Nepatetiški šokoladiniai saldainiai su čili

Ir aš sakau, velniop patosą, švelnius jausmus, meiles seiles. Tegyvuoja hardkoras ir čili pipirai.

Kalėdų proga sukau galvas ką padovanoti artimiems ir tolimiems žmonėms, neprikišus jiems nereikalingų daiktų, tuo pačiu parodant deramą pagarbą. Pagalvojau, kad geriausia dovana – rankų darbo ir iš širdies. Kad pavyktų nepulti veidu į purvą, mums reikės:

1. 300 g šokolado. Kuo geresnis, kuo brangesnis, tuo skaniau. Geriasia pirkti iš AJ šokolado gabalais.
2. 300 g gliaudytų saulėgrąžų.
3. 50 g sviesto.
4. Saują čili dribsnių (ne miltelių).

Ne milteleliai, jobta.

Viskas kartu:

Vienu žodžiu, saulėgrąžų ir šokolado santykis turi būti 1:1. Vietoje saulėgrąžų gali būti sezamas ar net sezaminiai ar migdoliniai florentinai – tai jūsų iškrypusios fantazijos reikalas.

Saulgrąžas reikėtų pakepinti ant sausos keptuvės.

O šokoladą ištirpinti… ne ne saujoje, o inde virš vandens vonelės.

Kartu su sviestu. Kai ištirps – maišome su čili dribsniais.

Tada –  su skrudintom saulėgrąžom.

Krupščiai, kad nebūtų jokių gumulų. Tada dedam į tam pritaikytas formeles.

Ir pašaunam… į šaldytuvą bent keletui valandų. O tada jau galima ir ragauti ir dovanoti.

Greitos krevetės “Apsilaižyk pirštus“

Šiandien irgi nešvaistysiu jūsų brangaus laiko. Ir net nemoralizuosiu. Eskaluojame žuvies temą. Nors krevetės – ne žuvys, o jūros tarakonai, reikės:

• 0.5 kg krevečių (nevirtų, tai reiškia, ne rožinių, o šviežių);

• laimo arba citrinos;
• keleto skiltelių česnako;
• 100 g sviesto;
• lauro lapų, keleto žirnelių kvapiųjų pipirų, druskos.

Krevetes nuplauname, nurauname galvas, bet kiautą paliekame. Aišku, galima ir kiautą nuimti, bet tada neliks sąvokos “apsilaižyk pirštus“. Užverdame vandenį su lauro lapais, druska ir citrinos riekelėmis. Įspėju, kad citrinos žievė suteiks patiekalui šiokio tokio kartumo, todėl, jei to nenorite, tiesiog išspauskite į vandenį citrinos sultis.

Krevetes verdame vos keletą minučių, kol taps rožinėmis. Dėmesio, pervirtos krevetės virsta padangomis!

Krevetes nukošiame, atidedame šiltai ir labai greitai išlydome sviestą, kuriame bukvalei pusę minutės apkepiname traiškytą česnaką. Šiuo padažu apipilame krevetes. Patiekiame su šviežiomis šiltomis bandelėmis (kad būtų kuo padažą surinkti) arba bent jau skrebučiais ir tamsiu alumi.

Valgome tik pirštais, lukštendami krevetes ir dažydami jas sviesto padaže. Silpnaregiai irgi smaguriauja.

Lengvas lyrinis nuokrypis. Gal ne visiems ponams priimtinas, bet mano galva, tikras lietuviškas Kūčių patiekalas: miltuose apvoliota, nerafinuotame saulėgrąžų aliejuje trumpai apkepta strimėlė su bulvių-morkų koše. Tai – tikras varguolių maistas, bet jei jau mes tapatinamės su Kūdikėliu Jėzumi bei jo dailide tėveliu ir nekalta mamyte, turėtume maitintis taip.

Linksmų švenčių. Ir tegul gyvūnėliai prakalba šiąnakt jūsų tvarteliuose.

Apie gerumą ir cukinijų čatnio dovanas

Kadangi greitai Kūčios, nevarginsiu jūsų ilgais receptais ir nuobodžiais išvedžiojimais. Visų pirma apie gerumą. Ar žinojote, kad lietuviai, taip, taip, mes, jūs, aš visi šalia esantys, yra ketvirti mažiausiai aukojantys labdarai žmonės pasaulyje? Iš mūsų kaimynų tik ukrainiečiai mažiau padeda vargstantiems. Čia gi pyzdec! Ir žinau kodėl taip yra: todėl, kad kiekvienas prakutęs lietuvis, žvelgdamas į tą, kuriam mažiau pasisekė, nejaučia gailestingumo, o tik piktdžiugišką pasitenkinimą, tipo, pats kaltas, kad nemoki apipisinėt, pati dūra, kad prisigimdei krūvą vaikų, patys kalti pensininkai, kad nesugebėjo numirt laiku.

Taigi, Kalėdos, paaukokite ką nors, užuot apsiėdę, prisigėrę ir išmetę nesuėstą maistą. Ne man, tam kam labiau reikia.

O dabar saldus čatnis, kuriam reikia:

• 1 kg cukinijos vėzdo;
• 0.5 kg cukraus;
• apelsino arba net dviejų;
• imbiero gumbo;
• kardamono, gvazdikėlių, cinamono.
• citrinos sulčių poros šaukštų.

Cukiniją pjaustom kubeliais, jei oda nesumedėjus, jos lupti nebūtina. Užpilame cukrumi ir paliekame keletui valandų, kad ištrauktų sirupą.

Tada verdame dideliame puode cukinijas su sirupu, dedame prieskonius, o kai sutirštės, maždaug po pusvalandžio virimo ant vidutinės ugnies, supjaustome apelsinus riekelėmis.

Pabaigoje, kai drėgmė nugaruos, įpilame/ įspaudžiame citrinos sulčių, kad subalansuotume skonius. Šitą čatnį galima suvalgyti pačiam, nesidalinus su niekuo, tarkim su varškės sūriu ar panyru. O galima sudėti į stiklainius ir padovanoti, kam gyvenimas nesaldus, Kalėdoms.

Ruoškitės Kūčioms. Jei būsite geri, aš paruošiu krevečių receptą rytdienai. Krevetes juk galima per Kūčias valgyti, ar ne? Na, tada pasigaminkite Kalėdoms.

Mano kūčiukai Ukrainai

Aš stengiuosi nerašyti politinėmis temomis. Bet tai, kas vyksta šiuo metu Ukrainoje – tai ne politika, o gėrio ir blogio kova. Kaip Žiedų valdove. Jei kris Ukraina – kris ir Lietuva. Ne, ne atviroje kovoje, ne kare, bent artimiausiu metu. Tai bus ukrainiečiams, kaip ir mums, artimų vertybių žlugimas. Ir žinote, aš bijau, kad blogis laimi, deja. Jei jis laimės, Ukrainą suės jų prezidento zeko ir pederasto (ne gėjaus) orkai su jų vertybėmis bei kalėjimo paniatkėmis.

Kodėl čia aš taip susirūpinau Ukraina? Ten gyvena mano giminės, ten išsiunčiau kalėdinę dovanėlę kaip anoniminis Kalėdų Senelis per vieną blogą. Ir dar – neseniai atradau superinę ukrainiečių merginų grupę, nuo kurios muzikos ir viso performanso šiurpuliukai eina per nugarą.

Šiandien aš kepu kūčiukus. Žinote kas yra kūčiukai? Visų pirma – tai pasninko valgis. Visų antra – dar pagonybės laikais lietuviai kepdavo mažyčius duonos kepaliukus, kuriuos aukodavo dievams, bent taip Beresnevičius rašė. Aš irgi aukoju. Dalį dievams, dalį ukrainiečiams. Kad nugalėtų meilė ir gėris. Pradžiai reikia:

• 1 kg kvietinių miltų;
• 300-400 ml šilto pieno;
• 10-15 g sausų mielių;
• 50 g cukraus;
• geros saujos aguonų;
• keleto šaukštų kanapių saulėgrąžų aliejaus.

Mieles, cukrų ir šaukštą miltų

 

užpilame šiltu pienu, išmaišome ir paliekame penkiolikai minučių, kad suburbuliuotų. Tada beriame aguonas ir likusius miltus, pilame aliejų.

 

Ilgai minkome iki vienalytės tešlos, kuri nelimpa prie rankų.

 

Tešlą, jei pamenate iš mano senesnių rašinių, galima palyginti su krūtimis. Šiuo atveju krūtys turi būti maitinančios moters – minkštos, šiltos, jaukios ir kvepiančios pieneliu.

Tešlą paliekame šiltai bent valandai, kad tešlos tūris padvigubėtų. O tada pasibarstome stalą miltais ir, atgnybę nuo tešlos nedidelį kiekį, kočiojame ilgas plonas gyvates,

 

kurias supjaustome, dedame ant kepimo popieriumi išklotos skardos

ir pašauname į iki 180°C įkaitintą orkaitę. Kepame 15-20 minučių arba, kol pasirodys, kad kūčiukai gražiai apskrudo.

 

Maitiname dievus, vaikus, alkstančius, o kas liko – siunčiame į Ukrainą.

 

Tradiciškai – silpnaregiams.

 

Na o desertui – Donbaso Rožės by Dakų Dukterys

Arbatiniai kiaušiniai – ruošiamės Velykoms

Kalėdos. Suviliojame kokią kiaunę pigiais komplimentais ir pigiu vynu, pigiais pažadais apie amžiną meilę.

Kalėdos Kalėdomis, o jau ne už kalnų ir Velykos. Adventas baigėsi, atėjo laikas gerti degtinę ir kitus stipriuosius gėrimus, tad neprošal būtų ir užkandą susigalvoti kokią paprastą ir nebrangią. Ir kad būtų ne tik skanu, bet ir gražu. Ką darome? Ne, ne, netraukiame savo išmaniojo telefono, ibo jis čia nepadės. Tam reikės:

• 10 kiaušinių (nors ką čia smulkintis, drąsiai imčiau kokį kibirą – kitą kartą nereikės terliotis);
• trečdalio stiklinės sojos padažo;
• mandarino arba apelsino škūrelės;
• imbiero piršto;
• poros šaukštų geros puero arbatos (ačiū Dievui, ji nebrangi);
• prieskonių: Sičuanio pipirų, gvazdikėlių, žvaigždinio anyžiaus, cinamono;
• druskos, cukraus – po šaukštą.

Prieskoniai ir arbata iš arčiau:

Nepatikėsite, bet kiaušinius reikia išvirti. Tiesiog išvirti, 7 minučių pakaks. Tada ištraukti iš puodo ir atvėsinti po šalto vandens srove. Kaip matote, nieko mirtinai sudėtingo. Tuo tarpu, į vandenį, kur virė kiaušiniai, pilame sojos padažą, suberiame visus prieskonius, druską, cukrų beigi arbatą (mandarino žievelę ir imbierą susmulkinam). Nu tikrai nebus sunku. Beje, sumažiname ugnį iki minimumo.

Kai tik kaiušiniai atvės, traiškome jų lukštus. Nelabai smarkiai, bet ir nelabai gailėdami: kad vidus liktų nepažeistas, o pats lukštas kuo smulkiau sueižėtų. Dabar dedame kiaušinius į verdančią “arbatą“. Uždengiame ir pamirštame porai, o geriau keturioms valandoms. Po keturių valandų išjungiame viryklę, bet kiaušinius puode su “arbata“ paliekame per naktį.

Ryte nuovirą nupilame ir turime rezultatą:

Dabar šiuos kiaušinius galima laikyti šaldytuve gana ilgai, na bent iki artimiausios pjankės. Kai ateis draugas, sakvojažu su buteliais nešinas, pasikvieskime jį prie stalo ir pasiūlykime puikios marmurinės užkandos. Prie kiaušinių labai dera daikono šaknis, pašlakstyta ryžiu actu ir lengvu sojos padažu arba paprastas agurkas, pabarstytas čili milteliais.

Skanaus. Manau, kad šie kaiušiniais ne tik papuoš Velykų stalą, bet ir nustebins artimuosius pikantiška kiaušinio, anyžiaus ir puero derme.

Imbieriniai sausainiai – darom Kalėdas per Velykas

Man patinka Kalėdos (cė). Dabar kaip tik klausau per magnitafoną dainų.

Imu:

• 0,5 kg kvietinių miltų – juos sijoju būtinai;
• 100 g sviesto – kambario temperatūros;
• kiaušinį (in case, jei sausainiai sulauks Velykų);
• 200 ml pašildyto medaus;
• 100 ml sirupo (norėčiau klevų, bet tai būtų movetonas);
• daug daug imbiero šaknų;
• žiupsnį druskos;
• prieskoniai privalomi: juodieji pipirai, muskato riešutas, cinamonas, kardamonas, gvazdikėliai, žvaigždėtasis anyžius. Kaip, kiek, kokiom proporcijom – kiekvieno asmeninis reikalas.

Imbierą sutarkuoju, sumaišau su medum, sirupu, kiaušiniu ir smulkiai supjaustytu sviestu. Šią tirštą masę sumaišau su miltais ir prieskoniais. Minkau tešlą labai greitai ir intensyviai, kad sviestas nepradėtų tirpti. Tešlą suvynioju į maistinę plėvelę ir paslepiu šaldytuve valandai.

Na o tada užkaičiu orkaitę 150-170 laipsių , pakloju kepimo popieriaus ant visų, kiek turiu skardų, atgnybu gabalą tešlos, ant miltais pabarstyto paviršiaus kočioju blynus, kelių mm storio ir su formelėmis darau zagatofkes.

Jas dedu ant skardų, kurias po vieną dešimčiai minučių pašaunu orkaitėn. “Dešimt minučių” – sąlyginai. Kiekvienas kepa sausainius kiek nori: vieniems patinka tešla, kitiems – degėsiai. Man – viduriukas.

Kai jau sausainiai iškepė, atvėso ir jei jų nesuėdė prašalaičiai, galim pabandyti juos papuošti. Tam reikia tik cukraus pudros ir citrinos (arba, kaip mano atveju – laimo).

Į pudrą įlašinu kelis lašus laimo sulčių, išmaišau iki pastos konsistencijos, imu dantų krapštuką ir piešiu ant sausainių (galima ir pimpalus). Vualia, skanaus. Tokie sausainiai, jei jų neaptinka smaližiai, gali būti laikomi ir iki kitų Kalėdų.

Beje, šie sausainiai – grynai skandinaviškas išradimas, vadinamas PEPPARKAKOR. Vienas šių sausainių privalumų – po kepimo namai ilgai kvepia prieskoniais.