. Atlikėja Ardis – natūraziluota švedė iš Dominikos. Ji sugebėjo išgarsėti Švedijoje tik viena daina, kurią, galbūt, girdėjote net Jūs.

4. Babybird “Babybird“. Šios grupės stilius toks įmantrus, kad, mano manymu, jie aplenkė laiką, dėl ko netapo populiarūs. Ir niekada netaps. Gal ir gerai, nes dėl nedidelės kainos, juos kada nors kas nors atsiveš į Lietuvą.

5. Hidroelektra “Anastasia, ar tu myli mane?“. Ilgai galvojau, kol pasirinkau šią dainą (ir šią grupę). Aš manu, kad jie taip pat aplenkė laiką bent 30 metų. Tada juos vadino pankais. Kokie jie, nafig, pankai? Tik dėl to, kad buvo kitokie, nei tarkim, Fojė ar Antis?

Kulinarija, kinas, šmėklos ir Harvardo universitetas

Taip jau išėjo, kad gyvenime duonai ir sviestui uždirbu, kaip jau atspėjote, ne maisto gaminimu. Ir net ne jo valgymu. Ir manau, kad jau per vėlu ką nors keisti ir, tarkim, pradėti lankyti virėjų kursus. Tačiau akiratį stengiuosi plėsti, stebėti kaip gamina protingesni ar labiau patyrę už mane. Visa tai praktika. Deja, teorinio pagrindo lig šiol neturėjau. Ir kaip tyčia, Harvardo (aha, to paties, kur Amerikoj) universitetas pasiūlo nemokamas interaktyvias studijas apie matematikos, chemijos ir fizikos siausmą virtuvėje. O išklausiusiems kursą ir atlikusiems tam tikras praktines kulinarines bei mokslines užduotis įteikia tikrą sertifikatą, kuris, beje, nuo šių metų Prancūzijoje ir Kinijoje pripažįstamas kaip oficialus dokumentas (naiviai tikiuosi, kad ir kitos šalys paseks šiuo pavyzdžiu). Kursą veda ne tik rimti mokslininkai, bet ir pasaulinio garso šefai, pavyzdžiui Ferran Adria.

Man laikas pradėti mokytis. Ir, darydamas kiekvienos savaitės namų užduotį ar įdomesnį laboratorinį, įmesiu receptus į čia.

Pirmam kartui – anaiptol ne receptas, o tik būdas nustatyti savo orkaitės tikrąją temperatūrą. Daugelis pažįstamų skundžiasi, kad turi įtarimą, esą jų orkaitėse aukštesnė temperatūra, nei rodo skalė. Ką gi, įvertinti nesunku.

Cukraus lydymosi temperatūra yra visuotinai žinoma – 186°C (kas netikite, pedowikia jums padės). Pagal ją ir kalibruosime savo orkaitę. Reikės: aliuminio folijos ir keleto šaukštų cukraus. Pradžioje įkaitiname orkaitę iki, tarkim, 177°C (jei skalė netiksli, galim imti 180°C). Kai įkaito, imam folijos lapelį su puse arbatinio šaukštelio cukraus ir uždarome orkaitėje. Po 15 minučių žiūrim. Tyc

 

Oi, atsiprašau, čia fėjos iš mano miško…

 

Aha, neišsilydė. Keliam temperatūrą 5°C, imam kitą cukraus partiją ir vėl 15 minučių. Tyc

 

Oi, ir vėl ne ta foto, čia tik miško šmėkla.

 

Irgi, apsilydė tik truputį. Keliam dar 5°C. Tyc

 

Ir vėl… kažkoks švytėjimas…

 

Dar ne? Nu keliam dar 5°C ir dar 15 minučių į orkaitę. Tyc

 

O, dabar tikrai ištirpo. Vadinasi, cukrus mano orkaitėje ištirpo tarp 187°C ir 192°C. Jei netingim, darom kalibravimo kreivę, jei tingim, skaičiuojame orkaitės temperatūros paklaidą pagal negudrią formulę:

Tpaklaida. = Tskalės + 186 – Ttirpimo (mano atveju Ttirpimo =187°C, nes imama apatinė intervalo riba). Man pasisekė, nes mano orkaitės paklaida vos +1°C.

O kad nebūtų taip nuobodu, pristatau savo mėgiamiausių filmų TOP50. Šia savaitę nuo 50 iki 45 vietos:

50. Prieš bangas – vienas iš nedaugelio (gal net vienintelis), kai verkiau.

49. Meilės formulė – jei nori tikros ir tyros meilės – ateik naktį ant šieno.

48. Būti Džonu Malkovičiumi – Džono Malkovičiaus kameo, šiza ir seksualioji Katerina Kyner.

47. Džėjus ir Tylenis Bobas kontratakuoja – gera muzika, mano vienas mylimiausių režisierių Kevinas Smitas (daro ne tik komedijas) ir labai juokinga. Žiūrimas geriau anglų kalba.

46. Bumeris – vienas geriausių paskutinio dešimtmečio rusų filmų. Ne, ne kriminalas veža, o epinis stilius. Labai panašu į Iliadą arba Odisėją.

45. Šuns širdis – geriausia Bulgakovo ekranizacija. Dar “Turbinų dienos“ nieko, bet tik ne miniTV “Meistras ir Margarita“.

Senelės pasaka ir naujametinis kepsnys + desertas

Su Naujaisiais Metais. Ir nesvarbu, kad vėluoju beveik dvi savaites. O vėluoju, nes apšerkšniję mūsų žiemos/ balta balta kur dairais

Pusnynuos nykštykai miega

Brenda pušys eglės iš pusnynų ir išbrist niekaip negal

Bėga ragana per sniegą, nepalikdama pėdų

Baigiam tą eiliuotą sodomiją.

Jūsų dėmesiui – tai, kaip pietavau Naujųjų Metų dieną. Ne išvakarėse, o būtent šventinę pirmąją dieną.

Man reikėjo:

• apie 1 kg kiaulienos nugarinės;
• 2 svogūnų;
• česnako galvutės;
• 2 morkų;
• saliero šaknies;
• paprikos;
• kadagio uogų (kokia laimė buvo jas rasti ant kadagių apsnigtame miške);
• pipirų, druskos, aliejaus;
• labai svarbu – 200 ml balto sauso putojančio vyno (kokia laimė, kad nuo išvakarių puotos liko būtent tiek kAvos (ne kavOs).

Produktų nuotraukos nesulauksite šį kartą. Taigi, nugarinę nuplaunam, nupjaustom taukų liekanas, nusausinam, iš visų pusių subadom siauru peiliu. Į skyles prikišame česnako skiltelių. Visą gabalą įtriname aliejumi, pabarstom pipirais ir paliekam pusvalandžiui pailsėti. Tada įkaitiname savo mylimiausią sunkią keptuvę (su ranteliais grilinimui dar neturiu) ir apkepame nugarinės gabalą po keletą minučių iš visų pusių. Be fanatizmo, bet tiek, kad užsivertų mėsos poros. Gilesnėje keptuvėje arba storapadžiame puode, be fanatizmo vėl gi, apkepiname pusžiedžiais pjaustytus svogūnus, kapotas morkas, šiaudeliais pjaustytą salierą, pas kuriuose netrukus perkeliame apkeptą nugarinę. Viską pabarstome trupučiu pipirų bei kadagio uogomis. Užpilame baltu vynu. Jokiu būdu ne raudonu. Putojantis – idealu.

Uždengiame ir troškiname ant silpnos ugnies gerą valandą, retkarčiais apversdami nugarinę. Prieš išjungiant viryklę, įpjaustome papriką. Paliekame dar 15-20 minučių uždengtą, kad paprikos suminkštėtų nuo liekaninės kaitros.

Patiekiame su lengvu raudonu vynu (Pinot Noir), ryžiais bei svogūnų uogiene (ačiū giminėms iš Kauno).

Silpnaregiai puotauja kartu

Paprastai, po sočių pietų norisi rūk choder kokio deserto.

• Pora bananų;
• stiklinė riebios grietinėlės;
• šaukštas vanilinio cukraus;
• keletas stiklinių pieno;
• truputis melasos cukraus;
• keletas maraskininių vyšnių.

Grietinėlę plakam su vaniliniu cukrumi, pieną su bananais ir melasos cukrumi. Supilame į kokteilines taures (kas turi), ant viršaus dedame plaktą grietinėlę, laimei, ji neskęsta. Akcentas – vyšnia ant viršaus.

Buvo malonu.

Pašaipus šokoladinis pyragas

Ach taip, prisiminiau, kad seniai čia nerašiau. Ką gi, reikės vėl pradėti, nors ir be to turiu ką veikti. Ką aš veikiu, paklaus manęs smalsus skaitytojas? Kai negeriu ir neužsiimu saviplaka, dažniausiai tyčiojuosi ir šaipausi iš kitų bei savęs. O argi taip galima? išsprūs iš deminutyvinės supermamos arba rudeninius lapus fotografuojančios balzakės burnytės. Galima ir reikia, ypač iš savęs. Arba iš beraščių, pasipūtėlių, nevykėlių, gobšuolių, pedantų, miesčionių ir t.t. ir t.t. Kad nieko švento nebeliktų.

Visa laimė, dabar aš tuo neužsiimu, nes kepu pyragą. Su pretenzija, aha. Dabar Jūsų šansas pasityčioti iš manęs. Nes imu:

• 0.5 kg juodo šokolado (be abejo, tinka tik Šiokolad Naif, bet šaipykitės: naudoju “Meškėną“);
• 300 ml riebios grietinėlės;
• 100 g sviesto;
• 2 kiaušinius + 2 trynius;
• 1 stiklines rudojo cukraus;
• 0.5 stiklinės cukraus, kuriame voliojasi vanilės ankštis;
• 2 stiklines miltų;
• 100 g geros kakavos (bent jau olandiškos, ar ką)
• 0.5 a.š. kepimo miltelių;
• 1 stiklinę pieno.

Regis, nieko nepamiršau? Tada, pradedam nuo to, kad gaminame ganašą – prašmatnų šokoladinį padažą būsimam pyragui. Sukapojam peiliu 300 g šokolado

 

ir užpilame įkaitinta, bet neužvirusia grietinėle

 

Lėtai ištirpiname šokoladą ir padedame šaltoje vietoje, kad sustingtų. Ganašas kaip ir paruoštas.

Dabar atskirai tirpiname likusius 200 g šokolado. Maišome dubenyje sijotus miltus, kakavą, kepimo miltelius. Kitame dubenyje triname kambario temperatūros sviestą su cukrumi.

 

Kai sviestą ir cukrų ištriname iki vienalytės masės, po vieną įplakame kiaušinius ir trynius bei šokoladą.

 

Šitą mišinį po truputį įmaišome į miltus su kakava. Galiausiai įpilame pieną ir taip pat kruopščiai išmaišome. Įkaitiname orkaitę iki 160ᵒ-170ᵒC, kepimo formą pabarstome kakava, dedame pusę pyrago tešlos ir kepame 40-50 minučių arba, kol, įsmeigus dantų panaudotą krapštuką, prie jo nieko neprilips. Išimame ir laukiame kol atvės. O kol vėsta, taip pat kepame antrą tešlos dalį. Atvėsusio pirmojo pyrago ruošinio viršų gerai aptepame jau sustingusiu ganašu, dedame ant viršaus atvėsusį antrąjį ruošinį. Dabar visą konstrukciją aptepame ganašu iš visų pusių.

 

Galite tyčiotis, bet puošti ir tepti aš nemoku – rankos ne iš ten dygsta. Galiu tik pamaigyti, pamozoti ir išterlioti. Bet gi skanu ir taip, ar ne, trumparegiai?

 

Randu tik S žodžius apibūdinti šį pyragą: sodrus, saldus, sunkus, sveikas, seksualus.

Skanaus.

Boksas, inteligentai ir sviestinis pyragas

Taip, aš domiuosi boksu. Ir kartais stebiu bokso varžybas. O va anądien vykusi sunkiasvorių dvikova tarp ukrainiečio Vitalijaus Kličko ir zimbabvio Dereko Čizoros sudomino ne tik sportu, bet ir intrigomis.

Viskas prasidėjo per sportininkų pristatymą, kai Čizora skėlė Vitalijui Kličko antausį

ir pažadėjo nukautuoti dabartinį čempioną 8-ame raunde, į ką Kličko atrėžė, kad iki 8-ojo raundo skriaudikas neišgyvens. Asmeniškai mano akyse, Čizora nusmuko kaip šunsnukis ir nusprendžiau sirgti už Kličko. Mano simpatijos Čizorai susilpnėjo ir prieš pat dvikovą, kai tiesiog ringe Čizora išspjovė vandenį į Vitalijaus brolio Vladimiro veidą

Pripažinkime, kad sporto tokie akibrokštai nepuošia ir Čizorai tikrai ne vieta ringe. Tačiau prasidėjus kovai, mano simpatijos ėmė krypti būtent į jo pusę. Nepaisant mažesnio svorio ir ūgio, Čizora laikė Kličko ant trumpo pavadžio. Daugelis prognozavo jam greitą nokautą, tačiau vaikinas atsilaikė visus 12 raundų ir pralaimėjo tik taškais. Kaip boksininkas, jis vertas pagarbos.

Kaip bebūtų, manau, kad iššaukiantis Čizoros elgesys – tik šou dalis. Deja, boksas išsigimsta. Viskas daroma dėl transliacijų ir pinigų. Bijau pagalvot, kad boksas gali virsti kažkuo panašiu į amerikietiškas imtynes. O grįžtant prie inteligentų: kovą žiūrėjau per lenkų TV, tai komentatorius papasakojo liūdną Čizoros istoriją. Esą jis kilęs iš išsilavinusios turtingos zimbabviečių šeimos, kuri viską praradusi po to, kai į valdžią atėjo komuniakos. Čizoros pabėgo į Angliją. O ir pats Derekas gyvenime – išprusęs, mandagus ir inteligentiškas vaikinas. Kuo netrukus įsitikino visas pasaulis, pasižiūrėjęs jo interviu po kovos.

Va taip inteligentiškai gurkšnodamas Warsteinerio alų pagrasino nušauti, o vėliau sudeginti kitą boksininką.

O kad turėtume “popkorno“, kol stebėsime šias inscenuacijas, greitai greitai kepame pyragą. Reikės:

• 200 g sviesto;
• 200 g miltų;
• 3 kiaušinių;
• pusės stiklinės cukraus pudros;
• poros šaukštų rudojo cukraus;
• cinamono;
• saujos razinų;
• šlakelio romo;
• apelsino;
• druskos.

Nuplautas razinas užmerkiame rome. Dalį, apie 150 g, kambario temperatūros sviesto išsukame su cukraus pudra ir žiupsneliu druskos iki kreminės masės.

Po vieną įmušame kiaušinius, nuolat plakdami.

Tada po truputį sijojame į kremą miltus, dedame razinas, įtarkuojame apelsino žievelę.

Dedame tešlą į formą ir pašauname į 160ﹾC karščio orkaitę. O kol kepa, sukame likusį sviestą su ruduoju cukrumi ir cinamonu.

Po 20 minučių pyragą išimame iš orkaitės

ir aptepame sveisto, cukraus ir cinamono mišiniu.

Paliekame, kad susigertų 10 minučių. O tada, įsipilame pieno, atsipjauname gabalėlį pyrago ir įsijungiame boksą.

Skanaus ir malonių įspūdžių.

Crème brûlée – kai galva tuščia

Galva tuščia būna tada, kai pilnas pilvas. Tik badaujantis poetas rašo gražiausius sonetus, o alkstantis dailininkas tapo neįkainojamus šedevrus. Na ir, sako, gražiausios manekenės – tos kur vemia užvalgiusios. Bet čia gal greičiau išimtis iš taisyklės, visi vyrai man pritars. Manekenės patinka tik gėjams dizaineriams, nes jas jie gali barškinti (juk jų kaulai barška, ar aš klystu?), įsivaizduojant, kad tai – siauraklubiai berniukai.

Vienok, nuklydome į lankas. Kalba eina apie krembriulė. Kai aš buvau vaikas, mano mylimiausi ledai buvo krembriulė, po 17 kapeikų. Tik nežinau, ką bendro tie ledai turėjo su tirkuoju desertu, kurį pagamint neikainuoja jokių pastangų. Jis tinka tada, kai norite nustebinti netikėtus svečius, laiko turi ne marias, o daugiau nieko negalite gudriau sugalvoti. Reikės:

• 400 ml grietinėlės (neesmė kokios, bet riebesnė – geriau);
• 6-7 kiaušinių trynių;
• 2-3 šaukštų vanilinio cukraus;
• galima truputį tarkuotos citrinos žievelės aromatui.

(oii, išsileido vienas trynys, dovanokit).

Dar prireiks spirito arba va tokio divaiso.

Tai yra mini litavimo lempa. Galima naudoti ir maxi, tą, kuria kiaulės svilinamos.

Pradžioje lėtai užviriname grietinėlę ir paliekame atvėsti truputį. Kol ten ką, kiaušinių trynius maišome su cukrumi. Tik, šiukštu, neplakame, pakanka, kad būtų vienalytė masė.

Tada užkaičiame orkaitę 120ﹾC. Kol įkais, į cukraus-trynių masę pamažu, nuolat maišant šluotele, pilame kiek atvėsintą, bet dar karštą grietinėlę.

Išpilstome šią masę į formeles, statome į aukštą skardą, į skardą pilame karštą, bet ne verdantį vandenį, kad apsemtų bent pusę indelio aukščio.

Skardą pašauname į orkaitę 30-40 minučių. Patikrinti, ar gatava, galima stalo peiliu smeigus į kremą, jei peilis beveik neaplipo kremu, drąsiai galima traukti iš orkaitės (šiaip, rekomenduočiau ir kiek anksčiau).

Atvėsiname kremą iki kambario temperatūros ir dedame į šaldytuvą bent valandai, o geriau kokioms trims.

Tada pabarstome kremo paviršių cukrumi, nedaug, žiupsneliu.

Yra du būdai tą cukrų karamelizuoti. Numero Uno: pašlakstyti spiritu, konjaku ar kokiu kitu stipriu alkoholiu, svarbu degančiu, čirkšt degtuku ir tegul dega.

Šis būdas gana brangus, nes alkoholis dega ne itin aukštoje temperatūroje, cukrus vangiai karamelizuojasi, reikia vis šliūkštelt alkoholio. Tačiau plutelė gaunasi prašmatni.

Darom “tuk-tuk-tuk“ šaukšteliu, pralaužiame ją ir… aaaa, kaip skanu!!!

Variantas numero Duo: pasinaudojame aukščiau pavaizduotu įnagiu ir padeginame cukrų gerokai greičiau ir efektyviau.

Irgi super. Gal pabandykite suderiti abu karamelizavimo metodus?

Skanaus.