Kelionė JAV. 9 diena – Mirties slėnis

Turbūt turėčiau save laikyti laimingu žmogumi. Būdamas vaikas, studijuodavau didelį Tarybų Sąjungos kelių atlasą, mintimis keliaudamas plentais ir geležinkeliais po neaprėpiamą tėvynę. Mane kažkodėl labiausiai traukė Karpatai ir Krymas. Nukeliauti toliau 17 puslapio, kur buvo Ukraina, man neužtekdavo kantrybės. Vėliau atsirado pasaulio atlasas, tiesa, ne toks išsamus, bet jį vartydamas irgi keliaudavau per pasaulį skersai išilgai. Dar vėliau, ėmęs skaityti visokius žiulius vernus ir “Drąsiųjų kelių“ seriją, visai pamečiau galvą. Susikūriau įvairių vietovių vizijas, virtusias svajonėmis, kurioms, kaip tada maniau, niekada nelemta išsipildyti. Tas pats Krymas man tada atrodė nepasiekiamas kaip ir Varanasis Indijoje, Lasa Tibete, Ušuaja Argentinoje, Vilties klonis Grenlandijoje ar Mirties slėnis Amerikoje… Bet štai, Krymą aplankiau vos pasibaigus pubertatiniam amžiui, Varanasį – kai į nušvitimą ir čakras ėmiau žiūrėti pro paniekinančio skepsio prizmę, o štai Mirties slėnis ilgą laiką buvo toks pats nepasiekiamas kaip ir Ultima Thule objektas Saulės sistemos pakraštyje. Net savo pirmos kelionės į Kaliforniją metu žiūrėjau į Mirties slėnio pusę su skausmingu ilgesiu, bet neturėjau galimybės jo aplankyti. O jis vis masino mane, šaukė savo daugiau nei 50 laipsnių karščiu ir kvietė nusileisti į dykumos įsčias, plytinčias 86 m žemiau jūros lygio. Ir štai net New Horizons kosminis aparatas pasiekia Ultima Thule, ir man, išaušus giedram 2018 m. rugsėjo 9 rytui, metas važiuoti į Mirties slėnį.

ttps://goo.gl/maps/LnPDFdgfGJ32

Paliekame nykųjį Fersno miestą ir mielas jos katytes.

Atleisk, brangioji, mūsų laivai šiame gyvenimo vandenyne jau niekada nebesusitiks.

Važiuojame į pietus link Beikersfildo ir, apvažiavę Siera Nevada kalnagūbrį, išlendame į Mohavės dykumą.

Prie Mohavės miesto pamatėme lėktuvų kapines, bet privažiavimo neradome, o klaidžioti ir ieškoti laiko neturėjome – Mirties slėnis nelaukia!

Lekiame tiesiu kaip strėle dykumos keliu pro kalnakasių miestelį Valley Wells. Tolumoje matome druskožemius.

Karštis kyla ir mes įvažiuojame į platų ir nežemiškai gražų Panamint slėnį, kuriame vaizdai man primena Marso vaizdus, atsiųstus Curiosity ir Opportunity marsaeigių.

 

Jokie video įrašai ar nuotraukos neperduoda to švinine kaitra alsuojančios dykumos pojūčio, tos akinančios ir beribės saulės šviesos, užliejančios viską aplinkui: toks jausmas, kad ta šviesa būtų apčiuopiama.

Įdienojus privažiuojame Mirties slėnio nacionalinio parko ribą.

Bet tai – dar ne slėnis, iki jo reikia pakilti į 2 km aukščio kalvas ir, įjungus laisvą pavarą, nerti nesmarkiai vingiuojančiu keliu žemiau jūros lygio. Fantastiškas potyris!

Pabandome pasivaikščioti po kopas, bet karštis varo atgal į mašiną, kur veikia kondicionierius.

Važiuojame pro Garstyčių kanjoną.

Nusifotografuojame prie ženklo, žyminčio aukštį nuo jūros lygio. Deja, -86 m žymos neradome.

Bet svarbiausias mano tikslas Mirties slėnyje – Mikelandželo Antonionio apdainuotas Zabriskie Point. Štai jis:

Man karštis nė motais, nusprendžiu žūt būt pasivaikščioti po šią vietą, bent pusvalandį.

Šioje vietoje mano bendrakeleivis gavo šilumos smūgį. Bet kam tai rūpi?

Vakarėjant šunkeliais traukiame link Las Vegaso. Jau beveik sutemus pirmą kartą suvažinėjau gyvūną – didžiulį driežą. Dėl to visą likusį vakarą graužiausi. Taip smarkiai graužiausi, kad vietoj Las Vegaso nuvažiavau į Paryžių.

Eliziejaus laukai ir Eifelio bokštas.

Šalia trynėsi pusnuogės katytės, atkaklesnės nei Fresne, surakino mane antrankiais ir norėjo kažką man padaryti. Bet prancūziškai nemoku, todėl mandagiai pabėgau.

Norėjau ilgai vaikščioti po naktinį Paryžių, bet mano bendrakeleivis nusprendė man atkeršyti už Zabriskie Point karštį ir pusnuoges katytes, ėmė trypti kojomis ir isteriškai šaukti ant visos gatvės, kad nepalikčiau jo. Teko nešti jį ant pečių į motelį, laimei, apsistojome prie pat Sunset Stripo, toli nešti nereikėjo.

Šiame mūsų kelionės taške teko apsispręsti: ar važiuoti neskubant link Čikagos, kur mūsų už savaitės lauks lėktuvas, ar akis išdegus lėkti į Jeloustouno parką. Sveikas protas pralaimėjo, bet apie tai – kitose mūsų laidose.

Reklama