Nesėkmingas vojažas Dūkšta per potvynio piką

Potvynio Dūkštoje laukiu visus metus. O kartais ir daugiau. Ir šiais metais širdis virpėjo iš jaudulio, kai važiavau prie patvinusio upelio. Iš anksto mėgavausi smagiu nusileidimu, sušlapusiu užpakaliu ir daugybe malonių įspūdžių. Bet pavasarinė Dūkšta puikybės neatleidžia. Ji iki šiol mena, kad dar nei karto nebuvau išsimaudęs iš baidarės ir nuolat dėl to postringavau. Šiais metais mano didybė baigėsi po 3 minučių plaukimo, šlapiais drabužiais, užklimpusiu automobiliu, temperatūra ir šiuo paskubomis renderintu vaizdų karpiniu. Beje, kai kam vojažas baigėsi dar liūdniau: 2 prapisti irklai (vienas, blyn, mano!), mano baidarės maišas, žygis pėsčiomis 5 km šlapiais drabužiais, vos išgelbėta baidare, šalto polaidžio vandens gurkšniais, šviesa tunelio gale ir karčiomis ašaromis.

Čia nuo didvyrių:

 

Reklama

Dukart ruošta kiauliena atvirkščiai

Kažkada jau pasakojau kaip pasigaminti įžymiąją dukart ruoštą sičuanišką kiaulieną. Pasirodo, efektyviai galima ją dukart pasigaminti, procesą vykdant, kone atvirkščiai. Tam reikalui pasiruoškime:

  • 0,5 kg gabalą riebios kiaulienos šoninės;
  • Briuselio kopūstų arba špinatų;
  • mažą svogūną arba askalotinių bei paprastų česnakų;
  • imbiero gumbą;
  • Hoisino beigi sojos padažų;
  • geltonojo ryžių vyno, sauso chereso arba sauso vermuto.

Hoisiną pamiršau įtraukti į natiurmortą, štai jis:

Kiaulieną supjaustome stambiais šmoteliais, tipo taip:

ir marinuojame nuo pusvalandžio iki valandos su šaukštu sojos padažo ir geru šlaku vyno, žiūrint kokio turim.

Stambiai susipjaustome česnakus ir imbierą.

Kai mėsa pasimarinuos… aš sakiau mėsa? Atsiprašau, ten šoninė, mėsos ne kažin kiek. Kai šoninė pasimarinuos, dedame ją į įkaitintą keptuvę su keliais lašais aliejaus ir imbieru. Intensyviai maišydami, kepame ne ilgiau minutės ant maksimalios ugnies.

Spirgus išimame į lėkštę, taukus pilame priešui į veidą, jei neturim priešų – į klozetą.

Keptuvės nešluostom, vėl įkaitinam, bet tik vidutiniškai, ir dedam kopūstus beigi askalotinius česnakus ir kepam minutę dvi.

Grąžiname šoninę, dedame gerą šaukštą Hoisino padažo, išmaišome, sumažiname ugnį, pilame verdančio vandens, kad iki pusės apsemtų kopūstus ir paliekame troškintis pusvalandžiui. Manau, galima net uždengti keptuvę. Išjungiame viryklę, dedame kapotą česnaką.

Patiekiame su ryžiais ir kimči. Nėra kimči? Ne bėda, rauginti kopūstai dera geriau už bet ką.

Riebi šoninė visai neatrodo riebi, o truputį traški, su vos juntamu vermuto aromatu, salstelėjusi, gal kiek primena šokoladą, tad tam saldumui kompensuoti rauginti kopūstai ir reikalingi. Bliamba, kaip skanu. Tik pažiūrėkite:

PS. Dėmesio, upeiviai ar šiaip žmonės, važinėjantys pro Dūkštas: kaip ten vanduo Dūkštoje? Gal jau plaukiojama? Gal potvynis prasidėjo po lietaus?

Potvynis Dūkštoje – baidarininko metų įvykis

Kaip vakar žadėjau, šiandien pateikiu reportažą apie plaukimą pripučiamu kajaku “Saidė“ Dūkštos upeliu. Seni baidarininkai porina, kad šių metų potvynis pranoko visus lūkesčius ir buvo net didesnis nei žymusis 2004-ųjų metų potvynis. Ką gi, šiandien savo kailiu patyriau adrenalino antplūdį.

Prieš pradedant plaukti pabendravome su keletu šiandien jau plaukusių vandenininkų: vienas paliko savo kajaką pamautą ant šakos ir prispaustą srovės po rąstu, kiti grįžo prie mašinų persirenginėti sausais drabužiais paplaukę vos šimtą metrų – apvirto, treti gąsdino baisiais prispaudimais, ketvirti sakė, esą kažkas prasiskėlė galvą į akmenį ir buvo išvežtas į ligininę, dar kažkas gyrėsi, kad apsivertė tris kartus dar iki Bradeliškių malūno ir, esą, plaukti dar toliau – tikra savižudybė. Prisipažinsiu, mane tai įbaugino tiek, kad net nesiryžau lįsti pro vamzdį po Vilniaus-Kernavės keliu ir “Saidę“ nusinešiau už vamzdžio.

Iki tiltelio ties Bradeliškių piliakalniu buvo smagus greitas, bet sąlyginai saugus plaukimas.

Na o toliau prasidėjo tikras malonumas: stovinčios bangos iki metro aukščio, smarki srovė, po vandeniu pasislėpę akmenys. Laimei nuvirtusių rąstų beveik nebuvo. Laimei, apisversti taip ir nepavyko, nors tai nieko ir nelėmė: buvau visiškai šlapias nuo bangų ir purslų.

Plaukimą baigėme praktiškai per nepilną valandą dar iki tiltuko ties santaka su Nerimi, nes vanduo toks aukštas, kad po tiltuku nepralįstum. Be to, Neryje dar yra ledo lyčių.

Nu ir vaizdas į Neries regioninį parką:

Reziumuojant: plaukimas fantastiškas, prisiminsiu ilgam, tik deja trumpas. Po šios nakties lietaus vandens lygis turėtų dar labiau pakilti. Ir šiaip, dar, manau, galima plaukioti bent savaitę drąsiai.

Pabaigai – trumpas video:

Dūkšta video

Atisprašau dėl foto kokybės: vežiausiu fotiką, kurį nebuvo baisu paskandinti.

Oranžinė – džiaugsmo spalva: oranžinė vištiena

Džiaugsmas užplūdo man krūtinę, nes oro temperatūra smarkiai pakilo, ėmė lyti, ir vanduo upėse nesustabdomai kyla. Vadinasi, ryt-poryt bandysiu Dūkštos vandenis irklu. Oba.

Na o šiandien gaminu oranžinį patiekalą: vištieną su lęšiais. Imu:

  • 4 vištos blauzdeles;
  • svogūną;
  • česnaką;
  • oranžinę papriką;
  • 2 morkas;
  • 200 g raudonųjų lęšių;
  • 1 šaukštą ciberžolės;
  • 1 a.š. asafetidos;
  • 1 šaukštą garam masalos;
  • keletą šaukštų žuvies padažo;
  • žalios kalendros.

Blauzdeles nuplaunu, dedu į keptuvę, ten pat dedu smulkiai pjaustytą svogūną, česnako skilteles, pjaustytą papriką, užpilu žuvies padažu.

Mažai oranžinės? Pridedu ciberžolės, kad nepasirodytų maža.

Įpilu stiklinę vandens, uždengiu dangčiu ir statau ant viryklės. Troškinu pusvalandį, o tuo tarpu atskirai išsiverdu lęšių (pagardinu dviem kardamono dėžutėmis). Pabaigon pabarstau troškinį garam masala ir asafetida. Viskas. Papuošiu pirmaisiais kalendros daigais nuo palangės, pašlakstau laimo sultimis.

Skanaus. Nuotaika taisosi. Kai rašiau šį postą, paaiškėjo, kad rytoj plauksiu Dūkšta. Laukite fotoreportažo.