Gallo loco: meksikietiška gaidiena

Kartais girdžiu pažįstamų ir nepažįstamų žmonių priekaištus ir pastabas: tipo, Igeli, kaip tu taip blevyzgoji ir propaguoji alkoholį? Juk tave gali vaikai skaityti! Aš pakrapštau pakaušį ir susimąstau: na rimtai, gal ir gali. Todėl sakau dabar: vaikai, eikit naxuj iš mano blogo!

Neseniai grįžau kelionės po pietvakarinę JAV dalį. Nuotraukų nebus, nes mėgavausi vaizdais ir jų nefotkinau. Dar labiau – atsikračiau ydos fotkinti maistą. Tiesiog ėmiau juo mėgautis. O mėgautis PV JAV pakrantėje tikrai yra kuo: puikūs mėsainiai, šviežios jūros gėrybės, nuostabus westcoast IPA alus. Ir svarbiausia – pigūs, aštrūs ir greiti meksikietiški patiekalai gatvėse. Su švelniom ir šaltom margaritom. Ne, ne picom, o popietės kokteiliais su tekila prieš patiekiant maistą.

Šiandien – paprasta troškinta išprotėjus vištiena a la pollo gallo loco.

Mums reikės:

• vištienos dalių;
• paprikos;
• ybiškių… nėra, todėl imam arba šparaginių pupelių, arba cukiniją;
• svogūno;
• česnako;
• švelnaus New Mexico stiliaus čiliako – dėl aromato;
• pragariško Habanero čiliako;
• avokado;
• pomidoro;
• raudonėlio, malto kumino, druskos, citrinos.

Vištienos detales kepame dideliame puode, kol apskrus

O kol skrunda, užplikome slyvomis, šokoladu ir tabaku kvepiančius džiovintus čiliakus.

Atkreipiu dėmesį, kad tai beveik neaštrūs pipirai. Mirkome juos keletą minučių, o tada pašalinam sėklas ir su peiliu nuskutam minkštimą nuo kietos odos.

Smulkiai sukapojam arba sumalam blenderiu, įmaišom žiupsnį druskos, malto kumino, smulkinto česnako ir raudonėlio. Lygiagrečiai paruošiame gokamolę.

Tuo tarpu višta apskrudo, į puodą dedame kapotą svogūną, kiek vėliau – smulkintą papriką, dar kiek vėliau – ybiškes ar cukiniją. Uždengiame ir paliekame 10 minučių lėtai pasitroškinti. Pabaigoje dedame daug kapoto česnako.

Į čili padažą įmaišome keletą šaukštų troškinio skystimo.

O galiausiai – nedidelį gabaliuką habanero pipiro. Pastarasis gal tik 100 kartų aštresnis už mūsų prekybcentriuose parduodamus čiliakus ir kokį 10-15 kartų už klasikinį chalapenį.

Manipuliacija čiliakais – ne šiaip sau pontai: pirmasis yra švelnus ir aromatingas, antrasis – žiauriai aštrus, bet labai greitai praeinantis. Tame visas skanumas. Dedame padažo ant/ šalia vištos su daržovėmis, tiekiam su gokamole, ryžiais ir alumi.

Silpnaregiams:

Ką gi, kelionės pasibaigė, mylimas TV šou pasibaigė, Euro2016 baigiasi… Siūlau viskio

Ir neseniai atrastą fantastišką Prancūzijos lolitą – Petite Meller. Labai kokybiškas popsas. Ir įvaizdis kaip iš Nabokovo romano ar Bessono filmo.

Dieve, kaip gražu

 

Prabėgusio laiko polenta

Turiu sukaupęs daugybę nuotraukų paruoštukų, kai gaminau vieną ar kitą patiekalą. Deja, daugelis receptų nuėjo užmarštin, nes nepamenu nei kodėl aš gaminau tuos patiekalus, nei pagal kokius produktų santykius, nei kokią istoriją rengiausi jums papasakoti. Tarkim, nieko nepamenu apie šitą pyragą su sūriu. Gal tai chačiapūris?

O tada kodėl aš tešlai paruošti naudojau pasukas?

Neprisimenu.

Kam buvo skirta šita prašmatniai marinuota vištiena?

Arba paprikų, fetos ir grikių užkepėlė su mocarela?

Sluoksniuotos tešlos pyragėliai su daržovėmis?

Arba kam reikalingas nepamatuotai ilgai ruošiamo, sūryme marinuoto viščiuko receptas?

Kam gali būti įdomus raugintuose kopūstuose troškintos avienos karkos receptas? Ir dar fotkintas telefonu..

Palaukite, aš turiu dar baisesnių senienų: polentos, gamintos prieš 10 metų, receptą. Ir fotkintą išmaniąja šlepete.

Tada dar buvo turto ir pritekliaus laikai, bet geras aliejus ar kukurūzų kruopos buvo deficitas. Norint paruošti gerą itališką polentą, reikia turėti:

• stiklinės kukurūzų kruopų;
• daržovių: brokolį, cukiniją ar bet ką, kas jums prie širdies: moliūgą, patisoną, artišokus, pankolius, smidrus, šparagines pupeles- galima vardinti be galo;
• svogūną, česnaką;
• mocarelos kumštelį;
• luitą parmezano;
• raudonėlio, druskos, pipirų;
• alyvuogių aliejaus;
• vyno zapivonui (nebūtinai).

Sunkiausia, ruošiant polentą, išvirti kukurūzus. Jie verda gana ilgai, nuo pusvalandžio iki 40 minučių, storapadžiame puode, nuolat maišant mediniu šaukštu. Stiklinę kruopų verdame trijose stiklinėse pasūdyto vandens.

Kol ten ką, apkepiname smulkiai pjaustytą svogūną, česnaką ir raudonėlį, pridedame cukinijos griežinėlių, blanširuojame brokolius.

Kai košė išvirs, drebiame ją iš puodo ant lentos ir formuojame kepalėlį.

Kai jis atvės, pjaustome riekelėmis, kurias dedame į aliejumi išteptą karščiui atsparų indą.

Uždedame daržovių, ir apklojame mocarelos griežinėliais. Kažkodėl aš atvirkščiai padariau.

Pašauname į 200°C įkaitintą orkaitę iki išsilydys mocarela, tada užberiame tarkuoto parmezano.

Va tiek to vargo. Nepraeis nė pusė metų, kai grįšiu su dar vienu šviežiu itališku receptu. O dabar – arrivederci!

Bulguro salotos

Sveiki, kaip jau suprantate, esu retas svečias šiame tinklaraštyje. Tikiuosi tai pakeisti netrukus. O kad nepamirštumėte kas čia šeimininkas, siūlau pačių skaniausių salotų receptą. Labai trumpai, nešvaistant laiko. Nežinantiems kas yra bulguras: tiesiog kvietinės kruopos, išvaizda panašios į ryžius, o sudėtimi ir skoniu – į kuskusą. Populiarios pas arabus ir turkus. Pirkti šias kruopas geriau iš turkų, ačiū Dievui, jų parduotuvėlių jau yra Vilniuje. Nepirkit tik pas gandonus iš “ekologiškų“ parduotuvių, ibo būsit durniai. Bet aš jums ne teisėjas.

Pradedame, tarp kitko, nuo daržovių: keleto burokėlių, paprikos, trupučio moliūgo, galime bet ką, kas tinka grilinti. Ir griliname. Kad ir orkaitėje. Aptepę aliejumi.

Iki gražiai apskrus.

O, štai ir bulguras + geras gabalas mocarelkino.

Kruopas perplaunam, beriame į puodą, užpilame verdančiu vandeniu, kad būtų per pirštą apsemtos ir lengvai verdame minutę dvi. Paliekame uždengtas, kad šustų ir sugertų vandenį. Mocarelą pjaustome kubais.

O, štai ir daržovės.

Irgi švelniai pjaustome ir rikiuojame su mocarela.

Maišome su karštom bulguro kruopom, kapota mėta arba petražolėm, geru šlaku alyvuogių aliejaus, citrinos sultimis.

Na, ir išmaišome.

 

Naminė duona ir naminis alus suteiks daugiau malonumo.

Ir silpnaregiams:

Kažkur mėtėsi chačapurio receptas, jei netingėsiu, netrukus įmesiu, jei kam rūpi.

Ir aš jus myliu.

Kčučas, čanachai arba tiesiog – troškinta mėsa su daržovėmis,

Sveiki seniai matyti. Nepraėjo ir pusmetis, kai prisiminiau, kad turiu tinklaraštį. Per tą laiką, deja, virtuvėje beveik nieko nenuveikiau. Užtat įveikiau keletą online kursų apie mitybą. Dar apsilankiau renginyje “Vyno dienos 2014“, kur atradau keletą puikių ispaniškų vynų – pvz. Juan Gil (ačiū MV konsultantei Aušrinei), nusivyliau Makedonijos vynais, užsisakiau 5 litrus kaimiško graikiško alyvuogių aliejaus iš ateinančio rudens derliaus ir susipažinau su linksmu gruzinu Gigo, kuris girdė nerealia čača. Priešais gruzinų stendą stovėjo armėnų stendas ir jie nuolat lyginosi, kurių brendis geresnis. Man pasirodė neblogi ir tie, ir anie, bet gruziniška čača ir armėniška šilkmedžio uogų degtinė geriau.

Ta proga – armėniškas kčučas prieš gruziniškus čanachus. Kaip bebūtų, tai – tiesiog mėsos gabalėliai su įvairiomis daržovėmis, troškinti moliniame puode. Pirma – kčučas, kurį gaminau dar žiemą, kai buvo šalta ir reikėjo karšto ir aštraus patiekalo kaulams sušildyti. Molinių puodų neturėjau (o ir dabar neturiu), todėl gaminau ketaus keptuvėje, uždengtoje valgomu dangčiu. Bet apie tai vėliau. Dabar – ko reikėjo:

• apie  kg avies blauzdos;
• saliero gumbo;
• baklažano;
• paprikos;
• svogūno;
• česnako;
• keleto bulvių;
• prieskonių: pipirų, lauro lapų, čili, kumino, kalendros, mairūno, druskos

Salierą stambiai pjaustome ir dedame ant puodo/ keptuvės dugno

 

Baklažaną pjaustome šaibom.

Stambiai kapojame bulves, svogūną pusžiedžiais

Mėsą pjaustome kąsnio dydžio gabalėliais, dedame visą česnako galvą

Pasūdome, gausiai apibarstome prieskoniais

Galiausiai – paprikos griežinėliai

Įpilame po puodelį verdančio vandens, uždengiame valgomu dangčiu ir kišame į 180°C įkaitintą orkaitę

Dangtį darome iš miltų ir vandens, aha. Po valandos temperatūrą sumažiname iki 150°C ir troškiname dar pusvalandį.

Nuėmus dangtį

Pabarstome kapotais kalendros arba petražolės lapais.

Taip, beibi, tai Armėnija!

Kai pavalgiau kčučo, atėjo pavasaris

Ta proga, išsikepiau duonos

Ir prisirinkau gležnų dilgėlių

Dabar birželio pradžioje, kai tiek daug žalumos, Jums, ko gero, tai atrodo juokinga, bet ankstyvą pavasarį, vos nutirpus sniegui, dilgėlių sriuba buvo dangiškas kaifas.

O štai atėjus pavasariui, vienoje skandinaviškoje parduotuvėje (nesakysiu kokioje, che che), nusipirkau nebrangų, bet puikų divaisą iš ketaus.

 

Jame gaminau čanachus. Tam dar reikėjo… to paties kaip ir kčučui. Na, dar pridėjau morkų ir pomidorų, o avį pakeičiau kiaule.

Į puodą viskas dedama panašia seka

Naa, gal bulves geriau dėti ant viršaus, pabarstyti druska ir rūkytos paprikos milteliais

Pomidorų dar nededam, o puodą uždengiam ir pašaunam į 180°C įkaitintą orkaitę. Po valandos dedame pomidorus

Pusvalandį laikome orkaitėje be dangčio

Štai ir visas antagonizmas, mano mieli draugai. Kitą kartą papasakosiu apie paprastą būdą išsikepti tobulą prancūzišką duoną, kuri nežiedėja. Pasistengsiu, kad kitas kartas nebūtų po pusmečio.

 

 

 

Tikrasis čatnis bendradarbiams nuo bendradarbių

Jau seniai žadėjau vienam bendradarbiui šį receptą. Atsidėkodamas už superninius jalokia čiliakus. Ir atsidėkodamas kitai kolegei už cukinijas, pomidorus ir kitokias gėrybes. Šį kartą neapgaudinėsiu, o pateiksiu vieną iš milijono tikrųjų čatnio receptų. Reikės:

• vėzdo dovanotos cukinijos, itin tinka peraugusios;
• dovanoto čili pipiro;
• keleto pomidorų;
• svogūno;
• česnako;
• prieskonių: pagaliuko cinamono, keletos dėžučių kardamono, keleto gvazdikėlių, maždaug po lygiai juodųjų pipirų, kumino, kalendros, ožragės, kario;
• druskos;
• šaukšto gy.

Gy arba aliejų įkaitiname ir dedame prieskonius be čili ir be ožragės.

Kol lėtai skleidžiasi prieskonių aromatas, kubeliai pjaustome svogūnus, česnakus ir pomidorus.

Kur ble svogūnai su česnaku?

Ai, va, pirma juos į keptuvę, kiek vėliau pomidorus. Kepame be fanatizmo pora minučių. Kapojame čili su visom sėklom.

Dedam į keptuvę, kapojam cukiniją kubeliais.

Dedam į keptuvę

Beriam likusius prieskonius. Po 20 minučių daržovės transformuojasi.

Valgome su indiška duonele.

Kas liko, dedame į gražius stiklainius ir dovanojame draugams.

Taigi, taigi, skanaus, besiklausant 5 3 geriausių lietuviškų grupių (iš pradžių galvojau daryti sąrašą 5 dainų, bet niekaip nesukrapščiau 5 gerų lietuviškų grupių Suopis ir Rambynas atkrenta, nes tai parodija, kokia ji gera bebūtų, Fojė – todėl, kad nemėgstu Mamontovo, Overtone – todėl, kad Giedrės bus gana, Jazzu – todėl, kad pasipūtus.

3. Pieno Lazeriai – todėl, kad geriausias lietuviškas popsas.

2. Gravel – todėl, kad tai rokas ne dėl babkių ar reitingų, o iš širdies. Ačiū Sinickiui už nemokamus albumus. Px, kad balso neturi, jam gana charizmos.

1. Empti – todėl, kad Giedrė – geriausia Lietuvos dainininkė.

Subalansuoti baklažanai

Tesėdamas padažą pažadą (apie ką galvoju, tą rašau), pristatau savo pirmąjį namų darbą iš studijų Harvarde. Ne, receptas tikrai neįspūdingas, jau esu kažką panašaus daręs. Tačiau šį kartą maistas ruošiamas atsižvelgiant į riebalų, angliavandenių ir baltymų balansą. Harmonijai palaikyti reikės:

• 2 didelių baklažanų (aš ėmiau lietuviškus naminius, todėl jei gerokai mažesni);
• 133 (che che) ml raugintų pasukų;
• 120 ml riebesnio jogurto (be persikų ar agrastų, jobta);
• 120 + 20 ml alyvuogių aliejaus;
• 1-2 skilteles česnako;
• granatą;
• 7 ml (?) čiobrelių (aš ėmiau keletą šakelių iš akies);
• 3 g žagrenio (neturėjau, pakeičiau raudonėliu);
• po žiupsnį druskos ir pipirų.

Orkaitę kaitinam iki 200°C, baklažanus pjaustom išilgai, aptepam 20 ml aliejaus, dedam ant skardos, pabarstom čiobreliais, pipirais ir druska.

 

Aš padariau nusikaltimą – šalia padėjau kepti paprikas. Užbėgdamas už akių, manau, kad jos puikiai čia derėjo. Skardą pašaunam į orkaitę 40 minučių. O tuo tarpu sumaišom pasukas, jogurtą, likusį aliejų, traiškytą česnaką.

 

Truputį pasūdom ir dedam šaldytuvan, kol kepa daržovės. A, štai ir jos:

 

Beje, kol kepa daržovės, nepamirštam išsilukštenti granato sėklų.

Daržoves atvėsinam truputį, bet neatšaldom, apipilam padažu, pabarstome granato sėklomis ir žagreniu (jei turim).

 

 

Gavosi tikrai gerai, nors pradėdamas gaminti buvau skeptiškai nusiteikęs pasukų ir aliejaus dideliam kiekiui padaže. Nu, bet mokslas eilinį kartą neapgavo – skonis tikrai buvo subalansuotas. Trumparegiams:

 

Anonsuodamas ateinančios savaitės namų darbus pranešu, kad… Ai, pamaniau, tegul lieka paslaptis. Beje, buvo vienas neprivalomas receptas – šokoladiniai sausainiai. Aš jo atsisakiau dėl savo tingumo, bet kada nors tikrai, pvz. Kalėdoms, padarysiu.

Ir kaip žadėjau praėjusį kartą – filmų top50. 44-41 vietos (pastebėjau, kad praėjusią savaitę pakišau 6 filmus, todėl balanso palaikymui dabar tik 4):

44. Rudens maratonas – paauglystėje žiūrėtas tūkstantį kartų. Filmas apie neišsipildžiusius lūkesčius. “Да, я алхаш.“

43. Nuo saulėlydžio iki aušros – andai kultinis filmas, dabar jau kaip nutrinta auksinė moneta: vertinga, bet neblizga. Truputį fapindavau ant Selmitos, ką jau slėpti.

42. Pavojingi ryšiai – viena geriausia visų laikų ekranizacijų apskritai. Barokinis seksualumas, intrigos ir meilė. Glen Klouz, nors ir nespindinti grožiu – itin patraukli moteris.

41. Baubas – įrodymas, kad geras filmas nebūtinai turi kelti geras emocijas. Košmariškai baisu buvo pirmą kartą, bijau ir dabar žiūrėti jį.

 

Trumpa vasaros patiekalų apžvalga

Sveiki, tikiuosi, kad manęs visi pasiilgote? Aš, tuo tarpu, buvau pavargęs nuo Jūsų visų ir šito sušikto blogo. Bet tai jau praėjo – aš Jūsų taip pat pasiilgau. Jei bus Jūsų pageidavimų, parašysiu keletą receptų iš šios vasaros repertuaro, o dabar, Jums leidus, tik trumpai paminėsiu, ką aš nuveikiau per tą pusmetį.

Atkreipsiu Jūsų dėmesį, kad daugiausiai dėmesio skyriau šviežioms daržo, miško ir laukų gėrybėms, tad, kažko itin egzotiško nesitikėkite.

Buvo keletas picų:

 

Su virtais, kiaušiniais, moliūgu ir šparaginėmis pupelėmis. Arba su pomidorais ir krevetėmis:

 

Sriubos: adaptuota charčio be tklapi, bet su slyvų padažu ir graikiniais riešutais.

 

Batviniai su leistu ir smulkintu kiaušiniu bei citrina.

 

Be to, rekomenduoju makaronus su kepintomis cukinijomis ir šparaginėmis pupelėmis.

 

Arba su saulėje džiovintais pomidorais ir nebrangiais bry ir kamembero sūriais iš Briukselio (mmm, vienuolių trapistų alus privalomas).

 

Drauge su Dž. Martino romanų “Ledo ir ugnies giesmė“ ciklu,

 

 

šis patiekalas įkvėpė mane pagaminti tikrą viduramžių kiaulienos pyragą su porais.

 

(beje, liko perskaityti paskutinės parašytos dalies varganus 300 psl., ką toliau skaityti nebeišmanau).

Galiausiai – tikrieji vasaros patiekalai: cukinija, pupelės, morkos, paprika, svogūnas, česnakas, švieži raudonėliai su grietinės padažu

 

šviežių pomidorų

 

bei šviežių žolių

 

salotos prie įvairiausio marinado mėsos bei žuvies gabalų, keptų ant žarijų

 

Pabaigai – gal pasikeisti šio tinklapio foną? Pavyzdžiui, į tokį

 

Avienos troškinys be išsidirbinėjimų

Offtopas: rytais dažnai valgau avižinę košę: greitai paruošiama, sveika, skanu ir pigu. Iki šiol, nesusimąstydamas pirkdavau Brüggen arba Axa avižas vien dėl to, kad jos pigiausios. Ir štai, dabar susigundžiau lietuviška šiek tiek brangesne, bet akcijine Galintos koše. Nu ir ką, nuo šiol visiems viešai ir privačiai skelbsiu, kad niekas nepirktų šio šlamšto, jei nenori apsinuodyti pelėsiais. Nepirkite Galintos košių – jos supelijusios. Ir kitiems praneškite. Maža to, jų t.y. Galintos galvoms ir galvutėms pofig, ką apie juos mano paprastas pirkėjas, nes kokybės linijos ar kokios panašios tarnybos jie neturi.

O dabar grįžkime prie šios dienos recepto.

Keista, kad mūsuose nemėgstama aviena. Dvigubai keista, kad lietuviai avieną valgė ilgus šimtmečius, o štai XX ir XXI amžių sandūroje aviena lietuviškos virtuvės užribyje. Nors ženklai rodo, kad avelės grįžta ant mūsų stalo, tie mieli švelnūs, švarūs padarėliai, kurių mėsytė, jei yra bent kiek riebalų, turi pikantišką pievų kvapą.

Šiandien Jūsų dėmesiui pristatau, mano galva, tipišką lietuvišką patiekalą, kokį tarp pasninkavimo šveisdavo pasiturintis ūkininkas ties Molėtais ar Luokės apylinkėse, kur žemės ne itin derlingos, užtat kalvotos pievos – idealios avims.

Imam:

• 700 g avienos šonkaulių;
• 3-4 svogūnus;
• 1-2 morkas;
• 1-2 bulves;
• cukiniją;
• 1/4 kopūsto;
• česnaką;
• pomidorą (rūgšties balansui palaikyti);
• džiovintas pasilla čiliakas (čia grynai mano opcija);
• kalendros sėklos, kuminas, druska.

Nuo šonkauliukų nupjaustom lajų, plėves, supjaustome pagal šonkaulius. Gilioje keptuvėje arba puode įkaitiname šaukštą bekvapio aliejaus, kad imtų dūmyti, dedame avelę ir kepame iki gražiai apskrus, pabarstome kalendra bei rupia druska. Išimame.

Visas daržoves supjaustome pailgais šiaudeliais, tik svogūnus – žiedais, pomidorą – smulkiai. Česnaką ir čiliaką paliekame.

Riebaluose, likusiuose po mėsos, apkepiname morkas ir svogūnus, kol truputį suminkštės.

Grąžiname šonkaulius, dedam česnaką ir pipirą, pabarstome kalendra, užpilame kokiu litru verdančio vandens.

Uždengiame ir troškiname pusvalandį arba daugiau ant vidutiniškos ugnies. Pabarstome kuminu. Tada dedame bulves.

Patroškinam 10-15 minučių, dedame cukiniją.

Patroškiname 2 minutes, dedame kopūstą.

Patroškinam 5 minutes. Dedame smulkintą pomidorą. Išjungiam viryklę. Palaukiam dar bent 10 minučių. Dedam į lėkštę, pasibarstome grūstais pipirais ir svaiginamės.

Užgeriu tai škotišku samagonu, bet gerai ir lietuvišku, jei turite. Troškintas česnakas, mmmmmm, akliems.

Skanaus, nešalkite ir valgykite riebiai šiomis dienomis.

 

Tuščiažodžiavimo praktika arba porų pyragas

Kalbėsiu ne apie poras, bet apie porus. Poras – tai ne tik gėjų vyrų duetas, bet ir žalia daržovė, svogūno puseserė. Žinau, yra žmonių, valgančių svogūnus kaip obuolius, o porus – kaip margaspalvius atlaidų saldainius iš cukraus pudros lipdomus ne itin švarių babyčių rankyčių. O, apie rankas, gerai, kad prisiminiau. Tai gi apie pyragą kalbama, nes vienų porų, kad ir virtų, valgyti negalėčiau. Na ir darau juos, “apvoliotus tešloje”. Geriausias daržovių pyragas – iš sluoksniuotos tešlos. Oi, prisikankinau su ta tešla. Mat, kamuoja mane penio sindromas (kas žiūrėjo k.f. Irina Palm, supras apie ką aš kalbu), o minkyti oi kaip daug reikia.

Kaip daryti sluoksniuotą tešlą? Reikia paimti:

• 300 g sijotų kvietinių miltų;
• 150 g sviesto;
• 150 ml šalto vandens;
• 50 ml aliejaus (geriau lydyto sviesto, bet tingėjau terliotis);
• druskos.

Viską, išskyrus sviestą sumaišome, kočiojame, formuojame rutulį, įpjaunam va taip:

Dedame į maišelį arba vyniojame į plėvelę ir slepiame šaldytuve pusvalandžiui. Po pusvalandžio išimam, ant miltais pabarstyto paviršiaus kočiojame stačiakampį iš šito lotoso žiedo, braukiam prakaitą, pjaustome plonai šaltą sviestą ir tolygiai išdėliojame ant tešlos stačiakampio. Lenkiame po 1/4 lakšto iš abiejų pusių į vidų, kaip knygos aplankalą, tada – tą “knygą” užverčiame. Dedam dar pusvalandžiui į šaldytuvą (maišelyje).

Po pusvalandžio kočiojame iš “knygos” stačiakampę ploną tešlą. Vėl lenkiame tešlos lakštą kaip pirmajame epizode. Vėl pusvalandžiui į šaldytuvą. Taip galima kartoti iki pasaulio pabaigos – nuo to tešla bus tik geresnė, bet man pakako trijų epizodų.

Ačiū Dievui, tešla paruošta, dedu ją į formą. Beje, tarpe tarp kočiojimo pasiruošiu įdarą pyragui:

• 6-7 porus;
• 300 g rakletės sūrio;
• gerą saują garstyčių sėklų;
• juodųjų maltų pipirų, džiovinto raudonėlio;
• 1 kiaušinį.

Įkaitinu orkaitę iki 230. Porus supjaustau, nuplaunu, blanširuoju pasūdytame vandenyje, nusausinu popieriniais rankšluosčiais; sūrį sutarkuoju, garstyčias pakepinu iki riešutų aromato ant sausos keptuvės, sugrūdu. Dedu porus ant tešlos (hehe, jis pasakė dedu)

Apibarstau raudonėliais, grūstais pipirais ir garstyčių sėklomis (hehe, jis pasakė sėklomis).

Viską uždengiu tarkuotos rakletės sluoksniu.

Išplaku kiaušinio trynį, aptepu tešlos kraštus. Šaunu į orkaitę ir laikau ten pyragą pusvalandį arba kol tešla taps auksinė, o sūris gražiai apsilydys.

Valgau kol dar karštas. Su tamsiu alum arba su gira – daug geriau.

Nerandantiems akinių

Skanaus.

Nepalo dienos. IV dalis – momo su daržovėmis

Niam niam, mažutėliai, Kalėdos atėjo. O mes niekaip nesusitvarkom su Nepalu. Kaip minėjau, Nepalo virtuvei didžiausią įtaką daro Indijos virtuvė, tuo tarpu kalnuose vyrauja tibetietiški patiekalai. Ir pats populiariausias ir dažniausiai valgomas – koldūniukai momo. Juos netgi a.a. Jurga Ivanauskaitė apdainavo savo knygutėse. Prisipažinsiu, manęs gamybos procesas neįkvėpė, ir tai nėra mano mėgstamiausias patiekalas. Bet tiek to. Reikės:

• stiklinės miltų, druskos ir ledinio vandens – tešlai;
• kopūsto;
• paprikos;
• virtos bulvės;
• svogūno;
• imbiero;
• gy.

Minkome tešlą. Pačią paprasčiausią – iš miltų vandens ir druskos. Iki elastingos konsistencijos. Smulkiname daržoves.

Kepame įkaitintame gy ant silpnos ugnies, kad suminkštėtų. Nuimame nuo viryklės, kad atvėstų. Pridedame kubeliais pjaustytą virtą bulvę.

Imam pingpongo dydžio tešlos gumulėlį.

Darom vienas

Darom du

Darom trys

Arba keturi

Užviriname puodą vandens arba sultinio. Dėmesio, lyrinis nukrypimas: paprastai momo daro su jautienos arba jako mėsos įdaru, todėl tiekia juos su sultiniu, virš kurio jie virė. Jei momo su daržovių įdaru, kaip mano atveju, sultinio nereikia. Tad, virš verdančio vandens įtaisome duršlioką, išteptą sviestu, ir jame gariname momo.

Pasisekė tiems, kas turi garpuodį. Man nepasisekė, tad garinu gana ilgai ir nuobodžiai. Tiekiama su čili-česnakiniu padažu.

Skanaus.

Liko paskutinis reportažas iš Nepalo. Pažadu, nebevarginsiu Jūsų skaitymu – bus trumpas fotoreportažas.