Rageliai, švelniai tariant

Metams einant į pabaigą, manau būtų gražu prisiminti kas juose buvo gero. Bet pradžiai – ragelių receptas pagal tarybinį ГОСТą. Štai tokius ragelius prisimenu iš vaikystės: mokiausi vienoje Senamiesčio mokykloje, perbėgus per pertrauką per gatvę, bandelinėje nusipirkdavome priešpiečiams bandelių po 3 kapeikas, didelių barankų po 5 arba šiltų ragelių po 7.

Kartais jie buvo ragelio formos, bet dažnai jie buvo tiesūs, mes per pamoką pasuolėje nulupdavome plutelę, ją suvalgydavome, o su likusiu minkštimu išdykaudavom, vadindami jį… vienu žodžiu, mes tuos ragelius vadinome bybiais, patys spręskite kodėl.

Nepaisant to, mes viską suvalgydavome, nes rageliai išties buvo tobulo skonio. Jam išgauti mums pagal tą patį ГОСТą reikėtų:

• 500 g kvietinių miltų, kuo baltesnių;
• 280 ml vandens;
• 35 g cukraus;
• 8 g druskos;
• 50 g kambario temperatūros sviesto;
• 7 g sausų mielių.

Labai svarbu tikslus ingredientų kiekis arba proporcijos: jei suklysit, kažko daugiau, kažko mažiau – ir nesigaus rageliai. Todėl svarbu viską pasverti tiksliai. Taip, kiekvienas save gerbiantis duonkepis privalo turėti padorias svarstykles.

Cukrų ištirpiname vandenyje, ten pat po to ištirpiname ir mieles, kad neliktų gumuliukų. Dubenyje ar tiesiog ant stalo maišome miltus su druska ir pilame mielių sirupą. Minkome, kol pamažu susiformuos rutulys. O dabar po truputį dedame aptirpusį sviestą, po nedidelį gabaliuką, maždaug 5-10 gramų ir toliau minkome. Kai tik sviestas tolygiai susigers į tešlą, dedame kitą sviesto gabaliuką ir taip toliau, kol sudėsime visą sviestą. Aš minkau rankomis, bet jei kažkas turi duonkepę arba virtuvinį kombainą su minkymo funkcija – pasilengvinkite sau gyvenimą.

Minkome tol, kol tešla bus glotni ir lygi kaip jaunamartės užpakaliukas.

Jei tešla su celiulitu – reiškia ji jokia ne jaunamartė, todėl minkome toliau. Kai pagaliau pavyksta jaunamartė, uždengiame tešlą plėvele ir paliekame kur nors toliau nuo akių maždaug 1-2 valandom tešlai kilti. Kai tešlos tūris padvigubės, o geriau patrigubės, pasveriame ją ir gautą skaičių padaliname iš 18 mintyse. Būtent tiek mes gaminsime ragelių. O gautas skaičius turėtų būti 48-49 gramai. Būtina, kad visi rageliai būtų vienodo dydžio, antraip jie netolygiai keps.

Imame gabaliuką tešlos, pasveriame. Jei 48 gramai – susukame tarp delnų į kamuoliuką.

Ir taip ant dviejų popieriumi išklotų skardų sudedame po 9 rutuliukus, uždengiame maistine plėvele ir paliekame 15 minučių atsipalaiduoti gliutenui.

Dabar bus lengviau iškočioti maždaug 15 cm ilgio ir 8 cm pločio liežuvius. Prieš tai pasibarstome paviršių miltais.

Sukame šitą tešlą iš siauresnės pusės į vamzdelį, jei norim, suformuojame ragelį, jei norim – paliekame tiesų, ir dedame vėl ant popieriumi išklotos skardos, vėl uždengiame maistine plėvele ir vėl paliekame tešlą kilti dar valandą pusantros.

Kai praeina nurodytas laikas, įjungiame orkaitę 230⁰C, jei įmanoma – su garų funkcija, jei ne – prieš šaunant į orkaitę, ragelius apipurškiame vandeniu truputį. Kepame lygiai 12 minučių. Išimame ant grotelių. Jei turime kantrybės palaukiame kol bent kiek atvės.

Įnamiai skuba prie stalo: “Jūs parduodate duonus?“ “Ne, tik rodau“. “Gražūs…“ (C)

O mes valgome ragelius su sviestu ir saldžia juoda arbata ir bandom prisiminti kas gero įvyko 2021 metais.

O 2021 m. išsiveržė ugnikalnis La Palmoje. Dar Vilniuje buvo halas. Nepostinsiu foto, nes pilni internetai. Buvo stipri elektromagnetinė audra, bet pašvaistės Lietuvoje niekas nematė. Kaip ir Leonardo kometos, nes nuolat apsiniaukę buvo. Užtat birželį mačiau sidabrinius debesis. Dar geras dalykas buvo, kad šiemet pavyko išvengti uodų. Kita vertus, kino pasaulyje pastebėjau liūdnas degradacijos tendencijas: negaliu išskirti nei vieno filmo, verto žiūrėti. Net serialų 2021 m. nebuvo padorių. Ir su knygomis gana liūdna: neskaitant Pelevino, nieko neprisimenu. Bet kur ten skaitysi ką nors, kai tiek geros muzikos! Taip, 2021 metai pasižymėjo tikrai įsimenančiais atradimais. Be anksčiau minėtų Viagra Boys, suradau atsigavusius Smashing Pumpkins, Santigold, Alex Cameron, Sleaford Mods ir daug daug kitų. Bet dvi dainos šiemet buvo kojas pakertančios ir šiurpuliukus keliančios. Pirmą dainavo tokia trapi mergaitė su pačiu mieliausiu ryškiu škotišku akcentu. Nepaisant viso jos mielumo ir nekaltumo, daina – nevilties ir desperacijos himnas. Nes prie jos prisidėjo Robertas Smithas iš The Cure.

Kitą dainą dainavo kiek brandesnė moteris su neryškiu australietišku akcentu ir su didele viltimi ir tikėjimu. Kad bus šilta, kad švies saulė, bus geriau.

Taip ir aš linkiu visiems nesužinoti ką jauti, kai skęsti, o geriau bučiuotis po mėlynu Kalifornijos dangumi. Ir stebėti ugnikalnių išsiveržimą saugiu atstumu.

UPD. Buvo vienas filmas 2021 m. kurį rekomenduočiau pažiūrėt – “Petrovai gripe“. Tai šiuolaikinė kafkiška pasaka. Beje, puikus naujametinis filmas, tiems, kas nekenčia Likimo ironijos.

Antis, asilo ausys ir sielos duona

Vasara jau čia pat! Tuoj grilinsim ir čilinsim.

Sumaniau sugrūsti tris receptus į vieną, juoba, kad jie susiję ir vienas kitą papildo. Pedantiškai pagal sąrašą:

1. Išsikepsime šviežios duonos.
2. Išsikepsime anties krūtinėlės steikus.
3. Pasigaminsime buritų.

Tuoj pradės visi krizenti, tipo, kuo čia dabar nustebinsi, che che? Ne mano darbas stebinti, mano darbas skaniai valgyti. Todėl iš vakaro pasiruošiu tešlą duonai:

• 450 g speltos miltų (gali būti kvietiniai);
• 300 ml gazuoto vandens;
• 4 g sausų mielių;
• 10 g druskos;
• šaukštas aliejaus.

Tai bus pagrindas švabiškai sielos duonai arba duonai sieloms. Trumpai: švabai – kiek kitaip kalbantys vokiečiai, kepa šią duoną šimtus metų ir vadina ją Schäwbischen Seelen – švabų sielų [duona]. Tradiciškai – tai vėlinių duona, bet dabar ją galima kepti kasdien, ar ne?

Viską, išskyrus aliejų, sumaišome ir minkome apie 15-20 minučių, kol tešla nustos lipti prie rankų. Dedam į aliejumi išteptą indą, kruopščiai uždengiame ir paliekame šaldytuve iki ryto. Ryte padaliname tešlą į 5 dalis, suformuojame pailgas bagetes, pabarstome rupia druska ir kmynais ir paliekame uždengtas rankšluostėliu ant kepimo skardos pusvalandžiui pakilti. Geriausia kepti orkaitėje su garų funkcija 10 minučių 240°C temperatūroje, o po to dar 15 minučių be garų, kad apskrustų. Jei nėra garų funkcijos, galima ant orkaitės dugno padėti indelį su vandeniu arba ledukais. Iškeptą duoną pusvalandžiui suvyniojame į rankšluostį.

Jeigu perlaužtą šiltą bandelę aptepti sviestu arba pamirkyti alyvuogių aliejuje ir lėtai suvalgyti, galima išgirsti kaip angelų choras gieda

Bet keliaukime prie mūsų pagrindinių patiekalų. Turime anties krūtinėlę. Iš jos reikia išspausti taukus, kurių prireiks mūsų kitam patiekalui, o kaip šalutinis produktas mus pradžiugins krūtinėlių steikai.

Įpjauname nuplautų ir nusausintų krūtinėlių odelę skersai ir išilgai.

Įjungiame kaisti antinę ar kitą keramikinį indą orkaitėje 175°C temperatūroje. Kol kaista, dedame anties krūtinėles į šaltą keptuvę odele į apačią ir statome keptuvę ant vidutiniškai įkaitintos viryklės. Nejudiname 4-5 minutes. Per tą laiką pribėga daug taukų, juos nupilame į atskirą dubenėlį, apverčiame krūtinėles keptuvėje ir laukiame dar 5-6 minutes. Per tą laiką įkaito antinė orkaitėje, į ją keliauja druska ir juodais pipirais pabarstytos krūtinėlės dar kokioms 7-8 minutėms.

Išimtą antinę kruopščiai apklojame aliuminio folija ir paliekame ilsėtis 15 minučių. Per tą laiką galima išsikepti bulvių, išsivirti ryžių ar pasigaminti padažą. Aš mėgstu su raugintais kopūstais, bruknių uogiene ir balzaminiu actu. Štai taip kaimietiškai:

Daug kas sako, kad anties krūtinėlė sausa. Nieko panašaus: sultinga, minkšta ir geresnė už jautienos antrekotą.

O dabar pats laikas panaudoti anties taukus tex-mex buritoms. Nepamenu ar sakiau jums, kad buritos meksikietiškai – asilo ausys? Pats buritų gerumas ir nuostabumas – aštrus, aromatingas, spalvingas padažas bėgantis per rankas ir smakrą valgymo metu. Ir anties taukai turi tai užtikrinti. Kiti ingredientai:

• 0.5 kg kubeliais pjaustytos kalakutienos arba vištienos;
• anties taukai;
• daržovės – kas jums patinka; man patinka paprika, pomidoras ir pusė pankolio; kartais – cukinija, baklažanas ar moliūgas;
• šviežias čili, nedidelis svogūnas ir 5 česnako skiltelės;
• indelis konservuotų pupelių;
• ryšulėlis kalendrų;
• prieskoniai: maltos kalendros, maltas kuminas, nemaltas kuminas, raudonėlis, rūkyta paprika, aštri paprika, juodieji pipirai;
• nebūtina, bet aš labai mėgstu: stambiai tarkuotas pekorino sūris ir gabalėlis čorizo dešros, supjaustytos kubeliais.

Keptuvėje ant šlakelio aliejaus lengvai apkepame kubeliais pjaustytą papriką ir pankolį, kad vos suminkštėtų.

Išimame į lėkštę, keptuvėje lydome anties taukus ir ant didelės kaitos, pabarstę nemaltu kuminu, apkepame mėsą, mano atveju – kalakutieną. Kai gražiai apskrunda, mažiname kaitą ir dedame sukapotą čiliaką, svogūną ir česnaką. Pamaišant kepame pora minučių, beriame visus prieskonius ir kapotą čiorizo.

Gerai viską išmaišome, kad prieskoniai ištirptų riebaluose. Po poros minučių dedame smulkiai pjaustytą pomidorą ir truputį pasūdome.

Dar po poros minučių grąžiname į keptuvę daržoves ir dedame pupeles be skysčio (aš beje, mėgstu dideles sviestines), išmaišome ir keletą minučių patroškiname, kad pupelės sušiltų. Dabar didelęje keptuvėje šildome tortiljų paplotėlius. Galima kepti pačiam, galima nusipirkti. Ant karšto papločio beriame tarkuotą sūrį, dedame troškinį ir gausiai beriame kapotais kalendrų lapais.

Vyniojame, valgome, užgeriame alumi ir apsilaistome taukais.

Prisimeniau laikus, kai muzika, kokią groja Gogol Bordello arba Tiger Lillies dar nebuvo mainstrymas, kai niekas nežinojo kas yra Shelta ir Peaky Blinders, kai kiečiausias radijo žokėjas buvo Giedrius Drukteinis ir šita grupė atvažiavo į Vilnių, o ją apšildė Björk.

Tobula naminė duona

Šitą, kaip ir užtrukau su nauju receptu, ar ką tai. Bet, tikiuosi, manęs niekas nepasigedo. Kita vertus, kai kam, su tobulos formos receptų tinklaraščiu, esu pažadėjęs naminės duonos receptą, todėl trumpam grįžtu į savo tobulo turinio tinklaraštį.

Kaip besiekčiau tobulumo daugelyje veiklų, niekada nepavyksta prie jo priartėti, todėl ir šiuo atveju, tas tobulumas sąlyginis. Kaip bebūtų, duona, iškepta pagal šį paprastą receptą, mano kuklia nuomone, gaunasi beveik tobula: minkšta ir porėta, kvapni ir ilgai nežiedėjanti.

Pagrindinis akcentas – kepame dideliame metaliniame puode su dangčiu. Puodas turi būti karščiui atsparus, geriausia – ketaus. Ir raugas.

Ruošiant tešlą – svarbiausia miltų ir vandens tūrio (ne svorio) proporcijos 2:1. Taigi, geram kepalui duonos imame:

• 1000 ml miltų;
• 500 ml šilto vandens;
• 100 ml raugo;
• 1 a.š. druskos;
• 0.25 a.š. sausų mielių, jei nenaudojame raugo.

Tiesiog supilame visus ingredientus į didelį dubenį, išmaišome, jei netingime – paminkome, bet nebūtinai

ir, uždengę švariu rankšluosčiu, paliekame kildintis 4-6 valandas, o geriau – visą naktį. Iškilusi tešla:

Įkaitiname orkaitę ir puodą su dangčiu joje iki 230ºC. Išimama įkaitusį puodą (atsargiai, nenudekite!) ir dedame į jį tešlą. Jokių riebalų, nieko nereikia.

Uždengiame ir kišame atgal į orkaitę 30 minučių. Po 30 minučių nuimame dangtį

 

ir kepame dar 15-20 minučių nemažindami karščio.

Duona pati lengvai iškrenta iš apversto puodo. Ją suvyniojame į rankšluostį keletui valandų, kad atvėstų ir baigtų bręsti minkštimas.

Galite pamiršti visus minkymo ir temperatūros kontroliavimo vargus. Beje, į tešlą galima dėti bet kokius pagardus: kmynus, kalendros sėklas arba net iškloti puodą ajeraus. Skanaus

Palangos duona

Namuose sėkmingai auginu raugą.

Ir savo akimis įsitikinau, kad tai rimtas įnamis. Juo reikia rūpintis ir jis atsilygins gardžiomis vaišėmis. Jei jį skriausime – jis gali atkeršyti. Jis nereiklus, daug jam nereikia: kartą per dieną pamaitinti ir pagirdyti, duoti tai, ką jis mėgsta, nelaikyti jo ant skersvėjo ir nesikeikti prie jo. Mainais paimame jo dalelę ir išsikepame puikią naminę Palangos duoną, tokią, kokią pirkdavome XX a. 9-ame dešimtmetyje po 18 kap. už kepaliuką duoninėje prie Aušros Vartų: šiltą, kvapnią, su traškiais kraštais ir švelniu ir kiek saldžiarūgščiu minkštimu. Kad pavyktų tokia duona, tiesiog praskieskime gerą stiklinę raugo šiltu vandeniu – irgi kokia stikline, – pridėkime šaukštą kitą cukraus, išmaišykime ir palikime šiltai kokią valandą.

 

Jei raugas gyvas – šita tešla ims burbuliuoti. Tada dedame į ją keletą stiklinių miltų ir a.š. druskos. Geriausia imti ne pačius balčiausius, tie tinka bandelėms, blynams ir pyragams. Mano kuklia nuomone, Palangos duonai itin tinka Šiaulių malūno miltai. Raugą su miltais išmaišome ir pradedame minkyti. Reikia minkyti intensyviai ir ilgai – apie pusvalandį. Tešla neturi būti labai standi.

 

Kurį laiką, tešla, ją tempiant trūkinės ir plyš. Bet kuo ilgiau minkysime, tuo labiau miltuose esantis glitimo polimerai išsivynios ir sudarys duonai palankų baltyminį tinklą. Tada tešla jau nebelips prie rankų ir nebeplyš.

 

Paliekame išminkytą tešlą keletui valandų arba net visą naktį šiltoje vietoje po šlapiu lininiu rankšluosčiu iškilti. Aš paprastai kepu duoną ryte, todėl, vos pabudęs, įjungiu orkaitę, nustatęs 170ºC temperatūrą, formuoju iš tešlos kepaliukus, dedu juos ant popieriumi išklotos skardos ir, kol kaista orkaitė, maždaug dešimčiai minučių uždengiu šiltu drėgnu rankšluosčiu.

 

Prieš pašaudamas į orkaitę, prie kepaliukų įdedu dubenėlį su verdančiu vandeniu. Kepaliukus patartina aštriu peiliu įpjauti keliose vietose, antraip, kildama tešla gali iš vidaus suplėšyti jau susiformavusią plutą.

 

Šiai duonai pakanka 30-35 minučių iškepti.

 

Norint autentiškos Palangos, reikėtų kepti ilgėliau, kad gerai apskrustų pluta, bet man labiau patinka šviesi pluta. Po kepimo būtinai reikia išimti skardą su duona iš orkaitės ir, uždengus drėgnu rankšluosčiu, leisti atvėsti.

 

Skaniausia ši duona su sviestu, kokybiška šlapianka, agurku, juoda saldžia arbata su citrina.

Aaaaa! Pamiršau kmynus! Keletą šaukštų reikėtų įberti kartu su druska, prieš minkant tešlą.

Dėmesio, anonsas: kaip visi žinote, artėja Užgavėnės. Todėl artimiausi receptai bus blyniniai. Tarp jų bus ir true rusiški blynai su raugu. Mes mylime rusus, juk jie nekalti, kad jų prezikas Putleris kartoja 1938-39 m. scenarijų.

Gyvenimo darnos krizė

Sveiki visi, kas dar užeinate čia. Nuo paskutinio įrašo praėjo geras pusmetis. Ir tai nereiškia, kad negaminau, neplaukiojau baidare ar, kad išsisėmiau. Tiesiog prasidėjo gyvenimo darnos krizė. Čia panašiai, kaip vidurio amžiaus krizė, bet daug įdomiau. Ištikus tokiai krizei, ruoši maistą, pamiršęs fotokamerą, dėdamas vis mažiau prieskonių, gerdamas vis pigesnį alkoholį ir suklusdamas, kai televizoriuje pradeda transliuoti reklamą: “Pajutę pirmus lytinio susijaudinimo simptomus, gerkite po dvi “***zino“ kapsules prieš miegą. Jei erzinantis erekcijos pojūtis nepraeina, kreipkitės į savo gydytoją ar vaistininką“.

Ne, šiandien mes nieko negaminsime (nors meluoju, kaip tik kepsiu moliūgo pyragą), receptų nedėsime, o tik prisiminsime, ką Igelis spėjo nufotografuoti, gamindamas maistą per pastarąjį pusmetį. Jei kam bus įdomu – aprašysiu ir receptus. Bet, maldauju, nespauskite manęs, aš toks jautrus, kaip atviras danties nervas (apie kitas asociacijas leisiu sau patylėti). Voila.

Makaronai pene su pievagrybiais, šonine, džiovintais pomidorais, rozmarinu ir grietine. Prieš:

Ir po:

Jogurtinė kukurūzinė duona su rozmarinu. Prieš:

Ir po:

Menkių kepenėlės su kiaušiniu, pomidoru ir virtomis bulvėmis. Nepiktnaudžiaukim, nes menkės kaupia sunkiuosius metalus. Bet kaip skanu!

Grilyje keptos dorados su laimu, užgeriant kremanu (pigusis, bet neprastasis šampano brolis.

Lietuviškas bigmakas: folijoje lauže kepta bulvė su lašiniais ir svogūnu.

Šviežios midijos su sviesto, balto vyno, morkų, pastarnokų, petražolių ir česnako padažu.

Ir dar: tegul pyksta ant manęs puritonai ir davatkos, bet negaliu susilaikyti, neįdėjęs šios nuostabios nuotraukos. Vintažas, 1969 m. Ir tas, kas pasakys, kad moterims netinka trikampiai ir juos reikia skusti, tegul pirmas meta į mane akmenį

Pabaigai – vintažinė daina.

Iš tų laikų, kai nereikėjo segtis diržo net priekyje sėdintiems automobilio keleiviams.

Nepalo dienos. II dalis – duona

Tęsiame rašinėlių, skirtų Nepalui, ciklą. Šiandien pakalbėsime apie duoną. Valgant nepalietišką duoną nesunku pastebėti, kad kaimyninių tautų įtaka persiduoda per kulinariją. Žinoma, Nepale vyrauja indiškos duonelės: naanai, čapačiai, puriai, parathos ir pan. Tačiau kalnuose dažniausiai tiekiama tibetietiška duona balepas, be kurios neįmanomi jokie pusryčiai. Aš suprantu, kad visi šie pavadinimai kai kuriems iš Jūsų atrodo baisūs ir nesuprantami. Bet skubu Jus nuraminti – visos tos duonos gaminamos perdėm paprastai. Šiandien pagaminsiu parathą ir balepą, kad tai įrodyčiau.

Viskas ko mums reikės: kvietinių miltų, vandens, trupučio lengvo bekvapio aliejaus, Himalajų druskos (gerai, nebūtinai, bus gerai bet kokia smulki druska), sodos ant peilio galo ir, žinoma, gy.

Pirmiausia darome parathą: pora tris stiklines miltų sumaišome su puse stiklinės aliejaus, žiupsniu druskos ir keletu šaukštų ledinio vandens. Minkome glebią, kaip senmergės krūtys, tešlą – vienas

Atgnybam pingpongo kamuoliuko dydžio gabalėlius – du

Iškočiojame ploną blyną – trys

Perlenkiame per pusę ir dar per pusę – keturi

Iškočiojame ploną trikampėlį – penki

Keptuvėje įkaitiname gy, dedame blyną – šeši

Kepame po keletą minučių abi puses – septyni

Turime trapią, sluoksniuotos tešlos duonelę, itin tinkančią su daržovių kariu. Bet apie tai – kiek vėliau.

Tuo tarpu tibetietiška duona, kaip minėjau, geriausiai tinka pusryčiams, ypač su mangų uogiene, medum ar net kokiu čatniu.

Pradedam: keletą stiklinių miltų maišome su šiltu vandeniu, žiupsniu druskos ir labai mažu žiupsneliu sodos. Minkome elastingą, kaip jaunamartės krūtys, tešlą – vienas

Atgnybame teniso kamuoliuko dydžio gabalus – du

Kočiojame maždaug 0,5 cm storio blyną – trys

Įkaitiname keptuvėje gy, dedame blyną – keturi

Kepame po 4-5 minutes abi puses po dangčiu. Jei ims pūstis – įpjauname peiliu pora dryžių. Niam niam, su medum ir juoda saldžia Asamo arba becukre Dardžilingo arbata.

Skanaus. Nepale susitiksime netrukus dar ne kartą.

Prijaukinta naminė duona saugo nuo keiksmų

Nusivalęs snarglius, atsiradusius iš piktumo, kad Lietuvoje nėra stadiono futbolui, grieždamas dantimis dėl neįtikėtinai didelės neprimokos VMI deklaracijoje, ir, maža to, kad visos valstybinės įstaigos verčia savo piliečius naudotis tik “Mažaminkščio“ programine įranga, ignoruodamos savo tinklapiuose atviro kodo operacinių sistemų turėtojus, nuvargintas pasiryžimo nevartoti alkoholio bent iki Velykų, vis dar bandau nesikeikti. Tai labai sunku, ypač, kai esu keikūnas. Vienas būdas nesisvaidyti nešvankiais žodžiais – kildinti tešlą duonai. Kai ruošiuosi kepti duoną, žinau, kad bent visą dieną nesikeiksiu, antraip teks išmesti tešlos ruošinį. Tešla su raugu – gyvas organizmas su siela, suprantantis visas mūsų nuotaikas, žodžius ir darbus, tad su ja reikia elgtis kaip su pačia kaprizingiausia moterimi: pataikauti jai, tenkinti visas užgaidas, nusileisti, būti su ja švelniam, bet tuo pačiu ir tvirtam. Būsi jai svajonių vyras – ji atsiskleis ir padovanos tau visą save, padarysi klaidą – liksi su nosimi, che che ir teks ją mesti per balkoną.

Kaip žinia, šiais laikais kepti duoną madinga, ir tai daro net senos katės iš apskričių, net apsirūkę hiparikai, net supermamos-šmaikštašiknės. Ir kuo aš prastesnis? Imu:

• 0,5 kg kvietinių miltų;
• puslitrį šilto vandens;
• stiklinę grikių dribsnių;
• stiklinę avižinių sėlenų;
• pusę stiklinės cukraus;
• a.š. druskos;
• truputį kmynų ir sezamo sėklų;
• raugo, kaip gi be jo (ačiū, morena hermosa Mėta; už adaptuotą receptą taip pat).

Puslitryje šilto vandens ištirpinu raugą ir druską. Kol ten ką, dideliame dubenyje sumaišau miltus, dribsnius, sėlenas, cukrų.

Tada pamažu supilu raugo skiedinį ir lėtai maišau mediniu šaukštu pagal laikrodžio rodyklę, kol masė bus panaši į gerą grietinę.

Tada tešlą supilu į aliejumi suteptą formą, kurioje kepsiu, uždengiu drėgnu rankšluosčiu ir pastatau šiltoje vietoje. Tešla kyla minimum 6 valandas, o geriau – visą naktį. Per tą laiką ją reikia saugoti nuo skersvėjų, temperatūrs svyravimų. Taip pat vyti šalin girtuoklius, vaikus, nes anie nekontroliuoja savo judesių, rūkalius ir bezdalius, nes tie smirda, keikūnus ir nepraustaburnius, nes tešla supyks, kraujuojančias moteris, nes virtuvė – sakralinė erdvė, kaip mečetė ar sinagoga.

Jei laikėmės visų nurodymų, po nustatyto laiko tešlos tūris gerokai padidėjo. Galima apibarstyti paviršių kmynais ir sezamu.

Beje, geriausia kepti formose su geru šilumos imlumu: akmeninėse kaip mano, molinėse, tiks net ketaus keptuvė. Iš bėdos galima ir paprastoje skardoje, bet rizika sugadinti duoną gana didelė.

Pašaunu formą su tešla į šaltą orkaitę ir įjungiu karštį ant maksimumo. Ar gal užteks ir 250ﹾC. Tokį otžygą palaikau 20 minučių, tada sumažinu iki 180ﹾC ir kepu dar kokią valandą, jei kepalas nedidelis, kaip mano ar +15 min., jei didesnis.

Iškepusią duoną uždengiu šlapiu rankšluosčiu ir palieku formoje dar valandai: net išimta iš orkaitės duona dar kepa. Po valandos išimu iš formos ir dar bent valandą laikau po rankšluosčiu, kol galutinai atvės.

Dabar galima ragauti. Šviežia duona pusryčiams su Marmitu – pats tas. Jamyyy.

Apie Marmitą – Jūs jo nekenčiate arba jį dievinate. Aš – dievinu.

Skanaus. Ir nepamirštam pasilikti šiek tiek raugo kitam kartui

Fokačia su sūriu prie alaus

Būna akimirkų kai geri alų, o užkąsti namuose nėra kuo. Tada pradedi raustis po podėlį, ieškodamas kokių nors angliavandenių. Neradęs nieko, prisimeni, kad turi miltų. Ką gi, galima išsikepti fokačios, paprasto papločio su kokiu nors pagerinimu. Prie alaus – pats tas. Dar pasiknisu šaldytuve ir štai – natiurmortas:

• stiklinė miltų;
• 250 g mocarelos;
• ryšulėlis petražolių;
• ketvirtis stiklinės aliejaus;
• kiaušinis;
• lauro lapai.

Tešlą darome paprastai: sumaišome miltus su aliejumi, pilame keletą šaukštų ledinio vandens, beriami žiupsnį druskos, gerai išminkome ir, suvynioję plėvelėje, paslepiame šaldytuve bent pusvalandžiui. Tada pjaustome sūrį.

Maišome su kapotom petražolėm, įmušam kiaušinį, beriame truputį kokių nors prieskonių.

Po pusvalandžio išimam tešlą iš šaldytuvo, padaliname į dvi dalis ir iškočiojame du plonus skardos dydžio lapus. Ant pirmojo dedame įdarą.

Antru lapu, be abejo, užklojame ir užkamšome, kad nebūtų skylių.

Ir, žinoma, pašauname į maksimaliai įkaitintą orkaitę. Ne ilgiau kaip 15 minučių, nors turėtų pakakti 10-ies. Štai:

Na, va, ir prie alaus turime greitą ir nerealų užkandį.

Silpnaregiams irgi pilam alaus.

Skanaus. Ir ruošiamės Vilniaus regatai.

Ciambelli arba nepakeliamas būties lengvumas

Nepakeliamas būties lengvumas visada mane lydėjo su šia daina. Tinginių ir veltėdžių himnas. Ir tas klipas su filmo “Pret-a-Porter” vaizdais – это наше фсйо. Tik paklausykite, kokia superinė boso linija! Inis Kamozė – mano kumyras. Ypač, kai tingiu ką nors daryti. Eina dienos, gaminu maistą, bet nežmoniškai tingiu fotkinti ir pasakoti kaip daromas vištienos pilavas Istambulian, kepama ką tik (na gerai, vakar) pagauta menkė su pipirais ar verdama tos pačios menkės žuvienė su baltaisiais pipirais, morkom, bulvėm, petražolėm ir degtine. Kada nors.

O dabar blaškausi po Vilniaus knygynys ir ieškau Oscaro Wilde’o pasakų rinkinio “Laimingas princas ir kitos pasakos”. Naujas šių metų leidimas, o aplankiau gal 6 knygynus: “nebeturime”. Mažas tiražas? Išpirko spekuliantai? Ar tie, kas deda knygas į lentynas metrais, jų neskaitydami?

Tingiu toliau ieškoti. Man ir taip nepakeliamai lengva. Vėlų vakarą nebesinori nieko, tik barankos skylės. Todėl imu stiklinę pieno, truputį pašildau, įberiu šaukštą cukraus, šaukštą sausų mielių ir palieku 15 minučių. Tada prasijoju 400 g AR kvietinių miltų, įberiu žiupsnį druskos, įpilu keletą šaukštų alyvuogių aliejaus, mielių mišinį ir pusę stiklinės drungno vandens. Viską minkau kokių 15 minučių, kol tešla tampa elastinga kaip mano sėdmenys. Uždengiu tešlą švariu rankšluosčiu ir palieku šiltoje vietoje be skersvėjų. Visas moteris, keliančias balsą bei sergančias mėnesinėmis išvarau lauk nuo tešlos – ji gali neiškilti. Praeina valanda kita, imu tešlos gabalėlį, sukočioju sasyską ir sujungiu jos galus. Pridarau daug tokių sujungtų sasykų, sudedu jas į skardą, patepu aliejumi, pabarstau visas miltais, vienas aguonomis, kitas sezamu, trečias niekuo. Palieku dar valandai – tegul ramiai pabūna.

Užkaičiu orkaitę 220 laipsnių. Pašaunu skardą 10 minučių į orkaitę. Kol paruduos čiambelos. Taip ar tipo:

Karšta, bet taip skaniau. Sėdint prie kompo, ieškant katarsio, veltėdiškai maukiant kakavą su čili. Bon apetito, compagni.

Duonelė Naan

Kaip jau šiąnakt žadėjau, pateikiu šiek tiek info apie paprastą, bet ypač skanią duoną naan. Nepasakosiu čia daug apie ją, internete pilna aprašymų, nors dažnai jie prieštaringi, che che. Pats dariau viską iš akies, nesilaikiau jokių proporcijų, bet gavosi idealiai.

Nuosekliai: paėmiau pusę stiklinės šilto vandens, ištirpinau šaukštą cukraus, po to – gerą žiupsnį sausų mielių ir pamiršau penkliolikai minučių. Tuo tarpu, pribėriau gilų indą nesijotų a.r. kvietinių miltų (maždaug pusę kg), saują juodgrūdės sėklų, žiupsnelį druskos, įdėjau pusę didelio indelio natūralaus jogurto, smulkiai įpjausčiau 100 g sviesto ir supyliau mielių mišinį. Viską gerai išminkiau, vis pabarstydamas miltais, kol tešla tapo elastinga, kaip jaunamartės krūtys. Tada uždengiau švariu rankšluosčiu (tešlą, ne krūtis) ir padėjau indą ant drungno radiatoriaus.

Na štai, tešlos tūris padidėjo dvigubai, galima kočioti “kepalus”. Įjungiau orkaitę 220 laipsnių režimu ir ėmiau formuoti iš tešlos krūties, anaiptol ne jaunamartės, formos blynus.

Na ką gi, galima juos pašauti į orkaitę dešimčiai minučių, ne daugiau. Ištraukiau iš orkaitės, šiek tiek atvėsinau ir patepiau ekstra nekaltu alyvuogių aliejumi.

Duona gavosi tuščiavidurė, tad galima buvo kimšti visokius gardumynus į ją: pradedant daržovėmis, baigiant liulia kebabu. Apsiribojau vakarykščiais lęšiais. Na dar pasmaguriavau taip:

pomidorai ir rakletės sūris. Smirda, prasčiau už jaunamartę, bet skanus bjaurybė.