Baltojo alaus degustacija su liuliais

Turėjome tamsaus ir šviesaus alaus degustacijas. Atėjo laikas ir kvietiniam alui. Bet kad nereikėtų gerti ant tuščio skrandžio, ruošiame kažkokią užkandą. Žiūrime ką čia turime…

DSCF7447

Fui, koks smirdantis! Ne ne ne, sūris prie kvietinio alaus netiks.

Gal…

DSCF7455

Apžiūrėkime iš arčiau

DSCF7456

Gal ir nieko, bet daug vargo. Gal geriau tiesiog kiaulė? Pavyzdžiui kokie 3 kg rinktinės liesos nugarinės ant 10-12 žmonių. Planuojame liulia kebabą. Pradedame pjaustyti. Iš pradžių – plonais griežinėliais.

DSCF7464

 

Aha, po to – plonom juostelėm.

DSCF7465

Po to – mažais, labai mažais kubeliais.

DSCF7466

Turbūt daugelis susižavės tokiu primityviu faršo gaminimo būdu, bet patikėkite, malti mėsos negalima. Gautą faršą maišome su prieskoniais: kuminu, chmeli-suneli, čili milteliais, raudonėliu, kalendra.

DSCF7468

Nededame druskos, nepilame acto ar citrinos sulčių. Tik padedame šaltai. (Galima dar įdėti 300 g smulkiai kapotų ėriuko riebalų, bet čia kaip kam patinka; man – liesiau).

Kitą dieną užkuriame kepsninę ir žiūrime kokio alaus turime:

1. Vilkmergės kvietinis;

2. Gubernijos kvietinis;

3. Kalnapilio White Select;

4. Švyturio baltas;

5. Volfo Engelmano balta pinta;

6. Ambercity kvietinis;

7. Colomba (korsikietiškas kvietinis);

8. Kronenburg 1664 blanc (gamina Švyturys);

9. Kauno kvietinis;

10. Utenos kvietinis;

11. Valentins Hefeweisssbier.

DSCF7473

Iš arčiau

DSCF7474

Ir dar

DSCF7475

Malkos sudegė, susidarė daug anglių. Bandom verti ant iešmų, bet, apimti nevilties, matome, kad mėsa nesilaiko ir krenta į anglis. Tada atsidūstame, lipdome apvalius kotletus ir kepame ant grotelių.

DSCF7512

Kepdami pabarstome druska.

O kol kepa mėsa, aklo vertinimo metu buvo nustatytas alus nugalėtojas (vertino 7 žmonių komisija).

1 vieta. Utenos kvietinis aromatizuotas su dideliu atitrūkimu nuo kitų surinko 60 balų iš 70 galimų. Kas galėjo patikėti? Prieš degustaciją visi vienbalsiai tvirtino, kad tai šūdas. Igelis davė 9 balus.

2-3 vietos. 1664 blanc ir Kalnapilio White Select gavo 40 iš 70. Buvo įtarimas, kad Švyturys, įsigijęs šio alaus receptą, pradėjo taikyti tiek Utenoje, tiek Klaipėdoje. Igelis davė 2 balus 1664 ir 7 Kalnapiliui.

4-7 vietos. Daug alų surinko ta patį balų skaičių: Vilniaus alaus gamybos Ambercity, Švyturys, Valentinas ir Gubernija gavo po 38 balus. Igelis davė atitinkamai po 8, 6, 4 ir 5.

8 vieta. Nedaug atsiliko Volfas Engelman su 37 balais (iš Igelio – 4 taškai).

9 vieta. Korsikietiška Colomba surinko 35 balus ir 5 iš Igelio (šis alus verdamas su žolelėmis, todėl jį supainioti su kitais buvo sunku).

10 vieta. Vilkmergė gavo 33 balus. Igelis įvertino 3 balais.

11 vieta. Blogiausiai iš visų pasirodė Kauno kvietinis, surinkęs 26 balus (3 iš Igelio).

Išvada viena: nuo šiol teks pirkti Utenos kvietinį. Deja.

A, štai ir mėsytė iškepė. Bet prieš tai greitai paruošiame šiltas keptų daržovių salotas: ant žarijų keptos paprikos, baklažanai, cukinijos ir vienas čiliakas smulkinami, traiškoma skiltelė česnako, pilama aliejaus, beriama druskos, kapojama šviežia kalendra, spaudžiama pusė citrinos, beriama lukštentų granatų sėklų.

DSCF7524

Padažui: natūralus riebus (20%) jogurtas su mėtom, traiškyta skiltele česnako, šlakeliu aliejaus ir žiupsniu druskos. Garnyrui: acte marinuoti svogūnai. Lavašas kaip opcija.

DSCF7527

Nom nom nom. Štai taip atrodo korporaciniai liuliai.

Ir supranti, kad tave pasaulyje supa daugybė mažų stebuklų. O kartais ir didelių. Tereikia mokėti juos pamatyti. Pavyzdžiui, pažiūrėti į giedrą naktinį rudens dangų.

 

Reklama

Apie Lietuvą ir šerną

Per pastaruosius keletą mėnesių turėjau malonumo išmaišyti visą Lietuvą. Hjustone, Lietuva prašmatni! Ypač pro visureigio langą. Pamačiau labai daug grožio, bjaurasties, turto, skurdo, gėrio, melo ir tiesos. Bet didžiausią įspūdį paliko nedidelis trikampėlis Jonavos rajone tarp Neries ir Šventosios. Ten, miškų glūdumoje, upių apsupty nėra tiltų, beveik nėra jokių kelių, pavieniai kaimai apleisti, gamta laukinė ir beveik nepaliesta žmogaus. Toks jausmas, kad esi Sibire, o temstant apima jei ne nerimas, tai kažkoks nenusakomas ilgesys, rusų vadinamas тоска зелёная. Nenuostabu, kad šiose apulinkėse įsikūrė andai nuo persekiojimų bėgę rusai sentikiai, nes pasiekti šį kraštą net su visureigiu nebuvo lengva, ypač lapkričio vidury.

Miškuose ten bei šen galima aptikti sentikių kapinių. Nepaisant nepatogaus privažiavimo ir to, kad žmonių čia nedaug begyvena, jos neatrodo apleistos. O Perelozų vietovėje (kaimu tos vietos vadinti neapsiverčia liežuvis, nes visi namai tušti) stovi graži medinė cerkvė, kurioje, panašu, kartais renkasi tikintieji.

Per Perelozus teka visiems žinomas upelis Lietava.

Kažkokie pseudoistorikai paskelbė, kad, esą Lietuvos pavadinimas kilo nuo šio griovio

pavadinimo.

Kaip jau minėjau, šios apylinkės laukinės, žvėrių daugybė. Pametus kelią, teko važiuoti ir meškotakiais, vilkų pėdsakais, o stirnos ir kiškiai stAčiai patys lipo į automobilio saloną. Bet labiausiai nustebino šernas, jaunas dar, panašu, kad šio pavasario. Tai tas tekis bandė įsibrauti į vairuotojo vietą ir išvažiuoti, bet buvo mandagiai išprašytas. Pamatęs, kad nepavyks ištrūkti iš girios, šernas nuleido kanopas ir nusprendė nusižudyti. Jis tiesiog nusišovė. Ir persipjovė pilvą, paleido sau žarnas. Tada nusidyrė kailį ir išsidarinėjo. Kas man beliko? Tik pasiimti minkštutėlę jo nugarinės išpjovą ir vieną kumpį.

Grįžau namo ir išpjovą iškart padėjau ant folijos, įjungiau orkaitę 200ﹾC. Mėsą pašlakščiau alyvuogių aliejumi, pabarsčiau grūstais kvapiaisiais piprais, įmečiau keletą megaaštrių čili žvakučių ir keletą šakelių čiobrelio. Padejavau, kad neturiu kadagio uogų. Ir, susukęs į foliją, nebėręs druskos, pašoviau į orkaitę.

Po pusvalandžio foliją išvyniojau, kad mėsa truputį paskrustų ir įdėjau kubeliais pjaustytų moliūgų ir smulkintų porų.

Palaikiau orkaitėje dar keletą minučių, kad tik moliūgas suminkštėtų, pabarsčiau viską Himalajų druska. Voila-blia. Skanaus.

O ką daryti su šerno kumpiu? Na, kaulą išpjoviau ir išviriau nerealų sultinį su pastarnokais. Užteks penkioms sriuboms, gygygy. O mėsa tiks šašlykui, manau.

Taigi, mėsą supjaustau graikinio riešuto dydžio gabalėliais. Jokiu būdu neišmetu lašinių – juos supjaustau perpus  mažesniais gabalėliais. Viską užpilu puse butelio koktaus božolė iš Vynotekos (keletas žodžių apie šią parduotuvę: akivaizdžiai pavadinimas neatitinka parduodamų prekių, pagal mane galėtų sėkmingai pasivadinti Rašaloteka; nepaisant to, reikia pripažinti, ten galima įsigyti nebrangių ir kokybiškų stipriųjų gėrimų), įpjaustau 3-4 svogūno galvutes, pusę galvos česnako, įmetu po pundelį peletrūno, raudonėlio ir čiobrelių, pabarstau grūstais juodaisiais pipirais

ir palieku balkone porai dienų, keletą kartų pamaišydamas.

Per keletą dienų mėsa visiškai suminkštėjo. Iš pradžių planavau kepti šašlyką ant laužo. Deja, numatytą dieną smarkiai lijo ir pūtė stiprus vėjas – ne pats geriausias oras iškyloms. Bet gerą šašlyką galima iškepti ir orkaitėje.

Laimei, šaldytuve radau kiaulienos lašinių. Tinka tik nesūdyti ir nerūkyti. Taigi, ant skardos patiesiau folijos, ant folijos padėliojau nedidelių lašinių gabalėlių.

Orkaitę įkaitinau maksimaliai, o kol ji kaito, ant medinių iešmelių suvėriau šernieną, stengdamasis kaitalioti mėsą su šerno lašiniais. Tada ant skardos su lašiniais padėjau groteles, o ant jų – šernienos vėrinukus.

Pašoviau šią konstrukciją į orkaitę, o po ja pastačiau dubenėlį su verdančiu vandeniu – kad kepama mėsa nedžiūtų. Nelindau į orkaitę, kol viršutinė mėsos pusė ant vėrinukų neėmė po truputį skrusti, tuomet juos apverčiau.

Spėju, daugeliui kyla klausimas, kam tie kiaulienos lašiniai reikalingi? Ne, aš jų nevalgiau, tačiau lydydamiesi jie neleido šernienai džiūti, be to, šiek tiek dūmijo, sukurdami pseudolaužo efektą. Taip imitavau tikrą laužą savo virtuvėje.

Va kas gavosi:

Valgiau su lavašu, acte marinuotais svogūnais, blanširuotom paprikom, marinuotais chalapeniais, dažiau į aštrų čili padažą, užgėriau šviežiai spaustomis granatų sultimis. Dėl Dievo meilės, labai skanu. Ir net skudučių formos šonkauliukai buvo prašmatnūs. Skanaus ir Jums, silpnaregiai: