Jautienos išpjova

Man nuolat nesiseka su gera mėsa: tai mane apgauna turgaus mėsininkai, tai iškepu padangos konsistencijos steikus, tai dar kas nors. Tuoj gudručiai ims komentuoti: o ką tu padarei, kad tau pasisektų? Padariau – nusipirkau iš ūkininko šarolė telyčios išpjovą, dar prakutėlių vadinimą tenderloiną. Iškart sakau, kad geras steikas gali gautis tik iš geros mėsos, todėl svarbu rasti patikimą ūkininką. Normaliame pasaulyje mėsą žmonės miestuose perka iš mėsininko, bet Vilniuje nesu sutikęs nei vieno padoraus mėsininko: arba griobani hipsteriai su neadekvačiom kainom, arba sovietinio kirpimo turgaus sukčiai. Todėl skipinu mėsininkus ir perku tiesiai iš šaunaus ūkininko.

Dabar apie pačią išpjovą: kažkas ims šaipytis, esą išpjova – lepių poniučių steikas: be riebalų, sveika ir be skonio, o tikri vyrai raito riebius sirloinus, ribajus ar T-bounus. Šįkart ėmiau ir keletą T-bounų – steikų su kaulu. Juos kepiau ant anglių lauke ir nieko ten mandro nebuvo: druska ir pipirai prieš kepant, 5 minutės iš vienos pusės, 4 – iš kitos, vyniojam į foliją ir, palaukę 15 minučių valgom po vaiskiu spalio pabaigos dangumi. O štai kepti išpjovą – rizikuojame nemenkos vertės mėsos gabalu, todėl ruošiamės atsakingai.

Imame išpjovos kilogramą.

Stop, stop, stop… Kas čia per baltos plėvės? Su jomis mėsa bus kaip vidpadis. Kaip minėjau, pirkau mėsą iš ūkininko, ne iš mėsininko, o ūkininkai žmonės paprasti, atpjauna gabalą ir viskas. Plėves ir riebalus labai aštriu peiliu teks išpjaustyti pačiam. Arba mokėkite mėsininkui.

Va, dabar kiek geriau. Kaip pirmam kartui sueis.

Kitas svarbus aspektas – mėsa turi būti brandinta bent dvi savaites. Todėl šiuolaikiškas ūkininkas mėsą parduoda vakuumuotą, be sąlyčio su oru, o mes savo ruožtu laikome tokią mėsą tas kelias savaites šaldytuve. Per tą laiką mėsoje esantys enzimai suminkštins ją. Šviežios skerdienos nerekomenduoju.

Paliekame sutvarkytą mėsą valandai kambario temperatūroje, nusausiname drėgmę popieriniu rankšluosčiu. O per tą laiką pasiruošiam ingredientus garnyrui: bulves, pastarnoko šaknį, didelį svogūną ir keletą grybų. Taip, šampinjonai idealiai tinka. Mano kuklia nuomone miško grybai turi per stiprų aromatą ir nedera su išpjova.

Būtinai atsidarome dekantuoti du butelius ryškaus tanininio vyno: išgeriam taurę ar dvi kol gaminame, taurės reikės padažui, o prie gatavo patiekalo jau tikrai reikės antro butelio.

Mėsą reikėtų truputį pamarinuoti: šlakelis kokybiško alyvuogių aliejaus, žiupsnis rupios druskos ir keletas žiupsnių grūstų juodųjų pipirų.

Sumaišome, kruopščiai aptepame mėsą iš visų pusių ir paliekame dar 20 minučių kambario temperatūroje.

Per tą laiką galima orkaitėje išsikepti arba gruzdintuvėje pasigruzdinti bulvių. Kol ten jos kepa, ateina laikas kepti mėsą. Visų pirma, įkaitiname orkaitę iki 275°C. O ant viryklės įkaitiname plieninę arba ketaus keptuvę su trupučiu alyvuogių aliejaus ir kepame mėsą ant gana aukštos kaitros po 4-5 minutes iš visų pusių, kad mėsos sultis uždarytume viduje.

Siūlau viską aplinkui apdangstyti popieriniais rankšluosčiais, nes riebalai šaudys ir taškysis. Mėsa turi gražiai apskrusti.

Būtų galima mėsą dėti su visa keptuve į orkaitę, bet mums prireiks tų riebalų padažui. Todėl perkeliame mėsą į karštą skardą ar kitą karščiui atsparų indą, statome į įkaitintą orkaitę, smeigiame orkaitės termometrą taip, kad jutiklis būtų pačiame mėsos gabalo centre. Kepame kol termometras rodys 50°C mėsai su krauju, 53°C medium kepsniui, 55°C – well done kepsniui. Turėkite omenyje, kad po kepimo mėsą suvyniosime į foliją ir palaikysime 10-15 minučių ir per tą laiką vidinė temperatūra kils ir pasieks reikiamas reikšmes (55, 57 ir 60 atitinkamai).

Kol kepa, labai greitai ruošiame padažą (nespėjau fotografupti): smulkiai pjaustom pastarnoką, svogūną ir apkepame po mėsos likusiuose riebaluose. Dedame plonais griežinėliais pjaustytus grybus, pakepame keletą minučių, pilame 100 ml raudono vyno, troškiname, pasūdome, pilame šlakelį Vursterio padažo. Troškiname, kol išgaruoja drėgmės perteklius.

Kaip minėjau, mėsą išėmus iš orkaitės reikia palaikyti folijoje ir tik tada pjaustyti nykščio storumo riekėmis.

Tiekiame su bulvėmis ir grybų padažu. Tadam!

Gyvenime nebuvau valgęs švelnesnės su sultingesnės mėsos. Pagal konsistenciją ji netgi panašesnė į putėsius nei kepsnį.

Na o prie vyriško maisto turi būti ir vyriška muzika. Atradau šią grupę prieš keletą metų ir kuo daugiau klausau, tuo labiau jie man patinka. Į jų koncertą tikrai eičiau. Jie gali būti romantiški, linksmi, brutalūs, profesionalūs arba beviltiški

Praėjusio laiko ispaniškas troškinys

Aš jau pasiekiau tokį amžių, kai imu gręžiotis į praeitį su replikomis “o mano laikais… žolė žalesnė, žemuogės saldesnės, saulėlydžiai gražesni“. Xule, saulėlydžiai, aš ir saulėtekių sulaukdavau, ne taip kaip dabar. Ir pakeldavau daugiau. Ir net ant centrifugos kokius 2.5 G. Žinoma, ir dabar dar nenuplikau ir net frotinio chalato neįsigijau, bet tai, kad jums galiu paporinti keletą istorijų ar padainuoti kokią senstančio ciniko nevykėlio, taip nieko ir nepasiekusio, nieko neišmokusio ir niekam neįdomaus, dainą – štai ji –

tik patvirtina mano nesulaikomą ir nesugrąžinamą senėjimo procesą.

Šia liūdna nata ir galėčiau baigti šitą rašinėlį, bet kadangi visi susirinkome čia paėsti – ką gi, neriame į nesveiko, cholesterolio kupino patiekalo degustavimą. Por favor, mums reikės:

• iki 1 kg neriebios kiaulienos; norite riebios – neribokite savęs;
• dviejų paprikų;
• svogūno;
• česnako;
• poro;
• keleto grybų;
• 1 chalapenio;
• 0.5 kg batatų arba paprastų bulvių;

tyc

• prieskonių: juodųjų pipirų, saldžiosios paprikos, čili miltelių, čiobrelio šakelių (deja, tokią šaltą vasarą neradau miške);
• druskos, šaukšto aliejaus;
• čiorizo dešros palką (taip šitas patiekalas zajabys su čorizo ar kita aštria česnakine dešra, bet aš šitą dešrą ir vieną galiu suvalgyti).

Batatus ar bulves skutam, pjaustom griežinėliais ir kepame orkaitėje, pašlakstę aliejumi 200°C temperatūroje kol paskrus – na jūs patys žinote.

Viskas, ką galime nuveikti kol kepa batatai – šaukšte įkaitinto aliejaus kepam iki gražaus apskrudimo stambiai kubeliais pjaustytą mėsą.

Kai apkeps – beriam visus prieskonius, maišom ir sumažinam kaitrą po keptuve iki minimumo. Taip pat stambiai pjaustom paprikas ir svogūną.

Svogūnas kartu su cielom česnako skiltelėm metam pas apkepusią mėsą (šitoje vietoje gali atkeliauti ir šaibomis pjaustyta čiorizo dešra).

Vėliau – kapotas chalapenis.

Vėliau – paprika ir grybai.

O prieš pat pabaigą, kai paprika suminkštės kaip senelio smegenys ir mėsa spės pasitroškinti – šiek tiek smulkinto poro.

Valgom su žaliom aseitunom, užgerdami raudona Rioja… ai blyn, aš gi nebegeriu.

Užtat valgau senėjimo procesą spartinantį pyragą su keletu antioksidantų.

Arba tokį:

Bet tada dviese, stengiantis pamiršti prostatos problemas ir erekcijos sutrikimus.

Bičas agresyviai dėvi pončą.

Apkaltintas rusofilija: daugiaryžiu įdarytos paprikos

Dabar būsiu nemadingas ir pasakysiu, kad man patinka Rusija. Nu, ne vata ir ne Putleris, žinoma. Aš skaitau rusiškus tinklaraščius, pumpuoju porno serialus iš rusiškų torentų, žiūriu EPL rungtynes per matchtv.ru, skaitau Peleviną… Bet prekių neperku, bo labai lievos. Neseniai atradau kokybišką rusišką popsą. Tokį gerą postmoderną, ne kokią sumautą Zemfirą ar nuvalkiotus Mumitrolius.

Kol mes ruošiamės gaminti naują patiekalą, jūsų dėmesiui prašmatnus vaizdo klipas. Garsas, suvedimas, scenografija – viskas super.

Tegul groja fone, kol renkamės produktus:

• stiklinė itališkų ryžių;
• sauja saulėje džiovintų pomidorų;
• sauja džiovintų raudonikių;
• 100 g sviesto;
• svogūnas;
• keletas kvapnių paprikų;
• žiupsnis šafrano;
• stiklinė sultinio arba virinto vandens;
• alyvuogių aliejaus, raudonėlio, druskos, pipirų.

Kepiname svogūną su raudonėlio žiupsniu ant alyvuogių aliejaus. Kai suminkštės – dedame sviestą, jam ištirpus – ryžius.

Truputį pakepiname iki riešutų kvapo. Dedam supjaustytus pomidorus ir išmirkytus grubus.

Pilame po truputį sultinį, maišom ir troškiname ryžius. Iki aldente būklės. Tame tarpe nedideliame kiekyje sultinio mirkome šafraną. Pilame į ryžius.

Grybai ir pomidorai suminkštėjo, o ryžiai dar pakankamai kieti.

Įkaitiname iki 200°C orkaitę. Kol kaista – farširuojame per pusę išilgai perpjautas paprikas.

Kepame 20-30 minučių – kol suminkštės paprika. Prieš pabaigą galima uždėti mocarelos, bet geriau – jau išėmus iš orkaitės – smulkiai tarkuoto Parmos sūrio. Arba rikotos.

Kai pavalgysim, dar truputis rusiško popso. Šį kartą labiau šizovo, ne tokio glamūrinio kaip prieš tai.

Arba stereotipinio rusiško popso iš Peterburgo apie raudonus labutenus (yra net su LT subtitrais).

Elementari sriuba, kai skauda galvą

Pamaniau, kad savaitę reikia pradėti itin lengvu akcentu – sriuba. Ir ji bus paprasta, kaip 2*2. Sakoma, kad ji padeda, kai “iš ryto skauda galvą – buvau užstūmęs jušką” (cė). Ką gi, nežinau, nebandžiau gaivintis ja, bet kad ji –  skrandžio veiklą skatinantis patiekalas, guldau galvą. Po dubenėlio šios sriubos galite sukimšti kad ir visą Pekino antį. Beje, keista, bet kinai dažniausiai sriubas valgo po pagrindinių patiekalų (gal ponas Vincentas Sakas mane pataisys?).

Nieko gudraus nesitikėkite. Dviems asmenims užviriname litrą pusantro iš anksto paruošto kiaulienos arba jautienos sultinio, pagardinto Sičuanio pipirais. Kol kaista sultinys, pasiruošiame daržoves: morką, agurką ir grybų, pvz. šiitake arba Didžiosios Kinų Sienos kerpenio (psilocybus murus kinensis) hehehe. Tiks ir džiovintas baravykas.

 

Į verdantį sultinį sudedame grybus, po minutės – morkas, įpilame šaukštą šviesaus sojų padažo. Po minutės pusantros dedame agurką, pilame vieną ar du šaukštus ryžių acto. Išjungiame viryklę, pilame sriubą į dubenėlį. Pagardiname šaukštu kepintų (arba nekepintų) sezamų aliejaus ir žiupsniu smulkintų svogūno laiškų. Skanaus.

 

Šiukštu nepiktnaudžiaukite alkoholiu ir, juolabiau, kvaišalais.

Perlinė košė – kuo maitinosi baudžiauninkai

Nedaug kas tepasikeitė nuo XIX a. vidurio. Einame lažą nebambėdami, keliamės dar neprašvitus, dar gaidžiams negiedojus (o ar bent vienas gaidys yra Vilniuje?), kratomės palaikiuose vežimuose, dirbame ponams, kurių, beje, lyginant su XIX a. gerokai sumažėjo. Istorikai kalba, kad Lietuvoje buvo apie 15% bajorų. Dabar statistikos departamentas skelbia, kad novorišų yra 5%.  Vadinasi, baudžiava plinta. Kodėl aš apie tai? O todėl, kad ne tik baudžiauninkų daugėja, bet ir jie maitinasi prasčiau už mūsų protėvius. Mėsa gal ir gerai, bet tik ne tokiais kiekiais kaip dabar, kad koks nors visą dieną kabinete prasėdėjęs kumetys, vakare sušlamščia kepsnį, sasiską ar Kijevo kotletą. Ir taip kasdien, tarsi dirbtų sunkų fizinį darbą gryname ore. Aš nieko nesakau, lažas ministerijos kabinete ar ofiso planktono funkcijos – tikrai sunkus, sekinantis užsiėmimas, bet jis nereikalauja visų tų kalorijų, kurias suvartojame.

Oho, kiek prituščiažodžiavau. Prašau man atleisti. Pristatau tradicinį lietuvių baudžiauninkų patiekalą, pakankamai maistingą, kad galėtume dirbti kabinetuose, pakankamai sveiką, kad drybsotume vakare priešais teliką, užuot vyžas pynę ar ratelį sukę.

Imame:

• stiklinę-dvi perlinių kruopų;
• simbolinį gabalėlį rūkytos šoninės;
• džiovintų grybų saują – dėl aromato;
• kokį tuziną šampinjonų; jei sezonas – geriau šviežių baravykų, aišku;
• nedidelį svogūną;
• petražolių;
• druskos, pipirų, čiobrelių, aliejaus.

Kruopas perrenkame Pelenės metodu, kad neliktų pelų, perplauname šaltu vandeniu, kad neliktų dulkių ir užmerkiame bent pusvalandžiui, bet geriau keletui valandų. Va, grūdelis prie grūdelio:

Jei turite molinius arba ketinius puodukus su dangteliais – fantastika, sudėjus produktus ir užpylus vandeniu, galima porai valandų pašauti į 100 laipsnių karščio orkaitę. Aš, deja, turiu tik didelę ketaus keptuvę.

Pakepinu smulkintą svogūną ir pjaustytą šoninę šaukšte saulėgrąžų aliejaus su čiobreliais.

Dedu sugrūstus džiovintus grybus bei pjaustytus šampinjonus, pabarstau trupučiu druskos ir juodųjų pipirų, trumpai pakepinu.

Suberiu kruopas ir, iš šalia kunkuliuojančio puodo, pilu keletą samčių jautienos-pastarnokų sultinio.

Uždengiu keptuvę dangčiu, sumažinu viryklės kaitrą iki minimaliausio minimumo ir palieku valandai ar net ilgiau. Po to pabarstau kapotomis petražolėmis. Patiekiu su raugintais kopūstais (galima ir agurkais).

Na ir silpnaregiams, skanaus.

Gal jau laikas vaduotis iš baudžiavos? Vieni – iš darbdavio, kiti – iš priklausomybių, wordpress kalės – iš anoreksijos. Bet geriausia – iš riboto mąstymo.

Daugiaryžis lietuviško provincialumo fone

Kas dar nežino kas yra daugiaryžis, netikėtai atsiradęs lietuvių žodyne po eilinio grammar nazie reido per kulinarinę blogosferą, skubu pranešti, jog tai – rizotas.

Daugiaryžiui pagaminti, jei nusiteikę gaminti su vištiena, reikės:

• vištienos krūtinėlės su kaulu;
• 300 g gerų ryžių (kai sakau gerų, reiškia, jie kainuoja bent 7 lt/ kg);
• 50 g sviesto (mano atveju – tai gy);
• grybų – džiovintų ar šviežių;
• vytintų pomidorų;
• poros morkų;
• svogūno, česnako;
• žirnelių, geriau šviežių, bet…
• kieto sūrio;
• ir žinoma – šafrano.

Pastabus skaitytojas tučtuojau pasiteiraus: o kur vištiena? O vištiena naudojama sultinio virime, su kvapiaisiais pipirais ir lauro lapais.

O tuo tarpu, grybai, jei džiovinti, ir pomidorai užpilami verdančiu vandeniu, o šafranas – įpusėjusiu virti sultiniu.

Svogūnas smulkinamas ir apkepinamas su džiovintu raudonėliu svieste gilioje keptuvėje arba storapadžiame puode.

Kai tik svogūnas tapo auksaspalvis, beriame praplautus ryžius ir kepiname juos iki švelniai gelsvos spalvos.

Pas ryžius keliauja pjaustytos morkos, pomidorai ir grybai. Šioje stadijoje drąsiai galime įpilti į keptuvę 200 ml balto sauso vyno. Deja, aš neuždirbu vynui, todėl versiuosi be jo.

Vištiena iki to turi būti išvirusi, skaidrus ir kvapnus sultinys – paruoštas. Vištienos krūtinėlė išimama atvėsinti į lėkštę, vėliau mėsa nupjaustoma nuo kaulo nedidelėmis juostelėmis. Tuo tarpu sultinys perkošiamas ir po samtį, nuolat maišant, pilamas ant ryžių. Ryžiai labai greitai sugeria drėgmę, tad atsargiai pilti sultinį teks pastoviai. Ryžiams pasiekus aldente būseną, kaitra po keptuve sumažinama iki minimumo, o į keptuvę dedami vištienos gabalėliai bei pilama šafrano trauktinė.

Visa tai išmaišoma ir dedami žirniai ir truputis kapoto česnako. Viryklė išjungiama, o daugiaryžis paliekamas bręsti po dangčiu keliolika minučių.

Patiekiama būtinai su tarkuotu kietu sūriu ir šviežiai grūstais pipirais.

Skanaus, nors tai taip lietuviškai provincialu!

Tarp kitko, kalbant apie lietuvišką provincialumą: pasigesdamas patogaus interaktyvaus žemėlapio su viešbučiais ir maitinimo įstaigomis Lietuvos provincijoje, nusprendžiau, kad pats laikas pačiam imtis iniciatyvos. Jūsų dėmesiui – mano paties išbandytos vietelės

Išprievartauta tom jam kai sriuba

Atsižvelgdamas į komentatorių pageidavimus, nusprendžiau pagaminti sriubą, padedančią organizmui kovoti su speigu. Kaip bebūtų keista, ši sriuba kilusi iš Pietryčių Azijos ir skirta kovai su alinančiu tvankiu karščiu. Tačiau esu tikras, kad ji ir šildo gerai.

Kaip bebūtų liūdna, bet mūsuose šią sriubą išvirti, tiksliau surasti reikiamus produktus, yra tikras iššūkis. Yra daugybė tom jam (tom yam) sriubų variacijų: su krevetėm, vištiena, kiauliena, ryžiais, bet pagrindą sudaro laimo lapai kafir, citrinžolė, žalias čili ir galangalas. Ir būtent šiuos produktus sunkiausia rasti Lietuvoje. Įmanoma, tačiau laimo lapus praduoda tik Akropolyje, citrinžolę – Hyper Rimi, o galangalą – kinų krautuvėlė. Nejaugi manote, kad, norėdamas išsivirti sriubą, trankysiuosi po Vilnių, šalsiu ir galiausiai, permokėjęs, gausiu prekes su pasibaigusiu galiojimu. Ne, einu į vietinį сельпо ir perku pakaitalus. Kadangi mano planuose – tom jam su vištiena, Tailando liaudyje vadinama tom jam kai, susirenku štai tokius produktus:

• vištienos krūtinėlę;
• pusę paprikos (vietoje šviežio čili);
• porą (vietoje askaloninio svogūno);
• džiovintų raudonikių ir lepšių (vietoje šiitakių);
• 400 ml kokoso pieno;
• imbiero gumbą (vietoje galangalo);
• laimo žievelę (vietoje citrinžolės);
• žuvies padažo nam pla;
• palmių cukraus;
• labai piktą čili ir krevečių pastą tiesiai iš Tailando (ačiū, Cukriūk).

Štai kaip pastaroji pasta atrodo iš arčiau:

Ten čili dribsniai ir mažytės krevetės, tokiomis šeriamos akvariumų žuvelės. Fantastiškai kvepia pirminiu moteriškos lyties požymiu.

Vištieną supjaustome nedidelėmis juostelėmis ir verdame su grybais nedideliame kiekyje vandens ant silpnos ugnies, be jokios abejonės, be druskos ir nugriebdami hormonų kupinas putas, maždaug 15 minučių. Kol ten ramiai verda, pjaustome porą, imbierą ir nutarkuojame nuo laimo žievelę.

Vištienai išvirus, visa tai beriame į puodą, pilame kokoso pieną, keletą didelių šaukštų žuvies padažo, jei naudojame šviežius čiliakus – kapojame ir dedame į puodą kuo daugiau, jei ne – beriame didelį žiupsnį čili miltelių arba mano minėtos pastos. Nepamirštam ir cukraus.

Leidžiame sriubai vėl lėtai užvirti, tada dedame plonomis juostelėmis pjaustytą papriką (jei naudojame čili – papriką geriau palikime kūdikių maisteliui). Išjungiame viryklę, išspaudžiame pusę laimo, ragaujame ar gerai išlaikytas sūraus-saldaus-rūgštaus-aštraus balansas, pataisome, jei ko trūksta, uždengiame puodą dešimčiai minučių. Jei bijome aštrumos, patiekiame su ryžiais.

Skanaus, nepamirštame ir vienkartinių nosinių pakelio pasidėti po ranka. Po dubenėlio tokios sriubos šaltis nebaisus. Bet eidami į lauką visvien apsirenkite šilčiau ir gerkite daug skysčių.

Vasaros gėrybės – bulvės su voveraitėmis

Vakar popietę praleidau miške, kur pilna erkių, uodų, gylių, gyvačių, voveraičių ir bruknių. Užvakar popietę praleidau savo darže, kur gausiai užderėjo cukinijos, pupelės, svogūnai, burokėliai, morkos, bulvės ir t.t. Šiandien popietę buvau balkone, kur jau sirpsta chalapeniai, kalendra, bazilikai, petražolės.  Daugiau man nieko ir nereikia. Tuokart imu:

• bulvių;
• voveraičių;
• svogūną;
• grietinės;
• sviesto, druskos, pipirų, kmynų, raudonėlių, petražolių.

Viskas šviežia kaip nuotakos bučinys.

Kaip patys suprantate, nieko mandro čia nėra. Kol kepam bulves orkaitėje, pabarstę kmynais ir druska, pašlakstę aliejumi, ketaus keptuvėje įkaitintame svieste pakepiname smulkintą svogūną su raudonėlio šakelėmis, kiek vėliau dedame voveraites. Patroškiname, kol išgaruos didžioji dalis drėgmės, pasūdome, papipiriname, dedam gerą šaukštą grietinės.

Išjungiame viryklę, prieš tai viską išmaišę. Ahaaa, štai ir bulvės gražiai apskrudo.

Neišjungiame orkaitės, o sudedam grybų padažą ant bulvių ir grąžiname į orkaitę.

Po 15 minučių – vualia.

Su alum, be abejo. Ir su pievų žiedais. Ir su mano draugės nuotakos užaugintais čiliakais. Ačiū.

Nu ir silpnaregiams, tradiciškai.

Ir toliaregei nuotakai:

 

Rudens gėrybės: kepti baravykai ir cukinijų žiedai

Atėjo auksinis ruduo su visomis savo dovanomis ir malonumais. Apie malonumus: vakar atidariau kepsnių lauke sezoną. Apie ėriuko pautų šašlyką papasakosiu artimiausiuose reportažuose, bo per žioplumą nepasiėmiau fotiko ir teko prašyti prašalaičių pagalbos, tad nuotraukų teks palaukti. Apie rudens gėrybes: eime į mišką rinkti baravykų, o į daržą – paskutinių cukinijų ar aguročių žiedų.

Be šių gėrybių dar pasiimame sviesto, kiaušinį, čiobrelių, druskos, pipirų.

Viskas labai paprasta: baravykus pjaustom, dedam į keptuvėje įkaitintą sviestą, kepam ant silpnos ugnies keletą minučių, pabarstydami rupia druska, piprais, čiobreliais.

Pirmas zachodas – su juoda duona. Geriau nebūna, patikėkit. Dar ir 50 g neblogai prie užkandos.

Likusius (jei dar liko) keptus baravykus dedam šiltai. Ir plakame kiaušinį su trupučiu juodo alaus. Dedam saują miltų, truputį piprų. Maišom skystą tešlą. Mirkom joje cukinijos žiedus, dedam į įkaitintą aliejų.

Kepam minutę, apverčiam, kepam dar minutę. Tiekiam prie baravykų.

Afigienai. Bet su juoda duona ir šnapsu – skaniausia.

Skanaus, nepatingėkim nueiti į mišką. Ar bent iki turgaus. Verta.

Grybai prie alaus – Madrido vizitinė kortelė

Aštria dešra farširuotus grybus Madride rasite ant kiekvieno kampo. Juos pardavinėja ir prabangiuose restoranuose, ir gatvės kioskeliuose. Tai – ko gero, pagrininė madridiečių užkanda. Mano galva, ji idealiai tinka prie alaus.

Pasiruoškime:

• grybų: pievagrybių, žvynabudžių ar kitų lengvų kepurėčių;
• geros aštrios dešros chorizo, chapata ar panašiai; iš bėdos bus gerai ir tikra lietuviška naminė dešra ar skilandis be nevalgomų priedų, bet tada į įdarą dedam kokį čiliaką ar ką?
• svogūno;
• česnako;
• čiobrelių;
• juodųjų pipirų;
• sūrio (renkuosi mylimąją rakletę).



Grybus nuplaunam, nusausinam, išraunam kotelius. Svogūną ir česnaką smulkiai supjaustom, trumpai pakepinam alyvuogių aliejuje. Sumaišome su prieskoniais ir dešra. Aš dar pridėjau juodųjų smulkiai pjaustytų alyvuogių. Galima pamaišyti ir smulkintų graikinių riešutų ar net alyvuogių aliejuje paskrudintų džiūvėsėlių.

Įdarą išmaišome ir dedame po šaukštą į grybų kepurėles. Sudedame kimštas kepurėles ant skardos ir – į 120-150 laipsnių įkaitintą orkaitę.

Kepame 15-20 minučių, išjungiame orkaitę, išimame skardą su grybais, dedame ant kiekvienos kepurėlės po riekelę sūrio.

Grąžinam skardą į dar neatvėsusią orkaitę, kad išsilydytų sūris. Tai trunka keletą minučių. Viskas, pasiimam dos tres cervezas. Na, kad ir San Miguel, kurio galima nusipirkti Beer Barrel parduotuvėje.

Na ir silpnaregiams,kaip visada:

Skanaus.