Baltojo alaus degustacija su liuliais

Turėjome tamsaus ir šviesaus alaus degustacijas. Atėjo laikas ir kvietiniam alui. Bet kad nereikėtų gerti ant tuščio skrandžio, ruošiame kažkokią užkandą. Žiūrime ką čia turime…

Fui, koks smirdantis! Ne ne ne, sūris prie kvietinio alaus netiks.

Gal…

Apžiūrėkime iš arčiau

Gal ir nieko, bet daug vargo. Gal geriau tiesiog kiaulė? Pavyzdžiui kokie 3 kg rinktinės liesos nugarinės ant 10-12 žmonių. Planuojame liulia kebabą. Pradedame pjaustyti. Iš pradžių – plonais griežinėliais.

 

Aha, po to – plonom juostelėm.

Po to – mažais, labai mažais kubeliais.

Turbūt daugelis susižavės tokiu primityviu faršo gaminimo būdu, bet patikėkite, malti mėsos negalima. Gautą faršą maišome su prieskoniais: kuminu, chmeli-suneli, čili milteliais, raudonėliu, kalendra.

Nededame druskos, nepilame acto ar citrinos sulčių. Tik padedame šaltai. (Galima dar įdėti 300 g smulkiai kapotų ėriuko riebalų, bet čia kaip kam patinka; man – liesiau).

Kitą dieną užkuriame kepsninę ir žiūrime kokio alaus turime:

1. Vilkmergės kvietinis;

2. Gubernijos kvietinis;

3. Kalnapilio White Select;

4. Švyturio baltas;

5. Volfo Engelmano balta pinta;

6. Ambercity kvietinis;

7. Colomba (korsikietiškas kvietinis);

8. Kronenburg 1664 blanc (gamina Švyturys);

9. Kauno kvietinis;

10. Utenos kvietinis;

11. Valentins Hefeweisssbier.

Iš arčiau

Ir dar

Malkos sudegė, susidarė daug anglių. Bandom verti ant iešmų, bet, apimti nevilties, matome, kad mėsa nesilaiko ir krenta į anglis. Tada atsidūstame, lipdome apvalius kotletus ir kepame ant grotelių.

Kepdami pabarstome druska.

O kol kepa mėsa, aklo vertinimo metu buvo nustatytas alus nugalėtojas (vertino 7 žmonių komisija).

1 vieta. Utenos kvietinis aromatizuotas su dideliu atitrūkimu nuo kitų surinko 60 balų iš 70 galimų. Kas galėjo patikėti? Prieš degustaciją visi vienbalsiai tvirtino, kad tai šūdas. Igelis davė 9 balus.

2-3 vietos. 1664 blanc ir Kalnapilio White Select gavo 40 iš 70. Buvo įtarimas, kad Švyturys, įsigijęs šio alaus receptą, pradėjo taikyti tiek Utenoje, tiek Klaipėdoje. Igelis davė 2 balus 1664 ir 7 Kalnapiliui.

4-7 vietos. Daug alų surinko ta patį balų skaičių: Vilniaus alaus gamybos Ambercity, Švyturys, Valentinas ir Gubernija gavo po 38 balus. Igelis davė atitinkamai po 8, 6, 4 ir 5.

8 vieta. Nedaug atsiliko Volfas Engelman su 37 balais (iš Igelio – 4 taškai).

9 vieta. Korsikietiška Colomba surinko 35 balus ir 5 iš Igelio (šis alus verdamas su žolelėmis, todėl jį supainioti su kitais buvo sunku).

10 vieta. Vilkmergė gavo 33 balus. Igelis įvertino 3 balais.

11 vieta. Blogiausiai iš visų pasirodė Kauno kvietinis, surinkęs 26 balus (3 iš Igelio).

Išvada viena: nuo šiol teks pirkti Utenos kvietinį. Deja.

A, štai ir mėsytė iškepė. Bet prieš tai greitai paruošiame šiltas keptų daržovių salotas: ant žarijų keptos paprikos, baklažanai, cukinijos ir vienas čiliakas smulkinami, traiškoma skiltelė česnako, pilama aliejaus, beriama druskos, kapojama šviežia kalendra, spaudžiama pusė citrinos, beriama lukštentų granatų sėklų.

Padažui: natūralus riebus (20%) jogurtas su mėtom, traiškyta skiltele česnako, šlakeliu aliejaus ir žiupsniu druskos. Garnyrui: acte marinuoti svogūnai. Lavašas kaip opcija.

Nom nom nom. Štai taip atrodo korporaciniai liuliai.

Ir supranti, kad tave pasaulyje supa daugybė mažų stebuklų. O kartais ir didelių. Tereikia mokėti juos pamatyti. Pavyzdžiui, pažiūrėti į giedrą naktinį rudens dangų.

 

Istoriniai blynai su raugu

Artėjančių Užgavėnių kontekste siūlau keletą blynų receptų. Ne šiaip kokių lietinių, o true blynų, užmaišytų pagal skirtingas technologijas. Šiandien, eskaluodami vakarykštę raugo temą, kepsime blynus su raugu. Iš principo, tai yra mieliniai blynai, tik su malonia rūgščia nata. Kodėl?Nes raugas yra niekas kitas, kaip laktobacilų ir mielių kolonija. Ten dar keletas kitų bakterijų rūšių, tačiau jos nei naudingos, nei kenksmingos. Jei jau užvedėm kalbą apie raugą, tai kokybiškas raugas kvepia prabangiu šampanu už kokius $200 už butelį, o jei būti visai tiksliam, tai šampanas kvepia raugu, nes šampaną ir gamina rauge gyvenantys mikroorganizmai. O jei netyčia atsitiko, kad jūsų raugas turi acetono kvapą – neišsigąskite, tai reiškia, kad jūsų rauge vyrauja ne laktobacilos, o glitimą ėdančios bakterijos, kurios, kaip minėjau, nėra nei blogos, nei geros. Tokį raugą tereikia pamaitinti keletą kartų sausu daviniu ir jis atsigaus.

Dovanokite, užsikalbėjau, kepame šampanu kvepiančius blynus. Jiems reikės:

• stiklinės kitos raugo;
• puskilio miltų;
• puslitrio pieno, gal kiek daugiau;
• 50-100 g sviesto;
• 2 kiaušinių;
• poros šaukštų cukraus;
• 0.5 stiklinės nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus;
• žiupsnio druskos.

Visų pirma, atskiriame kiaušinių trynius nuo baltymų. Kol kas atidedame. Raugą praskiedžiame trupučiu šilto vandens dideliame dubenyje. Pamažu įsijojame miltus, beriame cukrų, įmaišome trynius.

 

Paminkome truputį. O tada šildome pieną ir jame tirpiname sviestą. Bet pienas turi būti šiltas, ne karštas, ne daugiau 40ºC.

 

Pilame į tešlą ir maišome, nepamirštame druskos. Kai tešla bus padorios lietinių konsistencijos, gal kiek tirštesnė, įmaišome saulėgrąžų aliejų.

 

Paliekame uždengtą tešlą 2-3 valandom šiltoje vietoje. Ji turėtų gerokai išsipūsti per tą laiką.

 

Čia dar ne viskas. Jei pamenate, mums liko kiaušinių baltymai. Juos išplakame iki standžios putos ir atsargiai įmaišome į tešlą.

 

Dabar kepame, be jokių riebalų ketaus keptuvėje (na gerai, prieš pilant tešlą pirmajam blynui reikėtų patepti aliejumi keptuvės dugną, bet vėliau tikrai nereikia).

Jei neturim ketaus, tiks bet kokia netraukianti keptuvė. Iškeptus blynus krauname į krūvą, patys nevalgom ir įnamius vaikome nuo blynų, nes jie dar nesubrendę.

 

Įspėju, kad tai ne desertiniai saldūs blyneliai, tai – sotūs pusryčiai drūtam, darbščiam, rūgštelę mėgstančiam vyrui ir jo moteriai. Patiekiami, paprastai su grietine ir ikrais, bet, kadangi nesu labai darbštus, tai ikram neuždirbu. Tik rūgščiam jogurtui.

 

Dar neblogai turėtų šie blynai eiti su medumi, bet čia jau на любителя. Iš arčiau silpnaregiams.

 

Miltai dar nesibaigė mano aruoduose, todėl, pažadu, iki Užgavėnių dar bus blynų. Laimės ir laisvės, broliai ir seserys

Subalansuoti baklažanai

Tesėdamas padažą pažadą (apie ką galvoju, tą rašau), pristatau savo pirmąjį namų darbą iš studijų Harvarde. Ne, receptas tikrai neįspūdingas, jau esu kažką panašaus daręs. Tačiau šį kartą maistas ruošiamas atsižvelgiant į riebalų, angliavandenių ir baltymų balansą. Harmonijai palaikyti reikės:

• 2 didelių baklažanų (aš ėmiau lietuviškus naminius, todėl jei gerokai mažesni);
• 133 (che che) ml raugintų pasukų;
• 120 ml riebesnio jogurto (be persikų ar agrastų, jobta);
• 120 + 20 ml alyvuogių aliejaus;
• 1-2 skilteles česnako;
• granatą;
• 7 ml (?) čiobrelių (aš ėmiau keletą šakelių iš akies);
• 3 g žagrenio (neturėjau, pakeičiau raudonėliu);
• po žiupsnį druskos ir pipirų.

Orkaitę kaitinam iki 200°C, baklažanus pjaustom išilgai, aptepam 20 ml aliejaus, dedam ant skardos, pabarstom čiobreliais, pipirais ir druska.

 

Aš padariau nusikaltimą – šalia padėjau kepti paprikas. Užbėgdamas už akių, manau, kad jos puikiai čia derėjo. Skardą pašaunam į orkaitę 40 minučių. O tuo tarpu sumaišom pasukas, jogurtą, likusį aliejų, traiškytą česnaką.

 

Truputį pasūdom ir dedam šaldytuvan, kol kepa daržovės. A, štai ir jos:

 

Beje, kol kepa daržovės, nepamirštam išsilukštenti granato sėklų.

Daržoves atvėsinam truputį, bet neatšaldom, apipilam padažu, pabarstome granato sėklomis ir žagreniu (jei turim).

 

 

Gavosi tikrai gerai, nors pradėdamas gaminti buvau skeptiškai nusiteikęs pasukų ir aliejaus dideliam kiekiui padaže. Nu, bet mokslas eilinį kartą neapgavo – skonis tikrai buvo subalansuotas. Trumparegiams:

 

Anonsuodamas ateinančios savaitės namų darbus pranešu, kad… Ai, pamaniau, tegul lieka paslaptis. Beje, buvo vienas neprivalomas receptas – šokoladiniai sausainiai. Aš jo atsisakiau dėl savo tingumo, bet kada nors tikrai, pvz. Kalėdoms, padarysiu.

Ir kaip žadėjau praėjusį kartą – filmų top50. 44-41 vietos (pastebėjau, kad praėjusią savaitę pakišau 6 filmus, todėl balanso palaikymui dabar tik 4):

44. Rudens maratonas – paauglystėje žiūrėtas tūkstantį kartų. Filmas apie neišsipildžiusius lūkesčius. “Да, я алхаш.“

43. Nuo saulėlydžio iki aušros – andai kultinis filmas, dabar jau kaip nutrinta auksinė moneta: vertinga, bet neblizga. Truputį fapindavau ant Selmitos, ką jau slėpti.

42. Pavojingi ryšiai – viena geriausia visų laikų ekranizacijų apskritai. Barokinis seksualumas, intrigos ir meilė. Glen Klouz, nors ir nespindinti grožiu – itin patraukli moteris.

41. Baubas – įrodymas, kad geras filmas nebūtinai turi kelti geras emocijas. Košmariškai baisu buvo pirmą kartą, bijau ir dabar žiūrėti jį.

 

Vištienos karis – paskutinis receptas iš apleistos virtuvės

Tuoj imsiu ilgėtis margo stalo, purvinų sienų, nuolat iškrentančio orkaitės stiklo. Jūsų dėmesiui – anglo-indiškas receptas su vištiena, atsiradęs, kaip bebūtų keista, Anglijoje ir teisėtai priskiriamas prie angliško kulinarinio paveldo. Bet pradžiai – truputis sado-mazo muzikos.

Jei kam įdomu: dainuoja gražiausia Taičio mergina. Ir balsas neblogas, o muzika dvelkia ne šiltu tropikų paplūdimiu ir net ne Laukiniais Vakarais, apie kuriuos dainuojama, o suomiškuoju realizmu iš Akio Kaurismakio filmų.

O paruošti čiken kury, mums prireiks:

• vištienos, be abejo; aš naudojau šlauneles;
• pomidorų;
• svogūno;
• česnako;
• imbiero;
• jogurto;

Na ir prieskonių: juodųjų pipirų, ožragės, kalendros, kumino, cinamono, čili, ciberžolės (viskas pagal laikrodžio rodyklę)

Išpradžių kokį pusvalandį ar kiek ilgiau marinuojame vištieną jogurto ir visų prieskonių mišinyje.

Vištienai pasimarinavus, ant gy kepiname svogūną, česnaką ir imbierą.

Kai truputį suminkštės, dedame vištieną su visu jogurtu.

Po to sukapotus pomidorus, įpilame truputį vandens, uždengiame ir paliekame troškintis ant silpnos ugnies 40 min. ar net valandą, kol padažas sutirštės. Pabaigoje pabarstome kapotu česnaku.

Kol troškinosi vištiena, išsikepame duonelės Naan.

Patiekiame su ryžiais ir lengvu šardonė.

Desertui – bananinis Tart tatenas

Arba

Skanaus. O netrukus išbandysime naująją virtuvę.

PS Vaizdo klipas buvo užblokuotas youtube, laimei, yra vimeo

Pienas ir kraujas

Dar motinos įsčiose būdamas ėmiau spardytis. Neapsikentusi, ji suskubo mane gimdyti. Išspaudė mane pro savo kraujuojančią žaizdą į šį sušiktą gyvenimą. Na, aš kaip spjūvis atlėkiau į šio pasaulio veidą, kapanotis su kitais, laukiančiais savo eilės tapti komposto krūva.

Ne, mes nesame niekuo ypatingi, niekas nėra už ką nors gudresnis, gražesnis ar, juo labiau, turtingesnis. Pagaliau laikas visiems suprasti, kad mes vieną dieną mirsime. Be savo giminių krūvos, be savo dviejų automobilių, be buto Perkūnkiemyje, be IKEA baldų, be 5 kreditinių kortelių, kurių, tiesą sakant, mums net nereikia, kaip ir tų 5 vartojamųjų paskolų ir vienos būsto. Mirsime, ir mums nebereikės nei ISM, nei MRU, nei MIT diplomų, kuriuos taip stengėmės gauti. Pamiršime aikido įgūdžius, įgytus kruvinų ir brangių treniruočių metu, norvegų ir baskų kalbas, išmoktas atostogų metu, besistengiant surinkti pinigus pirminiam įnašui jau nebereikalingam būstui. Ir porcelianinė dantų apdaila bei rudmėsinis įdegis nueis šuniui ant uodegos. Kol viso to nesuvoksime – mes pasmerkti. Aš dar kartą sakau: įsikalkime į galvą, mes – jokios asmenybės, mes – šūdo gabalai. Tik praradę viską, mes sužinosime ką reiškia turėti kažką.

Kaip supratote iš įžangos, šiandien kalbėsime apie tikrą pieną ir netikrą kraują. Šiaip, kraujas čia niekuo dėtas, kaip ir sperma. Pademonstruosiu du pieno fermentavimo būdus.

Šiaip, grynas karvės pienas yra ne tik, kad nenaudingas, bet net ir kenksmingas žmogaus organizmui. Palikime jį veršeliams, o patys pulkime prie moterų krūtų… Juokauju, mes juk ne gyvuliai, kad krūtis maigytume dėl pieno, ar ne?

Taigi, karvės pieną mes galime fermentuoti, tokiu būdu maksimaliai pagerindami jo savybes. Na, galim banaliai surauginti jį, palikę šiltoje vietoje ir turėsime rūgpienį. Bet aš žengsiu kiek sudėtingesniu keliu. Būdas pirmas. Macunas arba Airanas. Armėnų ir gruzinų gėrimas. Jam pasigaminti prireiks:

• litro pieno;
• 50 ml raugo (airano, macuno ar paprasrto jogurto, galų gale);
• termoso.

Pašildome pieną iki 50-60ﹾC temperatūros. Sumaišome su raugu.

Termosą užplikome verdančiu vandeniu, kad būtų nešaltas, supilame pieno mišinį ir paliekame 4-5 valandoms. Galiausiai turime puikų gaivų macuną. Galima palaikyti dar ilgiau – macunas užsigazuoja.

Receptas numero duo – Riaženka. Čia, brol, tik vardan eksperimento, nes riaženka namų sąlygom miestiečiui įgyja aukso vertę. Bepigu rusams, ukrainiečiams ar gudams ją kasdien maukt, kai turi prašmatnias duonkepes krosnis, kur riaženka buvo brandinama kaip šalutinis produktas.

Šįkart prireiks tik litro pieno ir poros šaukštų jogurto

Pieną užvirinam, supilam į molinį ąsotį ar kokį kitą karščiui atsparų indą, uždengiam ir dedam į iki 75ﹾC įkaitintą orkaitę ar jauvėstančią aukščiau minėtą duonkepę… aha, 4-5 valandoms. Per tą laiką pienas patiria tikrą evoliuciją, jis įgauna pikantišką saldų skonį ir gražią kreminę spalvą (panašus yra prekybos centruose tokiuose žaliuose pakuose su užrašu “sumažintas laktozės kiekis“, spėju ir šiuo atveju, sumažėja laktozės piene).

Gautą pieną atvėsiname ir užraugiame jogurtu.

Paliekame šiltai kokiai parai. O jau tada…

Kažkas iš mano vaikystės. Kai dar nebuvau sugadintas.

Skanaus ir gražios vasaros.

 

 

Kuklus rankų darbo kebabas

Dar vienas paprastas kebabo receptas Jūsų dėmesiui. Viskas daroma rankomis, jokių pusfabrikačių, jokių zagatofkių. Geriausia, žinoma, kepti jį ant žarijų, bet neblogas ir orkaitės grilyje. Reikės:

• 700-800 g jautienos kumpio;
• 2 svogūnų;
• keleto skiltelių česnako;
• pusės laimo ar citrinos;
• acto;
• druskos;
• žalumynų: kalendros, petražolių, baziliko (pastarojo neturėjau);
• prieskonių: maltų kalendros sėklų, chmeli suneli, čimichuri, čili miltelių, maltų juodųjų pipirų (pasirinkimas Jūsų, bet kalendra ir čili – būtini);
• garnyrui: pomidorų, agurkų;

• padažui: jogurto, česnako, alyvuogių aliejaus;

Pražioje kapojame mėsą smulkiais gabalėliais. Labai smulkiais gabalėliais.

Kas tingi, gali malti mėsmale, bet tai laža. Taip pat ir vieną svogūną mala tinginiai, o džigitai tarkuoja tarka. Tada maišom tarkuotą svogūną, kapotą mėsą, prieskonius, citrinos sultis, šaukštą acto, druskos žiupsnį.

Viską išminkom ir, uždengę plėvele, dedam į šaldiklį pusvalandžiui. Kodėl į šaldiklį? Kai faršas staigiai ir smarkiai atvėsta, jį lengva formuoti ir mauti ant iešmų, va taip, dubynos jūs.

Kol faršas vėsta, marinuojam vieną svogūną: supjaustom pusžiedžiais, perplaunam keletą kartų šaltu vandeniu, pašlakstom actu, pabarstom druska ir čili milteliais.

Kai faršas atvės, formuojame dešreles ir maunam ant iešmelių. Jei kepame orkaitėje, dedam ant popieriumi užklotų grotelių.

Šaunam į 200°C įkaitintą orkaitę. Kai paviršius apskrus – apverčiame. Ne skardą, jomajo, o kebabus.

Tiekiame su daržovėm, žalumynais, padažu ir lavašu.

Beje, vienas lavašas pirktinis, kitas – keptas namuose. O kaip? Vanduo ir miltai, viskas. Skanaus. Štai, silpnaregiai, kaip kebabą vynioju pats sau:

Geros dienos.

Labane pusryčiams, paprika vakarienei

Dar kartą apie pusryčius. Man nepriimtina taisyklė, pagal kurią turėčiau savo pusryčius suvalgyti pats, pietus pasidalinti su draugu, o vakarienę atiduoti priešui. Man regis, tikras vyras turi pusryčiauti su moterim, su kuria praleido naktį, pietauti su visa gausia šeima, geriausiai nuosavo namo kieme po paties sodintu medžiu, o vakarieniauti išdidžioje vienatvėje, užgeriant geru vynu. Suprantu, kad šiuolaikiniam vyrui ne visada tai pavyksta įgyvendinti, tačiau tai turi tapti siekiamybe.

Taigi, kad vyras išliktų vyru, jis privalo sveikai maitintis (ir taip pat maitinti savo moterį beigi šeimą). Šiandien ruošiame sveikus pusryčius ir sveiką vakarienę.

Pusryčius pradedame ruošti iš vakaro. Tam prireiks:

• 400-500 ml paprasto jogurto;
• žiupsnio druskos;
• skiautės medžiagos;
• ryte dar reikės alyvuogių aliejaus, džiovintų mėtų, šviežio baziliko, pomidorų ir šviežios šiltos duonos.

Į jogurtą dedame žiupsnį druskos, gerai išmaišome ir sudedame į keturlinką marlę. Tipo taip:

Kruopščiai užlankstom kampus, užrišame virvele ir pakabiname ant kokio pagaliuko virš indo, į kurį lašės pasukos.

Mūsų improvizuoto maišelio apačia neturi liesti indo dugno. Statome šią konstrukciją į šaldytuvą ir užmirštame iki ryto. Ryte atsidarome šaldytuvą, ieškodami ko čia greitai užkąsti ir, o stebukle!, mes juk turime labane, Artimųjų Rytų užkandos.

Šaukštu išimame marlės turinį, drąsesni net gali pabandyti suformuoti rutuliukus iš jogurto, dedame nedidelėmis porcijomis į plačią lėkštę, aplaistome alyvuogių aliejumi, pabasrtome džiovintomis mėtomis, baziliku.

Patiekiame su pomidorais ir orkaitėje pašildyta pita. Bliamba, kaip skanu…

Trumparegiams:

Na ir visai akliems:

Na, dabar galima ir kalnus nuversti, ypač jei išgėrėme geros stiprios kavos.

Artėja vakarienė. Laimei, jau prasidėjo kvapniųjų geltonų paprikų sezonas (rusai kažkodėl jas vadina bulgariškais pipirais). Nusiperkam kokį kilogramą. Išskobiam sėklas ir pertvarėles. Vidun prikemšame ko tik širdis geidžia.

Aš prikimšau smulkintos veršienos, svogūnų, ryžių, raugerškio uogų, tarkuotų morkų, chmelisuneli, kalendros, mairūno ir, pabarstęs aitriąja paprika (čia tokia light čili versija), troškinau sultinyje su česnako galvute.

Pakanka pusvalandžio mėgautis nerealiu kvapu iš puodo ir galima valgyti su grietine, pasibarsčius žalumynais. Taurus sausas atšaldytas cheresas tikrai tinka užgerti. Skanaus.

Ką tik suvalgiau keletą. Ir vis vien seilė varva. Ateikite ir Jūs, silpnaregiai, arčiau monitorių.

Cacikis: užkandis, padažas, pusrytėlis

Pamaniau, kad nesu įdėjęs nei vieno pusryčių patiekalo recepto. Žmonės-pelėdos, manau, mane supras ir pateisins: ankstyvą rytą tikrai ne apie maisto ruošimą sukasi mano mintys. Visai kitaip būna savaitgaliais, kai rytmetis prasideda 11 valandą. Na kad ir šiandien, pabudęs visų pirma pamąsčiau ne apie sočią košę ar karštame šokolade mirkytas spurgas, o tik apie lengvą, gaivų užkandį. Kas tai galėtų būti? Graikų virtuvės prekinis ženklas cacikis. Yra daugybė šio patiekalo transkripcijų: tzatziki(s), dzadziki(s), sasiki(s) ar net džadžikas, bet mano ausiai gražiausiai skamba cacikis (beje, kalborastai šiuo klausimu jokios nuomonės neturi, kaip visada).

Iš šaldytuvo pasiimu:

• keletą agurkų;
• keletą šaukštų šiuo metu geriausio Lietuvoje parduodamo jogurto;
• keletą skiltelių jauno česnako;
• po keletą šakelių mėtų ir baziliko (deja, radau tik džiovintos mėtos, bet, žinoma, šviežia geriau);
• truputį citrinos sulčių;
• šaukštą alyvuogių aliejaus;
• druskos, pipirų.

Agurkus nuskutam, sutarkuojame stambia tarka, pabarstome rupia jūros druska ir paliekame dešimčiai penkiolikai minučių koštuve arba marlėje, kad nuvarvėtų vandens perteklius.

O tuo tarpu peilio plokštuma traiškome česnakus, tada sukapojame. Postambiai ukapojame ir žoles.

Išspaudžiame augurkus taip, kad liktų kuo mažiau drėgmės, tada maišome su česnaku, žolėm, trupučiu alyvuogių aliejaus, citrinos sulčių, maltais pipirais ir jogurtu.

Stebėkite, jogurtas labai tirštas – toks, koks ir turi būti tikras jogurtas. Mano galva, geras jogurtas yra tas, kurį galima pjaustyti ir vynioti į popierių (taip jogutą pardavinėja bulgarai, turkai, graikai).

Pusryčiams, žinoma, skaniausia su šviežia duona.

Taip pat neblogai kaip padažas ir prie šašlyko, džyroso ar kebabo. Iš arčiau:

Taigi, maitinkimės sveikai, bent jau rytais.