Receptų retrospektyva 1: Megapupos nevegetarams

Aš manau, kad atėjo laikas parodyti tikrąjį savo veidą. Yra receptų mano gyvenime, už kuriuos daugelis jūsų ims manęs nekęsti. Bet aš nesivaikau pigios meilės, nes tie, kurie mane myli, mylės tokį, koks aš nesu, nepaisydami mano kanibalistinių trūkumų. O gal tai visai ne trūkumai – juk viskas šiame gyvenime priklauso nuo požiūrio: kas vienam trūkumas, kitas įvertins kaip privalumą.

Taigi, šiandien – tikrasis aš, nepadailintas, neretušuotus ir necenzūruotas. Pradžiai – nešokiruojanti versija: milžiniškos pupos, surinktos nužudytų gyvūnėlių viduriuose.

Štai jos:

Itin šviežios, išluptos, kaip man prisiekinėjo kruviną ranką ant purvino chalato skverno pridėjęs prekeivis, iš jauno ėriuko pilvo.

Ką su jomis veikti, paklaus manęs žingeidus skaitytojas? Reikia nuplauti, nuvalyti plėves ir odeles ir užmerkti šaltame vandenyje, praskiestame citrinos sultimis bent 20 minučių. Be megapupelių dar pričiupau:

• pusę svogūno;
• nepiktą čili;
• saują petražolių;
• kumino, maltos paprikos, juodųjų pipirų;
• sojos padažo;
• pomidorų ir ryžių garnyrui.

Po 20 minučių mirkymo, perplauname megapupeles ir siauru peiliu arba virtuvinėmis žirklėmis pašaliname šlapimtakius – jie nevalgomi net pupelėse. Pačias pupeles supjaustome stambiau.

Kepame šiuos gabalėlius 2 minutes su gabalėliu sviesto ant labai smarkios ugnies. Kaip identifikuoti, kad ugnis buvo pakankamai stipri? Virtuvė turi būti be gailesčio aptaškyta riebalais.

Kepdami intensyviai maišome. Kai tik pupelės ims išskyrinėti sultis, perdedame jas į pašildytą lėkštę, o likusiuose riebaluose kepiname smulkiai pjaustytą svogūną bei papriką. Paskubėkim, viską reikia atlikti vikriai. Kai tik svogūnas taps permatomas, grąžiname pupeles, barstome kuminu, malta paprika, pilame 2-3 šaukštus sojos padažo. Troškiname dar keletą minučių, išjungiame viryklę, barstome kapotomis petražolėmis ir grūstais pipirais. Patiekiame su ryžiais beigi pomidorais.

Skanaus ir sėkmės iki kito karto.