Antis, asilo ausys ir sielos duona

Vasara jau čia pat! Tuoj grilinsim ir čilinsim.

Sumaniau sugrūsti tris receptus į vieną, juoba, kad jie susiję ir vienas kitą papildo. Pedantiškai pagal sąrašą:

1. Išsikepsime šviežios duonos.
2. Išsikepsime anties krūtinėlės steikus.
3. Pasigaminsime buritų.

Tuoj pradės visi krizenti, tipo, kuo čia dabar nustebinsi, che che? Ne mano darbas stebinti, mano darbas skaniai valgyti. Todėl iš vakaro pasiruošiu tešlą duonai:

• 450 g speltos miltų (gali būti kvietiniai);
• 300 ml gazuoto vandens;
• 4 g sausų mielių;
• 10 g druskos;
• šaukštas aliejaus.

Tai bus pagrindas švabiškai sielos duonai arba duonai sieloms. Trumpai: švabai – kiek kitaip kalbantys vokiečiai, kepa šią duoną šimtus metų ir vadina ją Schäwbischen Seelen – švabų sielų [duona]. Tradiciškai – tai vėlinių duona, bet dabar ją galima kepti kasdien, ar ne?

Viską, išskyrus aliejų, sumaišome ir minkome apie 15-20 minučių, kol tešla nustos lipti prie rankų. Dedam į aliejumi išteptą indą, kruopščiai uždengiame ir paliekame šaldytuve iki ryto. Ryte padaliname tešlą į 5 dalis, suformuojame pailgas bagetes, pabarstome rupia druska ir kmynais ir paliekame uždengtas rankšluostėliu ant kepimo skardos pusvalandžiui pakilti. Geriausia kepti orkaitėje su garų funkcija 10 minučių 240°C temperatūroje, o po to dar 15 minučių be garų, kad apskrustų. Jei nėra garų funkcijos, galima ant orkaitės dugno padėti indelį su vandeniu arba ledukais. Iškeptą duoną pusvalandžiui suvyniojame į rankšluostį.

Jeigu perlaužtą šiltą bandelę aptepti sviestu arba pamirkyti alyvuogių aliejuje ir lėtai suvalgyti, galima išgirsti kaip angelų choras gieda

Bet keliaukime prie mūsų pagrindinių patiekalų. Turime anties krūtinėlę. Iš jos reikia išspausti taukus, kurių prireiks mūsų kitam patiekalui, o kaip šalutinis produktas mus pradžiugins krūtinėlių steikai.

Įpjauname nuplautų ir nusausintų krūtinėlių odelę skersai ir išilgai.

Įjungiame kaisti antinę ar kitą keramikinį indą orkaitėje 175°C temperatūroje. Kol kaista, dedame anties krūtinėles į šaltą keptuvę odele į apačią ir statome keptuvę ant vidutiniškai įkaitintos viryklės. Nejudiname 4-5 minutes. Per tą laiką pribėga daug taukų, juos nupilame į atskirą dubenėlį, apverčiame krūtinėles keptuvėje ir laukiame dar 5-6 minutes. Per tą laiką įkaito antinė orkaitėje, į ją keliauja druska ir juodais pipirais pabarstytos krūtinėlės dar kokioms 7-8 minutėms.

Išimtą antinę kruopščiai apklojame aliuminio folija ir paliekame ilsėtis 15 minučių. Per tą laiką galima išsikepti bulvių, išsivirti ryžių ar pasigaminti padažą. Aš mėgstu su raugintais kopūstais, bruknių uogiene ir balzaminiu actu. Štai taip kaimietiškai:

Daug kas sako, kad anties krūtinėlė sausa. Nieko panašaus: sultinga, minkšta ir geresnė už jautienos antrekotą.

O dabar pats laikas panaudoti anties taukus tex-mex buritoms. Nepamenu ar sakiau jums, kad buritos meksikietiškai – asilo ausys? Pats buritų gerumas ir nuostabumas – aštrus, aromatingas, spalvingas padažas bėgantis per rankas ir smakrą valgymo metu. Ir anties taukai turi tai užtikrinti. Kiti ingredientai:

• 0.5 kg kubeliais pjaustytos kalakutienos arba vištienos;
• anties taukai;
• daržovės – kas jums patinka; man patinka paprika, pomidoras ir pusė pankolio; kartais – cukinija, baklažanas ar moliūgas;
• šviežias čili, nedidelis svogūnas ir 5 česnako skiltelės;
• indelis konservuotų pupelių;
• ryšulėlis kalendrų;
• prieskoniai: maltos kalendros, maltas kuminas, nemaltas kuminas, raudonėlis, rūkyta paprika, aštri paprika, juodieji pipirai;
• nebūtina, bet aš labai mėgstu: stambiai tarkuotas pekorino sūris ir gabalėlis čorizo dešros, supjaustytos kubeliais.

Keptuvėje ant šlakelio aliejaus lengvai apkepame kubeliais pjaustytą papriką ir pankolį, kad vos suminkštėtų.

Išimame į lėkštę, keptuvėje lydome anties taukus ir ant didelės kaitos, pabarstę nemaltu kuminu, apkepame mėsą, mano atveju – kalakutieną. Kai gražiai apskrunda, mažiname kaitą ir dedame sukapotą čiliaką, svogūną ir česnaką. Pamaišant kepame pora minučių, beriame visus prieskonius ir kapotą čiorizo.

Gerai viską išmaišome, kad prieskoniai ištirptų riebaluose. Po poros minučių dedame smulkiai pjaustytą pomidorą ir truputį pasūdome.

Dar po poros minučių grąžiname į keptuvę daržoves ir dedame pupeles be skysčio (aš beje, mėgstu dideles sviestines), išmaišome ir keletą minučių patroškiname, kad pupelės sušiltų. Dabar didelęje keptuvėje šildome tortiljų paplotėlius. Galima kepti pačiam, galima nusipirkti. Ant karšto papločio beriame tarkuotą sūrį, dedame troškinį ir gausiai beriame kapotais kalendrų lapais.

Vyniojame, valgome, užgeriame alumi ir apsilaistome taukais.

Prisimeniau laikus, kai muzika, kokią groja Gogol Bordello arba Tiger Lillies dar nebuvo mainstrymas, kai niekas nežinojo kas yra Shelta ir Peaky Blinders, kai kiečiausias radijo žokėjas buvo Giedrius Drukteinis ir šita grupė atvažiavo į Vilnių, o ją apšildė Björk.

Aš būsiu jūsų virėjas: tortiljos su plėšyta kiauliena ir gaidžių snapais

Atnešiau jums šviežio sintpopo iš Kanados:

Aš apimtas lengvos euforijos nuo ką tik suvalgytos riebios tortiljos, nealkoholinio (aha, pabrėžiu, jūs, griobani Lietuvos talibai) alaus ir šitos dainos. Aš pasiryžęs tapti jūsų virėju, tik pasamdykite mane kas nors, porfavor! Žiūrėkite, kaip moku iš xujnios padaryt gerą maistą. Imu:

• gabalą poriebės kiaulės sprandinės ar mentės iki 1 kg;
• dvi skardines raudonų konservuotų pupelių;
• du tradicinės orientacijos ir vieną raudoną svogūną;
• keletą skiltelių česnako;
• 5-6 didelių pomidorų;
• du tris chalapenius, jei nerandu – imu paprastą čiliaką;
• laimą;
• kalendros lapų;
• prieskonių: maltos kalendros, malto kumino, rūkytos paprikos ir čili miltelių, druskos.

Paprastus svogūnus pjaustau stambiais žiedais ir kartu su česnako skiltelėm dedu į ketaus puodą.

Ant viršaus dedu vientisą kiaulienos gabalą, ištrintą prieskoniais.

Ant dugno įpilu šaukštą obuolių acto. Uždengiu ir pašaunu į orkaitę, įkaitintą iki 100°C. Viskas, puodą galima pamiršti kokioms 5-6 valandoms.

O kol troškinasi mėsa, geriu madafaking nealkoholinį alų, klausau Allie X

ir gaminu gaidžių snapus. Jei kam kilo klausimų – tai salsa pico de gallo. Kubeliais pjaustau raudoną svogūną, čiliakus,

o pomidorus, prieš tai pašalinęs sėklides ir sultis, irgi supjaustau kubeliais. Pridedu kalendros lapų, druskos ir laimo sulčių.

Štai ir prabėgo 6 valandos, lendu į orkaitę, atidengiu puodą ir, įvertinęs, kad ten yra kažkiek padažo iš mėsos ir svogūnų, įmetu konservuotas pupeles. Po kokių 15 minučių, kai pupelės sušilo ir susimaišė su padažu, dviem šakutėmis suplėšau kiaulieną, kurią dedu ant pašildyto tortiljos blyno.

Papildomai – pupelių su riebiu padažu.

Galima užsidėti sūrio ir, žinoma, gaidžio snapų.

Mano tortiljos padas kiek perkaitintas ir pasidarė trapus, todėl mano tortilja virto taco.

Bet nuo to tik išlošiau, ypač su nealkoholiniu alumi. Ir dar – pasiūlymas trumparegiams akliesiems.

Gruziniška vištienos sriuba

Nepapostinti šito recepto negalėjau, nes patiekalas vertas. Valgydamas tarsi atjaunėjau dešimčia metų, tarsi grįžau į laikus, kai gamindavau taip, kaip mėgstu, o ne taip, kaip reikia.

Bet pradžiai – naujametinė antis.

Įdaryta apelsinais ir glazūruota sojos padažu, medumi ir apelsinų sultimis. Kepta popieriuje, po to tik trumpai paskrudinta. Kaip niekada sultinga ir gardi, nesausa. Bet tai buvo bene prieš mėnesį. O dabar valgysime fantastiško skonio gruzinišką sriubą čichirtmą su mčadi blyneliais ir aštriu padažu. Reikės:

• vištos;
• 3-4 svogūnų;
• 50 g sviesto;
• 3-4 kiaušininių;
• pusės citrinos sulčių;
• 2 stiklinių kukurūzų arba ryžių miltų;
• 3 stiklinių pieno;
• kalendros šakelių;
• nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus;
• druskos;
• aštriam padažui – bet ko, kas patinka. Man patinka: didelė aitri paprika, česnako skiltelė, 20 ml rafinuoto bekvapio aliejus, 5 ml vyno acto, gvazdikėlis, po žiupsnį chmeli suneli, šafrano, druskos.

Nuotraukų mažai, nes darbo daug. Vištą kapojam stambiais gabalais, svogūnus plonais pusžiedžiais. Dideliame puode išlydom sviestą, metam svogūnus, pasūdom, ant viršaus vištos gabalus, uždengiame dangčiu ir pamirštam ant silpnos ugnies valandai.

Kol ten troškinasi, paruošiam aštrų padažą. Mano atveju aš tiesiog viską smulkiai sutryniau ir sumaišiau. Tada ruošiame tešlą blyneliams: sumaišome kukurūzų arba ryžių miltus su šiltu pienu ir druskos žiupsniu. Minkome iki elastingos tešlos ir paliekame fermentuotis gliutenui bent pusvalandį. Atkreipiu dėmesį, kad blyneliai skaniausi šilti, todėl stengiamės apskaičiuoti laiką taip, kad kepti blynelius ir gaminti sriubą baigtume maždaug kartu. Blynų kepimas itin paprastas: paimame gniutulą tešlos ir iškočioję, keptuvės dydžio blyną metame ant keptuvėje įkaitinto saulėgrąžų aliejaus. Kepam be fanatizmo abi puses po keletą minučių.

O per tą laiką vištiena išsitroškino savo ir svogūnų sultyse, o mes pilame į puodą apie litrą virinto vandens ir leidžiame dar pavirti sultiniui apie 15 minučių. Tada vištieną išimame ir atidedame, sultinį perkošiame ir paliekame truputį atvėsti, o svogūnus be gailesčio išmetame.

Sultiniui šiek tiek atvėsus, išplakame tris keturis kiaušinių trynius su citrinos sultimis ir, plakdami pilame į sultinį. Čia svarbiausias ir atsakingiausias čichirtmos ruošimos epizodas, nes jei sufeilinsim, sriubą bus galima atiduot Carito valgyklon užuot mėgavusis patiems.

Viskas. Pilame į lėkštes, gausiai paskaninam plėšytais kalendros lapais ir tiekiame su mčadi blyneliais, aštriu padažu ir vištienos gabaliukais. Kartais gruzinai tiekia šią sriubą su gabalais vištienos plūduriuojančiais lėkštėje, bet tai – rūkaliaus čichirtma.

O štai taip atrodo sveiki žmogaus čichirtma:

Beje, apie rūkymą. Senas ir geras Čelsio Princesės gabalas taisyklinga kivių kalba:

 

Paskutinės vasaros dienos čachochbili, už kurį galima nužudyti

Gamardžioba, brangieji. Šiandien paskutinė vasaros diena, todėl gaminsime kažką ypatingo. Tai bus – gruziniškas patiekalas čachochbili. Paprastai jis ruošiamas iš viščiuko laukinio fazano. Mes gi savo laukinį fazaną gaudome prekybos centre arba turguje. Dar daugiau – mūsų laukinis fazanas, kurį sumedžiojome, buvo sudarytas tik iš blauzdelių: nei galvos, nei vidurių, nei sparnų – tik geras kilogramas blauzdelių.

Be laukinio fazano pasiimame:

• keletą svogūnų;
• 4-5 pomidorus;
• keletą česnako galvučių;
• čili pipirą;
• žalumynų: baziliko, raudonėlio, kalendros;
• pora šaukštų adžikos;
• šaukštą pomidorų pastos;
• trupučio aliejaus;
• prieskonių: maltų čili pipirų, juodųjų pipirų, maltos kalendros ir chmeli-suneli mišinio bei druskos.

Sunkiame puode įkaitiname aliejų ir apkepame fazano gabalėlius, kad odelė gražiai apskrustų, o atskiroje keptuvėje kepame smulkiai pjaustytus svogūnus, kol taps permatomi. Kai fazano gabalėliai apskrus, uždengiame puodą, sumažiname ugnį iki minimumo ir paliekame pusvalandžiui. Po pusvalandžio pas fazaną keliauja kepti svogūnai.

Uždengiame ir paliekame toliau troškintis Dėmesio! Papildomai jokio vandens nereikia, nes, per tą pusvalandį, kol po dangčiu troškinosi fazanas, mes pjaustėme pomidorus.

O tada patroškinome keletą minučių atskiroje keptuvėje (tarkim, kurioje apkepėm svogūnus), pabaigoje įmaišydami šaukštą pomidorų pastos.

Visa tai irgi keliauja į puodą su fazanu.

Štai jums ir papildomas skystis. Dabar galime gerai pasūdyti ir, dar po penkiolikos minučių troškinimo po dangčiu, įmaišome kapotą čiliaką, adžiką bei pusę kapotų žalumynų.

 

Po valandos nuo gaminimo pradžios mėsa jau turėtų po truputį atsiskyrinėti nuo kaulų, todėl dedame prieskonius, kapotą česnaką ir likusius žalumynus.

Išmaišome, uždengiame, išjungiame viryklę ir paliekame dar 15 minučių pastovėt.

Tiekiame su gruziniška duona, ryžiais arba tik su vynu.

Gaila, kad negaliu perduoti jums kvapų. Už dubenėlį čachochbili galėčiau nužudyti.

O tai, kad baigėsi vasara – labai liūdna. Ruduo užknisa.

Skuboti načios nelauktiems svečiams

Ką tik pasibaigė atostogos, bet apie jas – kitame įraše. O dabar – apie tai, ką gaminau, kai netikėtai į svečius užsuko Byvis ir Tešlagalvis. Kad jiems įtikčiau, pavariau načios su jautiena ir pupelėmis.

Man reikėjo:

• 800 g maltos jautienos;
• skardinės pupelių;
• poros morkų;
• svogūno;
• česnako;
• čili pipirų;
• skysčio ir sėklų iš pomidorų – minkštimas suėjo salsai;
• prieskonių: kalendros, kumino, rūkytos paprikos, druskos;
• didelio pako kukurūzų traškučių.

Truputyje aliejaus pakaitinau maltus ir grūstus prieskonius.

Po poros minučių apkepinau svogūną, smulkintą česnaką ir smulkintus čili, vėliau – faršą, po keleto minučių pridėjau tarkuotas morkas, dar po poros – pomidorų sėklas su sultimis. Galiausiai – nusunktas pupeles.

 

Mėsa troškinosi o aš ruošiau salsą: pomidorų minkštimas, smulkiai pjaustytas nedidelis svogūnas, čili, pusės laimo sultys, druska, kuminas, raudonėlis, aliejaus šlakelis.

 

Štai ir padažas gatavas.

Serviruojame stalą Byviui ir Tešlagalviui, jei jie atsinešė alaus, žinoma.

 

Valgėme traškučiais semdami padažą. Man šis patiekalas šiaip sau. Bet Byviui ir Tešlagalviui suėjo.

Ai, dar ačiū Pupkiui už vasarinį tamsųjį alų.

Šiandienai – viskas. Iki kito karto.

Kčučas, čanachai arba tiesiog – troškinta mėsa su daržovėmis,

Sveiki seniai matyti. Nepraėjo ir pusmetis, kai prisiminiau, kad turiu tinklaraštį. Per tą laiką, deja, virtuvėje beveik nieko nenuveikiau. Užtat įveikiau keletą online kursų apie mitybą. Dar apsilankiau renginyje “Vyno dienos 2014“, kur atradau keletą puikių ispaniškų vynų – pvz. Juan Gil (ačiū MV konsultantei Aušrinei), nusivyliau Makedonijos vynais, užsisakiau 5 litrus kaimiško graikiško alyvuogių aliejaus iš ateinančio rudens derliaus ir susipažinau su linksmu gruzinu Gigo, kuris girdė nerealia čača. Priešais gruzinų stendą stovėjo armėnų stendas ir jie nuolat lyginosi, kurių brendis geresnis. Man pasirodė neblogi ir tie, ir anie, bet gruziniška čača ir armėniška šilkmedžio uogų degtinė geriau.

Ta proga – armėniškas kčučas prieš gruziniškus čanachus. Kaip bebūtų, tai – tiesiog mėsos gabalėliai su įvairiomis daržovėmis, troškinti moliniame puode. Pirma – kčučas, kurį gaminau dar žiemą, kai buvo šalta ir reikėjo karšto ir aštraus patiekalo kaulams sušildyti. Molinių puodų neturėjau (o ir dabar neturiu), todėl gaminau ketaus keptuvėje, uždengtoje valgomu dangčiu. Bet apie tai vėliau. Dabar – ko reikėjo:

• apie  kg avies blauzdos;
• saliero gumbo;
• baklažano;
• paprikos;
• svogūno;
• česnako;
• keleto bulvių;
• prieskonių: pipirų, lauro lapų, čili, kumino, kalendros, mairūno, druskos

Salierą stambiai pjaustome ir dedame ant puodo/ keptuvės dugno

 

Baklažaną pjaustome šaibom.

Stambiai kapojame bulves, svogūną pusžiedžiais

Mėsą pjaustome kąsnio dydžio gabalėliais, dedame visą česnako galvą

Pasūdome, gausiai apibarstome prieskoniais

Galiausiai – paprikos griežinėliai

Įpilame po puodelį verdančio vandens, uždengiame valgomu dangčiu ir kišame į 180°C įkaitintą orkaitę

Dangtį darome iš miltų ir vandens, aha. Po valandos temperatūrą sumažiname iki 150°C ir troškiname dar pusvalandį.

Nuėmus dangtį

Pabarstome kapotais kalendros arba petražolės lapais.

Taip, beibi, tai Armėnija!

Kai pavalgiau kčučo, atėjo pavasaris

Ta proga, išsikepiau duonos

Ir prisirinkau gležnų dilgėlių

Dabar birželio pradžioje, kai tiek daug žalumos, Jums, ko gero, tai atrodo juokinga, bet ankstyvą pavasarį, vos nutirpus sniegui, dilgėlių sriuba buvo dangiškas kaifas.

O štai atėjus pavasariui, vienoje skandinaviškoje parduotuvėje (nesakysiu kokioje, che che), nusipirkau nebrangų, bet puikų divaisą iš ketaus.

 

Jame gaminau čanachus. Tam dar reikėjo… to paties kaip ir kčučui. Na, dar pridėjau morkų ir pomidorų, o avį pakeičiau kiaule.

Į puodą viskas dedama panašia seka

Naa, gal bulves geriau dėti ant viršaus, pabarstyti druska ir rūkytos paprikos milteliais

Pomidorų dar nededam, o puodą uždengiam ir pašaunam į 180°C įkaitintą orkaitę. Po valandos dedame pomidorus

Pusvalandį laikome orkaitėje be dangčio

Štai ir visas antagonizmas, mano mieli draugai. Kitą kartą papasakosiu apie paprastą būdą išsikepti tobulą prancūzišką duoną, kuri nežiedėja. Pasistengsiu, kad kitas kartas nebūtų po pusmečio.

 

 

 

Tikrasis čatnis bendradarbiams nuo bendradarbių

Jau seniai žadėjau vienam bendradarbiui šį receptą. Atsidėkodamas už superninius jalokia čiliakus. Ir atsidėkodamas kitai kolegei už cukinijas, pomidorus ir kitokias gėrybes. Šį kartą neapgaudinėsiu, o pateiksiu vieną iš milijono tikrųjų čatnio receptų. Reikės:

• vėzdo dovanotos cukinijos, itin tinka peraugusios;
• dovanoto čili pipiro;
• keleto pomidorų;
• svogūno;
• česnako;
• prieskonių: pagaliuko cinamono, keletos dėžučių kardamono, keleto gvazdikėlių, maždaug po lygiai juodųjų pipirų, kumino, kalendros, ožragės, kario;
• druskos;
• šaukšto gy.

Gy arba aliejų įkaitiname ir dedame prieskonius be čili ir be ožragės.

Kol lėtai skleidžiasi prieskonių aromatas, kubeliai pjaustome svogūnus, česnakus ir pomidorus.

Kur ble svogūnai su česnaku?

Ai, va, pirma juos į keptuvę, kiek vėliau pomidorus. Kepame be fanatizmo pora minučių. Kapojame čili su visom sėklom.

Dedam į keptuvę, kapojam cukiniją kubeliais.

Dedam į keptuvę

Beriam likusius prieskonius. Po 20 minučių daržovės transformuojasi.

Valgome su indiška duonele.

Kas liko, dedame į gražius stiklainius ir dovanojame draugams.

Taigi, taigi, skanaus, besiklausant 5 3 geriausių lietuviškų grupių (iš pradžių galvojau daryti sąrašą 5 dainų, bet niekaip nesukrapščiau 5 gerų lietuviškų grupių Suopis ir Rambynas atkrenta, nes tai parodija, kokia ji gera bebūtų, Fojė – todėl, kad nemėgstu Mamontovo, Overtone – todėl, kad Giedrės bus gana, Jazzu – todėl, kad pasipūtus.

3. Pieno Lazeriai – todėl, kad geriausias lietuviškas popsas.

2. Gravel – todėl, kad tai rokas ne dėl babkių ar reitingų, o iš širdies. Ačiū Sinickiui už nemokamus albumus. Px, kad balso neturi, jam gana charizmos.

1. Empti – todėl, kad Giedrė – geriausia Lietuvos dainininkė.

Ceviche – žali kalmarai

Žalią, termiškai neapdorotą žuvį valgo ne tik japonai, bet ir latinosai. O kad įrodyčiau, jog maistas gali būti ruošiamas ne tik mums įprastu būdu, Jūsų dėmesiui – sevičė. Šis patiekalas gaminamas iš šviežios jūrinės žuvies, krevečių arba kalmarų, išlaikytų koncentruotoje rūgštyje. Bėdos yra dvi: Lietuvoje šviežios jūrinės žuvies labai reta, o taip pat, didelė tikimybė, kad šviežioje žuvyje gyvena parazitai. Ką daryti, kad jūrinės kirmėlės neįlįstų Jums į smegenis? Darome dvigubą apsaugą: kadangi patiekalą gaminsime rūgštyje, didelė tikimybė, kad parazitai žus. Kad visai būtume tikri, imame šaldytą produktą. Skonis, žinoma, ne šviežiena, bet bent jau būsime tikri, kad nesusirgsime. Kad žuvyje ar jūros gėrybėse žūtų parazitai, pakanka keletą parų žuvį palaikyti šaldiklyje. Net Japonijos sašimi šefai palaiko šviežią tuną keletą valandų itin žemoje temperatūroje.

Kadangi Lietuvoje net šaldyta kokybiška žuvis yra deficitas, imame kalmarus. Juoba, net ir kepdami juos, termiškai beveik neapdorojame. Šiam kartui reikės:

• 200 g kalmarų kūnelių;
• 5-6 laimų arba citrinų;
• 2-3 pomidorų;
• raudono svogūno;
• ryšulėlio kalendros;
• avokado;
• druskos.

Nuplautus kalmaro kūnelius pjaustome plonais žiedeliais. Nuvarviname drėgmės perteklių.

 

Iš laimų išspaudžiame sultis. Daug sulčių.

 

Dedam į jas kalmaro gabalėlius.

 

Paliekam 20-30 minučių (nuotraukoje ant paviršiaus gabalėliai kiek didesni, jie ne valgymui skirti, o Harvardo kursų eksperimentui). Dėmesio, ilgiau laikyti rūgštyje tikrai nereikia, nes bus kaip ir su terminiu apdorojimu: kuo ilgiau, tuo kalmarai kietesni. O kol marinuojasi – imamės daržovių salsos. Kapojam pomidorus, kalendrą, svogūną. Aš dar papildomai pridėjau nedidelį baltąjį (ne geltoną) svogūną.

 

Daržoves maišome su marinuotais kalmarais.

Dar druskos pagal skonį.

 

Be abejo, paskaninam namuose augintais čiliakais. Išmaišome. Ant viršaus dedame avokadų griežinėlius. Patiekiame su kukurūzų traškučiais.

 

Kad visai būtume tikri dėl saugumo – užgeriame grynu romu. Silpnaregiams.

 

Bandykite ir Jūs.

 

Šokoladinė molė ar šokoladinis molis?

Kiek daug interpretacijų gali kilti, ar ne? Galėjau žodį “molė” parašyti iš didžiosios – būtų dar daugiau. Na ką gi, nuliūdinsiu jaunuosius statybinikus – pasakosiu Jums ne apie molį, tamsiaodžių kreolių iš Anglijos kolonijų mylėtojams irgi teks nusivilti. Ligi šiol nesu tikras ar nahuatlių kalbos žodis mole vartotinas lietuvių kalboje ir, jei vartotinas, kokios jis giminės. Gal kas pasakys?

Taigi, legendinis meksikietiškas patiekalas – mole negra su kalakutiena. Variacijų milijonai, kiekvienoje Meksikos provincijoje gaminama vis kitaip, prieksonių rinkiniai skirtingi, tad pateiksiu lietuviškam pilvui priimtiną variantą.

Imame:

• puskilogramį kalakutės papų;
• 400 ml gerų pomidorų savo sultyse (arba šviežių, jei gyvenate Pietų pusrutulyje);
• raudoną svogūną arba keletą šalotų;
• keletą skiltelių česnako;
• 1-5 šviežius arba džiovintus čili;
• 50 g karčiojo šokolado (geriau nesaldaus);
• saują džiovintų slyvų ir abrikosų;
• 50 g sezamo sėklų;
• bananą (prisipažinsiu, nelabai jis buvo reikalingas, geriau nedėti);
• druskos;
• kukurūzų aliejaus;

• prieskonių: kumino, raudonėlio, kalendros;

• čipotlio.

Čipotlis (chipotle) – rūkytas jalapeno pipiras. Nerealus daiktas. Lietuvoje jau galima kai kur įsigyti, bet neapsimoka, geriau atsisiųsti iš kokio Londono. Jei neturite, galima pakeisti, į padažą įdėjus daugiau džiovintų slyvų ir paprastų čili miltelių.

Pradedam. Kubeliais supjaustome kalakutieną ir apkepame be fanatizmo.

Kol kepa, susipjaustome svogūną, česnaką, čili.

Kai tik mėsa truputį apskrus, išimame ją, padedame šiltai. Ant nedidelės ugnies kepame pjaustytas daržoves. Kai suminkštės, dedame pomidorus.

Troškiname 5 minutes. Taip atrodo mole roja, bet mes tęsiame toliau:

Dedame nuplikytus ir susmulkintus džiovintus vaisius.

Jei sugalvojome – ir bananą, bet jau sakiau, kad jis čia nereikalingas.

Dabar sumažiname ugnį iki minimumo. Galima uždengti. Tuo tarpu piestoje arba smulkintuve sutriname sezamą.

Sezamas sutirštins padažą ir suteiks skonio.

Dabar dedame į padažą kalakutieną, padruskiname, suberiame prieskonius ir keletą šaukštų čipotlio drožlių arba miltelių. Truputį pamaišę patroškiname ir suberiame tarkuotą šokoladą. Uždengiame ir troškiname dar 15-20 minučių. Patiekiame su ryžiais, tortijomis ar net keptomis bulvėmis.

Fone – naminis Pupkio alus, be jo šis patiekalas būtų kaip partitūra be smuiko rakto. Skanaus.

Ir dar – silpnaregiams:

Joder por favor, señoritas.

Viščiukas su kuskusu

Tik po daugelio metų, kiek rašau šitą tinklaraštį, pastebėjau, jog neturiu nei vieno recepto iš Afrikos. Bijau net pagalvot, kas manęs laukia, jei čia apsilankys Nobelio Taikos premijos laureato iš Kenijos Indonezijos Havajų Baltųjų Rūmų fanai. Gal tai ir ne tos, juodosios Afrikos receptas, bet Magribas, kad ir Šiaurės, bet Afrika.

Prieš pradėdami ruošti patiekalą, nusiperkame viščiuką (galima ir vištą, bet viščiukas geriau) ir iš vakaro įtriname jį druskos, alyvuogių aliejaus, citrinos sulčių, visokių bazilikų ir mėtų, pipirų mišiniu, prismaigstome po oda česnako skiltelių ir paliekame šaldytuve. Dar mums reikės:

• 200 g kuskuso;
• džiovintų vaisių: figų, datulių, abrikosų, razinų ir t.t. ir pan.;
• prieskonių: cinamono žievės atplaišos, kardamono 2 dėžučių, nemaltos kalendros sėklų (gerai ir čiliakas ten būtų);
• citrinos (kai laimai Maximoje kainuoja tiek, kiek citrinos, nuodėmė jų nepirkti);
• aš, žinoma, šiuo metų laiku neradau, bet labai gerai būtų šviežių metų ir bazilikų.

Įkaitiname orkaitę iki 200ᵒC, o kol kaista, užpilame kuskusą puse stiklinės drungno vandens, keletu šaukštų alyvuogių aliejaus, beriame žiupsnį druskos, nuplikytus vaisius, kapotas mėtas ir bazilikus, prieskonius, citrinos skilteles, viską išmaišome

ir kišame viščiukui išangėn. C’est la vie, norint skaniai pavalgyti tenka ir ne itin švariais darbais užsiimti.

 

Toliau einame paprastesniuoju keliu: užuot reguliavę kas pora minučių kepimo temperatūrą ir sekę, kad viščiukas neimtų svilti, viduje išlikdamas žalias, tiesiog pasinaudojame technikos stebuklu – kepimo rankove.

 

Per 40 minučių 800 g viščiuko mėsa kris nuo kaulų, o odelė bus gardžiai apskrudusi.

 

O štai dabar alkoholis prie šio patiekalo netiks. Tik saldi stipri mėtų arbata. Skanaus.

 

Kuskusas Šiaurės Afrikai – tai kaip mums juoda duona, airiams ir baltarusiams – bulvės, italams – makaronai, kinams – ryžiai, amerikonams – kukurūzai, rusams – degtinė.

PS: bijau, kad žmonės, gyvenantys pagal paniatkes, tokia kulinarija neužsiima. Tikiuosi, kad Jūs neturite prietarų ir tabu. Pavasario Jums.