Ceviche – žali kalmarai

Žalią, termiškai neapdorotą žuvį valgo ne tik japonai, bet ir latinosai. O kad įrodyčiau, jog maistas gali būti ruošiamas ne tik mums įprastu būdu, Jūsų dėmesiui – sevičė. Šis patiekalas gaminamas iš šviežios jūrinės žuvies, krevečių arba kalmarų, išlaikytų koncentruotoje rūgštyje. Bėdos yra dvi: Lietuvoje šviežios jūrinės žuvies labai reta, o taip pat, didelė tikimybė, kad šviežioje žuvyje gyvena parazitai. Ką daryti, kad jūrinės kirmėlės neįlįstų Jums į smegenis? Darome dvigubą apsaugą: kadangi patiekalą gaminsime rūgštyje, didelė tikimybė, kad parazitai žus. Kad visai būtume tikri, imame šaldytą produktą. Skonis, žinoma, ne šviežiena, bet bent jau būsime tikri, kad nesusirgsime. Kad žuvyje ar jūros gėrybėse žūtų parazitai, pakanka keletą parų žuvį palaikyti šaldiklyje. Net Japonijos sašimi šefai palaiko šviežią tuną keletą valandų itin žemoje temperatūroje.

Kadangi Lietuvoje net šaldyta kokybiška žuvis yra deficitas, imame kalmarus. Juoba, net ir kepdami juos, termiškai beveik neapdorojame. Šiam kartui reikės:

  • 200 g kalmarų kūnelių;
  • 5-6 laimų arba citrinų;
  • 2-3 pomidorų;
  • raudono svogūno;
  • ryšulėlio kalendros;
  • avokado;
  • druskos.

DSCF6041

Nuplautus kalmaro kūnelius pjaustome plonais žiedeliais. Nuvarviname drėgmės perteklių.

DSCF6043

 

Iš laimų išspaudžiame sultis. Daug sulčių.

DSCF6042

 

Dedam į jas kalmaro gabalėlius.

DSCF6044

 

Paliekam 20-30 minučių (nuotraukoje ant paviršiaus gabalėliai kiek didesni, jie ne valgymui skirti, o Harvardo kursų eksperimentui). Dėmesio, ilgiau laikyti rūgštyje tikrai nereikia, nes bus kaip ir su terminiu apdorojimu: kuo ilgiau, tuo kalmarai kietesni. O kol marinuojasi – imamės daržovių salsos. Kapojam pomidorus, kalendrą, svogūną. Aš dar papildomai pridėjau nedidelį baltąjį (ne geltoną) svogūną.

DSCF6045

 

Daržoves maišome su marinuotais kalmarais.

DSCF6046

Dar druskos pagal skonį.

DSCF6049

 

Be abejo, paskaninam namuose augintais čiliakais. Išmaišome. Ant viršaus dedame avokadų griežinėlius. Patiekiame su kukurūzų traškučiais.

DSCF6050

 

Kad visai būtume tikri dėl saugumo – užgeriame grynu romu. Silpnaregiams.

DSCF6051

 

Bandykite ir Jūs.

 

Reklama

Risotto su rūkytu upėtakiu

Šiaip, nesu girdėjęs, kad italai naudotų rūkytą žuvį, gamindami risotto. Ir nax jiems to reikia, kai pilna šviežios žuvies. O štai mums, nabagams, jūrinės megavalstybės piliečiams, galima sakyti, pasiseka, jei gaunam paragauti rūkytos ar vytintos kuojos. O štai man dešimteriopai nuskilo – turiu rūkytą upėtakį. Aišku, jį ir taip skanu suryti prie alaus, bet nedidelį gabalėlį panaudojau ruošdamas risotto. Norėjau bent kiek jūrinio skonio, todėl dar panaudojau skardinę marinuotų kalmarų. Vėliau paaiškėjo, kad jie buvo visai nereikalingi.

Imam:

  • rūkytą upėtakį;
  • stiklinę ilgagrūdžių ryžių;
  • keletą šakelių brokolio;
  • keletą šaukštų konservuotų žirnelių (turite žalių – nerealu);
  • gabalėlį sviesto;
  • nedidelį svogūną;
  • 300 ml žuvies sultinio (galima ir vištienos);
  • 150 ml (+ tiek, kiek suvartosime gamybos metu) balto sauso vyno; vynas neturi būti prastas, nes kokios kokybės vyną naudosite, toks ir bus risotto skonis; aišku, prabangaus Chabli pilti nebūtina, bet tiks čilietiškas Chardone ar Sovignon Blanc už 20 lt;
  • keliolika šafrano kuokelių;
  • juodųjų grūstų pipirų, džiovinto raudonėlio, žalumynų;
  • Parmos arba Grano Padano sūrio (Džiugas eina toli toli);
  • nelemtųjų marinuotų kalmarų; manau, kad atvėsinti žiedai arba nedideli aštuonkojai būtų geriau.

 

 

dscf14341

 

Štai kaip vyksta risotto evoliucija. Fotkinau kiekvieną etapą.

Sultinį pašildome, 20 ml įpilame į atskirą indą, suberiame šafraną, kad pritrauktų.

dscf1431

 

Gilioje keptuvėje įkaitiname keletą lašų alyvuogių aliejaus, dedam sviestą, beriam žiupsnį raudonėlio, sudedame smulkiai supjaustytą svogūną, kepame kol pasidarys skaidrus. Beriame ryžius.

dscf1435

 

Intensyviai maišome, kad ryžiai sugertų riebalus, tada skrudiname tiek, kiek patinka. Štai man patinka, kai ryžiai vos vos ima gelsti, kitam gal – kai tampa juodais.

Vos tik ryžiai apskrudo, pilame vyną, dedame brokolius. Vis pamaišome, palaukiame, kol išgaruos vynas, pilame šafrano trauktinę.

dscf1436

 

Dieve, koks aromatas!

Netrukus sumažiname kaitrą po keptuve iki minimumo, pilame samtį karšto (sic!) sultinio, švelniai maišome mediniu šaukštu ar mentele, kad kiekvienas ryžio grūdelis sugertų drėgmę. Risotto ruošimas nereikalauja kažkokių ypatingų virėjo įgūdžių – tik švelnumo ir trupučio kantrybės. Taigi, kai tik pastebėsime, kad sultinys susigėrė į ryžius, vėl pilame samtį sultinio, vėl švelniai maišome. Taip tęsiame, kol baigsis sultinys arba paragavę keletą ryžių nuspręsime, kad jie jau beveik išvirę (al dente būsenos). Jei sultinys baigėsi ankčiau – ne bėda, galima pilti verdantį vandenį.

Ką gi,  ryžiai jau beveik gatavi, tad dedame susmulkintus kalmaro gabalėlius.

dscf1438

 

Jei pastebėjote, jų spalva skiriasi nuo tų, kur figūruoja pirmoje nuotraukoje. Aš juos nuploviau, bo marinatas užmuštų visą skonių gamą.

dscf1437

 

Po kalmarų dedame žirnelius, nieko baisaus, jei paklius šiek tiek skysčio.

dscf1439

 

Išmaišome, dedame rūkytą žuvį. Aš panaudojau ketvirtį to upėtakio, kurį matėte pirmoje foto.

dscf1441

 

Išjungiame viryklę, pabarstome viską žalumynais (mano atveju – krapais).

dscf1442

 

Uždengiame dangčiu ir paliekame pabręsti ryžius dar 10 minučių.

Prego, pasibarstome juodaisiais pipirais, užsitarkuojame sūrio ir čepsim, užgerdami neprabangiuoju baltuoju. Skanaus

dscf1443

 

Ir silpnaregiams:

dscf1445

 

Apie ką aš čia norėjau dar pakalbėti? Nepamenu. Iki.

PS. A, norėjau pasakyti, kad tai valgoma su šaukštu, ne su šakute, jei ką. Jei neturite šaukšto – rankomis.

Vilnius, kurio nebėra (kalmarai a la enfance)

Labai norėčiau šitą postą iliustruoti gausiomis nuotraukomis iš XX a. pabaigos Vilniaus. Savo, deja, bent skaitmeninių, beveik neturiu.

Aš, kaip nevykėlių kartos atstovas, augęs su juostiniu magnitafonu Elfa, kasetniku Vilma, Elektrotechnikos stipriaku ir, žinoma, S90 kolonėlėm, mano kumyro Giedriaus Drukteinio įrašytu asmeniškai man The Cure “Pornography“ albumu į zadrypaną BASF kasetę, Melodija plokštelėm, smaguriavęs bezė pyragaičiais iš Pilies kavinės po 15 kp., šaltmėtiniu likeriu ir ledais iš Vilijos, stūmęs pabėgtas pamokas centrinio pašto kompiuterinių žaidimų “paviljone“, prašęs chrencių, kad nupirktų trainyką alaus iš Rūdininkų, įsikliopinęs Mariją iš Kovo 8-osios g. daugiabučio, dėvėjęs kliošines originalias raudonas Levi’s velvetkes ir maikoną su užrašu flomasteriu ant krūtinės “Aš durnas“, o ant nugaros “bet tu dar durnesnis“, žaidęs sifą niekada nebaigtose vienuolyno stroikėse Vito gatvėje, vogęs pomidorus iš vilniečių daržų Rojuje (turbūt nedaug kas žino, kad teritorija prie Bastėjos vadinosi Rojumi ir, esą, ten gyvenęs Vilniaus baziliskas, aha), paveiktas “Vilniaus pokerio“ ir visos Jurgos Ivanauskaitės kūrybos, žinojęs visus Senamiesčio prachodus, kaip aš mylėjau tą miestą… O gal kas pamena, kai dar Černiachovskio aikštė buvo Vilniuje, ten dažnai savo knygas pardavinėjo toks keistas, gal net trenktas senis. Tada jis man buvo senis, dabar gal kitaip pažiūrėčiau į jį. Jis buvo savo lėšomis ant pigaus popieriaus išleidęs keletą savo romanų. Mes su draugu esame ne kartą su juo kalbėję ir netgi įsigiję jo knygų. Tarp jų buvo šizoidinis “Beprotis ir dinozauras“, kuriame, kiek pamenu, autorius Vilnių tapatina su dinozauru, prarandančiu savo dvasią. Panaši siužetinė liniją buvusi ir R. Gavelio romanuose. Ir ką gi? Tas nepavykęs rašytojas teisus – Vilniuje nebeliko dvasios. Tas miestas jau miręs.

DSCF5244

Matote tą tįsantį kūnelį? Siaubas, ar ne? Tik milžiniško kalmaro čiuptuvai apraizgę negyvas gatves.

DSCF5248

Gerai, kad prisiminiau kalmarus. Kaip tik juos šiandien ir gaminsime vakarienei. Kaip mano mama (taip, pasirodo, ir aš turiu mamą, tiksliau net tris) juos gamindavo tais pertekliniais nepritekliaus sovietiniais laikais. Paprastai ji imdavo:

  • pusę kilogramo apdorotų, nuvalytų šaldytų (oi ką jūs, šviežių nebūdavo) kalmarų;
  • porą pomidorų;
  • saliero šaknį;
  • svogūną;
  • visą česnaką;
  • pusės citrinos sulčių;
  • druskos (sojos padažo mes dar nebuvo atradę);
  • prieskonių: gvazdikėlių, pipirų, čili (nuo savęs pridėjau kario);
  • pusę stiklinės aliejaus.

DSCF5260

Svarbiausia gamybos proceso dalis – teisingai supjaustyti daržoves (svogūnus labai smulkiai, česnako skilteles stambiau, nuplikytus ir nuluptus pomidorus – kubeliais, salierą – plonais šiaudeliais)

DSCF5264

ir pačius kalmarus. Šiuos būtina atšildyti, kruopščiai nuplauti, kiek įmanoma nusausinti, perpjauti, kad iš varpo formos kūnelio gautųsi išklotinė ir bukąja peilio galo puse nupiešti koordinačių tinklelį ant vidinės kalmaro mantijos pusės:

DSCF5266

Tada tą mantiją susukti į standų vamzdelį

DSCF5267

ir supjaustyti plonais žiedeliais

DSCF5268

Iš pusės kilogramo kalmarų gausis gera krūva balkšvų ilgų kirminų. Juos dar galima palikti kiaurasamtyje virš kriauklės, kad nuvarvėtų drėgmė. Tada maksimaliai įkaitiname aliejų puode arba gilioje keptuvėje (dėmesio! šaudys riebalai), per 4-5 kartus porcijomis kepame kalmarų juosteles. Lygiai 15 sekundžių. Na gerai, gal ir 20, bet nuo ilgesnio terminio apdorojimo, kalmarai virs padangų atraižomis.

Iškeptus kalmarus atidedame, o ten, kur jie kepė, dabar kepiname svogūną, kiek vėliau dedame česnaką, tada pomidorus, išspaudžiame citrinos sultis, kiek patroškiname,

DSCF5270

padruskiname, dedam prieskonius, galiausiai – saliero šiaudelius. Sumažiname ugnį po puodu iki minimumo ir troškiname, kol salieras bus aldente, t.y. maždaug 10 minučių.

Prieš pat pabaigą grąžiname į puodą kalmarus, kad pasišildytų padaže. Viskas. Patiekiame su ryžiais.

DSCF5273

Tai…

cat_its_beautiful

O čia – mano andai mėgiamiausia daina