Jei jums koktu nuo ateinančių Velykų, nuo vašku arba acetoniniais dažais marginamų kiaušinių, pataisų lėkštėse, žagarėlių ir kitų lietuviškos tradicijos siaubų – atsipalaiduokite.
Visų pirma, atsakykime į klausimą: co to za Igelkot, rašo šitame bloge?
Kodėl kiaušiniai? ir dar marinuoti? Todėl, kad tai – geriausia užkanda prie bet kokio alkoholio. Na, ir galų gale, pataikysime į velykinę natą.
Jei kiaušininiai išvirė, atvėsiname juos ir išlukštename. Be 10-15 kiaušinių, taip pat mums reikės:
šaukšto druskos;
dviejų šaukštų cukraus;
150 ml acto;
900 ml vandens;
prieskoniai, iš kurių pasirinkau gvazdikėlius, lauro lapus, kvapiuosius pipirus, čili pipirus, kardamonus ir bezdalo, o tiksliau sieros vandenilio kvapo druską; labai tiktų anyžius arba žvaigždinis anyžius, česnakas.
dažikliai, iš kurių pasirinkau nedidelį tarkuotą burokėlį ir ciberžolę; galima dažyti bet kuo: pomidorų pasta – raudonai, sojos padažu – rudai, špinatais – žaliai, sepijomis – juodai ir t.t.
Prieskoniai
Ir H2S prisotinta druska, che che
Užviriname maždaug 900 ml vandens su 150 ml acto (galima balzamiką naudot, jei negaila babkių, bet puikiai tinka ryžių arba obuolių) ir tarkuotu burokėliu arba ciberžole (ar kitu dažikliu), ištirpinam cukrų ir druską. Kol verda, beriam į nuplikytus stiklainius prieskonius.
O kiaušinius subadome dantų krapštuku. Aš įsivaizduoju kokios fantazijos ir godos kyla. Geras bandymas, feministės, bet ne.
Subadytus kiaušinius dedam į stiklainius, užpilame marinadu
atvėsiname, uždarome ir paslepiame šaldytuve bent keletui dienų, o geriau – iki Velykų. Parašysiu atsiliepimus, kai ištestuosiu.
Kadangi greitai Kūčios, nevarginsiu jūsų ilgais receptais ir nuobodžiais išvedžiojimais. Visų pirma apie gerumą. Ar žinojote, kad lietuviai, taip, taip, mes, jūs, aš visi šalia esantys, yra ketvirti mažiausiai aukojantys labdarai žmonės pasaulyje? Iš mūsų kaimynų tik ukrainiečiai mažiau padeda vargstantiems. Čia gi pyzdec! Ir žinau kodėl taip yra: todėl, kad kiekvienas prakutęs lietuvis, žvelgdamas į tą, kuriam mažiau pasisekė, nejaučia gailestingumo, o tik piktdžiugišką pasitenkinimą, tipo, pats kaltas, kad nemoki apipisinėt, pati dūra, kad prisigimdei krūvą vaikų, patys kalti pensininkai, kad nesugebėjo numirt laiku.
Taigi, Kalėdos, paaukokite ką nors, užuot apsiėdę, prisigėrę ir išmetę nesuėstą maistą. Ne man, tam kam labiau reikia.
O dabar saldus čatnis, kuriam reikia:
1 kg cukinijos vėzdo;
0.5 kg cukraus;
apelsino arba net dviejų;
imbiero gumbo;
kardamono, gvazdikėlių, cinamono.
citrinos sulčių poros šaukštų.
Cukiniją pjaustom kubeliais, jei oda nesumedėjus, jos lupti nebūtina. Užpilame cukrumi ir paliekame keletui valandų, kad ištrauktų sirupą.
Tada verdame dideliame puode cukinijas su sirupu, dedame prieskonius, o kai sutirštės, maždaug po pusvalandžio virimo ant vidutinės ugnies, supjaustome apelsinus riekelėmis.
Pabaigoje, kai drėgmė nugaruos, įpilame/ įspaudžiame citrinos sulčių, kad subalansuotume skonius. Šitą čatnį galima suvalgyti pačiam, nesidalinus su niekuo, tarkim su varškės sūriu ar panyru. O galima sudėti į stiklainius ir padovanoti, kam gyvenimas nesaldus, Kalėdoms.
Ruoškitės Kūčioms. Jei būsite geri, aš paruošiu krevečių receptą rytdienai. Krevetes juk galima per Kūčias valgyti, ar ne? Na, tada pasigaminkite Kalėdoms.
Labai norėčiau šitą postą iliustruoti gausiomis nuotraukomis iš XX a. pabaigos Vilniaus. Savo, deja, bent skaitmeninių, beveik neturiu.
Aš, kaip nevykėlių kartos atstovas, augęs su juostiniu magnitafonu Elfa, kasetniku Vilma, Elektrotechnikos stipriaku ir, žinoma, S90 kolonėlėm, mano kumyro Giedriaus Drukteinio įrašytu asmeniškai man The Cure “Pornography“ albumu į zadrypaną BASF kasetę, Melodija plokštelėm, smaguriavęs bezė pyragaičiais iš Pilies kavinės po 15 kp., šaltmėtiniu likeriu ir ledais iš Vilijos, stūmęs pabėgtas pamokas centrinio pašto kompiuterinių žaidimų “paviljone“, prašęs chrencių, kad nupirktų trainyką alaus iš Rūdininkų, įsikliopinęs Mariją iš Kovo 8-osios g. daugiabučio, dėvėjęs kliošines originalias raudonas Levi’s velvetkes ir maikoną su užrašu flomasteriu ant krūtinės “Aš durnas“, o ant nugaros “bet tu dar durnesnis“, žaidęs sifą niekada nebaigtose vienuolynostroikėse Vito gatvėje, vogęs pomidorus iš vilniečių daržų Rojuje (turbūt nedaug kas žino, kad teritorija prie Bastėjos vadinosi Rojumi ir, esą, ten gyvenęs Vilniaus baziliskas, aha), paveiktas “Vilniaus pokerio“ ir visos Jurgos Ivanauskaitės kūrybos, žinojęs visus Senamiesčio prachodus, kaip aš mylėjau tą miestą… O gal kas pamena, kai dar Černiachovskio aikštė buvo Vilniuje, ten dažnai savo knygas pardavinėjo toks keistas, gal net trenktas senis. Tada jis man buvo senis, dabar gal kitaip pažiūrėčiau į jį. Jis buvo savo lėšomis ant pigaus popieriaus išleidęs keletą savo romanų. Mes su draugu esame ne kartą su juo kalbėję ir netgi įsigiję jo knygų. Tarp jų buvo šizoidinis “Beprotis ir dinozauras“, kuriame, kiek pamenu, autorius Vilnių tapatina su dinozauru, prarandančiu savo dvasią. Panaši siužetinė liniją buvusi ir R. Gavelio romanuose. Ir ką gi? Tas nepavykęs rašytojas teisus – Vilniuje nebeliko dvasios. Tas miestas jau miręs.
Matote tą tįsantį kūnelį? Siaubas, ar ne? Tik milžiniško kalmaro čiuptuvai apraizgę negyvas gatves.
Gerai, kad prisiminiau kalmarus. Kaip tik juos šiandien ir gaminsime vakarienei. Kaip mano mama (taip, pasirodo, ir aš turiu mamą, tiksliau net tris) juos gamindavo tais pertekliniais nepritekliaus sovietiniais laikais. Paprastai ji imdavo:
pusę kilogramo apdorotų, nuvalytų šaldytų (oi ką jūs, šviežių nebūdavo) kalmarų;
porą pomidorų;
saliero šaknį;
svogūną;
visą česnaką;
pusės citrinos sulčių;
druskos (sojos padažo mes dar nebuvo atradę);
prieskonių: gvazdikėlių, pipirų, čili (nuo savęs pridėjau kario);
pusę stiklinės aliejaus.
Svarbiausia gamybos proceso dalis – teisingai supjaustyti daržoves (svogūnus labai smulkiai, česnako skilteles stambiau, nuplikytus ir nuluptus pomidorus – kubeliais, salierą – plonais šiaudeliais)
ir pačius kalmarus. Šiuos būtina atšildyti, kruopščiai nuplauti, kiek įmanoma nusausinti, perpjauti, kad iš varpo formos kūnelio gautųsi išklotinė ir bukąja peilio galo puse nupiešti koordinačių tinklelį ant vidinės kalmaro mantijos pusės:
Tada tą mantiją susukti į standų vamzdelį
ir supjaustyti plonais žiedeliais
Iš pusės kilogramo kalmarų gausis gera krūva balkšvų ilgų kirminų. Juos dar galima palikti kiaurasamtyje virš kriauklės, kad nuvarvėtų drėgmė. Tada maksimaliai įkaitiname aliejų puode arba gilioje keptuvėje (dėmesio! šaudys riebalai), per 4-5 kartus porcijomis kepame kalmarų juosteles. Lygiai 15 sekundžių. Na gerai, gal ir 20, bet nuo ilgesnio terminio apdorojimo, kalmarai virs padangų atraižomis.
Iškeptus kalmarus atidedame, o ten, kur jie kepė, dabar kepiname svogūną, kiek vėliau dedame česnaką, tada pomidorus, išspaudžiame citrinos sultis, kiek patroškiname,
padruskiname, dedam prieskonius, galiausiai – saliero šiaudelius. Sumažiname ugnį po puodu iki minimumo ir troškiname, kol salieras bus aldente, t.y. maždaug 10 minučių.
Prieš pat pabaigą grąžiname į puodą kalmarus, kad pasišildytų padaže. Viskas. Patiekiame su ryžiais.
Po vakarykščio akibrokšto nusprendžiau nebežaisti su likimu, netampyti liūto už ūsų ir nebegroti veganų nervais. Nepuolu dar į kraštutinumus ir negaminsiu šiandien totoriško kepsnio, tačiau veganai šios dienos patiekalo tikrai nevalgytų – jame bus pieno produktų, be to – mielių. O štai mielus vegetarus – prašau prie stalo. Tik, palaukite, pradžiai užkąsiu: kumpis + gorgoncola beigi grilinti baklažanai + humusas.
Dar kartą noriu atkreipti dėmesį: nuotraukos klikabilinės, nesivaržykite, spauskite, užuot naudoję lupas.
Taigi, kaloconės – perlenktos picos su įdaru. Galima daryti ir su mėsa, bet tiek to, pavarom laktovegetarinį variantą. Reikės:
vakar pagimdyto pienių sirupo (bet geriau Cointreau arba Maraschino likerio);
kadangi nei to, nei ano neturiu, naudoju savo atsargas – Vana Tallinn.
Taigi, minkome elementarią mielinę picos tešlą, kol ji kyla – maigoms rikotą šakute, dalinam į dvi dalis. Vieną maišom su kakava, cukrum ir pienių sirupu, antrą – su maltais prieskoniais, pjaustytom datulėm, likeriu.
Kočiojame tešlą į gražius apvalius blynus, dedame ant kiekvieno po įdarą.
Perlenkiame, stengdamiesi išlaužti pusmėnulį, nu xule, neišėjo, tai neišėjo. Šakute užspaudžiame kraštus. Šauname į 200ﹾC įkaitintą orkaitę 15-20 minučių, tiksliau, kol įgaus gražią auksinę spalvą.
Pjaustom, kol dar karštos ir valgom, kol dar karštos. Na kad ir su pienu.
Skanaus, neapsideginkite. Ir kad viskas būtų poromis. Pora akių, pora rankų, pora kiaušų, pora krūtų, Jūs su pora ir pora vaikų.
Kaip liūdna bebūtų, labai mažai dėmesio savo postuose skiriu pusryčių meniu. O taip yra todėl, kad darbo dienomis aš nekenčiu pusryčiauti, nes reikia anksti keltis ir brangi kiekviena miego minutė, kad švaistyčiau laiką prie viryklės. Per išeigines paprastai miegu iki pietų, todėl keliuosi ne pusryčiauti, bet pietauti. Bet kartais pasitaiko išimčių, pavyzdžiui – kai nesimiega. Tada galima pasigaminti net pyragą. Jam prireiks:
~1 kg rūgščių obuolių;
pusės stiklinės cukraus;
stiklinės miltų;
50+30 g sviesto;
1 kiaušinio;
saujos razinų;
saujos pinijų (neturiu, bo brangu, tad naudoju anakardžius);
trupučio cinamono.
Na gerai, tai ne šiaip sau pyragas, o puikusis austriškas štrudelis, toks, kokį šlamšdavo žymus austrų dailininkas Adolfas Šikelgruberis, tepliodamas savo akvareles. Prisitepliojo…
Pradžioje ruošiame tešlą: į miltus įmušame kiaušinį, pilame lydytą atvėsintą sviestą (50 g), žiupsnį druskos.
Minkome standžią it Natalie Portman krūtys tešlą, vyniojame į plėvelę ir atidedame bent pusvalandžiui. Užmeriame razinas. Kol ten ką, tvarkome obuolius: išimame sėklides, nulupame žieveles, supjaustome plonomis skiltelėmis. Maišome jas su nusunktomis razinomis, skaldytais riešutais, maltu cinamonu, cukrumi.
Iš pailsėjusios tešlos kočiojame kuo plonesnį stačiakampį blyną. Šiaip, visai neblogai pabarstyti maltais džiūvėsėliais, aha. Tada dedame obuolių įdarą, paskleisdami kuo ploniau. Tešlos kraštus paliekame tuščius.
Atsargiai suvyniojame, užkamšome visas angas. Paviršėlį aptempame lydytu sviestu.
Ruošinį dedam ant kepimo popieriumi užklotą skardą. Įkaitiname orkaitę iki 180ﹾC ir pašaunam keturiasdešimčiai minučių.
Kol kepa štrudelis, pasiruošiame gėrimą. Čia, mano nuomone, derėtų puikusis indiškasis čajus su masala. Šį gėrimą Indijoje pilsto visur: gatvėse, traukiniuose, šventyklose, pigiuose ir prabangiuose viešbučiuose. Ir visur ši arbata nežmoniškai skani, kainuotų ji 5 ar 50 rupijų. Čajui prireiks: pieno, juodos Asamo arbatos, cukraus, cinamono, gvazdikėlių, kardamono.
Užvirinam pieną, dedame visus produktus.
Maišydami verdame ant silpnos ugnies maždaug 10-15 minučių. O, čia jau ir štrudelis iškepė. Nepamirštame pabarstyti jo cukraus pudra. Arbatą perkošti ir pilti į nedideles stiklinaites – būtent taip čajus tiekiamas indijoje. Saldu ir aromatinga.
Skanaus, mano brangūs arijai ir kiti indoeuropiečiai.
Pasiknaisiojęs internetuose, radau kad Italijoje yra vokiečių gyvenamas autonominis regionas – Trentinas. Šiaip, kaip didelis vokiško vyno ir itališkų desertų mylėtojas, pasirinkau šio regiono meduolį Zelteną. Kas gavosi? Pradžiai – 1990 metų (achtung! dvidešimties metų senumo) rizlingas, su maloniu dyzelino aromatu (išlaikyto rizlingo mylėtojai žino kas tai yra), sodria rūgštele.
O toliau tik konditerinės intuicijos šėlsmas. Nusiperkam:
100 g džiovintų figų;
100 g džiovintų kriaušių;
50 g džiovintų slyvų;
50 g džiovintų abrikosų;
50 g džiovintų datulių.
Šiuos vaisius užmerkiame šaltam vandeny 12 valandų prieš kepdami meduolius. Be to, dar prireiks:
Razinas užmerkiame šiltame vandenyje arba rome 15 minučių. Riešutus užplikome verdančiu vandeniu – paprasčiau nulupti odeles. Migdolai turi būti švarūs!
Visus džiovintus vaisius, išskyrus vyšnias, supjaustome kubeliais, pridedame razinas, 2/3 smulkintų migdolų, cukrų, grūstus ar maltus prieskonius.
Paliekame pastovėti pusvalandį. Tada po truputį beriame miltus. Aš sijojau, nors nesu tikras ar šiam meduoliui to reikėjo. Minkome, kol pajusime, kad galime kočioti ir formuoti tešlą. Šiuo atveju, nieko bendro su krūtimis. Labai patogu kočioti tarp dviejų kepimo popieriaus lapų. Formą meduoliams suteikiame kokią tik šauna į galvą. Dedame ant sviestu sutepto popieriaus. Papuošiame džiovintomis vyšniomis, anakardžiais, likusiais migdolais.
Dedame skardą į iki 180°C įkaitintą orkaitę, kepame 15-20 minučių, kol gražiai paruduos.
Manote, kad ten miltai ant meduolio? Ar koksas? Sako, kad šioje dainoje PJ Harvey dainuoja apie koksą. Aš manau, kad ne, greičiausiai apie Dorseto uolas, kur prabėgo jos vaikystė.
Prieš 12-13 metų teko būti koncerte, kur PJ apšildė Portishead. Tada man, snarglinam pacukui, žinančiam tik vieną jos dainą, atrodė, kad taip ir turi būti. Dabar, žiūrint iš perspektyvos (che che), manau, kad PJ Harvey – galva, kaip pasakytų pikinės liemenės.
Laimingų Naujųjų. Nieko daugiau negaliu Jums palinkėti – tik Meilės. Jei turėsite JĄ, turėsite viską.
Kalėdos. Suviliojame kokią kiaunę pigiais komplimentais ir pigiu vynu, pigiais pažadais apie amžiną meilę.
Kalėdos Kalėdomis, o jau ne už kalnų ir Velykos. Adventas baigėsi, atėjo laikas gerti degtinę ir kitus stipriuosius gėrimus, tad neprošal būtų ir užkandą susigalvoti kokią paprastą ir nebrangią. Ir kad būtų ne tik skanu, bet ir gražu. Ką darome? Ne, ne, netraukiame savo išmaniojo telefono, ibo jis čia nepadės. Tam reikės:
10 kiaušinių (nors ką čia smulkintis, drąsiai imčiau kokį kibirą – kitą kartą nereikės terliotis);
trečdalio stiklinės sojos padažo;
mandarino arba apelsino škūrelės;
imbiero piršto;
poros šaukštų geros puero arbatos (ačiū Dievui, ji nebrangi);
Nepatikėsite, bet kiaušinius reikia išvirti. Tiesiog išvirti, 7 minučių pakaks. Tada ištraukti iš puodo ir atvėsinti po šalto vandens srove. Kaip matote, nieko mirtinai sudėtingo. Tuo tarpu, į vandenį, kur virė kiaušiniai, pilame sojos padažą, suberiame visus prieskonius, druską, cukrų beigi arbatą (mandarino žievelę ir imbierą susmulkinam). Nu tikrai nebus sunku. Beje, sumažiname ugnį iki minimumo.
Kai tik kaiušiniai atvės, traiškome jų lukštus. Nelabai smarkiai, bet ir nelabai gailėdami: kad vidus liktų nepažeistas, o pats lukštas kuo smulkiau sueižėtų. Dabar dedame kiaušinius į verdančią “arbatą“. Uždengiame ir pamirštame porai, o geriau keturioms valandoms. Po keturių valandų išjungiame viryklę, bet kiaušinius puode su “arbata“ paliekame per naktį.
Ryte nuovirą nupilame ir turime rezultatą:
Dabar šiuos kiaušinius galima laikyti šaldytuve gana ilgai, na bent iki artimiausios pjankės. Kai ateis draugas, sakvojažu su buteliais nešinas, pasikvieskime jį prie stalo ir pasiūlykime puikios marmurinės užkandos. Prie kiaušinių labai dera daikono šaknis, pašlakstyta ryžiu actu ir lengvu sojos padažu arba paprastas agurkas, pabarstytas čili milteliais.
Skanaus. Manau, kad šie kaiušiniais ne tik papuoš Velykų stalą, bet ir nustebins artimuosius pikantiška kiaušinio, anyžiaus ir puero derme.
Igelio kulinarinis blogas 