Apie pusryčių svarbą: omletas su keptais pomidorais

Apie ką mes šiandien kalbėsime? Apie karališkus pusryčius. Svarbu pradėti dieną nuo gerų įspūdžių, kad vėliau nebūtume pikti, irzlūs ir nepatenkinti. Tikras džentelmenas pradeda dieną džentelmeniškais pusryčiais:

Čia kyla klausimas kas jums patinka: bebriukai ar persikai, austrės ar koldūniukai, tačiau atidėkime jo aptarimą vėlesniems šios kulinarinės rubrikos leidiniams. Šiandien mes gaminsime šį bei tą paprastesnio. Žinoma, aš mėgstu pusryčiams žuvį, užgeriamą puero arbata,

bet kasdien negaliu sau jos leisti. Todėl omletas – tobulas pasirinkimas mūsų nuskurusiai viduriniajai klasei. Kaip gaminti omletą, aš, regis, jau rašiau. Bet pasikartosiu. (Kol ten renkam produktus, įsijungiam jūtubę ir paleidžiam klausytis šitą dainą:

Kadangi pavargom nuo popso, laikas kietesnei muzikai iš Pietų Afrikos).

Omletui dviems žmonėms reikia:

• 4 didelių kiaušinių;
• žiupsnio druskos, pipirų, raudonėlio, mairūno;
• gabalėlio sviesto arba šlakelio alyvuogių aliejaus;
• 3-4 pomidorų (nesultingų);

Nestipriai įkaitinam keptuvę, ne iki raudonumo, ištirpinam sviestą. Kol kaista, lengvai išplakam kiaušinius su žiupsniu druskos. Ir pilam į karštą keptuvę.

Pabarstom pipirais (arba sūriu, arba trumais, arba bet kuo, ką mėgstam) ir iškart užverčiam trečdalį omleto kaip antklodėlę:

Ir iškart užverčiam kitą trečdalį.

Iškart išimam į šiltą lėkštę, o keptuvę pakaitinam kiek smarkiau ir dedam storais apskritimais pjaustytus pomidorus, barstom druska, raudonėliais ir mairūnais.

Kepame vieną pusę minutę pusantros, apverčiam, pabarstom druska, žolelėm dar kartą ir kepame dar minutę, kad pomidorų kraštai karamelizuotųsi. Viskas, dedam į lėkštę.

O kad pusryčiai būtų visaverčiai, prieš pusvalandį jau turime būti išsikepę arba artimiausioje bandelinėje įsigiję šviežių kruasanų. Ir išsivirę kavos su pienu.

Jei būsite geri, ateityje parodysiu kaip kepti kruasanus. O tie, kas komentaruose parašys bent penkių žvaigždžių vardus iš Die Antwoord klipo, gaus dovanų iš kito recepto aprašymo.

O dabar sotūs ir laimingi, marš į mokyklą.

Kulinarinė kelionė į Viduržemio jūrą

Šiandien nebus jokių naujų receptų, nes tingiu ką nors virti. Ir kepti. Užtat jūsų dėmesiui siūlau truputį šiltos jūros

gražių užpakalių

ir sotaus korsikietiško maisto. Pradedam? Pradžiai balto naminio sausiuko su ledukais

Tada užkandžiui midijų su šonine balto vyno padaže su svogūnais ir petražolėm (garnyrui, aišku, gruzdintos bulvytės)

Oi, vakarui pakaks, persivalgom. O kas kitą dieną? Kuklūs kaimietiški pietūs. Užkandis – 5 rūšys vytintų kumpių ir dešrų (atsiprašau, nuotrauką suvalgiau). Toliau – starteris. Sriuba su makaronais, kažkas panašaus į italų minestronę (šiukštu nesakykit korsikiečiams, kad jie neoriginalūs!)

Pagrindinis patiekalas – ant laužo keptas ėriukas arba laukinis paršiukas (pasirinktinai) su bulvėmis

Renkamės ėriuką, bet po to gailimės, nes paršiukas tiesiog stebuklingas

Toliau – sūriai su figų uogiene

Desertui – mirtos ledai. Ypač rekomenduoju.

Kaip gi be kavos? Bet čia korsikiečiai atsilieka net nuo turkų, nekalbant apie italus

Dar alkani? Gerai, važiuojam į kitą restoraną. Starteris – vorinio krabo sriuba

Toliau – insalata su karambola ir žaliais pievagrybiais

Atėjęs padavėjas teiraujasi ar ponai valgys mėsą? Tada siūlo šį raudoną

O, štai ir medium raw veršiena. Skanaus

Sūriai su figų uogiene, kaip gi be to…

Desertui – šokoladiniai putėsiai. Blyn, duokit antrą porciją!

Gana? Na, tada kukli vakarienė. Tarkim, salotos su vytintu žambonu

Naminiai taljateliai su žuvim

Arba ravioliai su rikota ir špinatais.

Deserto? Biskvitinio vaisinio pyrago, tateno ar tik vynuogių?

Žiū, ryte dar liko euras kavai

Pabučiuojam trumpalaikio romano merginą

Ir au revoir, mon amour, je ne t’aim plus

Nesėkmių ruožas arba Pakelk mane

Labas vakaras visiems, laukiantiems sumautos komercializutos Valentino dienos. Kaip jau supratote, man ši prekybininkų sugalvota šventė visai nereikalinga. Ir ne todėl, kad esu Ebanyzeris Gudas, ne todėl, kad nieko nemyliu ar manęs niekas nemyli. Ne, pats faktas, kad meilė demonstruojama kartą metuose širdučių dovanojimo būdu, man atrodo apgailėtinas. Užuot tai darę kartą metuose, mylėkimės kasdien, aha. Ir dovanokime mylimosioms ne Kinijoj pagamintą pliušinį meškiuką ar Aleksote išpilstytus kvepalus, o gerą žžostką joderą. Kasdien. Bet, kad tai mums pavyktų, reikia atitinkamai maitintis, o kaip gi kitaip.

Ir štai, man šovė mintis papostinti receptą pyrago, kurio net pavadinimas byloja apie erekciją: tiramisu. Jo sudėtyje, paprastai tik rinktiniai afrodiaziakai: šokoladas, kava, maskarponė, žali kaiušiniai, alkoholis, vanilė, kartais – braškės. Būsiu banalus ir paminėsiu ką reiškia tiramisu, bet gal kas nežino: pakelk mane. Kaip bent kiek mąstantis skaitytojas, tuojau pat sumojate, ką tas “pakelk mane“ reiškia. Tikrai ne prašymo pažadinti į darbą ir, juoba, ne girtuoklio maldivimo ištraukt iš alkoholizmo liūno (apie tai – artimiausiuose mano postuose). Mano naiviu spėjimu, šis desertas kažkada vadinosi tira mio cazzo su, bet ilgainiui katalikų bažnyčia paprašė tikinčiųjų nesišvaistyti skambiais žodžiais, tad liko tik nekaltas tiramisu.

Sumaniau tą nelemtą desertą, ir staiga, mane užklupo virtinė nesėkmių. Aš, žinoma, kai inteligentas, visose šiose situacijose stengiuosi įžvelgti gerąsias puses, bet štai šią akimirką man nuo to nelengviau. Visų pirma, užsilenkė mano kompiuteris, dabar esu priverstas naudotis sena beveik neveikiančia gelda. Tada, apieškojęs pusę Vilniaus, niekur neradau Savojos sausainukų, būtinų tiramisu gaminimui. Teko pirkti kažkokius šūdinus prancūziškus biskvitus. Be to, baigėsi geroji kakava, kurios irgi neradau jokiose šokolado parduotuvėse (tik šiandien, jau kai tiramisu vėso balkone, buvau nudžiugintas meistrų). Be to, nebeturiu marsalos vyno. Galiausiai, užbėgdamas už akių, pasiguosiu, kad pusė mano pagaminto tiramisu buvo gėdingai išdrėbta ant grindų. Dar beliko pasigauti salmoneliozę nuo žalių kiaušinių.

Pats procesas nėra sudėtingas, tik reikalauja kiek krupštumo ir meilės. Reikės:

• 250 g Savojos sausainukų (savojardžių);
• 250 g maskarponės sūrio;
• 2 kiaušinių;
• 4 šaukštų vanilinio cukraus pudros;
• puodelio stiprios kavos;
• 30 ml marsalos, brendžio ar romo;
• keleto šaukštų kakavos.

Pradžiai išsiverdame kavą ir atvėsiname, sumaišome su alkoholiu. Tada atskiriame kaiušinių baltymus nuo trynių. Trynius išplakame su cukraus pudra.

Maišome su maskarpone ir kruopščiai išplakame, kad būtų gražus vienalytis kremas. Tada plakame baltymus iki standžių putų. Dedame po šaukštą šių putų į maskarponės-trynių kremą ir švelniai maišome.

Pusę savojardžių pamirkome kavos-alkoholio kokteilyje ir dedame į formą.

Apklojame juos puse švelniojo kremo. Dedame antrą pamirkytų savojardžių sluoksnį,vėl dedam sluoksnį kremo. Galiausiai gausiai pabarstome kakava.

Ką gi, šį gėrį reikia palaikyti šaltai bent 4 valandas, o geriausia – per naktį. Galima šaldytuve. Na o tada…

ir kitu kampu:

Ir smagios Jums meilės.

PS. Savaitgalį, t.y. vasario 19-20 dienomis Oze nusimato superduper paroda apie prieskonius ir maistą. Visi laukiami. Nesu involved, bet būsiu ten. Jei ką, susitiksim.

http://www.paragaukpasaulio.lt/

Pirmasis pasimatymas su vegetariška kofta

Mėgstu avinžirnius. Atstoja mėsą, kai ši nusibosta arba, kaip šiuo atveju – Adventas. Pradedu. Dar vakar pradėjau jai išėjus. Užmerkiau pakelį avinžirnių ir palikau šaldytuve.

O užvakar kas buvo? Ėjau į pasimatymą. Ėjome Senamiesčio gatvėmis, buvo šilta ir truputį nejauku. Kaip visada. Ji galvojo apie tai, kokie panašūs mūsų interesai. Aš galvojau apie jos krūtis. Pauzėse tarp žodžių (nepamenu kokių), ji galvojo apie šiltas mano rankas. Aš galvojau apie jos krūtis. Laikėmės už rankų, jai šmėkštelėjo, kad mano rankos tvirtos, bet  švelnios. Įdomu, pamaniau, kaip jausčiausi suėmęs jos krūtis? Ji žvelgė man į akis, o! jos žalios; aš žvelgiau į jos krūtis… bliamba, jos paslėptos po palaidine. Mes bučiavomės, iš pradžių atsargiai, vėliau kiek aistringiau. Ji nieko negalvojo, o aš – apie jos krūtis. Gal kavos su kardamonu ir džiovintais abrikosais pas mane, viltingai klausiu, nesukdamas sau galvos, kad jau vėlyvas vakaras?

Mielai, sako ji. Gal ji jau planuoja mūsų bendrą gyvenimą, jei sutinka?

Kava aušta nepaliesta ant virtuvės stalo. Mes vartomės po virtuvės stalu, ji nusiima liemenėlę. O Dieve, krūtys!

Labas rytas, ji išėjo. Po to, kai aš užmigau. O ką? Ką man dar reikėjo daryti, masažuoti jos pėdas? Žaisti su ja šachmatais?

Noriu valgyti. Prisimenu, kad turiu išmirkusių avinžirnių. Statau puodą su jais ant viryklės, beriu šaukštą ciberžolės.

Palieku virti pusvalandį. Gal kiek daugiau. Tada pasiruošiu prieskonius. Ai, kokie jie svarbūs, kad Jūs žinotumėte.

Malta kalendra, asafetida, ožragė, čili, juodieji pipirai, kuminas.

Dar išsiverdu vieną dvi bulves atskirai. Kai avinžirniai išvirs, nupilu skystį, beriu truputį jūros druskos (tik ne anksčiau, nei išvirs) ir sugrūdu kartu su virtom bulvėm iki rupios košės. Beriu prieskonius, išspaudžiu pusę citrinos. Turiu paruošą koftai.

Kofta – tai paprasčiausi kotletai Rytų virtuvėje. Indijoje juos gamina iš avinžirnių, Turkijoj ir kitose musulmoniškose šalyse – iš avienos ar jautienos. Tad miltuotom rankom lipdau kotletus ir kepu įkaitintame garstyčių sėklų arba saulėgrąžų aliejuje.

Kol ten ką, pasigaminu padažą: čili, česnakas, svogūnas.

Apkepu. Su kuminu, tarkim.

Valgau koftą su padažu ir kokiom nors raugintom daržovėm, čatniu ar ačaru. Dabar turėjau tik raugintų agurkų.

Skanaus. Neapgaudinėkime savęs: jos galvoja apie mus, mes – tik apie jų krūtis, nieko čia nepadarysi, pirmas tai pasimatymas, šešti santuokos metai ar auksinių vestuvių išvakarės.

Aš manau, kad ji dar grįš. Bent jau pavalgyti.