Kelionė JAV. 10 diena – 1000 km per tris valstijas

Laikas mus spaudė, nes užsidegė naujas tikslas – Jeloustouno parkas, toli į šiaurę nuo mums patogaus maršruto. Tam, kad spėtume jį aplankyti, turime įveikti bent 1000 km per dešimtą kelionės dieną. Užsibrėžiame tikslą pasiekti Aidaho Fols miestą Aidaho valstijoje netoli įvažiavimo į Jeloustouno parką. Deja, Aidaho Folso tądien nepasiekėme, ir tai buvo pirmas, bet nepaskutinis kartas, kai nepavyko pasiekti užsibrėžto tikslo. Tą dieną neprivažiavome iki Aidaho Folso vos 80 km ir apsistojome Pokatelo mieste.

https://goo.gl/maps/xmKjQVv8EVK2

Kaip suprantate, tą dieną skyrėme greitajam važiavimui, todėl didelių nuotykių nepatyrėme. Iš Las Vegaso išvykom anksti ryte, kol saulė dar buvo žemai. Mūsų motelis buvo prie pat oro uosto. Pasigrožėjome besileidžiančiais lėktuvais.

Iki pietų važiavome per Nevadą.

 

 

 

 

 

 

Priešpiečių sustojome degalinėje: kas alaus ir cigarečių, kas – kokčiai saldžių ledų.

Dalį kelio pavažiavome ne greitkeliu, o kažkokių gamyklų keliais, bet greitai nusibodo ir grįžome į greitkelį. Ūpo nebuvo ir ne nesikalbėjome, bet laimei, privažiavome prie kalnagūbrio, skiriančio Nevadą nuo Jutos. Kelias įsigraužia į tą kalnagūbrį ir važiuoji kaip per kanjoną. Labai įspūdinga atkarpa, aplink matosi audringo geologinio aktyvumo pėdsakai.

 

 

 

 

 

Sustojome nusifotkinti šalikelėje.

Tačiau neįvertinome, kad sugrįžti į greitkelį bus sunku – kelio danga apie 10 cm aukščiau už šalikelę, reikia “užlipti“ atsargiai su žemu Mustangu, greitkeliu lekia vilkikai ir nė nemano pristabdyti. Įštaikęs tarpelį ir apipypintas vilkikų, degindamas padangas šiaip ne taip sugrįžau į greitkelį.

Jutos kraštovaizdis ne toks dramatiškas, bet pakankamai įspūdingas.

 

 

 

 

 

 

 

Po dykumos įvažiavome į prerijas. Ilgainiui labai pavargau nuo monotonijos, ypač kai mano bendrakeleivis nutrūko. Labai apsidžiaugiau, kai į pavakarę pasiekėme Solt Leik Sitį. Labai norėjau aplankyti mormonų šventyklą, bet lyg tyčia, pakeliui nemačiau nei vienos, o sukti iš greitkelio nerizikavau. Todėl pasimėgavau tik kava ir vėl į šiaurę.

Prieš saulės laidą važiavome palei Druskos ežerą. Pabandžiau nuvažiuoti paieškoti paplūdimio, bet kažkokiu būdu pralėkiau pro išvažiavimą ir vėl grįžau į greitkelį, vedantį atgal į pietus. Apsisukti pavyko tik už gerų 25 km. Daugiau ieškoti paplūdimių nemėginau, nes susilaukiau isterijos iš bendrakeleivio.

 

Jau visai sutemus pasiekėme nuostabųjį Aidahą. Čia buvo maloniai vėsu ir pakankamai žalia.

Jau vėliau sužinojau, kad Aidahas – Amerikos bulvių sostinė. Gal todėl man taip patiko, kad labai panašus į Baltarusiją, tik kad su kalnais.

 

 

Visiškai sutemo ir mes supratome, kad iki Aidaho Folso nenuvažiuosime. Dar labiau sutrikome, kai dėl kelio remonto darbų radome užtvertą geram šimtui kilometrų vieną greitkelio juostą. Apie valandą tamsoje važiavome dvejodami, ar kartais nevažiuojame prieš eismą, nes navigatorius nuolat pypsėjo, liepdamas grįžti į savo juostą.

Jau beveik prieš vidurnaktį pasiekėme Pokatelo miestą, kuriame ir apsistojome. Anksčiau nebuvau net girdėjęs tokio miesto pavadinimo, bet po to net specialiai pagūglinau apie jį ir išsiaiškinau, kad tai akademinis miestas su keletų stambiausių universitetų šiaurės vakarų JAV.

Bet labiausiai nustebino motelio dušas, kurį nesėkmingai bandėme įjungti bene pusvalandį, o galiausiai pasidavėme ir ėjome pagalbos į recepciją. Aš per savo keliones esu sutikęs įvairiausių viešbutinių keistenybių tiek Europoje, tiek Azijoje ar JAV: tai komplikuotas vandens įjungimas, tai šviesą neaišku kaip įjungti, tai nesuvokiamas kambario durų ar seifo užraktas, bet iki šiol sugebėdavau išsiaiškinti pats. O štai Pokatelo miesto Travelodge by Windham motelio dušas mane nugalėjo.

 

 

 

Kad jau atsidūriau Aidahe ir motelio recepcijoje susidūriau su rednekais, prisiminiau, kad Amerikoje atradau fantastišką dainą

 

 

 

 

Ta Lily Allen tokia negraži, kokia graži jos backing vokalistė, ta, kuri tamsesnė, panaši į Faye Dunaway jaunystėje. Užtat kaip ji gražiai ir žaviai taria žodį shame!

Kelionė JAV. 9 diena – Mirties slėnis

Turbūt turėčiau save laikyti laimingu žmogumi. Būdamas vaikas, studijuodavau didelį Tarybų Sąjungos kelių atlasą, mintimis keliaudamas plentais ir geležinkeliais po neaprėpiamą tėvynę. Mane kažkodėl labiausiai traukė Karpatai ir Krymas. Nukeliauti toliau 17 puslapio, kur buvo Ukraina, man neužtekdavo kantrybės. Vėliau atsirado pasaulio atlasas, tiesa, ne toks išsamus, bet jį vartydamas irgi keliaudavau per pasaulį skersai išilgai. Dar vėliau, ėmęs skaityti visokius žiulius vernus ir “Drąsiųjų kelių“ seriją, visai pamečiau galvą. Susikūriau įvairių vietovių vizijas, virtusias svajonėmis, kurioms, kaip tada maniau, niekada nelemta išsipildyti. Tas pats Krymas man tada atrodė nepasiekiamas kaip ir Varanasis Indijoje, Lasa Tibete, Ušuaja Argentinoje, Vilties klonis Grenlandijoje ar Mirties slėnis Amerikoje… Bet štai, Krymą aplankiau vos pasibaigus pubertatiniam amžiui, Varanasį – kai į nušvitimą ir čakras ėmiau žiūrėti pro paniekinančio skepsio prizmę, o štai Mirties slėnis ilgą laiką buvo toks pats nepasiekiamas kaip ir Ultima Thule objektas Saulės sistemos pakraštyje. Net savo pirmos kelionės į Kaliforniją metu žiūrėjau į Mirties slėnio pusę su skausmingu ilgesiu, bet neturėjau galimybės jo aplankyti. O jis vis masino mane, šaukė savo daugiau nei 50 laipsnių karščiu ir kvietė nusileisti į dykumos įsčias, plytinčias 86 m žemiau jūros lygio. Ir štai net New Horizons kosminis aparatas pasiekia Ultima Thule, ir man, išaušus giedram 2018 m. rugsėjo 9 rytui, metas važiuoti į Mirties slėnį.

ttps://goo.gl/maps/LnPDFdgfGJ32

Paliekame nykųjį Fersno miestą ir mielas jos katytes.

Atleisk, brangioji, mūsų laivai šiame gyvenimo vandenyne jau niekada nebesusitiks.

Važiuojame į pietus link Beikersfildo ir, apvažiavę Siera Nevada kalnagūbrį, išlendame į Mohavės dykumą.

Prie Mohavės miesto pamatėme lėktuvų kapines, bet privažiavimo neradome, o klaidžioti ir ieškoti laiko neturėjome – Mirties slėnis nelaukia!

Lekiame tiesiu kaip strėle dykumos keliu pro kalnakasių miestelį Valley Wells. Tolumoje matome druskožemius.

Karštis kyla ir mes įvažiuojame į platų ir nežemiškai gražų Panamint slėnį, kuriame vaizdai man primena Marso vaizdus, atsiųstus Curiosity ir Opportunity marsaeigių.

 

Jokie video įrašai ar nuotraukos neperduoda to švinine kaitra alsuojančios dykumos pojūčio, tos akinančios ir beribės saulės šviesos, užliejančios viską aplinkui: toks jausmas, kad ta šviesa būtų apčiuopiama.

Įdienojus privažiuojame Mirties slėnio nacionalinio parko ribą.

Bet tai – dar ne slėnis, iki jo reikia pakilti į 2 km aukščio kalvas ir, įjungus laisvą pavarą, nerti nesmarkiai vingiuojančiu keliu žemiau jūros lygio. Fantastiškas potyris!

Pabandome pasivaikščioti po kopas, bet karštis varo atgal į mašiną, kur veikia kondicionierius.

Važiuojame pro Garstyčių kanjoną.

Nusifotografuojame prie ženklo, žyminčio aukštį nuo jūros lygio. Deja, -86 m žymos neradome.

Bet svarbiausias mano tikslas Mirties slėnyje – Mikelandželo Antonionio apdainuotas Zabriskie Point. Štai jis:

Man karštis nė motais, nusprendžiu žūt būt pasivaikščioti po šią vietą, bent pusvalandį.

Šioje vietoje mano bendrakeleivis gavo šilumos smūgį. Bet kam tai rūpi?

Vakarėjant šunkeliais traukiame link Las Vegaso. Jau beveik sutemus pirmą kartą suvažinėjau gyvūną – didžiulį driežą. Dėl to visą likusį vakarą graužiausi. Taip smarkiai graužiausi, kad vietoj Las Vegaso nuvažiavau į Paryžių.

Eliziejaus laukai ir Eifelio bokštas.

Šalia trynėsi pusnuogės katytės, atkaklesnės nei Fresne, surakino mane antrankiais ir norėjo kažką man padaryti. Bet prancūziškai nemoku, todėl mandagiai pabėgau.

Norėjau ilgai vaikščioti po naktinį Paryžių, bet mano bendrakeleivis nusprendė man atkeršyti už Zabriskie Point karštį ir pusnuoges katytes, ėmė trypti kojomis ir isteriškai šaukti ant visos gatvės, kad nepalikčiau jo. Teko nešti jį ant pečių į motelį, laimei, apsistojome prie pat Sunset Stripo, toli nešti nereikėjo.

Šiame mūsų kelionės taške teko apsispręsti: ar važiuoti neskubant link Čikagos, kur mūsų už savaitės lauks lėktuvas, ar akis išdegus lėkti į Jeloustouno parką. Sveikas protas pralaimėjo, bet apie tai – kitose mūsų laidose.

Kelionė JAV. 8 diena – Josemito parkas

Nuo mūsų kelionės pradžios kiekviena diena atnešdavo vis naujesnių ir stipresnių įspūdžių. Sekvojų parkas buvo vau, bet tai, ką pamačiau Josemito parke – nepalyginamai įspūdingiau. Tačiau užbėgdamas gerokai už akių, turiu pripažinti, kad vėliau buvo ir įspūdingiau.

Iš motelio Fresne suplanavome dienos iškylą į Josemitą, juoba, kad atstumas pirmyn atgal vos 350 km ir tai buvo puiki proga pailsėti nuo intensyvaus vairavimo. Sumanyta įvažiuoti į parką per pietinį įvažiavimą, tenai pasivaikščioti, papietauti ir ramiai apsukus ratą, grįžti nakvynei į Fresną per šiaurinį įvažiavimą.

https://goo.gl/maps/pB6HMYh6s6x

Googlo žemėlapiai kažkodėl nebraižo viso maršruto, tipo mašinos į Glacier Point nevažiuoja, nors puikus kelias ir pravažiavom, todėl tą atkarpą teko nupiešti ranka. Silpnaregiams

Bet apie viską iš pradžių.

Į Josemito parką atvažiavome gana anksti, prieš 10 val. Vėlgi, bilietas mums nieko nekainavo. Iš karto įvažiavę palikome automobilį aikštelėje ir su parko autobusu nuvažiavome į sekvojų giraitę Mariposa Grove – Drugelių šilelį. Ji labiau sukultūrinta nei Sekvojos parkas, bet vis tiek įspūdinga.

Šalia ten auga mažytės sekvojytės kūdikėliai.

Ir didžiuliai milžinai.

O šalia guli mirę medžiai.

Už keleto kilometrų nuo parko autobuso stotelės auga įspūdinga sena sekvoja pavadinta Grizzly Giant – Milžinas grizlis.

Man sunkiai tilpo į kadrą. Ten ant lentelės parašyta, kad medis didesnis už Niujorko Laisvės statulą.

Norėjau ilgiau pasivaikščioti, bet mano bendrakeleivis kaip visada ėmė inkšti, teko grįžti į autobusą ir atgal prie mašinos. Toliau patraukėme į šiaurę link Josemito slėnio. Pakeliui išsimaudžiau kalnų upelyje, vanduo ledinis, bet pakenčiamas, nes lauke gana karšta.

Tolesnis tikslas – Glacier Point regykla ant uolos virš Josemito slėnio, nuo kurios atsiveria visas slėnis ir aplinkinės viršūnės, o gražiausia – Kupolas (The Dome). Štai šita:

Išties ten netenki žado ant tos uolos. Atrodo, kad patekai į Tolkieno knygą: apačioje žalias slėnis su upe per vidurį, aplink keletas viršūnių kaip sargybiniai, o tarp jų – kriokliai. Bėda ta, kad ten labai daug žmonių ir mašinų. Kol vaikštinėjau vienas (galite spėti, mano bendrakeleivis gėrė degtinę mašinoje stovėjimo aikštelėje), sutikau ne vieną lietuvių grupę. Bet tai nesutrukdė džiaugtis vaizdais.

Dar truputis Kupolo

ir Josemito slėnio

ir važiuojame pažiūrėti kaip viskas atrodo iš apačios.

Pakeliui stabtelim prie medžių apsuptos pievos

ir netyčia užklumpam fotografą su jaunavedžių pora, darančius įvairias pozas.

Besileisdami serpantinais į slėnį, pravažiuojame didelį išdegusio miško plotą.

Į Josemito slėnį įvažiuojame pro nedidelį tunelį, iškart už jo yra superinė apžvalgos aikštelė Tunel View.

Nusileidus visiškai prie Josemito upės, pastatome mašiną aikštelėje ir einame pėsti prie krioklio prie Katedros uolos (Cathedral Rock).

Toliau darome ratą aplink visą slėnį. Sustojame labiausiai į rytus nutolusioje aikštelėje prie upės pailsėti, išsimaudyti ir pažiopsoti į kiaunių šiknas.

Šioje ramioje vietoje prasitriname beveik pusdienį.

Atsipalaiduoju tiek, kad net negirdžiu bendrakeleivio aimanų. Mes po Glacier Point buvome besusitaiką, bet dabar vėl nesikalba.

Saulė krypsta vakarop ir traukiame link šiaurinio išvažiavimo. Pabaigai sustoju Josemito slėnio vidury.

Atgal į Fresno važiuojame tyloje. Negaliu atsigauti po pamatyto grožio. Bet artėjant prie Fresno mus aplenkia ZZ Top automobilis.

Po to kažkoks girtas ar apsirūkęs senis vos neįvažiavo mums į galą, bet nuotaiką pakėlė ši moteriškė:

Grįžęs į motelį griuvau į lovą ir miegojau kaip kūdikėlis, sapnuodamas Josemitą ir kaubojaus šmėklą, klaidžiojančią po slėnį.

Kelionė JAV. 7 diena – Sekvojos nacionalinis parkas

Amerikoje yra tiek daug pamatyti, o laiko tiek mažai! Liūdna, bet tenka rinktis tik įspūdingiausius objektus, kiekvienam skiriant vos po dieną. Po trumpo poilsio Venturoje nusprendžiame traukti į Sekvojų ir Josemito nacionalinius parkus. Apsistoti planuojame Fresno mieste dviem naktims, nes miestas maždaug pusiaukelėje tarp šių parkų. Mūsų planas toks: važiuojame į Sekvojos parką pro pietinį įvažiavimą, išvažiuojame pro šiaurinį, pernakvojame Fresne, kitą dieną skiriame Josemitui, o nakvoti grįžtame į Fresną. Tada sukame atgal į rytus, bet kitu keliu: pro Mirties slėnį, Las Vegasą ir taip toliau.

https://goo.gl/maps/2TtcQvYHfZz

Naktis Venturoje praėjo ramiai, motelis buvo švarus ir jaukus, be blakių ar tarakonų, todėl puikiai išsimiegojau. Atsibudau puikios nuotaikos ir, nepaisydamas apniukusio ir vėsaus ryto nusprendžiau išsimaudyti vandenyne ir papusryčiauti. Mano bendrakeleivis, skirtingai nei aš, buvo bjaurios nuotaikos ir pasiliko motelyje išgerti degtinės ir pasimasturbuoti. Užbėgdamas už akių, pranešu, kad ši veikla jam nuotaikos nepataisė iki pat kelionės pabaigos, netgi atvirkščiai, ji nuolat bjuro.

Vandenyne aš taip ir neišsimaudžiau dėl trijų priežasčių: ledinio vandens, iš koto verčiančių bangų ir daugybės bomžų, miegančių pakrantės krūmuose. Na, vanduo šaltas, bet esu išsimaudęs ir Sognefjorde, Norvegijoje, kur vandens tempereatūra vos 6 laipsniai, todėl Ramiajame vandenyne nebūtų baisu. Kur kas labiau mane išgąsdino ilgos ir stiprios bangos.

Na, nuotraukose jos neatrodo baisios, bet kai žinai, kad artimiausi Malibu gelbėtojai už 50 km, o aš vengiau būti nuplautas į atvirą vandenyną, nusprendžiau tik pabraidyti.

Be to, nelabai norėjau palikti drabužius ir piniginę ant kranto, nes bomžai, pamatę mane, kėlėsi iš savo irštvų ir akylai sekė mane kartu su naglom kalakuto dydžio Livingstono žuvėdrom.

Po braidynių greitai papusryčiavau blynais su žalios arbatos padažu.

Greitkeliu pro Santa Klaritą ir Beikerfildą išvykome į Sekvojos parką. Kuo labiau tolome nuo vandenyno, tuo labiau giedrijosi, o oras kaito. Pakelės kioskelyje iš meksikiečio nusipirkome labai skanių apelsinų ir mangą. Beikersfildą pasiekėme prieš pietus. Kol pyliau kurą degalinėje, prisistatė kažkoks narkomanas su Sadko batais ir ėmė suokti liūdną istoriją apie nelaimingą vaikystę, pavogtus pinigus, nėščią merginą, tuščią baką ir numatytą kelionę į Teksasą. Mano bendrakeleivis net susigraudino ir davė 20 baksų jam. Štai kaip apsivertė pasaulis, kai rytų europiečiai šelpia Amerikos valkatas.

Nuo Beikersfildo kelias ėjo naftos laukais

Kažkodėl prisiminiau filmą “There will be Blood“.

Vėliau įvažiavome į intensyvaus žemės ūkio rajoną.

Pasirodė, kad važiuojame per Kalifornijos aruodus: pistacijos, apelsinai, laimai ir dar balažin kokios kultūros po deginančia saule.

Gerokai įdienojus pasiekėme Sekvojos parką. Įvažiavimas 30 dolerių mašinai, bet mes turėjome abonementą į visus JAV nacionalinius parkus, apie kurį jau rašiau ankstesniuose postuose. Ilgai važiavome serpantinais į kalnus. Aplink gražu, bet nesitiki, kad kažkur netoliese auga milžiniški medžiai.

Kelias vis siaurėjo, vėliau užsirovėme ant rekonstrukcijos darbų: atvira tik viena juosta, o eismą reguliuoja šviesoforas.

Pagaliau pasiekėme tokį aukštį, kur auga medžiai.

O kai radome sekvojas, netekome žado nuo jų didybės. Atrodo Vilniaus televizijos bokšto aukščio medžiai, kamienai kaip geras namas. Va, koks našlaitis su mašina prie nedidelio medelio.

Kažkada parke buvo kelias iš sekvojų kamienų, dabar likę tik jo fragmentai.

Didžiausia šio parko įžymybė – arka per sekvojos kamieną, kur galima pravažiuoti su mašina. Ten realiai gero pusvalandžio eilė ir minios žmonių. Tačiau mes kažkokiu stebuklingu būdu pravažiavome nestovėję eilėje. Tikras Eastern European Style.

Mano bendrakeleivis į pavakarę visai suskydo ir vėl ėmė kelti isterijas. Nepadėjo net analinė penetracija su sekvojos kankorėžiu

ir susitikimas su vietiniu Bembiu.

Kaip ir buvome suplanavę, pervažiavome su atidengtu savo Mustango stogu Sekvojos parką kiaurai iš pietų į šiaurę, jau sutemus, pasiekėme Fresno miestą ir apsistojome motelyje dvejoms naktims. Pavalgėme netoliese esančiame pamėgtame Chipotle tinkliniame kabake. Iš nuovargio net nepamenu ką valgiau ir ką gėriau.

Kelionė JAV. 5 diena – Didysis Kanjonas

Penkta kelionės diena buvo skirta aplankyti gamtos stebuklą – Didįjį Kanjoną, o vakare pasiekti Kaliforniją.

https://goo.gl/maps/yL7yEewnDyS2

Man tai jau buvo antras apsilankymas prie Didžiojo Kanjono. Tačiau lankytis ten galima kasdien: nuo vaizdų, erdvės ir atmosferos užgniaužia kvapą.

Pasirinkome pravažiuoti pietiniu šlaitu, keliaujant iš rytų iki Didžiojo Kanjono kaimelio. Įvažiavimas į Didžiojo Kanjono nacionalinį parką be abejo mokamas, tačiau galioja mano minėtas metinis leidimas, kurį įsigijome prieš dieną Akmeninio Miško nacionaliniame parke.

Kaip ir kiekviena kelionės Amerikoje diena prasidėdavo mano bendrakeleivio surūgusiu veidu ir priekaištais.

Manęs paklaustų žingeidus skaitytojas, kodėl aš jo nesudubasinau ir neišmečiau kur nors Mohavės dykumoje? Pats stebiuosi savo kantrybe.

Papusryčiavau Kamerono miestelyje indėnų užeigoje visai padoriu buritu, užgerdamas Starbuckso kapučinu iš šaldytuvo. Buritas gal ir nieko, bet aptarnavimas indėnų užeigoje siaubingas. Vėliau daug kartų pastebėjau, kad indėnai tiek užeigose, tiek suvenyrų parduotuvėse labai pasipūtę ir nemandagūs. O ko jiems būti mandagiems?

Pravažiavus Kameroną, bet dar neprivažiavus Didžiojo Kanjono, galima apsilankyti Mažojo Kolarado kanjone. Tai kaip apšilimas prieš Didįjį Kanjoną.

Prie apžvalgos aikštelės tie patys pasipūtę indėnai pardavinėja kiniečių rankų darbo niekučius.

Nematau prasmės publikuoti filmuotą ar fotografuotą medžiagą iš Didžiojo Kanjono: jūs internete galite rasti daug gražesnių paveikslėlių. Ten būtina apsilankyti, be vaizdų ten ypatinga atmosfera su švilpiančiu vėju arba keista tyla nusileidus į apačią, kvepiantys kiparisai, plieskianti saulė,

daugybė gyvūnų – kolibriai, išdidūs krankliai,

voverės, stirnos

– visus juos tikrai pamatysite iš automobilio. Mes lėtai važiavome nuleistu kabrioleto stogo, stabčiodami prie apžvalgos aikštelių.

Galiausiai palikome automobilį miške ir patraukėme pėsčiomis į dviejų valandų žygį per kvepiantį mišką. Ant uolos atbrailos aptikome dvi besikaitinančias saulėkaitoje kiaunes:

DCIM100MEDIA

Žinoma, pusdienio ten maža. Norėtųsi keletą savaičių sėdėti ant uolos krašto ir nieko negalvoti.

Saulei perkopus per zenitą, pagėrėme kavos Starbuckse Didžiojo Kanjono kaimelyje ir patraukėme į Kaliforniją. Vėlyvą popietę pasiekėme Kingmano miestą Arizonoje. Šioje vietoje 40 greitkelis, kuriuo taip ilgai važiavome nuo Teksaso, daro kilpą, aplenkdamas nedidelę kalnų grandinę, skiriančią vėsią Arizoną nuo įkaitusios Kalifornijos dykumos. Užuot saugiai ir greitai važiavę greitkeliu, nusukame į siaurą Oatmano plentą, kertantį kalnus serpantinu. Dalį kelionės šiuo serpantinu filmavau vairuodamas. Negaliu sakyti, kad buvo pavojingas važiavimas, bet nervus pakuteno.

Pasiekiame kalnagūbrio viršūnę, iki saulėlydžio dar yra laiko, leidžiamės į Mohavės dykumą.

Šioje vietoje prasideda Kalifornija, oras kaista vis labiau, nes leidžiamės beveik iki jūros lygio, Mustangas ritasi nuo kalno ant laisvų apsukų ir įrieda į Oatmano miestelį

– pasaulinę asilų sostinę.

Ta prasme, ten tikri asilai slampinėja po miestą. Žinoma, tai tik atrakcija turistams, bet reikia vairuoti atsargiai, ypač tamsiuoju paros metu, kad nenutrenktum ilgaausio.

Jau visai sutemus, po keleto eilinių mano bendrakeleivio isterijų, pasiekiame Needles miestelį. Motelio recepcijoje sėdi akivaizdžiai apsipūtęs bičiukas. Maloniai paaiškina kaip įjungti kondicionierių, bo karštis nepakeliamas. Mano bendrakeleivis geria degtinę, aš keliauji į miestelį ieškoti užkąsti ir šalto alaus. Grįžtu į motelį be nuotykių – jie manęs laukia kambario tamsoje didelių tarakonų ir patalynėje blakių pavidalu. Visą naktį negaliu sudėti bluosto, nes blakės nuolat kandžioja. O gal aš tik įsivaizduoju? Rytoj manęs laukia Holivudas, Santa Monika, Ramusis vandenynas, pragariškos vairavimo sąlygos Los Andžele ir, žinoma, mano bendrakeleivio isterijos.

Kelionė JAV. 3 diena

Vakaras Amarile buvo labai smagus su puikiais meksikietiškais patiekalais, šalta IPA, miestas pasirodė demokratiškas ir gražus, žmonės nuoširdūs ir draugiški. Amarilas man patiko.

Bet išaušo kita diena ir turėjome važiuoti toliau į vakarus. O maršrutas toks:

https://goo.gl/maps/qhxP6K6Zjn72

Tą dieną nuvažiavome kiek mažiau nei prieš tai – bemaž 700 km, aplankėme Kadilakų Rančą, Santa Rosa miestelį, pižonišką Santa Fe, proletarišką Albukerkę, o vakare apsistojome nedideliame Grantso mieste prie pat Naujosios Meksikos ir Arizonos pasienio, kad kitą dieną keliautume į savo pirmą nacionalinį parką JAV.

Turistų nulankyta Kadilakų Ranča yra vos už keliolikos kilometrų nuo Amarilo, todėl nuvykome ten dar vos prašvitus.

Jokia tai ranča, o tik septyni, jei teisingai pamenu, iki pusės į žemę įkasti kadilakų kėbulai, nuolat apipaišomi, taginami ar kitaip dažomi turistų. Aplinkui mėtosi šimtai panaudotų nitroemalės skardinių. Šis objektas yra nemokamas.

Visą rytą važiavome Route66, ne greitkeliu. Kartkartėmis užvažiuodavome ir į aklavietę.

Pakeliui dažnai matėme dideles kaimenes jautienos. Mano bendrakeleivis netgi pabendravo su tikru kaubojumi meksikiečiu, nu tikrai tikru, ne westerniniu ar atvirukiniu iš Kuproto kalno, o tokiu vėjo ir saulės nugairintu veidu, purvinom panagėm, nušiurusiais plaukais ir prakaituotais marškiniais.

Įdienojus kirtome Teksaso ir Naujosios Meksikos sieną.

Važiuodamas į JAV, maniau, kad Teksase ir Naujoje Meksikoje pamatysiu saulės išdegintą žemę, kone dykumą. Bet kas keisčiausia, Naujoji Meksika rugsėjo pradžioje žaliuoja ir žydi.

Pietauti sustojome Santa Rosa miestelyje Silver Moon užeigoje, kur gavau kalną vištienos salotų ir naminio limonado, o mano pakeleivis futbolo kamuolio dydžio tortilją, užpiltą kibiru padažo. Aptarnavo mus, dėmesio, padavėja Wanda. Aš ėmiau manyti, kad JAV visos padavėjos Wandos.

Sustojome poilsio aikštelėje ir pamačiau nusikaltėlių konvojų: tokį kūdą 160 cm ūgio senį riebaluotais plaukais, grandinėmis surakintomis rankomis ir kojomis, du vinčesteriais ginkluoti policininkai nuvedė į tuliką nusičiurkšt, o po to įgrūdo į furgoną tamsintais stiklais ir išvežė į federalinį kalėjimą. Atrodė kaip iš filmo, xule.

Popiet nusprendėme palikti Route 66 ir padaryti lankstą į Santa Fe. Ir nepasigailėjome: pats kelias ir nuo jo atsiveriantys vaizdai buvo fantastiški.

Vakarų pusėje matėme kylančią audrą su žaibais.

Kelias į Santa Fe vis kyla į kalnus, o miestas įsikūręs gana aukštai kalvose.

Nuvykę į Santa Fe supratome ažiotažą dėl šio miesto: atrodo išlaižytas tvarkingas ir brangus kaip Ispanijos kurortas.

Gyvena tik turtingi pensininkai, bo klimatas labai palankus, tūsinasi tik hipsteriai. Bet iš kitos pusės, man irgi buvo atgaiva, nes galėjau išgerti tiko espresso, daug geresnio nei Starbuckse. Beje, visur ant parduotuvių ir viešbučių kabo čiliakų vėriniai.

Trumpai pabuvę europietiškame anklave, leidomės į Albukerkę, į kultinio Breaking Bad tėvynę, bitch!

Su vėjeliu nusileidome nuo vėsių Santa Fe kalvų į karščiu alsuojančią Albukerkę ir patraukėme prie Walterio White’o namo.

Tokių kaip mes žioplių ten netrūksta, o name gyvena eilinė amerikiečių šeima, todėl net nelipau iš automobilio, kad neerzinčiau kieme sėdinčios moteriškės.

Jau saulei leidžiantis atvažiavome į Naujosios Meksikos ir Arizonos pasienyje ir šalia El Malpais nacionalinio parko įsikūrusį Grantso miestelį. Apsistojome nebrangiame motelyje pas kiniečius korėjiečius.

O naktį prasidėjo nuotykiai!

Kelionė JAV. 2 diena

Antrą kelionės JAV dieną maršrutą susidėliojome taip, kad įveiktume 700 km ir pasiektume Teksasą. Planą įvykdėme su kaupu: nuvažiavome 800 km, paklaidžiojome Kanzaso lygumose, aplankėme Talsos ir Oklahoma Sičio dauntaunus, patyrėme nedidelių nuotykių ir baigėme dieną Amarilo mieste (taip, o ne Amarilju ar Amariju siūlo miestą Teksase vadinti wikipedija).

https://goo.gl/maps/ihoptvw26YQ2

Džopline yra labai įdomi sankryža: važiuojant po 44 greitkelio viaduku, reikia keisti važiavimo kryptį, t. y. važiuojama kaire eismo juosta. Kaip suprantu, taip patogiau išvažiuoti į greitkelį, nors ką aš žinau…

Iš ryto išvykome iš viešbučio į Džopliną apsipirkti: vandens, vazelino, traškučių ir dar balažin ko. Igeliui to neužteko, jam, mat reikėjo būtinai papusryčiauti blyneliais su kiaušiniu ir traškia šonine, užgeriant bjauria kava, kokioje nors pakelės užeigoje. Ieškodami tokios užkandinės ir beklaidžiodami po Džopliną, nutolome nuo greitkelio, išvažiavome į Kanzasą ir susipykome visai dienai. Igelis, vis dėl to, rado užkandinę Galenos miestelyje, toli nuo greitkelio. Įsižeidęs jo bendrakeleivis kategoriškai atsisakė pusryčiauti kartu ir liko išdidžiai gailėtis savęs ir rūkyti saulėkaitoje. Tuo tarpu so European Igelis užkandinėje susipažino su too Midwest gražuole padavėja Wanda, bet visas flirtas baigėsi taip:

Atėjo true rednekai ir Igelis paskubomis sulesęs blynelius spruko pabrukęs uodegą į savo pižonišką Mustangą, spaudė akseleratorių ir vos nepamiršo savo pakeleivio. Toliau klaidžiojome Kanzaso lygumomis, ieškodami 44 greitkelio.

Priešpiet laimingai pasiekėme Talsos centrą (nors man gražiau skamba Tulsa). Miestas atrodo išmiręs, o centre daugybė narkomanų ir šiaip keistų žmogystų.

Dabar buvo Igelio eilė išdidžioje vienatvėje sėdėti automobilyje, kol jo bendrakeleivis rūkė su Talsos dauntauno kekšėmis, o narkušos fotkino jį jo prašmatniu fotiku negyvų dangoraižių fone.

Popiet paspaudę 44 greitkeliu atskubėjome į Oklahoma Sitį. Šis didmiestis buvo kiek gyvesnis ir gražesnis. Dauntaune aplankėme memorialą, 1995 m. Trumpo fanų susprogdinto dangoraižio vietoje.

Nesu jautruolis, bet šiurpoka vieta. Pasirodo, tame susprogdintame pastate buvo vaikų darželis, o sprogdintojas apie tai žinojo.

Būnant Oklahoma Sityje du kartus mane nufilmavo Apple Maps automobilis. Jei kas naudojatės Apple produkcija, gal rasite mane Street View.

Į vakarus nuo Oklahoma Sičio prasideda nykus pragariškas peizažas: lygumos ir kukurūzai. Kai bendrakeleivis nesikalba su tavim, galima ramiai miegoti prie vairo spaudžiant 140 km/h.

Kad jau visai neužmigčiau, kartkartėmis nusukdavau iš greitkelio į lygiagrečiai einantį Route 66. Vienoje pakelės parduotuvėje nusipirkau meškėno skalpą, labai smagus daiktas.

Į pavakarę atvykome į Teksola miestelį prie Oklahomos ir Teksaso sienos.

Kol nepamačiau savo akimis, vyliausi čia surasti motelį. Teko traukti toliau į Teksasą.

O bendrakeleivis nuolat rūkė.

Teksase užsukome į Šemroko miestelį. Moteliai su sunkvežimių vairuotojais pasitikėjimo nekėlė. Maža to, parduotuvėje mane išgąsdino prasigėrusi bedantė boba, kuri, pasirodo, buvo pardavėja. Dar sužinojome, kad Teksase sekmadieniais neparduoda stipraus alkoholio, o alaus galima nusipirkti tik vienoje Šemroko specializuotoje parduotuvėje. Verygos rankos pasiekė ir Teksasą.

Kol laukiau savo bendrakeleivio, perkančio alų, į aikštelę kriokdamas atvarė Chevrolet Camaro kabrioletas, laužydamas bamperį, persirito per bordiūrus, iš jo išlipo girta kaip tapkė į Britney Spears panaši blondinė nuoga bamba ir nupėdino į parduotuvę. Nežinau kuo ten baigėsi.

Teksase poilsio aikštelėse atsirado lentelės, įspėjančios apie gyvates.

Jau temstant pasiekėme nuostabų Amarilo miestą su superiniu ir labai pigiu moteliu (jei gerai pamenu, Baymont), o šalia – gausybė texmex užkandinių, viena kurių maloniai pasinaudojau.

Kita diena – kelionė per saulėtą Teksasą. Bus daugiau.

 

 

Kelionė JAV. 1 diena

Sveiki,

tęsiame pasakojimą apie Igelio kelionę per Jungtines Valstijas.

Turėjau tikslą aplankyti JAV vakaruose esančius nacionalinius parkus, o mano bendrakeleivis – pravažiuoti Route 66. Teko daryti kažkokį kompromisą. Rytinė Route 66 dalis, einanti per žemės ūkio naudmenas, man didelio susidomėjimo nekėlė, todėl užsibrėžiau tikslą pirmomis dienomis nuvažiuoti kuo toliau į vakarus, aplenkiant didmiesčius.

Rugsėjo 1 d. labai anksti iškeliavome iš Džolieto.

Gerą pusdienį važiavome 55-uoju greitkeliu, retkarčiais sustodami išrūkinti mano bendrakeleivį. Poilsio aikštelėse Ilinojuje visur numestu sudaužyti automobiliai, tipo socialinė reklamą laikytis eismo taisyklių.

Beje, pirmomis kelionės dienomis mūsų Mustangas buvo šaltas ir nemielas, kiek per brutalus man.

Bet vėliau, aplipdamas purvu ir sutraiškytais vabzdžiais, vis artimiau pažįstamas, darėsi vis mielesnis, o kelionės pabaigoje net pamilau jį. Dabar Vilniuje pastebiu vieną tokį patį vyšninį, tik kiek galingesnį, ir apima Amerikos ilgesys. Aš būtinai ten grįšiu.

Tai buvo lyrinis nuokrypis. Tą dieną pravažiavome du Springfildus – Ilinojuje ir Misūryje. Buvo noras nusifotkinti prie šių miestų įvažiavimo, bet greitkelyje to padaryti nepavyko.

Nors ir labai skubėjome, keletą kartų palikome greitkelį ir važiavome tikruoju Route 66. Pavyzdžiui Maunt Olivo miestelyje, kur beprotiškai čirškė cikados ir buvo nepakeliama tvankuma.

Pietų sustojome Pink Elephant Antique Mall – tai kompleksas parduotuvių ir užkandinių turistams.

Ten visokių kičinių statulų ir skulptūrų.

Palindau po sijonu. Taip, ten baltos kelnaitės ir kupranugario kanopa. Nufotkinti pritrūkau drąsos, nes aplink zujo šeimos su vaikais ir pabijojau, kad neiškviestų policijos iškrypėliui iš Lietuvos. Užkandome siaubingai neskaniais burgeriais, nevalgomomis bulvytėmis, bjauriai riebiais ledais ir kibiru daktaro Peperio.

Toliau kirtome Misisipę Sent Luise. Labai įspūdingai atrodo upė, skailainas ir miesto arka. Deja, eismas intensyvus, sustoti nebuvo kur, negalėjau fotkinti, o mano bendrakeleivis nesidalina nuotraukomis.

Po nuobodaus Ilinijaus peizažo įvažiavome į Misūrį. Nesitikėjau, kad čia bus taip gražu: žalios kalvos, upės ir visiškai mažai žemės ūkio. Norėjau surasti Ebingo miestelį ir apžiūrėti tris bilbordus, bet jis kiek atokiau nuo greitkelio.

Su bendrakeleiviu tai pykomės, tai taikėmės. Tą pirmą dieną dar nebuvau perpratęs jo psichinės sveikatos.

Vakarop, įveikę bemaž 900 km, artėdami prie Misūrio, Kanzaso ir Oklahomos sankirtos, apsistojome Džoplino miesto pakraštyje esančiame motelyje.

Tai buvo pirmas ir priešpaskutinis kartas, kai apsistojome motelyje be išankstinės rezervacijos booking.com. Abiem atvejais gerokai permokėjome ir gavome ne pačius geriausius kambarius.

Vakarienei valgėme McDonalde pirktas salotas, beje labai pasigendu South West salotų Lietuvos McD. Aš užgėriau jas IPA, pakeleivis – degtine, ir taip baigėsi mūsų pirma rimta kelionės diena.

https://goo.gl/maps/9Ffgr7DNFv22

Kelionė į JAV. Įvadas

Sveiki. Šį kartą nebus jokių receptų. Ir kitą kartą nebus, ir dar ilgai nebus, nes pasakosiu apie savo kelionę į JAV. Jei pamente iš senesnių mano elgetavimo postų, iš pradžių buvo sumanyta kelionė tik istoriniu Route 66 keliu nuo Čikagos iki Los Andželo. Bet palankiai susiklosčius aplinkybėms, pavyko tą kelionę išplėsti, aplankant visus pagrindinius JAV vakarinės dalies nacionalinius parkus.

Grubiai, visas maršrutas buvo maždaug toks:

https://goo.gl/maps/Pwc45oQAjnz

Detalesnius žemėlapius įkelsiu, kai aprašinėsiu kelionę po dieną.

Pagrindinė kelionės statistika:

Kelionės trukmė: 17 dienų (rugpjūčio 31 – rugsėjo 17)

Aplankytos valstybės: Danija, Suomija, JAV, Jungtinė Karalystė.

Skrydžiai: Kaunas-Kopenhaga (Ryanair), Kopenhaga-Helsinkis (Finnair), Helsinkis-Čikaga (Finnair), Čikaga-Londonas Hytrou (British Airways), Lutonas-Vilnius (Wizzair).

Nuvažiuota automobiliu: 6600 mylių (10600 km) JAV, 100 km Lietuvoje, 100 km JK iš Hytrou į Lutoną.

Aplankyta JAV valstijų – 16: Ilinojus, Misūris, Kanzasas, Oklahoma, Teksasas, Naujoji Meksika, Arizona, Kalifornija, Nevada, Juta, Aidahas, Montana, Vajomingas, Pietų Dakota, Nebraska, Ajova.

Pakeleivių – 1 senstantis prasigėręs fagotas.

Visiems labiausiai rūpimas klausimas – išleista babkių: 1600 eurų. Čia įskaičiuota viskas: lėktuvų bilietai, automobilių nuoma, sveikatos draudimas, kuras, maistas, moteliai, alkoholis, lankytinos vietos, kava, sušikti suvenyrai, arbatpinigiai ir visa kita. Gana biudžetinis variantas, turint noro, galima išleisti žymiai daugiau, galima ir mažiau, bet nežymiai. Beje, gauta parama prieš kelionę – 50 eurų (ačiū, Adomai, bet pinigus aš tau grąžinsiu).

Kelionė buvo suplanuota dviems žmonėms, abu sociopatai (aš ne toks išreikštas). Viskas prasidėjo nuo bilietų paieškų. Bandyti įvairūs variantai: momondo, expedia, skyskanner, freetravel, bet geriausi pasiūlymai būna tiesiai oro kompanijų tinklapiuose, reikia tik patykoti nuolaidų. Mūsų kelionė buvo suplanuota konkrečiomis dienomis, todėl teko ieškoti tinkamo varianto. Optimalus pasirodė skrydis už 300 eurų iš Kopenhagos per Helsinkį į Čikagą su Finnair ir grįžimas iš Čikagos į Londoną su British Airways. Vėliau surasti bilietai iš Kauno į Kopenhagą su Ryanair už 30 eurų ir iš Lutono į Vilnių už 35 eurus su Wizzair. Papildomai reikėjo nuvažiuoti iš Vilniaus į Kauną į naktinį skrydį su City bee (19 eurų) ir transfero su šatlu iš Hytrou Londone į Lutoną už 27 svarus.

Kai bilietai užsakyti, reikėjo užsisakyti ESTA, supaprastintą vizą iš JAV valstybės departamento (ar iš kur ten). Kaina 14 eurų, anketa užpidoma online. Į elektroninį paštą atsiunčia patvirtintimą per keletą dienų. Viskas.

Kelionei JAV buvo iš anksto pradėtas ieškoti automobilis nuomai. Problema ta, kad iš pricipo neturiu kreditinės kortelės, o daugelis nuomos bendrovių nenori nuomoti debetininkams. Ypač didelė problema, jei norim nuomotis per brokerius, pvz. rentalcars. Laimei, didelės nuomos bendrovės nesibodi ir debetinių kortų. Buvau beišsinuomavęs mažą automobilį iš Europcar angliško (co.uk) tinklapio už itin gerą kainą, bet jų tinklapis užlūžo ir labai mane supykdė. Bet štai Avis savo tinklapyje paleido akciją Mustang kabrioletams su visais draudimais už itin malonia kainą – 700 eurų be kreditinės kortos. Vienintelis jų reikalavimas – grįžimo bilietai ir 100 dolerių užstatas, užšaldomas debetinėje kortelėje. Tai buvo tai, ko reikėjo.

Būsto nakvynei nuoma. Motelį pirmai nakvynei teko užsisakyti iš anksto per booking.com, nes pildant ESTA anketą, būtina nurodyti adresą JAV, kur planuojama apsistoti. Čikagoje, ypač prie O’Hare oro uosto, kainos labai didelės, todėl pirmai nakvynei pasirinkau Džolieto miestą, už 70 km nuo oro uosto, važiuojant Route 66. Vėliau nusistatėm schemą, kad nuomotis per booking.com apie 50 procentų pigiau nei tiesiog taip atvažiavus į motelį, todėl atvykę prie motelio, per aplikaciją užsisakydavome kambarį ir eidamome vidun. Vieną kartą užsisakėme iš anksto, bet nespėjome nuvažiuoti iki numatytos vietos, todėl teko apsistoti kitur, bet bookingas po keleto laiškų grąžino pinigus, nors ir neprivalėjo.

Ryšys. Pačią pirmą dieną Džoliete nusipirkau T-mobile sim kortą už 45 USD, skirtą turistams. Su šia kortele galima 21 dieną neribotai skambinti JAV ir Kanadoje, neribotai siųsti sms į bet kurią pasaulio šalį ir neribotai naudotis mobiliu internetu, tiesa, išeikvojus 2 GB, greitis turėtų nuo 4G nukristi iki 128 kbps. Korta tikrai pravertė kasdien naviguojant, užsakinėjant motelius ir bendraujant su Lietuva. Problema tik ta, kad T-mobile gerai veikia tik dideliuose miestuose ir greitkeliuose, o dykumose, mažuose kaimuose ryšys šiaip sau. Pietų Dakotoje neveikė apskritai.

Atsiskaitymas. Turėjau truputį grynųjų, Luminor kortą atsargai, bet pagrindinė priemonė – Revolut. Labai patogu atsiskaitinėti, kol… neprireikia pilti kurą. Visose JAV degalinėse galima susimokėti tiesiog prie šliongo, neinant į vidų, bet visada mano Revolut ir Luminor, ir mano pakeleivio anglišką kortą atmesdavo ir tekdavo kulniuot į degalinės parduotuvę ir prašyti, kad užpiltų darbuotojas. Iš pradžių užsirezervuodavau šiek tiek didesnę sumą, nei telpa į baką, nes man visi degalinių darbuotojai dievagojosi, kad nepanaudotus pinigus grąžins į mano kortą. Deja, po keleto nusuktų dolerių, nusprendžiau piltis šiek tiek mažiau kuro. Grynuosius leidau tik arbatpinigiams.

Kuras. Beveik visos mašinos benzininės. Dyzelis kainuoja labai daug ir jo sunku rasti. Benzino kaina mažėja nuo 3.5 dolerio už galoną (3.78 litro) Čikagoje važiuojant į vakarus iki 2.5 Teksase, o po to palaipsniui auga iki 5 dolerių Los Andžele.

Maistas. Normalus tas maistas. Man labiausiai patiko meksikiečių užkandinėse. Alus – IPA visur gera. Kava – nuolat teko ieškoti Starbucks, nes tai buvo mažiausia blogybė iš visų.

Nacionaliniai parkai. Dauguma jų kainuoja 30-50 USD už automobilį. Bet galima nusipirkti metus galiojančią kortelę už 80 USD, su kuria būsite įleidžiami beveik į visus nacionalinius parkus su automobiliu. Beje, jei kas planuoja kelionę į JAV, galiu atiduoti savo kortelę, nemanau, kad per metus dar važiuosiu ten.

Navigacija. Turėjau telefone offline Google Maps ir Maps me. Pastarieji tikrai labai prasti, sunku ką nors rasti. Googlas offline irgi nelabai veikia. Visa laimė, patogi navigacija buvo integruota nuomotame automobilyje.

Taigi, pirma kelionės diena buvo labai ilga ir varginanti. Turėjau išvažiuoti iš namų apie 4 val ryto, kad spėčiau į 6 val. skrydį iš Kauno į Kopenhagą. Tam pasirinkau City Bee. Gavau padorų hibridą prie pat namų, tik kažkokie šmikiai paliko jį be kuro, todėl dar teko Gariūnuose užsukti į degalinę.

Kopenhagoje buvau 7.00, o 9.00 turėjau skrydį į Helsinkį. Čia sutikau savo nelemtąjį pakeleivį, kuris, kaip vėliau paaškės, gadins man visą kelionę

Dar pora valandų – ir mes lėktuve iš Helsinkio į Čikagą.

Įdomu tai, kad iš Helsinkio išskridę 13 val., Čikagoje buvome 15 val. vietiniu laiku. Saulė tą dieną taip ir nenusileido. Be to, Čikaga mus pasitiko 30 laipsnių karščiu ir 90 procentų drėgme.

Be jokių trikdžių praėjome sienos kontrolę, Avis autobusas nuvežė į automobilių nuomos centrą, kuris šiek tiek atokiau nuo oro uosto. O ten paaiškėjo, kad mūsų nelaukia joks Mustangas, o darbuotoja pasiūlė… gėjišką geltoną VW vabalą. Buvau besutinkąs paimti didelį patogų visureigį be priemokos, bet čia mano pakeleivis išmetė tokį fintą, kokį Kisa Vorobjaninovas išmetė aukcione.

Mergina prie desko pasimetė ir iškvietė menedžerį. Maniau mus tuoj ims mušti arba išvarys. Bet viskas baigėsi laimingai: po valandos laukimo gavome raudoną Mustangą, dar šlapią, matyt ką tik išvalytą po paskutinės nuomos.

Išdidžiai pakeltomis galvomis ir nuleistu stogu, apvažiuodami mokamus kelius, patraukėme į Džolietą. Po valandos jau buvome Motel 6 prie greitkelio. Taip ta be galo ilga diena ėjo į pabaigą. Na, dar įvyko keletas konfliktų ir isterijų iš mano pakeleivio pusės, bet tai buvo menkniekis, palyginti su tuo, kas manęs laukė kitą dieną.

Igelis goes video ir pirmas rimtas komercinis pasiūlymas

Sveiki,

įsigijau vaizdo kamerą, todėl pereinu į kitą lygmenį.

Netempsiu gumos.

Tiksliai: rugpjūčio 31 – rugsėjo 16 dienomis turiu tikslą įveikti 9000 km Ford Mustang kabrioletu (jau rezervuotas) nuo Čikagos iki Los Andželo žymiuoju 66-uoju plentu, grįžtant palei Kanados pasienį, aplankant pagrindinius nacionalinius parkus (Josemito, Sekvojos, Jeloustouno, Didžiojo Kanjono, Mirties slėnio ir kt.), filmų bei serialų veiksmo vietas (Albukerkė pirmoje vietoje, Dedvudas – antroje) ir, žinoma, vietines knaipes ir viską filmuojant veiksmo kamera.

Ieškau rėmėjų, bent jau padoresnei kamerai įsigyti.