Konditerinis hentajus – žalias šokoladas

Tiesiog žalias. Kaip varlė, zelionkė, ar airiškas smaragdas. Japonai prisigalvoja visokių nesąmonių. Ypač su europietiškais desertais. Padaro, jomajo, kažkokią kulinarinę pornografiją: tai žalią, tai rožinį šokoladą. Kad neatsiliktume nuo pasaulinio desertų gaminimo trendų, pavarysim ir mes saldžios ir lengvos japoniškos pornuškės. Mums reikės:

• mangos su hentajum;
• 400 g baltojo šokolado (žiūrim, kad būtų su kakavos sviestu, ne kokiu pakaitalu);
• 125 ml pačios riebiausios grietinėlės;
• 25 g sviesto;
• 2 šaukštų geros mačos.

Lyrinis nuokrypis apie mačą: Mača – ceremoninė japonų arbata. Gaminama iš specialios arbatos veislės, išdžiovintus lapelius kruopščiai sutrinant akmeninėmis girnomis. Rankų darbo (ar jūs įsivaizduojate kiek šiais laikais kainuoja statistinio japono rankų darbas?! Čia jums ne kinų rankytėmis surinkti aifonai). Ši arbata – viena brangiausių. Todėl nenustebkite, jei Lietuvoje jos arba visai nerasite, arba rasite kinietšką šūduką. Štai man nepasisekė, ir vienoje tinklinėje arbata ir kava prekiaujančioje parduotuvėje man įkišo kinietišką šlamštą – ji tik žalios spalvos, o skonio neaiškaus. Todėl ieškodamas tikros mačos, stačia galva pasinėriau į internetus. Po ilgos analizės nustačiau, kad 100 g mačos iš Japonijos man atsieis nei daug, nei mažai – 17 eurų. Dėl viso pikto, užsisakiau dar iš Kinijos palyginimui – ten kaina 4 eurai, che che. Taigi, japoniškai arbata atvyko per 5 darbo dienas, o va kinietiškos mačos vis dar laukiu. Arbatą bandžiau gerti – žiauriai skanu ir net truputį gaila naudoti šokoladiniam hentajui. Bet tiek to.

Puode pašildome, bet neužverdame, grietinėlę. Ir iškart nedidelėmis partijomis beriame smulkintą šokoladą ir maišome, kad tirptų.

Nepamirštam įdėti sviesto.

Kai gauname vienalytę masę, skubiai sijojame arbatą. Būtinai sijojame, nes joje daug gumulėlių.

Išmaišome. Apie 1 arbatinį šaukštelį atidėtos arbatos pasiliekame.

Išklojame indo dugną kepimo popieriumi ir pilame masę.

Galima naudoti specialią silikoninę formą, bet…

Lyrinis nuokrypis apie silikonines formas: Nusprendęs pasigaminti žalio šokolado, susidūriau su silikoninių formų problema. Paprastos šokolado plytelės formos Lietuvoje tiesiog nėra kur nusipirkti – visokių širdučių kiškiukų yra, o plytelės – xuj. Nu gal ir yra pirkt, bet hipsteriams skirtose parduotuvėse 100 g šokolado plytelės dydžio tokia xujovina kainuoja sušiktus 12 eurų. Aš nuėjau sunkesniu, bet pigesniu keliu – už 2 USD (nepilni 2 eu) užsisakiau iš mylimo aliexpresso.

O kol silikoninė forma keliauja per pusę pasaulio, darom šokoladą archaiškai: indelį su mase paliekame kambario temperatūroje (bet ne aukštesnėje kaip 25°C) pernakt. Kol neapstingo, į šaldytuvą dėti negalima – plytelės nueis baltom dėmėm. Po nakties indelį dar keletui valandų kišam į šaldytuvą. Turėkim omeny, kad su grietinėle, šitas šokoladas bus labai minkštas ir tirpus, be to, jį reikės suvartoti per keletą dienų, nes jis paprasčiausiai suges.

Išimame iš šaldytuvo.

Karštu vandeniu įkaitiname didelį aštrų peilį, nusausiname ir greitai supjaustome šokolado luitą į mažas plyteles. Ant viršaus būtinai pasijojame dar truputį mačos arbatos – tai subalansuos bendrą skonį.

はい！ Afigienai skanu. O kadangi niekas nesiteikė dalyvauti praėjusio rašinio viktorinoje, 400 g žalio šokolado surysiu vienas.

Paveikslėlyje – žalias šokoladas, darytas iš kinietiškos arbatos prieš savaitę – ne toks skanus.

O jūs kankinkitės:

Kuklūs naminiai ledai

Esu gaminęs ledus ne vieną kartą, bet dažniausiai su lengvu šiknos galvos skausmu, nes reikėjo įdėti šiokių tokių pastangų ir laiko. Ačiū Harvardui, šiandien gaminsime ledus be jokio vargo ir investicijų. Simplemente. Tik mokslinis požiūris ir vandens savybė neužšalti žemiau 0°C, jei jame yra nemaža druskos koncentracija. Mums reikės:

• 100 ml riebios grietinėlės;
• 100 ml pieno;
• 20 g cukraus, pagulėjusio bent keletą mėnesių su vanilės ankštimi;
• 200 g druskos;
• 600 g ledo (kol kas šaldžiausi pats, bet už kokio mėnesio tiks ir nuo šaligatvio);
• Neblogai turėti užsegamus maišelius: vieną 0.5 talpos, kitą – bent 1 l; jei neturite – ne bėda, tiks ir Maximos.

Šių produktų proporcijų užtenka dviems geroms porcijoms ledų. Norite daugiau – atitinkamai dvigubinkite ar dešimtgubinkite kiekius, na, gal nebent ledukų ir druskos santykis gali būti panašus.

Pieną, grietinėlę ir cukrų supilame į mažesnįjį maišelį ir užrakinam.

 

Ledukus ir druską beriame į didesnįjį.

Ten pat keliauja mažasis maišelis. Užsimauname pirštines ir švelniai masažuojame maišelius, kad žemiau 0°C krentanti temperatūra tolygiai pasiskirstytų po ledų mišinį. Nereikia smarkiai trinti, kad neprakiurtų maišeliai. Ir ilgai to daryti nereikia, maždaug po 15 minučių galima patikrinti ledų konsistenciją. Man tiek laiko pakako, bet jei ledai dar nesustingę, nesidrovime dar rankomis pamaloninti maišelių. O tada skanaujame gryną, be jokių tirštiklių, E621 ar kitų priedų, plombyrą.

 

“O kur desertas?“ netikėtai paklaus smaližius, skaitantis šį receptą? Ką gi, prašome: vienas

 

du

 

trys

 

Visai nieko rudenėjančiame miške. Skanaus.

Tradicinis filmų TOP50. 25-21 vietos:

25. Pasiutę šunys – pirmasis Tarantino filmas, kurį pamačiau šauniame XX a. 10-ajame dešimtmetyje tada dar veikusiame “Vilniaus“ kino teatre, kuriame buvo baras. Kaip dabar atsimenu, išgėriau tą dieną pienišką kokteilį, po kurio ilgai vėmiau. Bet reto rafinuoto žiaurumo filmą pažiūrėjau iki galo. Timas Rotas – aktorius iš didžiosios A. Nėščioms ir vaikams iki 29 metų nerekomenduojama.

24. Pikaso nuotykiai – dar vienas filmas iš seniau. Žiūrėjau jį, leipdamas juokais, kai mokiausi gal X, gal XI klasėje ir ilgai su klasiokais aptarinėjome juokelius iš scenarijaus. Vėl žiūrėjau neseniai ir leipau juokais. Na, kad ir iš klasikinės Agua scenos.

23. Svetimi – jei manote, kad kalbu apie lietuvišką serialą – labai klystate. Prieš 30 m. sukurta Skoto, Kamerono ir Finčerio sukurta fantastika dar ir šiandien žiūrisi patraukliai, o ksenomorfas – lig šiol baisiausias Holivudo sukurtas monstras. Jei kas neturi laiko, gali pažiūrėti sutrumptintą versiją. Tarp kitko, antra dalis geriausia.

22. Terminatorius 2 – dar vienas Kamerono šedevras. Ir vėl antroji dalis geriausia iš visų. Ir aš už tai, kad Arnis taptų prezidentu.

21. Žiedų valdovas – labai vykusi ekranizacija, skirtingai nuo Hobito. Kai skaičiau knygą, būtent taip viską įsivaizdavau, kaip nufilmavo Piteris Džeksonas. Būtina žiūrėti, ypač vaikams.

Senelės pasaka ir naujametinis kepsnys + desertas

Su Naujaisiais Metais. Ir nesvarbu, kad vėluoju beveik dvi savaites. O vėluoju, nes apšerkšniję mūsų žiemos/ balta balta kur dairais

Pusnynuos nykštykai miega

Brenda pušys eglės iš pusnynų ir išbrist niekaip negal

Bėga ragana per sniegą, nepalikdama pėdų

Baigiam tą eiliuotą sodomiją.

Jūsų dėmesiui – tai, kaip pietavau Naujųjų Metų dieną. Ne išvakarėse, o būtent šventinę pirmąją dieną.

Man reikėjo:

• apie 1 kg kiaulienos nugarinės;
• 2 svogūnų;
• česnako galvutės;
• 2 morkų;
• saliero šaknies;
• paprikos;
• kadagio uogų (kokia laimė buvo jas rasti ant kadagių apsnigtame miške);
• pipirų, druskos, aliejaus;
• labai svarbu – 200 ml balto sauso putojančio vyno (kokia laimė, kad nuo išvakarių puotos liko būtent tiek kAvos (ne kavOs).

Produktų nuotraukos nesulauksite šį kartą. Taigi, nugarinę nuplaunam, nupjaustom taukų liekanas, nusausinam, iš visų pusių subadom siauru peiliu. Į skyles prikišame česnako skiltelių. Visą gabalą įtriname aliejumi, pabarstom pipirais ir paliekam pusvalandžiui pailsėti. Tada įkaitiname savo mylimiausią sunkią keptuvę (su ranteliais grilinimui dar neturiu) ir apkepame nugarinės gabalą po keletą minučių iš visų pusių. Be fanatizmo, bet tiek, kad užsivertų mėsos poros. Gilesnėje keptuvėje arba storapadžiame puode, be fanatizmo vėl gi, apkepiname pusžiedžiais pjaustytus svogūnus, kapotas morkas, šiaudeliais pjaustytą salierą, pas kuriuose netrukus perkeliame apkeptą nugarinę. Viską pabarstome trupučiu pipirų bei kadagio uogomis. Užpilame baltu vynu. Jokiu būdu ne raudonu. Putojantis – idealu.

Uždengiame ir troškiname ant silpnos ugnies gerą valandą, retkarčiais apversdami nugarinę. Prieš išjungiant viryklę, įpjaustome papriką. Paliekame dar 15-20 minučių uždengtą, kad paprikos suminkštėtų nuo liekaninės kaitros.

Patiekiame su lengvu raudonu vynu (Pinot Noir), ryžiais bei svogūnų uogiene (ačiū giminėms iš Kauno).

Silpnaregiai puotauja kartu

Paprastai, po sočių pietų norisi rūk choder kokio deserto.

• Pora bananų;
• stiklinė riebios grietinėlės;
• šaukštas vanilinio cukraus;
• keletas stiklinių pieno;
• truputis melasos cukraus;
• keletas maraskininių vyšnių.

Grietinėlę plakam su vaniliniu cukrumi, pieną su bananais ir melasos cukrumi. Supilame į kokteilines taures (kas turi), ant viršaus dedame plaktą grietinėlę, laimei, ji neskęsta. Akcentas – vyšnia ant viršaus.

Buvo malonu.

“Miau miau miau, bendraukim artimiau”: skanėstas grietinėlėje

Šiandien pirkau katę maiše. Gėriau kavą, pasidėjęs ant stalo priešais, ir sukau makaulę: ir ką aš dabar su ja darysiu?

 

Pradžiai išėmiau iš maišo. Va ji, fullfrontal:

 

Tada nupjausčiau riebalus, plėves, sukapojau porcijiniais gabalėliais ir nusprendžiau ištroškinti ją. Pasiruošiau prodkutus:

• puskilogramį morkų, darant prielaidą, kad katė sveria apie kilą;
• petražolės šaknį;
• porą;
• stiklinę riebios grietinėlės;
• keletą skiltelių česnako;
• aliejaus;
• 100 ml balto vyno (aš neturėjau);

Prieskonių:

• džiovinto rozmarino (gerai būtų šviežio);
• pankolio arba anyžių sėklų;
• juodųjų pipirų, druskos.

Įkaitinau keletą šaukštų aliejaus ir apkepiau mėsą keletą minučių, pabarsčiau druska, pipirais, kapotu česnaku ir įmečiau smulkintą petražolės šaknį. Kol mėsa skrunda, susipjaustau daržoves.

Kai mėsa skaniai apskrus, galiu jau dėti daržoves bei prieskonius, truputį pasūdau. Galima pilti vyną arba truputį lengvo sultinio.

Tada uždengiu ir laukiu maždaug 40-50 minučių, kad troškintųsi ant vidutinės ugnies. Tuomet sumažinu kaitrą po keptuve (beje, nepaminėjau, tai gali būti ir puodas storu dugnu; troškinti galima orkaitėje), supilu grietinėlę bei išmaišau viską. Vualia, patiekiu su bulvių koše ir raugintais agurkėliais.

 

Galite mane smerkti, bet “мяу мяу мяу, всё вышло у меняу…”

Beje, tai tipiškas smetoninės Lietuvos laikų buržujų patiekalas. Skanaus.

Liulantis desertas – Panna Cotta

Visai atsitiktinai, skaitydamas šį receptą, nusprendžiau palyginti su savo, aprašytame kokiais 2010 metais, kai dar mano blogas buvo kitame portale. Ir koks nusivylimas – pasirodo, kad nemaža dalis rašinėlių kažkodėl nepersikėlė į mano wordpressą. Todėl, šiandien pradedamas nedidelis ciklas senesnių receptų, bet, manau, vis dar aktualių. Ir pradedame, aišku, nuo panakotos.

Kažkas prikišo į šaldytuvo dureles grietinėlės. Nafig? Kad nesugestų, pamaniau, kad suvartojęs išgelbėsiu nenaudingą produktą. O ką daryti iš tos grietinėlės? Norėčiau indiškų ledų kulfi, bet, bliamba, labai daug kruštis. Gal kitą kartą. Na o vakar apsisprendžiau pagaminti itališką skanumyną. Tiksliai laikausi klasikinio Emilija-Romanijos recpeto. Padažas – improvizuotas.

Pasiruošiu:

• 400 ml riebios grietinėlės;

• 3-4 šaukštus cukraus cottai ir 5-7 – padažui;

• vanilės ankštį;

• 1-1,5 šaukšto želatinos;

• 1 šaukštas Marsalos vyno;

• obuolį;

• apelsiną;

 

 

Ketvirtyje stiklinės šalto vandens brinkiname želatiną. Kol brinksta, į puodą pilame grietinėlę, beriame cukrų ir dedame išilgai perpjautą vanilės ankštį.

 

Užviriname grietinėlę ir troškiname vanilę ant labai lėtos ugnies maždaug 15 minučių, kad visos sėklytės išplauktų į paviršių. Jaučiate, koks aromatas?! mmmmm… Po to išekstraguotą ankštį išmetame, puodą nuimame nuo viryklės, pilame želatiną, kruopščiai maišome, kad tolygiai ištirptų. Dabar leidžiame atvėsti, o prieš pilant į formeles, dar šliūkštelname vieną, tik vieną šaukštą marsalos.

 

Dabar supilame į formeles ir dedame į šaldytuvą 4-6 valandoms. Arba iki kitos dienos.

 

Praėjus nustatytam laikui, mūsų panna cotta turi liulėti it ištekėjusios moters krūtys. Jei bus kaip jaunamartės – galite išmesti tą panna cotta ir ruošti iš naujo, gerokai sumažindami želatinos kiekį.
Jei viskas gerai, ruošiame padažą: supjautome apelsiną, pusę obuolio.

 

Kepame vaisius svieste ant vidutinės ugnies.

 

Kai apelsinai suminkštės, beriame cukrų ir nuolat maišydami, leidžiame karamelizuotis.

Dėl grožio, išėmiau sultis atidavusius ir suglebusius apelsinų gabalėlius, vietoj jų įdėjau griežinėlius su žieve.
Dedame panna cotta į lėkštutes, apipilame šiltu padažu. Vualia.

 

Skanaus. Nepiktnaudžiaukite alkoholiu ir ypač mėsa – dabar Adventas.

Pašaipus šokoladinis pyragas

Ach taip, prisiminiau, kad seniai čia nerašiau. Ką gi, reikės vėl pradėti, nors ir be to turiu ką veikti. Ką aš veikiu, paklaus manęs smalsus skaitytojas? Kai negeriu ir neužsiimu saviplaka, dažniausiai tyčiojuosi ir šaipausi iš kitų bei savęs. O argi taip galima? išsprūs iš deminutyvinės supermamos arba rudeninius lapus fotografuojančios balzakės burnytės. Galima ir reikia, ypač iš savęs. Arba iš beraščių, pasipūtėlių, nevykėlių, gobšuolių, pedantų, miesčionių ir t.t. ir t.t. Kad nieko švento nebeliktų.

Visa laimė, dabar aš tuo neužsiimu, nes kepu pyragą. Su pretenzija, aha. Dabar Jūsų šansas pasityčioti iš manęs. Nes imu:

• 0.5 kg juodo šokolado (be abejo, tinka tik Šiokolad Naif, bet šaipykitės: naudoju “Meškėną“);
• 300 ml riebios grietinėlės;
• 100 g sviesto;
• 2 kiaušinius + 2 trynius;
• 1 stiklines rudojo cukraus;
• 0.5 stiklinės cukraus, kuriame voliojasi vanilės ankštis;
• 2 stiklines miltų;
• 100 g geros kakavos (bent jau olandiškos, ar ką)
• 0.5 a.š. kepimo miltelių;
• 1 stiklinę pieno.

Regis, nieko nepamiršau? Tada, pradedam nuo to, kad gaminame ganašą – prašmatnų šokoladinį padažą būsimam pyragui. Sukapojam peiliu 300 g šokolado

 

ir užpilame įkaitinta, bet neužvirusia grietinėle

 

Lėtai ištirpiname šokoladą ir padedame šaltoje vietoje, kad sustingtų. Ganašas kaip ir paruoštas.

Dabar atskirai tirpiname likusius 200 g šokolado. Maišome dubenyje sijotus miltus, kakavą, kepimo miltelius. Kitame dubenyje triname kambario temperatūros sviestą su cukrumi.

 

Kai sviestą ir cukrų ištriname iki vienalytės masės, po vieną įplakame kiaušinius ir trynius bei šokoladą.

 

Šitą mišinį po truputį įmaišome į miltus su kakava. Galiausiai įpilame pieną ir taip pat kruopščiai išmaišome. Įkaitiname orkaitę iki 160ᵒ-170ᵒC, kepimo formą pabarstome kakava, dedame pusę pyrago tešlos ir kepame 40-50 minučių arba, kol, įsmeigus dantų panaudotą krapštuką, prie jo nieko neprilips. Išimame ir laukiame kol atvės. O kol vėsta, taip pat kepame antrą tešlos dalį. Atvėsusio pirmojo pyrago ruošinio viršų gerai aptepame jau sustingusiu ganašu, dedame ant viršaus atvėsusį antrąjį ruošinį. Dabar visą konstrukciją aptepame ganašu iš visų pusių.

 

Galite tyčiotis, bet puošti ir tepti aš nemoku – rankos ne iš ten dygsta. Galiu tik pamaigyti, pamozoti ir išterlioti. Bet gi skanu ir taip, ar ne, trumparegiai?

 

Randu tik S žodžius apibūdinti šį pyragą: sodrus, saldus, sunkus, sveikas, seksualus.

Skanaus.

Crème brûlée – kai galva tuščia

Galva tuščia būna tada, kai pilnas pilvas. Tik badaujantis poetas rašo gražiausius sonetus, o alkstantis dailininkas tapo neįkainojamus šedevrus. Na ir, sako, gražiausios manekenės – tos kur vemia užvalgiusios. Bet čia gal greičiau išimtis iš taisyklės, visi vyrai man pritars. Manekenės patinka tik gėjams dizaineriams, nes jas jie gali barškinti (juk jų kaulai barška, ar aš klystu?), įsivaizduojant, kad tai – siauraklubiai berniukai.

Vienok, nuklydome į lankas. Kalba eina apie krembriulė. Kai aš buvau vaikas, mano mylimiausi ledai buvo krembriulė, po 17 kapeikų. Tik nežinau, ką bendro tie ledai turėjo su tirkuoju desertu, kurį pagamint neikainuoja jokių pastangų. Jis tinka tada, kai norite nustebinti netikėtus svečius, laiko turi ne marias, o daugiau nieko negalite gudriau sugalvoti. Reikės:

• 400 ml grietinėlės (neesmė kokios, bet riebesnė – geriau);
• 6-7 kiaušinių trynių;
• 2-3 šaukštų vanilinio cukraus;
• galima truputį tarkuotos citrinos žievelės aromatui.

(oii, išsileido vienas trynys, dovanokit).

Dar prireiks spirito arba va tokio divaiso.

Tai yra mini litavimo lempa. Galima naudoti ir maxi, tą, kuria kiaulės svilinamos.

Pradžioje lėtai užviriname grietinėlę ir paliekame atvėsti truputį. Kol ten ką, kiaušinių trynius maišome su cukrumi. Tik, šiukštu, neplakame, pakanka, kad būtų vienalytė masė.

Tada užkaičiame orkaitę 120ﹾC. Kol įkais, į cukraus-trynių masę pamažu, nuolat maišant šluotele, pilame kiek atvėsintą, bet dar karštą grietinėlę.

Išpilstome šią masę į formeles, statome į aukštą skardą, į skardą pilame karštą, bet ne verdantį vandenį, kad apsemtų bent pusę indelio aukščio.

Skardą pašauname į orkaitę 30-40 minučių. Patikrinti, ar gatava, galima stalo peiliu smeigus į kremą, jei peilis beveik neaplipo kremu, drąsiai galima traukti iš orkaitės (šiaip, rekomenduočiau ir kiek anksčiau).

Atvėsiname kremą iki kambario temperatūros ir dedame į šaldytuvą bent valandai, o geriau kokioms trims.

Tada pabarstome kremo paviršių cukrumi, nedaug, žiupsneliu.

Yra du būdai tą cukrų karamelizuoti. Numero Uno: pašlakstyti spiritu, konjaku ar kokiu kitu stipriu alkoholiu, svarbu degančiu, čirkšt degtuku ir tegul dega.

Šis būdas gana brangus, nes alkoholis dega ne itin aukštoje temperatūroje, cukrus vangiai karamelizuojasi, reikia vis šliūkštelt alkoholio. Tačiau plutelė gaunasi prašmatni.

Darom “tuk-tuk-tuk“ šaukšteliu, pralaužiame ją ir… aaaa, kaip skanu!!!

Variantas numero Duo: pasinaudojame aukščiau pavaizduotu įnagiu ir padeginame cukrų gerokai greičiau ir efektyviau.

Irgi super. Gal pabandykite suderiti abu karamelizavimo metodus?

Skanaus.

Cassata Siciliana – mylimiausiems

Žadu pagaliau tapti populiariu, kiek gi galima vilktis blogosferos marginalų uodegoje, a? O tam reikės pasikeisti: pradėti dėvėti kostiumą, liautis keiktis ir tauzyti niekus (apie seksą tame tarpe), susikurti akauntą supermamų portale, pagarbiai šnekėti apie vyresniuosius beigi vaikus. Savo meilę žmonijai, savo filantropijos užuomazgas atskleisiu pagamindamas praštmatnų sicilietišką tortą cassata.

Metu visas dvasines masturbacijas į šalį – juk dabar aš galvoju apie kitus – ir bėgu per Vilniaus parduotuves, ieškodamas šių produktų:

• 500 g rikotos sūrio (nepakeičiamas šiame recepte), galima ir daugiau;
• 300-400 g gražių džiovintų vaisių bei/ arba cukatų;
• 150 g juodojo šokolado (jei būčiau tapęs geru žmogumi kiek anksčiau, sakyčiau, tiktų ir “Karūna“, bet ne, visi nulaužyti blogio spygliai kužda, kad netiks, todėl renkuosi “Meškėno“ produkciją);
• 50 g migdolų arba nesūdytų pistacijų;
• stiklinės cukraus;
• pusės stiklinės miltų;
• vienos citrinos žievelės;
• 4 kiaušinių;
• 50 ml Maraskino ar šiaip kokio vyšnių likerio;
• 200 ml riebios grietinėlės;
• keleto šaukštų vanilinio cukraus.

Džiovintus vaisius renkuosi spalvingesnius: papajas, greipfrutus, melionus, kriaušes.

Pradedu nuo biskvito. Kažkas gali pasinaudoti prekybos centruose parduodamomis zagatofkėmis, bet tik ne aš – juk tampu populiariu. Todėl atskiriu kiaušinių baltymus nuo tryniu. Plaku baltymus taip standžiai, kad šluotele suformuota banga nesukrenta.

Po truputį, atsargiai beriu miltus, trečdalį stiklinės cukraus, tarkuotą citrinos žievelę, žiupsnį druskos, įmaišau trynius.

Įkaitinu orkaitę iki 180ﹾC, tešlą dedu į torto formą, išklotą kepimo popieriumi, pašaunu į orkaitę. Kepu biskvitą 40 minučių. Išimu, truputį atvėsinu.

Dideliu peiliu padalinu biskvito skritulį į tris dalis. Labai sunkus ir kruopštumo reikalaujantis darbas.

Kol turiu laisvą minutę, supjaustau stambiai riešutus, o vaisius smulkiais – kubeliais. Beje, dalį gražiausių vaisių palieku, jų dar prireiks.

Sutarkuoju šokoladą.

Tada verdu sirupą nedideliame puode iš 2/3 stiklinės cukraus ir 100 ml vandens. Labai svarbu virti ant silpnos ugnies, antraip gausis ne sirupas, o ledinukai.

Sirupas turi gautis gražios gintarinės spalvos. Maišau jame taurelę likerio.

Galiausiai darau kremą pertepimui: dubenyje sutrinu rikotą, pilu šiek tiek atvėsintą sirupą, beriu riešutus, vaisių gabalėlius, šokoladą. Viską kruopščiai išmaišau. Dedu pirmą biskvito skritulį, ant jo tepu pusę kremo.

Dedu antrą “blyną“ užtepu likusį kremą, dedu paskutinį biskvito gabalą. Visa tai galima daryti formoje, bet man labiau patinka laisvė didelėje lėkštėje.

Visas šias operacijas atlikinėjau vėlyvą vakarą, tad tortą nešu į balkoną (galima ir į šaldytuvą) ir palieku nakčiai (minimum 3 val.), laimei temperatūra labai palanki. Einu miegoti tyrų minčių apniktas.

Ryte plaku grietinėlę su trupučiu vanilinio cukraus.

Plakta grietinėle aptepu tortą.

Belieka papuošti tortą vaisiais. Nesu dizaineris, ką jau čia, ir šiaip, rankos ne iš tos vietos auga, tad labai nesmerkite – aš pasitaisysiu, būsiu geras ir malonus.

Ei, meilės visiems.

Flanas su gorgoncola

Vėl atsidūriau lingvistinėje aklavietėje. Ir kaip taisyklingai įvardinti šį patiekalą? Kremas? Kiaušinienė? Pasirinkau flanas, nors nesu tikras ar toks žodis yra lietuvių kalboje. Kažkada gaminau saldų flaną. Šį kartą, Jūsų dėmesiui, flanas, atsiduodantis kilniaisiais pelėsiais.

Reikės:

• gabalo šviežio arba šaldyto moliūgo;
• stiklinės grietinėlės;
• 1-5 kiaušinių (radau tik vieną, bet kuo daugiau – tuo skaniau, galima naudoti vien tik trynius);
• gabalas prašmatnios gogoncolos sūrio.

Grietinėlę, kiaušinius ir moliūgo kubelius su trupučiu druskos metam į trintuvę.

Homogenizuojam. Nesmarkiai taip, kad būtų vienalytė masė, bet su savo tekstūra. Užkaičiame orkaitę iki kokių 160ﹾC. Moliūgo masę išpilstom į formeles, pabarstome grūstais pipirais.

Patrupiname gorgoncolos.

Formeles statome į gilesnę skardą, pripildytą verdančio vandens. Pašaunam į orkaitę.

Kepame maždaug 20 minučių. Flanas bus iškepęs, kai nebekibs ant įsmeigto peilio. Man tai reikėjo šviežios čiabatos ir rizlingo. Deja, čiabatos nesulaukiau, kol iškeps, o rizlingo nebuvo.

Nesitikėjau, kad bus taip skanu.

Lygiagrečiai gaminau desertą iš kaštainių.

Prisipažinsiu – nepavyko. Apgailėtinai atrodo ir apgailėtino skonio. Na, gal kiek gelbėjo plakta grietinėlė.

Skanaus.

Man dar kilo klausimas, šiaip, retorinis: ar atsirastų norinčių pietauti pas mane?

Seksualumo pyragas. Šokoladas, figos, mėtos. N-18

Pastebėjau, kad seksualumo, o ypač sekso, tema blogosferoje, švelniai tariant, beveik negvildenama. Juk šiam reikalui aptarti, jei nesate paauglys ar beviltiškas infantilas, didelio išsimokslinimo nereikia, ar ne? Pabandysiu pažvelgti į seksualumą neatsitraukdamas nuo viryklės. Užbėgdamas už akių davatkoms ir visokiems tomams viluckams, pacituosiu popiežių Joną Paulių II-ąjį: “Seksualumas – didžiausia Dievo dovana žmogui“. Nu ar tipo panašiai. Taip kad, davatkos, prašom nekelti furoro komentaruose. Ačiū.

Maistas gali būti seksualus ir žadinti aistras, nieko naujo čia nepasakysiu. Tačiau kiekvienas turi skirtingas asociacijas. Štai, tarkim, man nėra nieko seksualiau už single malt viskio aromatą: kai geriu jį, jaučiuosiu tarsi bučiuočiau goslias moters lūpas. Arba labai kokybiška kakava su kakavos sviestu: palaikius šį mišinį pirštuose, kad truputį sušiltų, pirštai ima kvepėti… na kaip subtiliai lietus mylimą moterį. Panašiai kvepia šviežias alyvuogių aliejus – ką tik nupjauta žole. Apie tešlos minkymą mes jau diskutavome.

Šiandien gaminame labai sunkų, kaloringą ir nežmoniškai saldų pyragą, prifarširuotą afrodiziakų: šokolado, figų ir mėtų. Beje, nuolat mane glumina liaudyje sklandantis mitas, esą mėtos silpnina seksualumą ar net, neva, sukelia impotenciją. Briedas totalus, jei taip būtų, visi Magribo vyrai vaikščiotų su “puse šešių“. Bet kiek girdėjau, Vakarų Europos, o Rytų taip pat, damos veržte veržiasi į tunisus-marokus visai ne apelsinų žiedų aromatu mėgautis. Mėtose gausu eterinių aliejų, kurie atvirkščiai – žadina aistras. Taip pat norėčiau apginti ir kmynų garbę.

Imame:

• 300 g šokolado;
• pusę stiklinės miltų;
• pusę stiklinės grietinėlės;
• 50 g sviesto;
• kiaušinį;
• žiupsnį kepimo miltelių;
• šaukštą geros kakavos;
• keletą figų;

• mėtų.

Pradedame nuo tešlos: greitai maišome miltus, smulkintą sviestą, kepimo miltelius, kiaušinį, šaukštą ledinio vandens, suvyniojame į plėvelę ir pusvalandžiui paslepiame šaldytuve. Tada kočiojame ploną padą, planuodami pjaustyti vėliau jį į 3 lygias dalis. Dedame ant kepimo popieriaus, uždengiame kitu popieriaus lapu ir užberiame kilogramą pupelių.

Dedame į iki 200°C įkaitintą orkaitę 10-15 minučių, po to nuimame pupeles ir viršutinį popieriaus lapą ir dar paskrudiname padą iki tokios būsenos:

Supjaustome į tris dalis ir paliekame atvėsti. Tada imamės šokolado: tirpiname jį inde ant karšto vandens vonelės, po truputį pildami grietinėlę.

Kai ištirps, įmaišome kakavą.

Į pasirinktą patogią formą dedame pirmąjį tešlos pado sluoksnį, tepame šokolado mase, barstome delnuose sutrintomis džiovintomis arba smulkiai pjaustytomis šviežiomis mėtomis.

Dedame antrą tešlos sluoksnį, barstome smulintom figom.

Užpilame dar šokoladinės masės. Dedame dar tešlos ir dar vieną šokolado sluoksnį su mėtomis. Uždengiame plėvele ir paslepiame šaldytuve bent iki ryto. Arba geriau parai. Jei išvėrėme, štai rezultatas:

Neskaičiuokite kalorijų, verčiau sudeginkite jas mylėdamiesi. Skanaus.

Ir jūs, mano brangūs silpnaregiai, nusipelnote meilės ir sekso:

Be jokios abejonės, aš dar eskaluosiu šią temą. Ir neapvilkite velionio Švetojo Tėvo – nešvaistykite Dievo dovanos veltui.