Pachlava ir patarimai jaunikaičiams

Nuo ko pradėti šios dienos sesiją? Nuo recepto ar nuo patarimų. Nežinau, kas dažniau apsilanko mano kukliame internetų kampelyje – panelės ar jaunikaičiai, todėl pradėsiu nuo recepto. Pachlava arba, kaip ją kartais vadinai skirtingos tautos, baklava, labai būdingas Juodosios jūos regiono pyragas. Egzistuoja daugybė recepto variantų ir kiekvienas armėnas ar turkas garsiausiai rėkia, kad jo pachlava pati tikriausia. Aš eisiu kulinarine takoskyra ir pasiūlysiu bulgarišką variantą, pagerintą armėniškomis variacijomis. Kodėl bulgariškas? Na, kad ir dėl to, kad gavau dovanų iš bulgarų kolegų, švelniai tariant, įdomią kulinarinę knygą.

 

Vadovaujantis šioje knygoje pateiktu baklavos receptu mums reikės:

• 0.5 kg sluoksniuotos tešlos (nevarkime, o nusipirkime šaldytos);
• 300 g graikinių riešutų;
• 150 g sviesto (sumažinau bulgarišką variantą nuo 300 g iki armėniškai padorių 150 g, nes iš akies matėsi, kad bus per riebu);
• 3 geri kaupini šaukštai armėniško medaus veitoj 300 g bulgariško cukraus;
• žiupsnis bulgariško cinamono ir 3-4 išlukštenti ir sugrūsti armėniški kardamonai.

Grūdam arba malam riešutus.

 

Tirpiname sviestą,

kurių aptepame sluoksnį iš pusės tešlos.

 

Ant tešlos lakštų dedame riešutus, sumaišytus su prieskoniais.

 

Pašlakstome lydytu sviestu, užklojame antru tešlos sluoksniu, aptepame sviestu arba plaktu kiaušinio tryniu ir supjaustome labai aštriu peiliu į lygiašonius keturkampius – rombus ar kvadratus.

 

Pašauname į 180°C įkaitintą orkaitę. O tuo tarpu po aptepimų likusiame svieste tirpiname medų, jei jis neskystas.

 

Šį mišinį šaukštu pilame į pyrago tarpus kas 10 minučių, t.y. 3-4 kartus 30-35 kepimo minučių metu.

 

Išimame iš orkaitės, kai paviršius bus skaniai gintarinis, ir paliekame bent keletą valandų susigerti medui į tešlą.

 

Štai ir viskas.

O dabar patarimas jaunikaičiams (panelės galite nebeskaityti toliau – jums tai nebus įdomu), kurie surado arba artimiausiu metu planuoja susirasti savo gyvenimo meilę, su kuria apsisprendė praleisti visą likusį gyvenimą. Visada prieš tokį sprendimą reikalaukite pažinties su mergaitės motina. Pamatę ir pažinę savo būsimą uošvę, jūs žinosite kaip atrodys jūsų išrinktoji po 20 metų, kaip ji elgsis, kaip kalbės, kaip rengsis, dažys plaukus, galų gale ir mąstys. Jei yra galimybė, stebėkite kaip dažnai ir kaip žiauriai ta moteris pisa protą savo vyrui, nes tai yra jūsų protas bus pisamas proporcingai. Pagalvokite, nes moksliškai įrodyta, kad dukros ilgainiui tampa savo motinomis su 95% tikimybe.

 

Saldžių jums metų.

Ir dar kartą pagalvokite

Apie gerumą ir cukinijų čatnio dovanas

Kadangi greitai Kūčios, nevarginsiu jūsų ilgais receptais ir nuobodžiais išvedžiojimais. Visų pirma apie gerumą. Ar žinojote, kad lietuviai, taip, taip, mes, jūs, aš visi šalia esantys, yra ketvirti mažiausiai aukojantys labdarai žmonės pasaulyje? Iš mūsų kaimynų tik ukrainiečiai mažiau padeda vargstantiems. Čia gi pyzdec! Ir žinau kodėl taip yra: todėl, kad kiekvienas prakutęs lietuvis, žvelgdamas į tą, kuriam mažiau pasisekė, nejaučia gailestingumo, o tik piktdžiugišką pasitenkinimą, tipo, pats kaltas, kad nemoki apipisinėt, pati dūra, kad prisigimdei krūvą vaikų, patys kalti pensininkai, kad nesugebėjo numirt laiku.

Taigi, Kalėdos, paaukokite ką nors, užuot apsiėdę, prisigėrę ir išmetę nesuėstą maistą. Ne man, tam kam labiau reikia.

O dabar saldus čatnis, kuriam reikia:

• 1 kg cukinijos vėzdo;
• 0.5 kg cukraus;
• apelsino arba net dviejų;
• imbiero gumbo;
• kardamono, gvazdikėlių, cinamono.
• citrinos sulčių poros šaukštų.

Cukiniją pjaustom kubeliais, jei oda nesumedėjus, jos lupti nebūtina. Užpilame cukrumi ir paliekame keletui valandų, kad ištrauktų sirupą.

Tada verdame dideliame puode cukinijas su sirupu, dedame prieskonius, o kai sutirštės, maždaug po pusvalandžio virimo ant vidutinės ugnies, supjaustome apelsinus riekelėmis.

Pabaigoje, kai drėgmė nugaruos, įpilame/ įspaudžiame citrinos sulčių, kad subalansuotume skonius. Šitą čatnį galima suvalgyti pačiam, nesidalinus su niekuo, tarkim su varškės sūriu ar panyru. O galima sudėti į stiklainius ir padovanoti, kam gyvenimas nesaldus, Kalėdoms.

Ruoškitės Kūčioms. Jei būsite geri, aš paruošiu krevečių receptą rytdienai. Krevetes juk galima per Kūčias valgyti, ar ne? Na, tada pasigaminkite Kalėdoms.

Tikrasis čatnis bendradarbiams nuo bendradarbių

Jau seniai žadėjau vienam bendradarbiui šį receptą. Atsidėkodamas už superninius jalokia čiliakus. Ir atsidėkodamas kitai kolegei už cukinijas, pomidorus ir kitokias gėrybes. Šį kartą neapgaudinėsiu, o pateiksiu vieną iš milijono tikrųjų čatnio receptų. Reikės:

• vėzdo dovanotos cukinijos, itin tinka peraugusios;
• dovanoto čili pipiro;
• keleto pomidorų;
• svogūno;
• česnako;
• prieskonių: pagaliuko cinamono, keletos dėžučių kardamono, keleto gvazdikėlių, maždaug po lygiai juodųjų pipirų, kumino, kalendros, ožragės, kario;
• druskos;
• šaukšto gy.

Gy arba aliejų įkaitiname ir dedame prieskonius be čili ir be ožragės.

Kol lėtai skleidžiasi prieskonių aromatas, kubeliai pjaustome svogūnus, česnakus ir pomidorus.

Kur ble svogūnai su česnaku?

Ai, va, pirma juos į keptuvę, kiek vėliau pomidorus. Kepame be fanatizmo pora minučių. Kapojame čili su visom sėklom.

Dedam į keptuvę, kapojam cukiniją kubeliais.

Dedam į keptuvę

Beriam likusius prieskonius. Po 20 minučių daržovės transformuojasi.

Valgome su indiška duonele.

Kas liko, dedame į gražius stiklainius ir dovanojame draugams.

Taigi, taigi, skanaus, besiklausant 5 3 geriausių lietuviškų grupių (iš pradžių galvojau daryti sąrašą 5 dainų, bet niekaip nesukrapščiau 5 gerų lietuviškų grupių Suopis ir Rambynas atkrenta, nes tai parodija, kokia ji gera bebūtų, Fojė – todėl, kad nemėgstu Mamontovo, Overtone – todėl, kad Giedrės bus gana, Jazzu – todėl, kad pasipūtus.

3. Pieno Lazeriai – todėl, kad geriausias lietuviškas popsas.

2. Gravel – todėl, kad tai rokas ne dėl babkių ar reitingų, o iš širdies. Ačiū Sinickiui už nemokamus albumus. Px, kad balso neturi, jam gana charizmos.

1. Empti – todėl, kad Giedrė – geriausia Lietuvos dainininkė.

Viščiukas su kuskusu

Tik po daugelio metų, kiek rašau šitą tinklaraštį, pastebėjau, jog neturiu nei vieno recepto iš Afrikos. Bijau net pagalvot, kas manęs laukia, jei čia apsilankys Nobelio Taikos premijos laureato iš Kenijos Indonezijos Havajų Baltųjų Rūmų fanai. Gal tai ir ne tos, juodosios Afrikos receptas, bet Magribas, kad ir Šiaurės, bet Afrika.

Prieš pradėdami ruošti patiekalą, nusiperkame viščiuką (galima ir vištą, bet viščiukas geriau) ir iš vakaro įtriname jį druskos, alyvuogių aliejaus, citrinos sulčių, visokių bazilikų ir mėtų, pipirų mišiniu, prismaigstome po oda česnako skiltelių ir paliekame šaldytuve. Dar mums reikės:

• 200 g kuskuso;
• džiovintų vaisių: figų, datulių, abrikosų, razinų ir t.t. ir pan.;
• prieskonių: cinamono žievės atplaišos, kardamono 2 dėžučių, nemaltos kalendros sėklų (gerai ir čiliakas ten būtų);
• citrinos (kai laimai Maximoje kainuoja tiek, kiek citrinos, nuodėmė jų nepirkti);
• aš, žinoma, šiuo metų laiku neradau, bet labai gerai būtų šviežių metų ir bazilikų.

Įkaitiname orkaitę iki 200ᵒC, o kol kaista, užpilame kuskusą puse stiklinės drungno vandens, keletu šaukštų alyvuogių aliejaus, beriame žiupsnį druskos, nuplikytus vaisius, kapotas mėtas ir bazilikus, prieskonius, citrinos skilteles, viską išmaišome

ir kišame viščiukui išangėn. C’est la vie, norint skaniai pavalgyti tenka ir ne itin švariais darbais užsiimti.

 

Toliau einame paprastesniuoju keliu: užuot reguliavę kas pora minučių kepimo temperatūrą ir sekę, kad viščiukas neimtų svilti, viduje išlikdamas žalias, tiesiog pasinaudojame technikos stebuklu – kepimo rankove.

 

Per 40 minučių 800 g viščiuko mėsa kris nuo kaulų, o odelė bus gardžiai apskrudusi.

 

O štai dabar alkoholis prie šio patiekalo netiks. Tik saldi stipri mėtų arbata. Skanaus.

 

Kuskusas Šiaurės Afrikai – tai kaip mums juoda duona, airiams ir baltarusiams – bulvės, italams – makaronai, kinams – ryžiai, amerikonams – kukurūzai, rusams – degtinė.

PS: bijau, kad žmonės, gyvenantys pagal paniatkes, tokia kulinarija neužsiima. Tikiuosi, kad Jūs neturite prietarų ir tabu. Pavasario Jums.

Nepalo dienos. III dalis – lęšių dhalas su daržovių kariu

Dar kartą sveiki atvykę į Nepalą. Šiandien papasakosiu apie puikų vegetarišką patiekalą, paplitusį visame Nepale. Jis – paprastas, pigus, maistingas. Jei esate vegetarai, turbūt žinote, kad privalote valgyti ankštinius augalus. Ne man Jums aiškinti. O jei pasnikas ar Kūčios – lęšių dhalas paįvairins Jūsų stalą. Pirmyn.

Pačiam dhalui, kuris yra niekas kitas, kaip elementari lęšių sriuba, reikia tik:

• stiklinės lęšių;
•  a.š. ciberžolės;
•  žiupsnio druskos;
• sviesto arba gy;
• imbiero, česnako, svogūno, džiovinto čili.

Na o daržovių kariui – kas tik šaus Jums į galvą. Man į galvą šovė:

• brokolis;
• paprika;
• morka;
• šaldytas pomidoras;
• šaldytas moliūgas;
• šaldytos ankštinės pupelės;
• prieskoniai (santykis skliausteliuose): ciberžolė (3), juodieji pipirai (2), kardamonas (1), pankolis (1), kalendra (1), kuminas (1), juodosios garstyčios (1); čili (2-3), cinamono lazdelė (1).

Prieskoniai iš arčiau:

Dhalą darome paprastai: supilame plautus lęšius į verdantį vandenį, pasūdome, beriame šaukštą ciberžolės ir ant silpnos ugnies verdame valandą ar net daugiau, kad lęšiai gerai suvirtų.

Kol lęšiai verda, ruošiame daržoves: įkaitintoje keptuvėje ant gy pakepiname prieskonius. Tik tiek, kad kaimynai užsuktų paklausti kas čia taip dieviškai kvepia.

Dedame morkas ir pupeles, truputį pakepame

Tada – kitas daržoves, o pomidorą sutarkuojame, kad jo sultyse viskas troškintųsi.

Retkarčiais pamaišydami, troškiname pusvalandį ant vidutiniškos ugnies. O tuo tarpu lęšiai išvirė ir jiems reikia ruošti pagardą, Nepale vadinamą tadką: ant gy pakepiname smulkintą svogūną, imbierą, česnako skiltelę, čili, truptį kumino, pankolio ir ožragės.

Ir, taip, pilame į lęšius. Viskas, dhalas paruoštas. Kalnuose paprastai jį patiekia ant virtų ryžių: tokį sotų karštą padažėlį. Na o mes šįkart valgysime su daržovių kariu, jogurtu ir paratha duonele.

Skanaus. Kitą kartą papasakosiu apie tibetiečių virtuvės įtaką Nepalo valgiams.

Linksmų Kalėdų

Suporuotos desertinės Calzone su rikota

Po vakarykščio akibrokšto nusprendžiau nebežaisti su likimu, netampyti liūto už ūsų ir nebegroti veganų nervais. Nepuolu dar į kraštutinumus ir negaminsiu šiandien totoriško kepsnio, tačiau veganai šios dienos patiekalo tikrai nevalgytų – jame bus pieno produktų, be to – mielių. O štai mielus vegetarus – prašau prie stalo. Tik, palaukite, pradžiai užkąsiu: kumpis + gorgoncola beigi grilinti baklažanai + humusas.

Dar kartą noriu atkreipti dėmesį: nuotraukos klikabilinės, nesivaržykite, spauskite, užuot naudoję lupas.

Taigi, kaloconės – perlenktos picos su įdaru. Galima daryti ir su mėsa, bet tiek to, pavarom laktovegetarinį variantą. Reikės:

• picos tešlos pagal klasikinį receptą;
• 0,5 kg rikotos arba itin liesos varškės;
• geros kakavos;
• kelių datulių;
• poros šaukštų cukriūko;
• prieskonių: cinamono, kardamono, gvazdikėlių;
• vakar pagimdyto pienių sirupo (bet geriau Cointreau arba Maraschino likerio);
• kadangi nei to, nei ano neturiu, naudoju savo atsargas – Vana Tallinn.

Taigi, minkome elementarią mielinę picos tešlą, kol ji kyla – maigoms rikotą šakute, dalinam į dvi dalis. Vieną maišom su kakava, cukrum ir pienių sirupu, antrą – su maltais prieskoniais, pjaustytom datulėm, likeriu.

Kočiojame tešlą į gražius apvalius blynus, dedame ant kiekvieno po įdarą.

Perlenkiame, stengdamiesi išlaužti pusmėnulį, nu xule, neišėjo, tai neišėjo. Šakute užspaudžiame kraštus. Šauname į 200ﹾC įkaitintą orkaitę 15-20 minučių, tiksliau, kol įgaus gražią auksinę spalvą.

Pjaustom, kol dar karštos ir valgom, kol dar karštos. Na kad ir su pienu.

Skanaus, neapsideginkite. Ir kad viskas būtų poromis. Pora akių, pora rankų, pora kiaušų, pora krūtų, Jūs su pora ir pora vaikų.

Arijo pusryčiai: Šikelgruberio štrudelis ir bramino čajmasala

Kaip liūdna bebūtų, labai mažai dėmesio savo postuose skiriu pusryčių meniu. O taip yra todėl, kad darbo dienomis aš nekenčiu pusryčiauti, nes reikia anksti keltis ir brangi kiekviena miego minutė, kad švaistyčiau laiką prie viryklės. Per išeigines paprastai miegu iki pietų, todėl keliuosi ne pusryčiauti, bet pietauti. Bet kartais pasitaiko išimčių, pavyzdžiui – kai nesimiega. Tada galima pasigaminti net pyragą. Jam prireiks:

• ~1 kg rūgščių obuolių;
• pusės stiklinės cukraus;
• stiklinės miltų;
• 50+30 g sviesto;
• 1 kiaušinio;
• saujos razinų;
• saujos pinijų (neturiu, bo brangu, tad naudoju anakardžius);
• trupučio cinamono.

Na gerai, tai ne šiaip sau pyragas, o puikusis austriškas štrudelis, toks, kokį šlamšdavo žymus austrų dailininkas Adolfas Šikelgruberis, tepliodamas savo akvareles. Prisitepliojo…

Pradžioje ruošiame tešlą: į miltus įmušame kiaušinį, pilame lydytą atvėsintą sviestą (50 g), žiupsnį druskos.

Minkome standžią it Natalie Portman krūtys tešlą, vyniojame į plėvelę ir atidedame bent pusvalandžiui. Užmeriame razinas. Kol ten ką,  tvarkome obuolius: išimame sėklides, nulupame žieveles, supjaustome plonomis skiltelėmis. Maišome jas su nusunktomis razinomis, skaldytais riešutais, maltu cinamonu, cukrumi.

Iš pailsėjusios tešlos kočiojame kuo plonesnį stačiakampį blyną. Šiaip, visai neblogai pabarstyti maltais džiūvėsėliais, aha. Tada dedame obuolių įdarą, paskleisdami kuo ploniau. Tešlos kraštus paliekame tuščius.

Atsargiai suvyniojame, užkamšome visas angas. Paviršėlį aptempame lydytu sviestu.

Ruošinį dedam ant kepimo popieriumi užklotą skardą. Įkaitiname orkaitę iki 180ﹾC ir pašaunam keturiasdešimčiai minučių.

Kol kepa štrudelis, pasiruošiame gėrimą. Čia, mano nuomone, derėtų puikusis indiškasis čajus su masala. Šį gėrimą Indijoje pilsto visur: gatvėse, traukiniuose, šventyklose, pigiuose ir prabangiuose viešbučiuose. Ir visur ši arbata nežmoniškai skani, kainuotų ji 5 ar 50 rupijų. Čajui prireiks: pieno, juodos Asamo arbatos, cukraus, cinamono, gvazdikėlių, kardamono.

Užvirinam pieną, dedame visus produktus.

Maišydami verdame ant silpnos ugnies maždaug 10-15 minučių. O, čia jau ir štrudelis iškepė. Nepamirštame pabarstyti jo cukraus pudra. Arbatą perkošti ir pilti į nedideles stiklinaites – būtent taip čajus tiekiamas indijoje. Saldu ir aromatinga.

Skanaus, mano brangūs arijai ir kiti indoeuropiečiai.

Naujametinis Trentino meduolis

Pasiknaisiojęs internetuose, radau kad Italijoje yra vokiečių gyvenamas autonominis regionas – Trentinas. Šiaip, kaip didelis vokiško vyno ir itališkų desertų mylėtojas, pasirinkau šio regiono meduolį Zelteną. Kas gavosi? Pradžiai – 1990 metų (achtung! dvidešimties metų senumo) rizlingas, su maloniu dyzelino aromatu (išlaikyto rizlingo mylėtojai žino kas tai yra), sodria rūgštele.

O toliau tik konditerinės intuicijos šėlsmas. Nusiperkam:

• 100 g džiovintų figų;
• 100 g džiovintų kriaušių;
• 50 g džiovintų slyvų;
• 50 g džiovintų abrikosų;
• 50 g džiovintų datulių.

Šiuos vaisius užmerkiame šaltam vandeny 12 valandų prieš kepdami meduolius. Be to, dar prireiks:

• 200 g stambių razinų;
• 200 g migdolų;
• 50 g anakardžių;
• 50 g džiovintų vyšnių;
• stiklinės cukraus arba medaus;
• poros stiklinių miltų;
• gabalėlio sviesto;
• prieskonių: juodųjų pipirų, cinamono, kardamono, gvazdikėlių, žvaigždinio anyžiaus.

Razinas užmerkiame šiltame vandenyje arba rome 15 minučių. Riešutus užplikome verdančiu vandeniu – paprasčiau nulupti odeles. Migdolai turi būti švarūs!

Visus džiovintus vaisius, išskyrus vyšnias, supjaustome kubeliais, pridedame razinas, 2/3 smulkintų migdolų, cukrų, grūstus ar maltus prieskonius.

Paliekame pastovėti pusvalandį. Tada po truputį beriame miltus. Aš sijojau, nors nesu tikras ar šiam meduoliui to reikėjo. Minkome, kol pajusime, kad galime kočioti ir formuoti tešlą. Šiuo atveju, nieko bendro su krūtimis. Labai patogu kočioti tarp dviejų kepimo popieriaus lapų. Formą meduoliams suteikiame kokią tik šauna į galvą. Dedame ant sviestu sutepto popieriaus. Papuošiame džiovintomis vyšniomis, anakardžiais, likusiais migdolais.

Dedame skardą į iki 180°C įkaitintą orkaitę, kepame 15-20 minučių, kol gražiai paruduos.

Manote, kad ten miltai ant meduolio? Ar koksas? Sako, kad šioje dainoje PJ Harvey dainuoja apie koksą. Aš manau, kad ne, greičiausiai apie Dorseto uolas, kur prabėgo jos vaikystė.

Prieš 12-13 metų teko būti koncerte, kur PJ apšildė Portishead. Tada man, snarglinam pacukui, žinančiam tik vieną jos dainą, atrodė, kad taip ir turi būti. Dabar, žiūrint iš perspektyvos (che che), manau, kad PJ Harvey – galva, kaip pasakytų pikinės liemenės.

Laimingų Naujųjų. Nieko daugiau negaliu Jums palinkėti – tik Meilės. Jei turėsite JĄ, turėsite viską.

Deminutyvinis triušio birjanis su vaisiais

Tęsiame indiškąją temą. Ta proga – kertinis šiaurės Indijos virtuvės akmuo. Taip, tai birjanis, tik labai nebūdingas Indijai, bo esu įsitikinęs, kad nei induistai, nei, juoba musulmonai, triušienos nevalgo. Bet kadangi mes dedame savo neapipjaustytus skersus ant halal sąvokos, gaminamės būtent tokį birjanį, bo tai geriau nei vištiena, patikėkit.

Kodėl deminutyvinis, manau, kilo klausimas žingeidžiam skaitytojui? Jei Jūs atsakysite į klausimą, kodėl daugybė žmonių Lietuvoje kalboje ir rašydami vartoja tiek daug mažybinių formų, pažadu, pasakysiu, kodėl mano birjanis deminutyvinis.

Receptukas.

Netaupydami pinigėlių, pasiimame kokius 50 litukų ir einame į turgelį. Prezumpuodami, kad į birjaniuką dėbsos kokios keturios alkanos burnytės, nusiperkame:

• pusę triušiuko;
• pusę kilogramėlio gerų basmati ryžiukų;
• 4-5 morkytes;
• 2-3 svogūniukus;
• 2 galvytes česnakiuko;
• pankoliuko šaknelę;
• džiovintų vaisiukų: figyčių, datulyčių, abrikosiukų, razinyčių (perku čia);
• prieskoniukų: palkutę cinamoniuko, čiliuką, keletą kardamoniukų, saujelę kuminiuko, žiupsnelį šafraniuko (visi iš Indijytės), pipiriukų; druskytės, aliejuko.

Triušiuką sukapojama į kokias 6-8 dalytes, nuplauname, nusausiname ir, pabarstę juodaisiai pipiriukais, paliekame kokiai valandėlei ar ilgiau. Ryžiukus perplauname 10 kartelių ir užmerkiame šaltame vandeniukyje irgi kokiai valandėlei. Džiovintus vaisiukus perplauname ir užmerkiame 15 minutyčių. Daržovytes supjaustome.

Na va, atlikome “namų darbelį“ (lotuliukas), imamės tikro gaminimo. Giliame puodukyje įkaitiname pusę stiklinytės gero aliejuko (medvilnės, garstyčių ar kukurūziukų) ir apkepiname mėsytę, pabarstydami trupučiu kuminiuko. Tik tiek, kad apskrustų, kiek mums patinka. Išimame ir dedame svogūniukus.

Svogūniukams suminkštėjus, metame cinamono palkutę, dedame morkytes (gerai būtų šiaudeliais pjaustytas, bet mes juk tinginiukai, ar ne :šypseniukas:) ir pankoliuką. Truputį patroškiname, grąžiname mėsytę, dedame neluptus česnakiukus, kardamoniuką, čiliuką.

Pilame keletą stiklinyčių šalto vandeniuko, kad vos vos apsemtų daržovytes.

Va čia pirmą kartą ant scenytės pasirodo druskytė. Ir nė minute anksčiau. Gerai pasūdome, kad būtų kiek per sūru. Troškiname viską ant mažos ugnytės maždaug 40 minučių, nu maksimum valandytę. Tada dedame stambiai pakapotus vaisiukus (razinyčių nesmulkinam), nupiltus ryžiukus, beriame likusį kuminiuką.

Aaaa, čia gi ploviukas, sakys pastabus skaitytojas. Panašu, atkirsiu, bet nevisai. Esminis akcentukas – šafraniukas. Mes jį užpilame sultinuku.

Palaikę 15 minučių, pilame ant ryžiukų, uždengiame puodžiuką dangteliu ir paliekame lengvai troškintis ant laaaabai silpnos ugnelės dar 15-20 minutyčių.

Turiu nuliūdinti mielus skaitytojėlius, bet finalinių nuotraukyčių nepavyko padaryti, nes atvažiavo sveteliai su mašiniuku, pakabino dantukus virš garuojančio puodžiuko ir neleido nieko daryti, nebyliai reikalaudami birjaniuko. Valgėme su mango čatniu (marinuoti žali mangai su laimu ir čiliaku) ir lengvu raudonu Rioja rašaliuku.

Na, paprastai, po tokio maistelio, kupino afrodiziakėlių, patraukia ant lengvo lytinio aktelio, tad nesnauskime, dauginkimės ir veiskimės.

Laimės Jums visiems. Ir nebenusišnekėkite deminutyvais, kaip aš.

Su artėjančiom

Pirmasis pasimatymas su vegetariška kofta

Mėgstu avinžirnius. Atstoja mėsą, kai ši nusibosta arba, kaip šiuo atveju – Adventas. Pradedu. Dar vakar pradėjau jai išėjus. Užmerkiau pakelį avinžirnių ir palikau šaldytuve.

O užvakar kas buvo? Ėjau į pasimatymą. Ėjome Senamiesčio gatvėmis, buvo šilta ir truputį nejauku. Kaip visada. Ji galvojo apie tai, kokie panašūs mūsų interesai. Aš galvojau apie jos krūtis. Pauzėse tarp žodžių (nepamenu kokių), ji galvojo apie šiltas mano rankas. Aš galvojau apie jos krūtis. Laikėmės už rankų, jai šmėkštelėjo, kad mano rankos tvirtos, bet  švelnios. Įdomu, pamaniau, kaip jausčiausi suėmęs jos krūtis? Ji žvelgė man į akis, o! jos žalios; aš žvelgiau į jos krūtis… bliamba, jos paslėptos po palaidine. Mes bučiavomės, iš pradžių atsargiai, vėliau kiek aistringiau. Ji nieko negalvojo, o aš – apie jos krūtis. Gal kavos su kardamonu ir džiovintais abrikosais pas mane, viltingai klausiu, nesukdamas sau galvos, kad jau vėlyvas vakaras?

Mielai, sako ji. Gal ji jau planuoja mūsų bendrą gyvenimą, jei sutinka?

Kava aušta nepaliesta ant virtuvės stalo. Mes vartomės po virtuvės stalu, ji nusiima liemenėlę. O Dieve, krūtys!

Labas rytas, ji išėjo. Po to, kai aš užmigau. O ką? Ką man dar reikėjo daryti, masažuoti jos pėdas? Žaisti su ja šachmatais?

Noriu valgyti. Prisimenu, kad turiu išmirkusių avinžirnių. Statau puodą su jais ant viryklės, beriu šaukštą ciberžolės.

Palieku virti pusvalandį. Gal kiek daugiau. Tada pasiruošiu prieskonius. Ai, kokie jie svarbūs, kad Jūs žinotumėte.

Malta kalendra, asafetida, ožragė, čili, juodieji pipirai, kuminas.

Dar išsiverdu vieną dvi bulves atskirai. Kai avinžirniai išvirs, nupilu skystį, beriu truputį jūros druskos (tik ne anksčiau, nei išvirs) ir sugrūdu kartu su virtom bulvėm iki rupios košės. Beriu prieskonius, išspaudžiu pusę citrinos. Turiu paruošą koftai.

Kofta – tai paprasčiausi kotletai Rytų virtuvėje. Indijoje juos gamina iš avinžirnių, Turkijoj ir kitose musulmoniškose šalyse – iš avienos ar jautienos. Tad miltuotom rankom lipdau kotletus ir kepu įkaitintame garstyčių sėklų arba saulėgrąžų aliejuje.

Kol ten ką, pasigaminu padažą: čili, česnakas, svogūnas.

Apkepu. Su kuminu, tarkim.

Valgau koftą su padažu ir kokiom nors raugintom daržovėm, čatniu ar ačaru. Dabar turėjau tik raugintų agurkų.

Skanaus. Neapgaudinėkime savęs: jos galvoja apie mus, mes – tik apie jų krūtis, nieko čia nepadarysi, pirmas tai pasimatymas, šešti santuokos metai ar auksinių vestuvių išvakarės.

Aš manau, kad ji dar grįš. Bent jau pavalgyti.