Kelionė JAV. 4 diena

Ketvirta diena Amerikoje jau brėško, kai mane pažadino rietenų triukšmas. Mano bendrakeleivis naktį susikibo su kaimyniniame motelio numeryje gyvenančiu 150 kg meksikiečiu. Aš nieko blogo apie meksikietį pasakyti negaliu, saldžiai miegojau, jis man netrukdė. O štai mano bendrakeleivį suerzino, esą per garsiai kalbantis telefonu kaimynas, todėl jis nuėjo tildyti. Iš pradžių apsižodžiavo, po to apsistumdė, o galiausiai pažadino visą motelį šūkiais iš F raidės. Laukiau dviejų blogų situacijos scenarijų: a) atvažiuos policija ir mus deportuos iš šalies; b) atvažiuos meksikiečių narkomafija, nukirs mūsų trumpus gringiškus pimpalus, o mus pačius ištirpins rūgštyje. Bet viskas baigėsi laimingai: meksikietis užsimetė meto ir užmigo, bendrakeleivis įkalė eilinį puslitrį vadiaros, o aš užsisakiau puikius kaimietiškus pusryčius šalia esančioje cafecito.

Paprasčiausi huevos rancheros su bulvėmis, pupelėmis, tortilja ir daug čili padažo – sotu, skanu ir pigu.

Pusryčiaudamas susiplanavau maršrutą: El Malpais nacionalinis parkas Naujojoje Meksikoje, Suakmenėjusio miško (Petrified forest) nacionalinis parkas Arizonoje, nakvynė Flagstafe, didesniame mieste prie Didžiojo Kanjono.

https://goo.gl/maps/NSMuyojjiex

Nuvažiuota apie 700 km per dykumas, truputį daugiau, nei planuota, nes iš pirmo karto navigatorius nusiuntė ne į El Malpaisą, o kažkodėl į San Rafaelio miestlį, teko apie 30 km grįžti.

El Malpais ispaniškai reiškia bloga žemė ar bloga vieta – badland, vienu žodžiu, dykynė. Patekimas į šį parką nemokamas. Užsukome į lankytojų centrą, maloni darbuotoja paaiškino kaip nuvažiuoti iki gražiausių vaizdų. Štai tokių pvz.:

Arba tokių – visas slėnio vaizdas.

Su komentarais

Labiausiai mus viliojo natūrali arką tarp uolų. Va tokia:

arba kitu kampu

Truputį pasivaikščiojome, išbaidžiau senuką su kemperiu prisistatęs rusu. Be jo ir keleto varnų aplinkui nebuvo nieko.

Grįžtant į greitkelį, sutikome elnių bandą. Važiuojant greitai, labai nesunku partrenkti juos, juoba, kad pakelės pilnos sumaitotų lavonų.

Grįžome į greitkelį ir iki pietų pasiekėme Naujosios Meksikos ir Arizonos sieną.

Saulei esant zenite atvažiavome į Suakmenėjusio miško nacionalinį parką. Lankytojų centre nusipirkome leidimą. Dėmesio! Leidimas kainuoja 80 USD, galioja metus vienam lengvam automobiliui (faktiškai iki 5 žmonių) beveik į visus JAV nacionalinius parkus. Perkant atskirai, įvažiavimas į kiekvieną parką kainuoja 30-50 USD. Taigi, jei lankote JAV ne gimines Čikagoje ir ne Walmartą prie JFK oro uosto, šis leidimas tikrai apsimoka.

Dabar apie Suakmenėjusį mišką, kuris visai ne miškas, o saulės deginama dykuma. Joje pilna prieš milijonus metų suakmenėjusių medžių kamienų.

Yra neblogas mažas muziejus lankytojų centre.

Visa kelionė vyksta automobiliu (kaip ir visuose JAV nacionaliniuose parkuose), įvažiuojama pro vienus vartus ir maždaug už 40 km išvažiuojama kitoje vietoje. Įdomesnės vietos pažymėtos, o prie ypatingai gražių vietų reikia eiti pėsčiomis keletą kilometrų. Rinkti fosilijų šiukštu negalima – baudos tūkstantinės ir kalėjimas. Nu, čia savaime aišku, ar ne?

Taigi, įvažiavus į parką pro šiaurinį įvažiavimą nuo 40 greitkelio, atsiveria gražūs vaizdai į dykumą.

Važiuojant į pietus, peizažas keičiasi ir ima gniaužti kvapą nuo vaizdų.

Pakelėje yra keletas archeologinių radimviečių. Labiausiai įspūdį padarė Newspaper Rock – Žinutė ant akmens, palikta senovės žmonių piešinių pavidalu.

Sustojome nuostabos apimti gana plačiame slėnyje, kuris priminė Marso peizažą (dėmesio! pritildykite garsą, nes nuo vėjo kamera labai šnypščia)

Bet visiškai kojas pakirto vaizdai vietoje, vadinamoje Blue Mesa (Mėlynas Stalas ar Mėlyna plynė). Iki gražiausios vietos nėra kelio, reikia eiti pėsčiųjų taku. Automobilį paliekame aikštelėje.

Ir einame apie valandą takeliu, o aplink Tatuino planetos peizažas.

Filmuoti nelabai gavosi, ten pučia stiprus vėjas, kameros mikrofonas neišneša.

Apsvaigę nuo vaizdų, kupini įspūdžių vakare pasiekėme Flagstafą, apsistojome švariame motelyje pas indusus, o valgyti prisipirkome išsinešimui Chipotle užeigoje.

Diena buvo tikrai vykusi. Nom nom nom.

 

Kiauliena meduje

Per tą laiką, kol nerašiau, teko ruošti maistą bendradarbiams viena ar kita proga. Štai, keleto mėnesių senumo receptas, pagal kurį penėjau kolegas alaus iškyloje į gamtą. Dvidešimčiai žmonių pamaitinti buvo įsigyta:

• 5 kg kiaulienos nugarinės su oda, riebalais ir kaulu, supjaustytos delno dydžio ir dviejų pirštų storumo gabalais;
• 0.8 l medaus;
• 0.5 stiklinės aliejaus;
• keleto didelių šaukštų rūkytos paprikos miltelių;
• šaukšto čili miltelių;
• keleto galvų česnako.

Medų, jei susicukravęs, tirpinam dubenyje virš karšto vandens vonelės, maišom su aliejumi.

Beriam prieskonius.

Ir trintą česnaką.

Turime marinatą. Atkreipiu dėmesį, kad druskos nereikia.

Dideliame inde, pvz. kibire, dėliojame sluoksnį mėsos.

 

Tepame marinatu, dedame kitą sluoksnį mėsos ir t.t. iki pabaigos.

Marinuojame per naktį. Kitą dieną važiuojame į gamtą, kuriame ugnį kepsninėje, sulaukiam daug žarijų, dedame mėsą ant grotelių, pabarstome druska, kepame 10-15 minučių.

Ir užgeriame skaniausiu alumi. Išduosiu paslaptį: man šią vasarą skaniausias –