Kelionė JAV. 8 diena – Josemito parkas

Nuo mūsų kelionės pradžios kiekviena diena atnešdavo vis naujesnių ir stipresnių įspūdžių. Sekvojų parkas buvo vau, bet tai, ką pamačiau Josemito parke – nepalyginamai įspūdingiau. Tačiau užbėgdamas gerokai už akių, turiu pripažinti, kad vėliau buvo ir įspūdingiau.

Iš motelio Fresne suplanavome dienos iškylą į Josemitą, juoba, kad atstumas pirmyn atgal vos 350 km ir tai buvo puiki proga pailsėti nuo intensyvaus vairavimo. Sumanyta įvažiuoti į parką per pietinį įvažiavimą, tenai pasivaikščioti, papietauti ir ramiai apsukus ratą, grįžti nakvynei į Fresną per šiaurinį įvažiavimą.

https://goo.gl/maps/pB6HMYh6s6x

Googlo žemėlapiai kažkodėl nebraižo viso maršruto, tipo mašinos į Glacier Point nevažiuoja, nors puikus kelias ir pravažiavom, todėl tą atkarpą teko nupiešti ranka. Silpnaregiams

Bet apie viską iš pradžių.

Į Josemito parką atvažiavome gana anksti, prieš 10 val. Vėlgi, bilietas mums nieko nekainavo. Iš karto įvažiavę palikome automobilį aikštelėje ir su parko autobusu nuvažiavome į sekvojų giraitę Mariposa Grove – Drugelių šilelį. Ji labiau sukultūrinta nei Sekvojos parkas, bet vis tiek įspūdinga.

Šalia ten auga mažytės sekvojytės kūdikėliai.

Ir didžiuliai milžinai.

O šalia guli mirę medžiai.

Už keleto kilometrų nuo parko autobuso stotelės auga įspūdinga sena sekvoja pavadinta Grizzly Giant – Milžinas grizlis.

Man sunkiai tilpo į kadrą. Ten ant lentelės parašyta, kad medis didesnis už Niujorko Laisvės statulą.

Norėjau ilgiau pasivaikščioti, bet mano bendrakeleivis kaip visada ėmė inkšti, teko grįžti į autobusą ir atgal prie mašinos. Toliau patraukėme į šiaurę link Josemito slėnio. Pakeliui išsimaudžiau kalnų upelyje, vanduo ledinis, bet pakenčiamas, nes lauke gana karšta.

Tolesnis tikslas – Glacier Point regykla ant uolos virš Josemito slėnio, nuo kurios atsiveria visas slėnis ir aplinkinės viršūnės, o gražiausia – Kupolas (The Dome). Štai šita:

Išties ten netenki žado ant tos uolos. Atrodo, kad patekai į Tolkieno knygą: apačioje žalias slėnis su upe per vidurį, aplink keletas viršūnių kaip sargybiniai, o tarp jų – kriokliai. Bėda ta, kad ten labai daug žmonių ir mašinų. Kol vaikštinėjau vienas (galite spėti, mano bendrakeleivis gėrė degtinę mašinoje stovėjimo aikštelėje), sutikau ne vieną lietuvių grupę. Bet tai nesutrukdė džiaugtis vaizdais.

Dar truputis Kupolo

ir Josemito slėnio

ir važiuojame pažiūrėti kaip viskas atrodo iš apačios.

Pakeliui stabtelim prie medžių apsuptos pievos

ir netyčia užklumpam fotografą su jaunavedžių pora, darančius įvairias pozas.

Besileisdami serpantinais į slėnį, pravažiuojame didelį išdegusio miško plotą.

Į Josemito slėnį įvažiuojame pro nedidelį tunelį, iškart už jo yra superinė apžvalgos aikštelė Tunel View.

Nusileidus visiškai prie Josemito upės, pastatome mašiną aikštelėje ir einame pėsti prie krioklio prie Katedros uolos (Cathedral Rock).

Toliau darome ratą aplink visą slėnį. Sustojame labiausiai į rytus nutolusioje aikštelėje prie upės pailsėti, išsimaudyti ir pažiopsoti į kiaunių šiknas.

Šioje ramioje vietoje prasitriname beveik pusdienį.

Atsipalaiduoju tiek, kad net negirdžiu bendrakeleivio aimanų. Mes po Glacier Point buvome besusitaiką, bet dabar vėl nesikalba.

Saulė krypsta vakarop ir traukiame link šiaurinio išvažiavimo. Pabaigai sustoju Josemito slėnio vidury.

Atgal į Fresno važiuojame tyloje. Negaliu atsigauti po pamatyto grožio. Bet artėjant prie Fresno mus aplenkia ZZ Top automobilis.

Po to kažkoks girtas ar apsirūkęs senis vos neįvažiavo mums į galą, bet nuotaiką pakėlė ši moteriškė:

Grįžęs į motelį griuvau į lovą ir miegojau kaip kūdikėlis, sapnuodamas Josemitą ir kaubojaus šmėklą, klaidžiojančią po slėnį.

Reklama

Kelionė JAV. 7 diena – Sekvojos nacionalinis parkas

Amerikoje yra tiek daug pamatyti, o laiko tiek mažai! Liūdna, bet tenka rinktis tik įspūdingiausius objektus, kiekvienam skiriant vos po dieną. Po trumpo poilsio Venturoje nusprendžiame traukti į Sekvojų ir Josemito nacionalinius parkus. Apsistoti planuojame Fresno mieste dviem naktims, nes miestas maždaug pusiaukelėje tarp šių parkų. Mūsų planas toks: važiuojame į Sekvojos parką pro pietinį įvažiavimą, išvažiuojame pro šiaurinį, pernakvojame Fresne, kitą dieną skiriame Josemitui, o nakvoti grįžtame į Fresną. Tada sukame atgal į rytus, bet kitu keliu: pro Mirties slėnį, Las Vegasą ir taip toliau.

https://goo.gl/maps/2TtcQvYHfZz

Naktis Venturoje praėjo ramiai, motelis buvo švarus ir jaukus, be blakių ar tarakonų, todėl puikiai išsimiegojau. Atsibudau puikios nuotaikos ir, nepaisydamas apniukusio ir vėsaus ryto nusprendžiau išsimaudyti vandenyne ir papusryčiauti. Mano bendrakeleivis, skirtingai nei aš, buvo bjaurios nuotaikos ir pasiliko motelyje išgerti degtinės ir pasimasturbuoti. Užbėgdamas už akių, pranešu, kad ši veikla jam nuotaikos nepataisė iki pat kelionės pabaigos, netgi atvirkščiai, ji nuolat bjuro.

Vandenyne aš taip ir neišsimaudžiau dėl trijų priežasčių: ledinio vandens, iš koto verčiančių bangų ir daugybės bomžų, miegančių pakrantės krūmuose. Na, vanduo šaltas, bet esu išsimaudęs ir Sognefjorde, Norvegijoje, kur vandens tempereatūra vos 6 laipsniai, todėl Ramiajame vandenyne nebūtų baisu. Kur kas labiau mane išgąsdino ilgos ir stiprios bangos.

Na, nuotraukose jos neatrodo baisios, bet kai žinai, kad artimiausi Malibu gelbėtojai už 50 km, o aš vengiau būti nuplautas į atvirą vandenyną, nusprendžiau tik pabraidyti.

Be to, nelabai norėjau palikti drabužius ir piniginę ant kranto, nes bomžai, pamatę mane, kėlėsi iš savo irštvų ir akylai sekė mane kartu su naglom kalakuto dydžio Livingstono žuvėdrom.

Po braidynių greitai papusryčiavau blynais su žalios arbatos padažu.

Greitkeliu pro Santa Klaritą ir Beikerfildą išvykome į Sekvojos parką. Kuo labiau tolome nuo vandenyno, tuo labiau giedrijosi, o oras kaito. Pakelės kioskelyje iš meksikiečio nusipirkome labai skanių apelsinų ir mangą. Beikersfildą pasiekėme prieš pietus. Kol pyliau kurą degalinėje, prisistatė kažkoks narkomanas su Sadko batais ir ėmė suokti liūdną istoriją apie nelaimingą vaikystę, pavogtus pinigus, nėščią merginą, tuščią baką ir numatytą kelionę į Teksasą. Mano bendrakeleivis net susigraudino ir davė 20 baksų jam. Štai kaip apsivertė pasaulis, kai rytų europiečiai šelpia Amerikos valkatas.

Nuo Beikersfildo kelias ėjo naftos laukais

Kažkodėl prisiminiau filmą “There will be Blood“.

Vėliau įvažiavome į intensyvaus žemės ūkio rajoną.

Pasirodė, kad važiuojame per Kalifornijos aruodus: pistacijos, apelsinai, laimai ir dar balažin kokios kultūros po deginančia saule.

Gerokai įdienojus pasiekėme Sekvojos parką. Įvažiavimas 30 dolerių mašinai, bet mes turėjome abonementą į visus JAV nacionalinius parkus, apie kurį jau rašiau ankstesniuose postuose. Ilgai važiavome serpantinais į kalnus. Aplink gražu, bet nesitiki, kad kažkur netoliese auga milžiniški medžiai.

Kelias vis siaurėjo, vėliau užsirovėme ant rekonstrukcijos darbų: atvira tik viena juosta, o eismą reguliuoja šviesoforas.

Pagaliau pasiekėme tokį aukštį, kur auga medžiai.

O kai radome sekvojas, netekome žado nuo jų didybės. Atrodo Vilniaus televizijos bokšto aukščio medžiai, kamienai kaip geras namas. Va, koks našlaitis su mašina prie nedidelio medelio.

Kažkada parke buvo kelias iš sekvojų kamienų, dabar likę tik jo fragmentai.

Didžiausia šio parko įžymybė – arka per sekvojos kamieną, kur galima pravažiuoti su mašina. Ten realiai gero pusvalandžio eilė ir minios žmonių. Tačiau mes kažkokiu stebuklingu būdu pravažiavome nestovėję eilėje. Tikras Eastern European Style.

Mano bendrakeleivis į pavakarę visai suskydo ir vėl ėmė kelti isterijas. Nepadėjo net analinė penetracija su sekvojos kankorėžiu

ir susitikimas su vietiniu Bembiu.

Kaip ir buvome suplanavę, pervažiavome su atidengtu savo Mustango stogu Sekvojos parką kiaurai iš pietų į šiaurę, jau sutemus, pasiekėme Fresno miestą ir apsistojome motelyje dvejoms naktims. Pavalgėme netoliese esančiame pamėgtame Chipotle tinkliniame kabake. Iš nuovargio net nepamenu ką valgiau ir ką gėriau.

Kelionė JAV. 6 diena – Route 66 pabaiga

Aš toks tinginys, kad niekaip negaliu pratęsti savo kelionės aprašymo.

Šeštą kelionės dieną mes įveikėme visą Route 66 ir pasiekėme Santa Moniką prie Ramiojo vandenyno. Kadangi Los Andželas ir apylinkės kosmonautiškai brangus miestas, iš anksto nusprendėme nakvoti važiuoti link Santa Barbaros arba Venturos į šiaurę.

Iš ryto paliekame blakes ir tarakonus Needlese ir traukiame per Mochavės dykumą link Barstow miesto, garsėjančio savo outletais.

Man patinka važiuoti per dykumą: mašinų nedaug, už lango šviečia saulė ir karšta, o mašinoje jaukiai vėsu, tu siurbčioji saldų gėrimą su ledukais, o tavo bendrakeleivis apspangęs nuo vadiaros ir nepajėgia kelti isterijų. Kol kas. Ties Barstow nusukame iš greitkelio ir važiuojame palei Santa Fe geležinkelio liniją.

Barstow greitai užkandu Burger Kinge, nes nieko geriau nepavyksta rasti, o ieškoti nėra laiko, jau vidurdienis, mes skubame link vandenyno, o mano bendrakeleivyje bunda isteriška sterva.

Kuo arčiau Los Andželas, tuo intensyvesnis eismas, kelyje daugiau psichų, daugiau eismo juostų. Ties Sen Bernardino miestu išprotėjo navigacija: mes valandą klaidžiojome po viadukus ir nuvažiavimus, nors GPS rodo, kad važiuojame per laukus. Panašu, kad navigatoriaus žemėlapiai nespėja atsinaujinti kartu su beprotišku Kalifornijos gyvenimo tempu. Netrukus pasiekiame Pasadeną, jaukų ir ramų miestelį prie Los Andželo. Ten nusuku iš greitkelio, o navigatoriuje nustatau, kad niekada nevestų mūsų greitkeliais. Vakarop mums tai atsilieps malonia staigmena.

Šunkeliais (sąlyginai, nes nuolat važiuojam per gyvenamuosius rajonus) pasiekiame Holivudą. Iš principo man nepatinka būti miestuose, o tokiuose, kur minios žmonių ir intensyvus eismas mane ištinka nepasitenkinimas. Ypač kai visi nori fotkintis prie Holivudo ženklo.

Nusprendžiame privažiuoti arčiau, bet tai neįmanoma. Paliekame mašiną nelegaliai priparkuotą ir leidžiamės pėsti. Pakeliui malonūs ženklai, laukiu kada pas mus tokie atsiras:

Užsiknisę lipti į kalną, nusprendžiame, kad užteks ir tokios nuotraukos prie Holivudo ženklo.

Leidžiamės nuo Holivudo kalvų link Holivudo bulvaro, to, kur daug žvaigždžių ant šaligatvio.

Slampinėjame, fotkinamės, siunčiame pinigų kaulytojus, narkomanus, bomžus ir kekšes velniop. Netikėtai imame suprasti, kad nesilankėme tulike nuo pat ryto. Bet nėra nei prekybos centrų, nei degalinių kur galėtume nusilengvinti. Apsidžiaugiame radę Stabaksą. Užsisakome kavos ir bėgame į tuliką, kuris, pasirodo, kaip tyčia out of order. Be to kad ir taip esu mižnius, dar išgeriu kavos. Jaučiu, kad tuoj bus blogai. Prieinu prie policininkų labai piktai vaikančių valkatas iš bulvaro, klausiu ar yra viešų tulikų kur netoli. Jie nuoširdžiai juokiasi ir sako, kad nėra. Klausiu, o kaip sprendžiama myžimo problema. Sako – niekaip. Klausiu, o kur jūs, pareigūnai myžate? Sako – nuovadoje, bet ten pašaliniams negalima. Tik dabar, kai sėdžiu prie kompo tuščia pūsle atsipalaidavęs, lengvai sugalvoju šimtus būdų kaip išspręsti šį reikalą (tarkim, paklausti vietinių bomžų kur jie myža), bet tada minioje žmonių su sprogstančia pūsle neliko nieko kito, kaip pasiimti trypiantį bendrakeleivį ir dumti į mašiną. Greitai vairuoju per Holivudo kamščius iki artimiausios degalinės. Laimei ji netoli. Bėgu į vidų, sakau berniukui už prekystalio, pilk man kurą, o aš į tuliką. Sako, palauk palauk, eini pats ir įsipili, o tulikas, brangusis europieti, out of order. Bet tiek to, eik pasinaudok tarnybiniu. Koks aš buvau dėkingas, kad net vėliau nepykau už tai, kad benzinas kainavo 5 USD už galoną, vietoj tradicinių 3 likusioje Kalifornijoje! Tuo tarpu mano bendrakeleivį išvijo iš degalinės, ir jam teko myžti tiesiog gatvėje, nes jau buvo šakės.

Toliau ramiai ir atsipalaidavęs per Beverly Hillsą pasiekėme Santa Moniką, palikome mašiną mokamoje aikštelėje ir patraukėme link vandenyno.

O ten pyrsas į vandenyną – tokia Palanga su cukraus vatomis, kukurūzų burbuolėmis, atrakcionais ir miniomis žmonių.

Vanduo ledinis, bangos didelės, bet vis tiek galvoju – išsimaudysiu. Bet mano bendrakeleivis sukėlė sceną ir mes turėjome važiuoti į numatytą nakvynės vietą Venturoje, nes jau vakarėjo. Nusiteikiau išsimaudyti kur nors pakeliui.

Kaip minėjau, navigatoriuje nusistačiau, kad aplenktume greitkelius. Tokiu būdu, iš pradžių važiavome palei vandenyną iki Malibu, o po to per kalnus Malholando keliu.

Tai buvo maloniausia šios dienos dalis: važiavimas besileidžiančios saulės spinduliais užlietais serpantinais. Atstumą iki Venturos greitkeliu galima įveikti per valandą. Malholando keliu važiavome beveik tris valandas, bet buvo labai smagu. Netikėtai saulė dingo į keistą rūką ir viskas aplink sutemo, kai nuo kalnų ėmėme vėl leistis link vandenyno.

Jau visai sutemus pasiekėme Venturą ir apsistojome jaukiame motelyje pas indus. Vakarieniauti patraukėme į prašmatnų meksikiečių restoraną, nes nusprendėme, kad užkandinių gana. Restorano prašmatnumas pasireiškė tik kainomis ir pasipūtusiais padavėjais su kostiumais. Aš išgėriau keletą margaritų.

Ir suvalgiau privalomą sevičę iš žalios vietinės žuvies.

Kitą dieną turėjo prasidėti antrasis mūsų kelionės etapas per nacionalinius parkus ir Laukinius Vakarus.

 

Kelionė JAV. 5 diena – Didysis Kanjonas

Penkta kelionės diena buvo skirta aplankyti gamtos stebuklą – Didįjį Kanjoną, o vakare pasiekti Kaliforniją.

https://goo.gl/maps/yL7yEewnDyS2

Man tai jau buvo antras apsilankymas prie Didžiojo Kanjono. Tačiau lankytis ten galima kasdien: nuo vaizdų, erdvės ir atmosferos užgniaužia kvapą.

Pasirinkome pravažiuoti pietiniu šlaitu, keliaujant iš rytų iki Didžiojo Kanjono kaimelio. Įvažiavimas į Didžiojo Kanjono nacionalinį parką be abejo mokamas, tačiau galioja mano minėtas metinis leidimas, kurį įsigijome prieš dieną Akmeninio Miško nacionaliniame parke.

Kaip ir kiekviena kelionės Amerikoje diena prasidėdavo mano bendrakeleivio surūgusiu veidu ir priekaištais.

Manęs paklaustų žingeidus skaitytojas, kodėl aš jo nesudubasinau ir neišmečiau kur nors Mohavės dykumoje? Pats stebiuosi savo kantrybe.

Papusryčiavau Kamerono miestelyje indėnų užeigoje visai padoriu buritu, užgerdamas Starbuckso kapučinu iš šaldytuvo. Buritas gal ir nieko, bet aptarnavimas indėnų užeigoje siaubingas. Vėliau daug kartų pastebėjau, kad indėnai tiek užeigose, tiek suvenyrų parduotuvėse labai pasipūtę ir nemandagūs. O ko jiems būti mandagiems?

Pravažiavus Kameroną, bet dar neprivažiavus Didžiojo Kanjono, galima apsilankyti Mažojo Kolarado kanjone. Tai kaip apšilimas prieš Didįjį Kanjoną.

Prie apžvalgos aikštelės tie patys pasipūtę indėnai pardavinėja kiniečių rankų darbo niekučius.

Nematau prasmės publikuoti filmuotą ar fotografuotą medžiagą iš Didžiojo Kanjono: jūs internete galite rasti daug gražesnių paveikslėlių. Ten būtina apsilankyti, be vaizdų ten ypatinga atmosfera su švilpiančiu vėju arba keista tyla nusileidus į apačią, kvepiantys kiparisai, plieskianti saulė,

daugybė gyvūnų – kolibriai, išdidūs krankliai,

voverės, stirnos

– visus juos tikrai pamatysite iš automobilio. Mes lėtai važiavome nuleistu kabrioleto stogo, stabčiodami prie apžvalgos aikštelių.

Galiausiai palikome automobilį miške ir patraukėme pėsčiomis į dviejų valandų žygį per kvepiantį mišką. Ant uolos atbrailos aptikome dvi besikaitinančias saulėkaitoje kiaunes:

DCIM100MEDIA

Žinoma, pusdienio ten maža. Norėtųsi keletą savaičių sėdėti ant uolos krašto ir nieko negalvoti.

Saulei perkopus per zenitą, pagėrėme kavos Starbuckse Didžiojo Kanjono kaimelyje ir patraukėme į Kaliforniją. Vėlyvą popietę pasiekėme Kingmano miestą Arizonoje. Šioje vietoje 40 greitkelis, kuriuo taip ilgai važiavome nuo Teksaso, daro kilpą, aplenkdamas nedidelę kalnų grandinę, skiriančią vėsią Arizoną nuo įkaitusios Kalifornijos dykumos. Užuot saugiai ir greitai važiavę greitkeliu, nusukame į siaurą Oatmano plentą, kertantį kalnus serpantinu. Dalį kelionės šiuo serpantinu filmavau vairuodamas. Negaliu sakyti, kad buvo pavojingas važiavimas, bet nervus pakuteno.

Pasiekiame kalnagūbrio viršūnę, iki saulėlydžio dar yra laiko, leidžiamės į Mohavės dykumą.

Šioje vietoje prasideda Kalifornija, oras kaista vis labiau, nes leidžiamės beveik iki jūros lygio, Mustangas ritasi nuo kalno ant laisvų apsukų ir įrieda į Oatmano miestelį

– pasaulinę asilų sostinę.

Ta prasme, ten tikri asilai slampinėja po miestą. Žinoma, tai tik atrakcija turistams, bet reikia vairuoti atsargiai, ypač tamsiuoju paros metu, kad nenutrenktum ilgaausio.

Jau visai sutemus, po keleto eilinių mano bendrakeleivio isterijų, pasiekiame Needles miestelį. Motelio recepcijoje sėdi akivaizdžiai apsipūtęs bičiukas. Maloniai paaiškina kaip įjungti kondicionierių, bo karštis nepakeliamas. Mano bendrakeleivis geria degtinę, aš keliauji į miestelį ieškoti užkąsti ir šalto alaus. Grįžtu į motelį be nuotykių – jie manęs laukia kambario tamsoje didelių tarakonų ir patalynėje blakių pavidalu. Visą naktį negaliu sudėti bluosto, nes blakės nuolat kandžioja. O gal aš tik įsivaizduoju? Rytoj manęs laukia Holivudas, Santa Monika, Ramusis vandenynas, pragariškos vairavimo sąlygos Los Andžele ir, žinoma, mano bendrakeleivio isterijos.