Jautienos išpjova

Man nuolat nesiseka su gera mėsa: tai mane apgauna turgaus mėsininkai, tai iškepu padangos konsistencijos steikus, tai dar kas nors. Tuoj gudručiai ims komentuoti: o ką tu padarei, kad tau pasisektų? Padariau – nusipirkau iš ūkininko šarolė telyčios išpjovą, dar prakutėlių vadinimą tenderloiną. Iškart sakau, kad geras steikas gali gautis tik iš geros mėsos, todėl svarbu rasti patikimą ūkininką. Normaliame pasaulyje mėsą žmonės miestuose perka iš mėsininko, bet Vilniuje nesu sutikęs nei vieno padoraus mėsininko: arba griobani hipsteriai su neadekvačiom kainom, arba sovietinio kirpimo turgaus sukčiai. Todėl skipinu mėsininkus ir perku tiesiai iš šaunaus ūkininko.

Dabar apie pačią išpjovą: kažkas ims šaipytis, esą išpjova – lepių poniučių steikas: be riebalų, sveika ir be skonio, o tikri vyrai raito riebius sirloinus, ribajus ar T-bounus. Šįkart ėmiau ir keletą T-bounų – steikų su kaulu. Juos kepiau ant anglių lauke ir nieko ten mandro nebuvo: druska ir pipirai prieš kepant, 5 minutės iš vienos pusės, 4 – iš kitos, vyniojam į foliją ir, palaukę 15 minučių valgom po vaiskiu spalio pabaigos dangumi. O štai kepti išpjovą – rizikuojame nemenkos vertės mėsos gabalu, todėl ruošiamės atsakingai.

Imame išpjovos kilogramą.

Stop, stop, stop… Kas čia per baltos plėvės? Su jomis mėsa bus kaip vidpadis. Kaip minėjau, pirkau mėsą iš ūkininko, ne iš mėsininko, o ūkininkai žmonės paprasti, atpjauna gabalą ir viskas. Plėves ir riebalus labai aštriu peiliu teks išpjaustyti pačiam. Arba mokėkite mėsininkui.

Va, dabar kiek geriau. Kaip pirmam kartui sueis.

Kitas svarbus aspektas – mėsa turi būti brandinta bent dvi savaites. Todėl šiuolaikiškas ūkininkas mėsą parduoda vakuumuotą, be sąlyčio su oru, o mes savo ruožtu laikome tokią mėsą tas kelias savaites šaldytuve. Per tą laiką mėsoje esantys enzimai suminkštins ją. Šviežios skerdienos nerekomenduoju.

Paliekame sutvarkytą mėsą valandai kambario temperatūroje, nusausiname drėgmę popieriniu rankšluosčiu. O per tą laiką pasiruošiam ingredientus garnyrui: bulves, pastarnoko šaknį, didelį svogūną ir keletą grybų. Taip, šampinjonai idealiai tinka. Mano kuklia nuomone miško grybai turi per stiprų aromatą ir nedera su išpjova.

Būtinai atsidarome dekantuoti du butelius ryškaus tanininio vyno: išgeriam taurę ar dvi kol gaminame, taurės reikės padažui, o prie gatavo patiekalo jau tikrai reikės antro butelio.

Mėsą reikėtų truputį pamarinuoti: šlakelis kokybiško alyvuogių aliejaus, žiupsnis rupios druskos ir keletas žiupsnių grūstų juodųjų pipirų.

Sumaišome, kruopščiai aptepame mėsą iš visų pusių ir paliekame dar 20 minučių kambario temperatūroje.

Per tą laiką galima orkaitėje išsikepti arba gruzdintuvėje pasigruzdinti bulvių. Kol ten jos kepa, ateina laikas kepti mėsą. Visų pirma, įkaitiname orkaitę iki 275°C. O ant viryklės įkaitiname plieninę arba ketaus keptuvę su trupučiu alyvuogių aliejaus ir kepame mėsą ant gana aukštos kaitros po 4-5 minutes iš visų pusių, kad mėsos sultis uždarytume viduje.

Siūlau viską aplinkui apdangstyti popieriniais rankšluosčiais, nes riebalai šaudys ir taškysis. Mėsa turi gražiai apskrusti.

Būtų galima mėsą dėti su visa keptuve į orkaitę, bet mums prireiks tų riebalų padažui. Todėl perkeliame mėsą į karštą skardą ar kitą karščiui atsparų indą, statome į įkaitintą orkaitę, smeigiame orkaitės termometrą taip, kad jutiklis būtų pačiame mėsos gabalo centre. Kepame kol termometras rodys 50°C mėsai su krauju, 53°C medium kepsniui, 55°C – well done kepsniui. Turėkite omenyje, kad po kepimo mėsą suvyniosime į foliją ir palaikysime 10-15 minučių ir per tą laiką vidinė temperatūra kils ir pasieks reikiamas reikšmes (55, 57 ir 60 atitinkamai).

Kol kepa, labai greitai ruošiame padažą (nespėjau fotografupti): smulkiai pjaustom pastarnoką, svogūną ir apkepame po mėsos likusiuose riebaluose. Dedame plonais griežinėliais pjaustytus grybus, pakepame keletą minučių, pilame 100 ml raudono vyno, troškiname, pasūdome, pilame šlakelį Vursterio padažo. Troškiname, kol išgaruoja drėgmės perteklius.

Kaip minėjau, mėsą išėmus iš orkaitės reikia palaikyti folijoje ir tik tada pjaustyti nykščio storumo riekėmis.

Tiekiame su bulvėmis ir grybų padažu. Tadam!

Gyvenime nebuvau valgęs švelnesnės su sultingesnės mėsos. Pagal konsistenciją ji netgi panašesnė į putėsius nei kepsnį.

Na o prie vyriško maisto turi būti ir vyriška muzika. Atradau šią grupę prieš keletą metų ir kuo daugiau klausau, tuo labiau jie man patinka. Į jų koncertą tikrai eičiau. Jie gali būti romantiški, linksmi, brutalūs, profesionalūs arba beviltiški

Greitai atsirandantys ir greitai dingstantys mėsainiai

Turbūt kiekvienam yra žinomas nevilties jausmas, kai nori valgyti čia ir dabar, o niekas neparuošta, aplinkinėse gatvėse nėra greito maisto (tiesą sakant, Vilniuje ir šiaip sunku surasti skanų greitai maistą už katalikišką kainą) ir skristi į Londoną žuvies ir čipsų nebėra jėgų. Yra būdas kaip tai išspręsti. Bėgam į šalia esantį prekybos centrą ir per dvi minutes apsiperkame:

• iki kilogramo faršo; geriausia būtų faršą daryti pačiam, bet laiko juk nėra; imam jautienos, bet aš renkuosi kalakutieną;
• keletą plastikinių pomidorų;
• vazonėlį nitratinių salotų;
• raudoną svogūnas;
• šviežių bandelių su sezamu (galima ir specialių mėsainiams);
• geros meksikietiškos konservuotos salsos su chalapeniais (gerai bet koks mėgstamas padažas, net majonezas ar grietinė);
• šviesaus alaus arba kolos;
• namuose visada turi būti: druskos, rūkytos paprikos miltelių, balzaminio acto, raudonėlių.

Maišom faršą su prieskoniais, saikingai pasūdome, pilame šlakelį acto. Yra daugybė mandrų mėsainių kepimo būdų, bet mes neišsidirbinėjame, nes esame alkani. Imame keptuvę ir voila!

Lipdome paprastus apvalius, šiek tiek suplotus kotletus (mano raudoni nuo paprikos, ne nuo permanganato). Kepame iš kiekvienos pusės po 2-3 minutes. Išimam į gilią lėkštę ir uždengiame kita, kad mėsainių viduryje esanti mėsa daeitų (nežinau kito žodžio mėsos ar mėsainio gamybos proceso pabaigai apibūdinti). O per tą laiką raikom bandelę ir pjaustome daržoves.

Mėsainį gausiai aptepame padažu.

Apdedame, daržovėmis. Įsipilame alaus ar kolos…

Kertam, kad dribtų padažas, seilės ir kiti skysčiai. Bendro vaizdo nespėjau nufotografuoti, nes bijojau, kad liksiu be mėsainio – jie išnyko daug greičiau nei buvo pagaminti. O gaminimas truko vos 15 minučių.

Desertui… aš būsiu padla ir pareklamuosiu kepyklą, kuri verta, kad ją aplankytų daugiau žmonių. Priešais Basanavičiaus gėlių turgelį, kitoje gatvės pusėje kieme slepiasi nedidelė kepyklėlė klaikiu pavadinimu Conditus.

Ten galima rasti labai skanių pyragų už juokingą kainą. Jei atvirai, aš stebiuosi kaip jie išgyvena, nes kiek ten užsuku, taip nebūna lankytojų. Ten net kava nekainuoja euro. O už morkų ar moliūgų pyragą aš galėčiau pamasažuoti kepėjai pėdas – tokie jie skanūs.

 

Skuboti načios nelauktiems svečiams

Ką tik pasibaigė atostogos, bet apie jas – kitame įraše. O dabar – apie tai, ką gaminau, kai netikėtai į svečius užsuko Byvis ir Tešlagalvis. Kad jiems įtikčiau, pavariau načios su jautiena ir pupelėmis.

Man reikėjo:

• 800 g maltos jautienos;
• skardinės pupelių;
• poros morkų;
• svogūno;
• česnako;
• čili pipirų;
• skysčio ir sėklų iš pomidorų – minkštimas suėjo salsai;
• prieskonių: kalendros, kumino, rūkytos paprikos, druskos;
• didelio pako kukurūzų traškučių.

Truputyje aliejaus pakaitinau maltus ir grūstus prieskonius.

Po poros minučių apkepinau svogūną, smulkintą česnaką ir smulkintus čili, vėliau – faršą, po keleto minučių pridėjau tarkuotas morkas, dar po poros – pomidorų sėklas su sultimis. Galiausiai – nusunktas pupeles.

 

Mėsa troškinosi o aš ruošiau salsą: pomidorų minkštimas, smulkiai pjaustytas nedidelis svogūnas, čili, pusės laimo sultys, druska, kuminas, raudonėlis, aliejaus šlakelis.

 

Štai ir padažas gatavas.

Serviruojame stalą Byviui ir Tešlagalviui, jei jie atsinešė alaus, žinoma.

 

Valgėme traškučiais semdami padažą. Man šis patiekalas šiaip sau. Bet Byviui ir Tešlagalviui suėjo.

Ai, dar ačiū Pupkiui už vasarinį tamsųjį alų.

Šiandienai – viskas. Iki kito karto.

Naujametiniai pietūs – steikas su smidrais

Susikaupė daug receptų, kuriais norėčiau pasidalinti su pasauliu. Sužinojau įdomių dalykų apie maisto ruošimą, dalykų, kurių nevalia slėpti nuo aplinkos. Vienas iš dalykų – kaip vykusiai iškepti mėsą. Ačiū Harvardo paskaitoms. Tarp kitko, esu kepęs mėsą ne kartą, tačiau dabar itin patogus ir skanus būdas. Mums reikės… Nebus šiandien tradicinio sąrašo, pakanka tik geros mėsos. Na, tarkim jautienos nugarinės. Ją reikėtų nusipirkti keletą dienų prieš ruošimą ir palaikyti šaldytuve, kad mėsa pabręstų. Keletą valandų prieš kepimą, mėsą išimame iš šaldytuvo, supjaustome skersai raumenų skaidulų, pabarstome druska, patepame alyvuogių aliejumi ir paliekame kambario temperatūroje. Čia tam, kad ant keptuvės mėsa iš šaldytuvo nepatirtų šoko.

 

Pusvalandį prieš kepant mėsą, nuskutame pora bulvių (jei vasara, net neskutame), nuplauname jas, supjaustome juostelėmis, pabarstome druska, pašlakstome aliejumi ir kepame 200°C įkaitintoje orkaitėje kol bus tinkamos valgyti taip, kaip mes mėgstame. Likus 10 minučių iki kepimo pradžios, dedame smidrus į pasūdytą verdantį vandenį, verdame ant silpnos ugnies 7-8 minutes, o tada perkeliame į dubenį su ledu.

 

Aha, aš juos perviriau vos 2 minutes, o viršūnės nubyrėjo.

Na štai atėjo laikas kepti mėsą. Įsidėmėkite, kad mėsą virš 70% sudaro vanduo, ir kuo ilgiau ji kepama, tuo daugiau jo išgaruoja, tuo sausesnė ir kietesnė mėsa lieka. Kita vertus, kuo trumpiau kepama mėsa, tuo didesnė tikimybė valgyti ją žalią. Aš nei to, nei ano nenoriu, todėl renkuosi tarpinį variantą. Jūsų žiniai, steikai, pagal iškepimą, grubiai skirstomi į raw, medium ir well done. Kad pavyktų medium stiliaus steikas, pradžiai įkaitiname sausą keptuvę. Gerai taip įkaitiname, kiek leidžia techniniai jos parametrai. Tada dedame keletą mėsos gabalų ant jos ir nejudiname kokias dvi minutes.

 

Maždaug po 2 minučių apverčiame ir kepame dar minutę. Jei turite tam tinkamą termometrą, smeigiame galu į mėsos gabalo centrą – turi rodyti apie 57°-60°C. Viskas, laikas nuimti mėsą nuo keptuvės į pašildytą lėkštę ir, uždengus, palikti 10-15 minučių. Per tą laiką temperatūra mėsos gabalo centre susilygins su pakraščio temperatūra ir mėsa bus visiškai paruošta.

 

 

Kol tai vyksta, į keptuvę, kurioje kepėme mėsą ir, kurioje liko riebalų ir kitokių kancerogenų, pilame 100 ml raudono vyno bei keletą lašų balzaminio acto ir, maišydami, pakaitiname, kol padažas sutirštės.

 

Patiekiame mėsą apšlakstyta šiuo padažu su smidrais, keptomis bulvėmis ir raudonu neįkyriu primityviu vynu. Pipirais pasibarstome dabar, nors galėjome ir keptuvėje

 

Kas blogai mato po Naujųjų Metų sutikimo – skanaus.

 

Mėsa minkšta ir be kraujo pėdsakų, ko mes ir siekėme.

Išradinga jautiena a la apmulkintas pirkėjas

Liūdna tiesa Lietuvos prekybinėje erdvėje: apipisk artimą savo ir tolimą savo, nes tolimas prisiartins ir apipis tave. Nesigilindamas į socialinius, etinius ir moralinius išvedžiojimus, tik konstatuoju faktą, kad pirkėjas nuolat turi būti budrus ir įdėmiai žiūrėti ką perka. Jei pardavėjui pavyko apmulkinti pirkėją, vadinasi kaltas pirkėjas. Čia tik perfrazuoju pusmečio senumo tūlo taksistų profsajungos vadeivos pareiškimą, davusį interviu kažkokiam TV oficiozui. Ir man visai nėra keista, kad šioje plotmėje mes lietuviai žymiai artimesni rytiečiams, nei Europai. Kas lankėsi tikrame Rytų turguje man pritars: ара, ара, мамой клянусь, я тебя не обману, best kvality, spešialy for jū.

Apie ką aš čia? A, pirkau turguje jautienos kumpį kepsniams, aklai pasitikėdamas pardavėja. Namuose paaiškėjo, kad mėsa kepsniams toli gražu netinka, nes nupjauta ne nuo kumpio, o nuo seno jaučio kojos. Ką gi, nurijęs nuoskaudą, nusprendžiau mėsą ištroškinti. Ir, žinote, rezultatas pranoko lūkesčius. Netgi apsidžiaugiau, kad buvau išdurtas, nes ši jautiena tiesiog tirpo burnoje. Viskas, ko reikėjo – truputis smekalkos ir:

• tsakant, mėsos apie 800 g;
• svogūnų;
• česnakų;
• citrinos;
• rozmarino;
• žagrenio aka sumacho;
• alyvuogių aliejaus;
• druskos, pipirų;
• jei yra galimybė – sauso balto vyno taurės (virtuvės dogmatikai dabar mane nudėtų: kaip? baltas vynas su jautiena? jokiu būdu! Bet man, kažkodėl, atrodo, kad čia baltas labiau tinka).

Supjaustome mėsą delno dydžio kepsniais ir apkepame ant vidutinės ugnies alyvuogių aliejuje, pabarstydami juodaisiais pipirais ne ilgiau kaip po 1 minutę kiekvieną pusę. Tik tiek, kad mėsos poros užsivertų. Dedame mėsą į karščiui atsparų indą, geriausia – molinį, pasūdome, metame nepjaustytus svogūnus, neluptas česnako skilteles, rozmarino šakeles,

užtarkuojame citrinos žievelę, pabarstome žagreniu. Pilame vyną, jei jo neturime – išspaudžiame truputį citrinos sulčių.

Jei indo, kuriame troškinsime mėsą, dangtis hermetiškas – ok, jei ne, viską standžiai ir kruopščiai suvyniojame į kepimo popierių, kad neliktų jokio plyšelio, ir, oba, kišame į iki 150ﹾC įkaitintą orkaitę.

O tada pamirštame visa tai 3-4 valandoms. Į pabaigą ant viršaus užmetam buvlių ketvirčių.

Kemšame, kol karšta. Kažkaip nufotkinti mėsos nepavyko, bet, мамой клянусь, самый нежный мясо.

Skanaus, ir nesileiskite apipisami.

Žlugę lūksečiai su kepta jautiena

Sulaukęs Jūsų komentarų, pasiryžau įsiklausyti į Jūsų nuomones ir pagaminti ką nors, gelbstintį nuo speigo. Ir dar ką nors prie alaus. Na ir saldaus, be abejo. Galvoje gimė keletas receptų. Susidariau pirktinų produktų sąrašą, apsirengiau šilčiausią striukę, apsimoviau vilnones kojines ir jau buvau bepatraukiąs į turgų. Tik paskutinę akimirką susizgribau, kad piniginė tuščia. O dar iki atlyginimo visas savaitgalis. Atleiskite, brangieji, kad nuvyliau Jus, teks receptų įgyvendinimą atidėti. Viliuosi, kad ilgainiui jie nepraras savo aktualumo. Na o šiandien, gaminsime patiekalą iš to, ką turime po ranka.

O po ranka kaip tyčia papuolė:

• augintinio* kryžmė;
• keletas pievagrybių;
• šakelė rozmarino, grūstų pipirų, alyvuogių aliejaus.

* ar žinote, kad pornoaktorės (-iai), prasimanydamos (-i) sau slapyvardžius, vietoj vardo naudoja pirmojo augintinio vardą, vietoj pavardės – gatvės, kurioje gyvena, pavadinimą. Tokiu būdu, aš tapčiau Lyru Daukantu, che che, o Jūs?

Kadangi mano augintinis – jautis, tai jo kryžmę supjaustau delno dydžio gabalais. Įtrinu pipirų ir alyvuogių aliejaus mišiniu, užmetu ant viršaus rozmarino šakelę ir palieku marinuotis valandą dvi. Prieš kepdamas, pievagrybius irgi truputį palaikau prie mėsos ir pabarstau druska.

Įkaitinu orkaitės grilį iki 250ﹾC, dedu mėsą bei grybus ant folija išklotų grotelių ir kepu kokių 20 minučių. Grybus, tiesa, išimu po kokių 7 minučių.

Valgyti galima su marinuotais chalapeniais ir raugintais kopūstais.

Skanaus.

Beje, gal pamenate istoriją, paporintą rudenį, apie keistą Jonavos kampelį? Tai neseniai viena Jonavos rajono seniūnija susigalvojo sau herbą. Kuris variantas Jums gražesnis?

Guliašo sriuba darganotoms dienoms

Specialiai Nijajui mėsiškas receptas. Kad nesušaltų ir nemirtų badu misdamas picomis ar tirpiomis sriubomis.

Noriu pranešti Jums naujieną: guliašas nėra troškinys, bent jau Vengrijoje. Sako, kad ir čaNACHai nė karto ne troškinys, o tiršta sriuba. Gal kas norit pasiginčyti? Apie čanachus gal kada kitą kartą.

O guliašo sriubai prireiks:

• iki 1 kg jautienos nuo šlaunies;
• poros gerų paprikų;
• pomidoro, jokiu būdu ne plastikinio;
• svogūno;
• šaknų: morkos, saliero, pastarnoko;
• česnako;
• balzaminio acto arba sauso raudono vyno;
• prieskonių: saldžios paparikos miltelių, aitrios paprikos miltelių (ne čili) – po gerą šaukštą, kmynų – pusę saujos, lauro lapų, raudonėlių;
• aliejaus, druskos.

Prieskoniai iš arčiau

Viskas paprasta: didelėje keptuvėje įkaitiname aliejaus, kepame graikinio riešuto dydžio gabalėliais supjaustytą mėsą, pabarstome druska, kai apskrunda – pridedame žiedais pjaustytus svogūnus, kiek palaukę – šiaudeliais pjaustytas paprikas, sumažiname ugnį, kepiname keletą minučių.

Tada beriame prieskonius, išmaišome, pilame vandens, sultinio arba raudono vyno. Kokį litrą. Dedam neluptą česnako galvą, uždengiame ir troškiname ant silpnos ugnies apie valandą.

Po valandos išsikviečiame pomidorą. Maniškis gyvena šaldiklyje.

Supjaustom jį į guliašą. Jei nenaudojom vyno, pilam keletą lašų balzaminio acto. Tada dedame šakneles, pjaustytas kaip kam patinka. Patroškiname dar 20-30 minučių.

Per valandą su viršum jautiena puikiai išsitroškino, pasidarė minkštutėlė. Tiekiame guliašą su grietine.

Kvapnu, sodru, sotu, stipru, karšta, vyriška. Skonio gama itin turtinga. Seniai taip stipriai buvau valgęs. Skanaus.

 

Patriotiška Stroganovo jautiena

Mes kalbėjome kada apie patriotizmą? Ką gero ar blogo galime apie jį pasakyti? Ar aš esu patriotas? Iš esmės – taip. Bet kas yra esmė? Xujita, štai kas. Kažkada mano dievinamas pedikas Oskaras Vaildas pasakė, kad “patriotizmas – pašlemėkų dorybė“ (pažodžiui “patriotism is the virtue of the vicious“). Ir negaliu nesutikti. Bet ir argumentų neturiu, kodėl sutinku. Štai turime taurų/ plikagalvį gražuolį (the bold/ bald and the beautiful) Lietuvos patriotą Algį Greitai. Konservatorių, jajibu. O iš esmės – jis tik paprastas padugnė. Ir visai ne dėl Radioshow, ne dėl blevyzgų, ne dėl peliuko vaidmens. Ne, jis sumautas menkysta, lakantis iki žemės graibymo, kovojantis donkichotas su neegzistuojančių solomonų malūnais. Arba va kitas patriotas – Buškevičius, tviskantis kalėjimo paniatkėmis.

Ne, nemyliu aš Lietuvos, bet ne dėl ekonominės ar socialinės įtampos, tvyrančios mūsuose. Tiesiog nemyliu, kaip sakė profesorius Preobraženskis, proletariato. Nemyliu karingųjų patriotų. Man būna baisiai gėda (ar žinote tą jausmą, kai gėda už kitus?), kai patriotiškai kas nors aiškina užsieniečiams apie mūsų valstybę nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Arba koks nivjibenas lietuviškas krepšinis.

Žinote ką, dėjau ant žalvarinių žiedų, ant sutartinių ir gintarinių dantų protezų. Gaminsiu šiandien kažką rusiško, oba. Reikės:

• ~0,5 kg jautienos kumpio;
• dviejų svogūnų;
• 200 g grietinės;
• šaukšto pomidorų pastos;
• saujos miltų;
• druskos, pipirų;
• žalumynų.

Pradedam nuo mėsos. Jautiena – privaloma. Kumpis tinka idealiausiai, bet galima ir nugarinę, jei negaila jos troškinti. Mėsą supjaustome skersai raumenų skaidulų delno didumo gabalais. Tada juos gerai sudubasinam. Plaktuku, kirvuku arba kaip aš – kumščiais.

Po susidorojimo, pjaustom mėsą plonomis juostelėmis. Maždaug taip:

Toliau, gerai įkaitiname aliejų keptuvėje, apvoliojame jautienos gabalėlius miltuose ir kepame juos 2-3 minutes, kad užsidarytų mėsos poros. Nedrįskite kepti ilgiau – turėsite kramtyti padangas.

Mėsą išimame į pašildytą lėkštę, o riebaluose kepiname plonais pusžiedžiais pjaustytus svogūnus.

Po poros minučių grąžiname mėsą į keptuvę, dedame grietinę, truputį pomidorų pastos.

Sumažiname ugnį iki minimumo, išmaišome, truputį pasūdome, papipiriname, uždengiame dangčiu ir troškiname 20-30 minučių.

Kol jautiena troškinasi, kepame bulves. Orkaitėje, keptuvėje, lauže ar net fritiūrinėje – kaip kam patinka. Po pusvalandžio patiekiame troškintą jautieną su keptomis bulvėmis, raugintais agurkais ir šviežiais pomidorais. Būtinai pasibarstome šviežiomis petražolėmis.

Skanaus, mano mielieji. Minkštesnės ir sultingesnės jautienos valgėte nebent Argentinoje. Aprasojęs degtinės stiklelis būtinas prie patiekalo. Nes kaip sakė jau minėtas profesorius Preobraženskis, “холодными закусками и супом закусывают только недорезанные большевиками помещики. Мало-мальски уважающий себя человек оперирует с закусками горячими“.

Kuklus rankų darbo kebabas

Dar vienas paprastas kebabo receptas Jūsų dėmesiui. Viskas daroma rankomis, jokių pusfabrikačių, jokių zagatofkių. Geriausia, žinoma, kepti jį ant žarijų, bet neblogas ir orkaitės grilyje. Reikės:

• 700-800 g jautienos kumpio;
• 2 svogūnų;
• keleto skiltelių česnako;
• pusės laimo ar citrinos;
• acto;
• druskos;
• žalumynų: kalendros, petražolių, baziliko (pastarojo neturėjau);
• prieskonių: maltų kalendros sėklų, chmeli suneli, čimichuri, čili miltelių, maltų juodųjų pipirų (pasirinkimas Jūsų, bet kalendra ir čili – būtini);
• garnyrui: pomidorų, agurkų;

• padažui: jogurto, česnako, alyvuogių aliejaus;

Pražioje kapojame mėsą smulkiais gabalėliais. Labai smulkiais gabalėliais.

Kas tingi, gali malti mėsmale, bet tai laža. Taip pat ir vieną svogūną mala tinginiai, o džigitai tarkuoja tarka. Tada maišom tarkuotą svogūną, kapotą mėsą, prieskonius, citrinos sultis, šaukštą acto, druskos žiupsnį.

Viską išminkom ir, uždengę plėvele, dedam į šaldiklį pusvalandžiui. Kodėl į šaldiklį? Kai faršas staigiai ir smarkiai atvėsta, jį lengva formuoti ir mauti ant iešmų, va taip, dubynos jūs.

Kol faršas vėsta, marinuojam vieną svogūną: supjaustom pusžiedžiais, perplaunam keletą kartų šaltu vandeniu, pašlakstom actu, pabarstom druska ir čili milteliais.

Kai faršas atvės, formuojame dešreles ir maunam ant iešmelių. Jei kepame orkaitėje, dedam ant popieriumi užklotų grotelių.

Šaunam į 200°C įkaitintą orkaitę. Kai paviršius apskrus – apverčiame. Ne skardą, jomajo, o kebabus.

Tiekiame su daržovėm, žalumynais, padažu ir lavašu.

Beje, vienas lavašas pirktinis, kitas – keptas namuose. O kaip? Vanduo ir miltai, viskas. Skanaus. Štai, silpnaregiai, kaip kebabą vynioju pats sau:

Geros dienos.

Veršelio uodega su salieru

Kažkada seniai seniai žadėjau papostinti troškintos jaučio uodegos receptą. Čia kaip tik pasitaikė proga įsigyti veršelio uodegą už juokingą 2 lt kainą, tai nusprendžiau sužaisti, nepasiant to, kad, be jokios abejonės, šį patiekalą geriausia gaminti gamtoje. Prireiks:

• Jaučio arba veršelio uodegos;
• saliero šaknies;
• svogūno;
• morkos;
• keleto skiltelių česnako;
• marinuotų pomidorų;
• nedidelio gabalėlio šoninės;
• taurės vyno, geriau sauso balto; aš užsidirbau tik sausam neaiškios spalvos cheresui;
• juodųjų pipirų.

Susipjaustom uodegą per narelius – sunku nebus.

Visa kita – kaip patinka, tik pomidorus paliekam nepjaustytus. Uodegą su šonine paskrudiname truputį gausiai pabarstydami grūstais pipirais.

Tada pridedame daržoves, apkepiname kol suminkštės, užpilame taure vyno, sudedame pomidorus, sumažiname ugnį iki minimumo.

Druskos nereikia, nes tiek šoninė, tiek pomidorai pakankamai sūrūs. Dabar uždengiame ir ant minimalios ugnies troškiname nejudinadami iki valandos, jei jaučio uodegą, iki 45 minučių – jei veršelio. Prieš pabaigą pasibarstome kapotu česnaku, jei turime – žalumynais ir grūstais pipirais. Ir silpnaregiams iškart:

Patiekalas gana riebus, tad užgerti rekomenduočiau stipriu alkoholiniu gėrimu. Na kad ir geru chereso brendžiu. Beje, patiekalas naudingas moterims vyresnėms nei 40 metų kaip profilaktika prieš osteoporozę.